(909) Epizodai, xiv: Juozas Grušas ir Justas Paleckis aptaria gyvenimą Rusijoj 1934-ais

1977-10-01 grupei Mažvydo klubo bibliofilų Juozas Grušas pasakojo apie kelionę Sovietų Sąjungon 1934-ais. Vladas Žukas užsirašinėjo:

1933 m. atėjus Hitleriui į valdžią, suiro Lietuvos ir Vokietijos santykiai – vokiečiai nustojo pirkti kiaules, sviestą. Prasidėjo byla su Klaipėdos krašto vokiečiais. Iškilo karo grėsmė. Reikėjo ieškoti politinės paramos, gerinti santykius su Tarybų Sąjunga, Pabaltijo valstybėmis. Tarybų Sąjunga tam buvo nusiteikusi. 1934 m. ji pakvietė po dešimt žurnalistų iš Pabaltijo valstybių. Lietuvai atstovavo Jonas Kardelis („Lietuvos žinios“), Ignas Šeinius („Lietuvos aidas“), Vytautas Steponaitis („Mūsų žinynas“), Eduardas Turauskas, Albertas Gerutis, Justas Paleckis... Aš patekau kaip rašytojų draugijos atstovas. Gerai sutariau su kairiaisiais, dalyvaudavau TSRS atstovybėje priėmimuose, nieko prieš tą šalį nebuvau parašęs. Turėjom diplomatinius pasus. Litai buvo priimami kaip užsienio valiuta.
     Vežėmės lagaminus maisto – dešrų, sūrio, – bet jo neprireikė. Bigosove, pirmoje stotyje už Daugpilio, atvyko rašytojų, Užsienio reikalų ministerijos atstovai, orkestrėlis pagrojo. Pakvietė į stoties restoraną vakarienės – puikiausi valgiai. Paklausėme, ar visą laiką taip maitinsite. Pasakė, kad taip – „Inturistas“ maitins.
     Per mėnesį aplankėm Maskvą, Leningradą, Charkovą, Rostovą prie Dono, Baku, Tbilisį, Jaltą, Sevastopolį, Chersoną. Visur priėmimai, labai gerai maitino. Rusijoj tuo metu buvo baisios dienos – badas po kolektyvizacijos. Po vieno priėmimo Justas Paleckis manęs klausia: „Kaip atrodo?“ Atsakiau: „Blogai.“ – „Taip, tačiau kaltas ne socializmas, bet rusų tauta, nemokanti tvarkytis.“ („Susitikimai su Juozu Grušu“, Metai, 2009, nr. 10, p.118–119)

Idėjiniai žmonės. Jie visada žino, kas yra gerai ir negali būt blogai, ir viskas; ir tas „gėris“ nebūtinai socializmas, gali būt ir „lietuviška“ mėsa, ir priklausymas nepriklausomų rašytojų sąjungai; gerai, ir viskas.
P.S. Algirdas Julius Greimas labai aiškiai apie šitą bėdą yra rašęs:

Kiekviena ideologija yra susijusi su troškimu apaštalauti, su noru vesti žmones į geresnį ir gražesnį rytojų. Idėjinis žmogus yra įsitikinęs, kad jo idėja yra geriausia ir kad ją įgyvendinus šioje ašarų pakalnėje bus galima pasieki i daugiausia laimės ir gėrio. Antra, idėjinis žmogus, būdamas nuoširdus ir nuoseklus (nesakau, logiškas, nes ten, kur protą ir veiksmus vairuoja idėja, negali būti kalbos apie logiką), mano, kad tik jo atstovaujama idėja yra geriausia ir kad visos kitos idėjos tėra tik klaida, arba herezija. Jis bando kitus įtikinti, kad jie klysta, nepripažindami jo ideologijos arba neidami tuo keliu, kuriuo jis pasiryžęs vesti. Bet kadangi ten, kur nėra logikos, sunku kokiais nors racionaliais argumentais įtikinti žmones, tad lieka daug paprasčiau juos priversti galvoti (tą žodį šia prasme taip pat reikia paimti kabutėse) taip, kaip jis galvoja, Žodžiu, reikia prievarta bandyti juos pastatyti ant tikro kelio, kuris pagaliau ir jiems patiems išeis į naudą. Tokios laimės per prievartą idėją gražiai išreiškė Bielinskis: „Liaudis, sako jis, yra tokia kvaila, kad būtina ją jėga vesti į laimę“. Ir pasisavino pilnai tą idėjinės literatūros kritikos atstovo receptą idėjinės politikos atstovai, kurie per konclagerius veda žmoniją į rojų. („Pagrėbstai“, Šviesa, nr. 7, 1949, p. 24; parašas: Sirius)

(830) Tarp kitko: apie Žodį, kurį parašė ne Salomėja Nėris

ai sausį buvau niurktelėjęs į tremtinių atsiminimus ieškodamas kokių nors užuominų apie Emą Žaludokaitę, vėl perskaičiau ir 1989-ais išleistą rinktinę Amžino įšalo žemėje, sudarytą Aldonos Žemaitytės.
1948-ais ištremtos Antaninos Garmutės Ešelonuose stabtelėjau prie vieno epizodo ir pagalvojau: reikia surašyt, „apgint“ Salomėją Nėrį, nes jinai šiuo atveju tikrai niekuo dėta.
Štai tas epizodas (veiksmo vieta – prie Усолье-Сибирское, atsiminimų autorei tuolaik buvo maždaug penkiolika):

Mes kasame druską. O iš reproduktoriaus, įkelto į  stulpą, sklinda džiaugsmingi maršai. Suskamba ir viena kita liūdnesnė melodija. Atpažįstame... Kaip gerai, kad mūsų liaudies dainos visiems atvejams tinka! Jos guodžia Lietuvos vaikus, kasančius druską tolimame Sibire. Atskirtus nuo tėvų, Tėvynės, kuriems vietoj mokyklinių vadovėlių įduoti kastuvai ir kapliai!
Bet skamba, deja, ir Salomėjos Nėries posmai apie Staliną – saulę, Lietuvos vardą švelnų ir gintarėlį, nešamą jam ant delno. Poetė, kaip žinome, teisino trėmimus. (S. Nėris. „Raštai“, III tomas, P. 148–152, „Žodis Lietuvos klausimu“ Niujork herald tribiun redakcijai.) Mūsų akloji lakštingala... (p. 65; šitie A.G. atsiminimai pirmiau buvo išspausdinti Literatūroje ir mene, 1988-09-03, 10, 17, nr. 36–38; ten pastraipos apie Nėrį nėra, žr. nr. 37, p. 14)

Bibliografinė nuoroda į 1957-ais išleistus S.N. Raštus; tas pats tekstas yra ir 1984-ų Raštuose (p. 87–90). Komentaruose nurodoma: 1943-04-05 New York Herald Tribune išspausdino Povilo Žadeikio laišką, į kurį atkirtį parašiusi Nėris, jos tekstas buvęs paskelbtas 05-20; 05-24 [First Lithuanian Workers’ Daily] Laisvė pateikusi to Žodžio vertimą į lietuvių kalbą; jis ir dedamas į Raštus; priduriama: rankraščio nerasta.
Žodyje išties teisinami trėmimai:

Ponas Žadeikis pakartojančiai mini nužudymus ir ištrėmimus į Sibirą 50 000 lietuvių. Šiuo atveju jis pralenkia ir hitlerininkų propagandą, kuri panašiai seniau kartojo apie 200 000 lietuvių neva ištremtų į Sibirą, bet pagaliau tą skaitlinę sumažino iki 12 000. Šis pareiškimas veikiausiai kyla iš fakto, kad palyginti mažesnis profašistinių elementų skaičius – kurie arba palaikė išdavikiškus ryšius su naciškaisiais diversantais arba pasirodė esą greit galinčiais būti Hitlerio agentais – tapo išvežti iš prieškarinės Lietuvos. (p. 89)

Bet balažin, ar tik tiek būtų pakomentuota, jei S.N. Raštai būtų išėję, tarkim, 1986-ais. Ar nebūtų patikslinta remiantis Justo Vinco Paleckio sudaryta ir parengta tėvo knyga Pergalės saliutas: karo metų užrašai (1985)?
1943-05-07 Justas Paleckis dienorašty pasižymėjo:

Rašiau atsakymo projektą į Žadeikio laišką „New York Herald Tribune“. (p. 68)

O gegužės 24-ą užsirašė:

E[milija] Teumin [1941–1945 работала редактором международного отдела Совинформбюро] pranešė, kad „New York Herald Tribune“ tilpo atsakymas Žadeikiui su Salomėjos Nėries parašu (aš pasiūliau, kad atsaką duotų S. Nėris). Tas atsakymas padarė didelį įspūdį. (p. 70)

Taigi, Paleckis surašė projektą, Совинформбюро jį pasitvarkė, išvertė į anglų kalbą ir išsiuntė Amerikon. (Nėries dienorašty jokių reakcijų, kad jos vardu pasinaudota; o ir ką ji būt galėjusi padaryti?)

Ne aš šitą dalyką atkapsčiau, 1997-ais išleistoj Viktoro Aleknos Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraščio antroj knygoj visa tai užfiksuota.
Tas Žodis, manau, nebedėtinas į S.N. Raštus, jei vėl tokie būtų leidžiami; į Justo Paleckio dėtinas.
Kodėl kaip parašas buvo pasirinktas Salomėjos Nėries asmenvardis? – Antanas Venclova dienorašty yra užfiksavęs, kad 1943-ių pradžioje svarstant, ką siūlyti kaip kandidatus Stalino premijai, Jonas Šimkus pareiškęs: „Lietuvoj ir Amerikoj geriausią atbalsį rastų faktas, jeigu premija būtų paskirta Salomėjai“ (Vidurdienio vėtra, 1969, p. 300). Nutarta siūlyt Nėrį ir Cvirką. Paleckio favoritas Liudas Gira atkrito (Kostas Korsakas labai prieštaravo), tad jam teko rinktis, kurį remti; spėtina, apsisprendė remt Nėrį. „Teisingas“ straipsnis JAV spaudoj juk gali prisidėti svarstant, skirt ar neskirt Nėriai Stalino premiją? – Premija paskirta tik post mortem, 1947-ais.

(757) Tarp kitko: apie iliuzijas

Balio Sruogos gimtuosiuos namuos Baibokuose norima atnaujint memorialinę ekspoziciją. Paprašė, kad šį tą nuskenuotumėm iš rankraščių. Be kita ko, ir skaudųjį laišką Petrui Cvirkai, rašytą 1946-ų liepą iš Birštono, kuris pirmąkart buvo paskelbtas 1988-ais Pergalėj, įdėtas ir rinkinin Rašytojas pokario metais (1991).
Dar kartą perskaičiau.
Sruogą apėmusi desperacija. Ir kūrybinė, ir egzistencinė.
-----------------------------------------------------------------------------------------
Per du mėnesiu parašyto Dievų miško „‘svarstymas’ užėmė 12 mėnesių – ir dar ne galas! [...] mano kritikam mano medžiagos pakanka, tik jie mano, kad ‘kitiem’ per maža, atseit, jie vieni razumni, o kiti – durniai. Ne! Aš tokios pažiūros negaliu laikytis, man visi skaitytojai razumni.“ — Šitas Sruogos minties pasažas pasufleravo, kaip turėtų būt formuluojamas po karo dominavęs reikalavimas rašytojams: turi rašyt taip, kad ir durnam būtų aišku, ką nori pasakyt; vaizduoti negana, turi dar ir paaiškint, kaip tas vaizdas turi būti suvokiamas. (Prisiminė sov. kariuomenėj [ir ne tik] anais laikais populiarus posakis: „Для особо тупых повторяю: etc.“ – Kad visiem viskas būtų aišku, – štai ko reikalauta iš literatūros stalinmečiu.)
-----------------------------------------------------------------------------------------

Ech! Pernai rudeniop ir žiemą buvau atgijęs. Buvo atsiradę kūrybinių jėgų, kokių seniai nebeturėjau, – Pats gerai žinai dėl ko: atėjo žydrumas, atėjo Žydrioji į mano dvasią. [Neįmanoma „konkrečiai“ įvardint jausmą, kuris ištinka vyrą (susituokusį, žmona pora trejetu metų jaunesnė), kai jam 50+, – merginai, kuriai 20+ ir kuri norom nenorom primena dukrą; įmanoma tik pasitelkus lit. priemones.] Bet ir čia likimas pasityčiojo [...].

Viešnelė Žydrioji – Aldona Daugėlaitė (*1923; [Sruoga *1896]), ketvirtakursė medicinos studentė, atlikusi praktiką Birštone, buvo suimta 1946-ų kovą, kaltinant, kad, su kitais, teikė „sanitarines medžiagas“ partizanams. Per teismą prisipažino tai dariusi. – Sruoga pradžioj tikėjosi esąs „pajėgus“ ją išlaisvinti (rašė laiškus Justui Paleckiui ir kt.; po to tikėjosi, kad pavyks padaryti taip, kad liktų Kauno darbo lagery; nieko neišėjo, kaip ir turėjo neišeit: Žydrioji atsidūrė Vorkutoj; Lietuvon, jau kaip Mikailienė, grįžo tik 1957; gyveno Kaune). – Žydrioji apie Sruogos mirtį (1947-10-17) sužinojo dar laikoma Kaune, darbo lagery, – pamatė laikraštį su nekrologu (Lietuvoj vis dėlto užtruko / buvo užlaikyta).
(Tikimybė, kad ims ir paleis Žydriąją lyg niekur nieko, jei tik kas Didelis ims ir užtars žodį, juk buvo lygi tikimybei, kad ims ir išleis Dievų mišką, koks jis parašytas. – 0,000001 [nežinau, kiek nulių po kablelio turi būt].)
-----------------------------------------------------------------------------------------
Kad ir kas, kad ir kaip, vis tiek žmogaus galvoj ima ir prasikala vilties daigas; kvailas, naivus; iliuzija:

Aš niekuomet jokiai partijai nepriklausiau, į jokius partinius rėmus netilpau, buvau poetas visiem lietuviam. Jei būčiau jau nusprogęs, toks ir pasilikčiau. Kam bus naudos, jei senatvėje susiaurėsiu?
O, sakyk, kas būtų, jei Vyriausybė ir Partija [sic! – Sruoga sukeičia dėmenis vietom] žiūrėtų į mus, turinčius virš 50 metų, kaip, pavyzdžiui, į išmirštančios zubrų giminės paskutinius palikuonis? Vis tiek mes jau greit mirsime. Vis tiek mes jau jokioje prieštarybinėje veikloje nedalyvausime, vis tiek prieš tarybinę santvarką nieko nerašysime. Jeigu leistų mum rašyti kartais šį tą ir „ne pagal liniją“, šį tą saviškai, individuališkai, mūsų pačių atsakomybe prieš ateitį? [Vargu ar reikia čia įterpt, kad savaime suprantama; neleistina!, bent stalinmečiu.] Nuo to niekam nieko bloga nepasidarytų, tarybinei santvarkai nepakenktų gi! O nauda – propagandinė! – būtų didelė. Visiem būtų aišku: – Va, Tarybų santvarkoj gyvena ir kuria poetai visiem lietuviam! Tarybų santvarka juos priglaudžia, juos remia! Visos kalbos, kad Tarybų santvarka rašytojus gvoltavoja, – yra tuščias prasimanymas, yra tiktai piktas šmeižtas!
Šitokią išimtį padaryti išmirštančiai stumbrų giminei – būtų išmintingas žygis visais atžvilgiais – ir kūrybiniu, ir politiniu, ir propagandiniu.
Įtakingas dabar vyras esi, – pagalvok apie tai.

Gal Cvirka apie tai ir pagalvojo. Nieks to negalėtų patvirtint ar paneigt. Ir numirė 1947-05-02 (neparašęs pirmojo lietuviško romano pagal soc. realizmo principus).
Kas išgelbėjo Sruogą nuo iš(si)gvoltavojimo? – Mirtis. – Kito atsakymo nėr/nerandu.

(354) Iš vasaros skaitinių: šis tas rimtesnio, šis tas linksmesnio

Visai smagu paskaitinėt svetimas knygas, ypač vasarą, kai dėl karščio niekuo rimtesniu negali užsiimt. Buvusių sodo savininkų palikimas – ir pirmasis sovietinės poezijos reprezentacinis großbuchas – antologija Tarybinė lietuvių poezija, 1940–1950: dvispalvė spauda, geras popierius, prieš kiekvieną eilėraščių pluoštą įklijuota po storesnio popieriaus lapą su autoriaus nuotrauka ir parašu; žodžiu, puošnu, jei lyginsim su kitom tuo laiku išleistom knygom. (Coll. R.K. paprašė paskolint, tai sekmadienį parsivežiau tą knygą Vilniun.)
Tekstai? Visų idėjinis-meninis lygis toks lygus, kad neatskirsi Justo Palemono (= Paleckio), surimavusio Staliną ir Taliną, nuo Vinco Mykolaičio-Putino. Visi lyg vieno kirpėjo, vieną kirpimo būdą teišmokusio, apkirpti. Ir tokiame kontekste Nėries Poema apie Staliną atrodo vos ne viršūnė (poetikos prasme). Visiškai beviltiški tekstai. Bet skaitydamas gali ir ką nors pralinksminančio rast. Štai kad ir Albino Žukausko išaiškinimas, kas gali įkvėpti poetą:

Dobilėli žavus, penkialapi,
Tu poetą įkvėpti gali
Ne vien tuo, kad žiedai medum kvepia,
Ne vien tuo, kad lapeliai žali, –
Tiktai tuo, kad mums paremi šūkį
Plėsti fermas naujųjų kolūkių,
Ugdant, keliant gerovę šaly –
Tuo poetą įkvėpti gali.

Arba štai kas gali nutikt skaitant Valerijos Valsiūnienės „Komunarus“:

Lenkim galvas visi –
Mums kaip saulė šviesi
Atmintis keturių komunarų.
Krito gruodžio naktis –
Komunarų mirtis
Mums į laisvę duris atidarė.

Nieko jums neprimena? O aš tolesnį Valsiūnienės tekstą pradėjau dainuot pagal Maironio „Milžinų kapų“ melodiją: Kur lygūs laukai, / Snaudžia tamsūs miškai etc. Ir visai neblogai sekės; taip, trečioj ir šeštoj eilutėj vienu skiemeniu per daug, bet galima jį ir nukąst; svarbiausia – trumposios eilutės visiškai gerai pasidainuoja. Galit pamėgint:

Komunarų tiesa,
Komunarų drąsa, –
Neuždengti jos kapo velėnai,
Kėlės liaudis visa,
Komunarų drąsa
Ją lydėjo per ugnį ir plieną.

Liko žodžiai tiesos –
Žodžiai liaudies visos:
– Mes kovojom ir mirti nebijom,
Nepalūžkit, draugai,
Pasibaigs čia vargai,
Neilgai siaust fašizmo vergijai! [Etc.]

Ir vienur, ir kitur – herojinė nuotaika, didžiavyriai :) Aišku, nerimta būtų spėliot, ar tik Valsiūnienė, rašydama apie komunarus, neturėjo galvoj Maironio pašlovintų milžinų, bet ko tik gyvenime nebūna.

(251) Iš popieryno, iv: ką galėtų reikšt m. ž.?

Labai įdomūs, jokioj knygoj, regis, neperspausdinti Juozo Žlabio-Žengės (pirmųjų nepriklausomybės kovų kavaleristo, pasak Sigito Gedos, vieno iš trijų didžiausių XX amžiaus pradžios lietuvių poezijos modernistų, vėliau net didžiausiu atrodžiusio) atsiminimai „Tarp bombų dūžių ir mūzų lūžių“ apie pirmąjį sovietmetį ir vokietmetį (Nemunas, 1991, nr. 12). Ir štai tokia situacija užfiksuota:  Lietuva – LTSR, / Lietuvos senos nebėr!, vieta – Kaunas, laikas – tuoj po mitingo Lietuvos kompartijai paremti Vileišio aikštėj (per Jonines vyko).

Netrukus susitikau rašytoją Joną Marcinkevičių [*], su kuriuo dažnų ryšių nepalaikiau, tik retkarčiais kur nors šnekteldavome. Jis pasiūlė:
– Važiuokim į prezidentūrą pas Justiną Paleckį.
– Ko ten? – nustebau. – Juk jis prezidentas.
– Nuvyksim, pažiūrėsim ir parašysim, kaip Paleckis m. ž..
Abu šyptelėjom: tai buvo natūralizmo estetikos metafora. (p. 9)

Važiuodamas iš darbo troleibuse perskaičiau. Ir va vis tebegalvoju, ką reiškia m. ž.. Vienintelis plėtinys sukiojas galvoj: myžti žodžiais. Kokių variantų dar galėtų būt?

[*] lt.wikipedijos įrašą galima būt paspalvinti kad ir gabaliuku: J.M. Nürnbergo procese (kiek išsiaiškinau, vienintelis lietuvis, tame oficialiai dalyvavęs, – kaip Tiesos specialusis korespondentas; yra išlikę jo laiškų Tiesos galvai Genrikui Zimanui, atskeidžiančių gan tragikomišką siųstojo korespondento padėtį: visi jo pranešimai turėję eit per Maskvą, o jis per prastai mokėjęs rusiškai; atsiskaitė/parašė/pranešė tik post factum, grįžęs Vilniun).

(175) Užparaštė, i—x

Prae scriptum. Taip, stabtelėjo „šis bei tas“. Ne tik todėl, kad praeitą mėnesį bataut sekėsi. Tapau įviliotas į Veidiškes [= Facebook]. Visko per daug pasidarė. Čia tai, ką ir ten lankydamasis kartais užrašydavau.

i: apie patriotizmą, 2011-03-08
Šiandien grąžinau skolintą knygą – Vytauto Skuodžio atsiminimus Žaidimas KGB tinkluose (1996). Nieko tokio, bet vienas retorinis klausimas liko atminty:

Dažnai pagalvodavau, ar Lietuva kada nors atgaus laisvę, turėdama tiek daug gerų, tačiau pasyvių ir bailių patriotų? (p. 223)

Tie sovietmečio patrioto epitetai – geras-pasyvus-bailus, – manyčiau, tikrai gan tikslūs; ne atskirai, o kaip kokteilis.

ii: Paleckis ir Basanavičius, Vilnius ir vyrėjimas, 2011-03-08
Justas Paleckis savo Naujam žody (1926, nr. 21/22) paskutinį kartą sveikindamas Joną Basanavičių su gimtadieniu, 75-uoju, be kita ko, ir taip nu(si)reikšmina:

Norisi tarti: gerai, kad Tu ne su mumis, Tautos Tėve, o ten, Lietuvos tikrojoj sostinėj, kurią tu esi vertas matyti ir joj būti. Tikrai, gal mes neverti savo sostinės, gal neturime gana širdies grynumo jai atvaduoti ir Tau, Tautos Tėve, į akis pažvelgti. O, mes, mes, mes...

Šita citata gal tiktų kokiom sociopsichologinėm studijom? O viena frazė iš pirmojo teksto sakinio: „Dar neišaugę, nesuvyrėję tautiškai, mes turėjome pradėti valstybinį darbą [etc.]“ tikrai verta dėmesio, ypač šiandien: suvyrėti tautiškai – taip ir įsivaizduoju pagal savo supuvimo laipsnį. O ką galėtų reikšt: sumoterėti tautiškai?

iii: iš istorinės statistikos, 2011-03-10
Vartinėdamas Litmenį radau:

Vidutiniškai vienkartiniai tiražai tokie: „Literatūros ir meno“ – 42 tūkstančiai, „Nemuno“ – 50 100, „Pergalės“ – 26 120, „Kultūros barų“ – 11 170 egzempliorių. (LM, 1985-07-20)

Prisiminiau šeštadieninį ryto ritualą: iki kiosko – Litmenio.

iv: apie niekus, 2011-03-18
Perskaičiau kelis kilogramus moksleivių prozos. Kas įsiminė? Juokingiausia, kad sakinys iš teksto su žanrine nuoroda fantasy:

Kažkada seniai, kai dar nebuvo Žmonių ir Žvėrių, buvo Niekai.

Deja, niekų tema neišplėtota; užsiminta, kad jie esą gyvenę gentimis ir neturėję masinio naikinimo ginklų – kalbos ir rašto.
Ir dar: radau veiksmažodį tfiufsėti.

v: iš Bitės ir Mikutos, 2011-03-18
Šiandien LLTI vyksta konferencija, skirta Gabrielės Petkevičaitės-Bitės 150-osioms gimimo metinėms. Vakar kolegė S.D. visus džiugino 1935-ais rašytam straipsny „F. Bortkevičienė kaip Lietuvos moteries visuomenininkės tipas“ rasta citata:

Teko neseniai išgirsti vieno kitataučio, ilgiau mūsų tarpe gyvenusio, šitokią nuomonę:
– Graži jūsų tėvynė, bet rimtiems veikėjams sunkus gyvenimas. Tačiau mirti pas jus norėčiau, nes gražiai laidojate. (G. P.-B., Raštai, t. IV, 1967, p. 707)

Ir kaip čia neprisiminsi Mikutos (kad ir Kernagio balsu):

Ir kai gražiai akis užmerkiame,
tai mus palaidoja gražiai.

vi: ar tokio dalyko reiktų?, 2011-03-25
Šiandien skaitydamas naujausią ŠA numerį radau Sigito Gedos dienorašty pavartotą žodį savidieva:

Savidieva: nors ir prisikvietęs popiežių Pijų VII, Napoleonas pareiškė, kad karūnuos pats save...

Savidieva – savęs sudievinimas (taip, regis).
Gytis Norvilas savo piešinius vadina paišais. — Mano supratimu, ir gražu, ir tikslu (skirtis nuo klasikinio piešinio). Ir dar visokių gražių ir prasmingų naujažodžių žmogus skaitinėdamas užtinki.
Nežinau, ar juos fiksuoja Kalbos instituto Žodyno skyriaus, dabar vadinamo Leksikografijos centru, žmonės. Gal ir ne, nes jie, tie naujažodžiai, pavartojami tik vieną ar du kartu. O gaila. Va ir pagalvojau: ar įmanu kur nors viešai juos skelbt, kaupt, aptart; jei kam patinka, galėtų irgi vartot, žodžiu, tie naujažodžiai imtų prigyt arba – taip ir liktų x asmens vienąkart pavartota leksema.
Facebookė tikriausiai tam netinkama; o gal tinklaraštis, kad ir: naujazodis.blogspot.com, tam tiktų?
P.S. 2011-05-06: Atsirado Veidiškėse tokia community: Naujažodis.

vii: apie Kudirką suomiškai, 2011-03-25
Skaitinėju Stasio Skrodenio apybraižą Lietuvos ir Suomijos draugija, 1927–2000 (2007).
Maila Talvio (Marija Winter-Mikkola, 1871–1951) savo 1896-ais išleistą apysaką apie Vincą Kudirką pavadino Aateensa uhni – Idėjos auka. Kudirka kaip auka nelabai apmąstytas; o juk toks požiūris visai galimas.

viii: apie kilkes ir vietininką, 2011-03-28

Taip jau kartkartėm atsitinka: užsinori žmogus to, kas atminty skanu. Pvz., kilkių pomidorų padaže. Užsinorėjau, nusipirkau ir – visiškai ne tai, ko tikėjaus. Konkrečiai neskanu. Niekad nebepirksiu ir jums siūlau nepirkt štai šito gamintojo produktų: SIA „Roja F.C.T.“ / Raiņa 10, Valdemārpils, Latvija LV 3260. (Po lietuvišku produkto aprašu pakartota taip pat, tik be ņ ir ā, nors turėtų būt išversta: UAB [?] „Roja F.C.T.“ / Rainio 10, Valdemarpilis; bet čia smulkmė, tik per didinamąjį stiklą įskaitoma).
Latviškai šitie konservai vadinas brētliņas tomātu mērcē – vietininkas; o lietuviškai – kilkės su pomidorų padažu. Ar lietuviško vietininko baimė apėmusi ir latvius? Ar jau visai užmirštas antrasis vietininko klausimas: kame? (Nieko nebesuprantu; buvo juk kilkės pomidorų padaže, ar ne?)

ix: apie Andziulaitį ir Kalnėną, 2011-03-28
lt.wikipedijoj prie str. apie aušrininką Juozą Andziulaitį-Kalnėną (1864–1916) yra pridėta ne jo, o Jono Kalnėno (1901–1941) nuotrauka. Liūdniausia, kad tas pats liapsusas atsitikęs ir l. solidžiam leidiny: Lietuvių literatūros istorija, XIX amžius, 2001, p. 471. 1971-ais „Lituanistinės bibliotekos“ serijoj išleistuose Andziulaičio-Kalnėno Raštuose nėr nė vienos fotografijos. Atvaizdas neišliko?
P.S. Užfiksuoju, nors jokių garantijų, kad neapsižiūrėjimas neplis.

x: apie korektūros klaidas, 2011-04-06
Naujajam, trečiam, Metų numery yra ištrauka iš Vilniaus vyskupo Adomo Stanislovo Krasinskio (1810–1891) Atsiminimų (vertė Aldona Prašmantaitė). Be kita ko, užfiksuotas ir toks nutikimas: istorikas kun. Motiejus Dogelis (1715–1760), leisdamas savo veikalą Codex diplomaticus Regni Poloniae et Magni Ducatus Lithuaniae Vilniaus pijorų spaustuvėj, nusprendė pats būt ir korektorium.

Spaustuvės prefektas jam pasakė, kad autorius paprastai nepastebi riktų. O kai Dogelis laikėsi savo, prefektas buvo įsitikinęs, kad apsirikimas bus jau pirmame lanke. „Lažinamės.“ – „Gerai.“ – „Iš ko?“ – „Iš poros butelių vyno.“ – „Tinka.“ Išspausdino tuomet pirmą lanką. Dogelis padarė pirmą ir antrą korektūrą ir atidavė spausdinti. Ateina prefektas ir teiraujasi: „Ar spausdinti?“ – „Spausdinti.“ – „Ar klaidų nėra?“ – „Nėra.“ – „Tuomet Reverendissime siųsk vyno.“ – Nustebęs Dogelis žiūri, kad jis nepastebėjo pirmosios antraštės raidės, tad vietoje: „Codex Diplomaticus“ didžiosiomis raidėmis išspausdinta: „Podex Diplomaticus“. (p. 123)

Tiesiog klasika! Regis, visas blusas išgaudei, o dramblio ir nepastebėjai. Korektūra dalykas rimtas, reikia antrų akių.