(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2012-01-02

(246) In memoriam Birutės Vanagienės (*1934-11-09 Mosėdy, †2011-12-31 Vilniuj)

Šiandien Karveliškėse buvo palaidotas kūnas žmogaus, kuriam turim būti dėkingi, kad žemaičiai Daukantas ir Valančius be didesnių sunkumų mums tapo paskaitomi.
LKI surašytame nekrologe (žr. wordinį priedą) a.a. B.V. pristatoma kaip dialektologė ir kaip kalbos istorikė; manau, būtina pridurt: ir tekstologė praktikė (kaip 9/10 lietuvių tekstologų) – parengė „Lituanistinės bibliotekos“ serijai Valančiaus Raštų dvitomį (1972), Daukanto Raštų dvitomį (1976), pastarojo Vertimus ir sekimus (1984) ir Istoriją Žemaitišką (1995; NB: antras pavadinimo žodis pradėtinas didžiąja raide) [ir kt.]; 2001–2011-ais su vyru Vytautu Vanagu – pirmuosius keturis akademinių Valančiaus Raštų tomus.
Pabendraut su a.a. B.V. teko dirbant „Vagos“ leidykloj, kai Lietuvių literatūros palikimo redakcija gavo Istorijos Žemaitiškos pirmąją dalį (spaudiny [abi dalys išėjo sykiu jau man nebedirbant „Vagoj“] nėr nurodyta jokio redaktoriaus; ir labai teisingai, nes jo Vanagienės parengtiems tekstams ir nereikėjo). Atsimenu tik pasvarstymą dėl didžiųjų raidžių. Daukantas ir tautovardžius/gentivardžius, ir vietovardžius rašė kaip lenkai – abiem atvejais pirma raidė didžioji. Pagal dabartinis reikalavimus, didžiąja tereik pradėt vietovardžius; ir kaip atspėt, ką Daukantas turėjo galvoj: teritoriją (Žemaičius, Lenkus, Gudus, Mozūrus etc.) ar žmones (žemaičius, lenkus, gudus, mozūrus etc.)??? Daugiur aišku iš konteksto (atsimenu, kaip sutarėm, kad kunigaikščiai ir karaliai valdė teritorijas, o ne žmones, tarkim, Jogaila – Lietuvos kunigaikštis ir Lenkų karalius), bet kai kur – oi nelabai (nuteriojo Žemaičius ar žemaičius?); liko vienas kitas atvejis, kur pagal sistemą, mano manymu, reikėjo rašyt didžiąja, bet liko mažąja; regis, dėl Lietuvių, kaip vietovardžio, nesutarėm; „Jūs parengėja, Jūsų žodis lemia“).
Paskutinis didelis Vytauto ir Birutės Vanagų darbas – pradėti Valančiaus Raštai. Nors ketvirtame puslapy rašoma: „Parengė V.V., tekstus redagavo B.V.“, mano supratimu, abiejų darbas lygiai svarus (net gal simbolizmo įžvegtina): kairiuosius puslapius, kur pirminis tekstas, toks, kokį pats Valančius parašė/išspausdino, prižiūrėjo V.V., o dešinieji, kur „aplietuvintas“ tas pats tekstas, – B.V. valdos. Ir vis pagalvodavau: viena galva (Vanagų) ir dvi rankos – Vytauto ir Birutės. Dešiniosios nebėr.
P.S. Netikiu visokias ženklais ir panašiais dalykais, bet sutapimas yra sutapimas: gruodžio 31-ą priešpiet perklausiau iš vakaro gautą dovaną – CD – Antano Kučinsko Giesmes apie smertį. Atsisveikinant su Birute Vanagiene skambėjo lotyniškos giesmės.

6 komentarai:

  1. Bet „Žemaitiška“ (Istorija Žemaitiška) tai būdvardis, tai jo negalima laikyt vietovardžiu kaip kilmininko „Žemaičių“

    Kalbant apie senųjų tekstų paskaitomumą...
    Seniai kirba vienas žodis iš Stanevičiaus, tai pasinaudodama šia liūdna proga ir pasiklausiu.
    „Šlovėje žemaičių“ (LLE visuose tokiuose pavadinimuose „žemaičių“ rašoma mažąja) yra tokios eilutės:
    Prasidžiugo Lėtų šalys...
    ir kitame posme: Lėtų nušvito pašaliai.
    Kas tie Lėtai/Lėtos? Pagal prasmę lyg ir būtų lietuviai, Lietuva?
    Jei taip, ar čia Stanevičiaus individuali forma, ar dar kas taip vartojo? LKŽ nėra, o Gugle neįmanoma rasti dėl sutapimo su būdvardžiu lėtas ir prieveiksmiu lėtai.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Dėl Istorijos Žemaitiškos: a) Ž didžioji rašoma nuosekliai ir šio veikalo leidime (Vytauto Merkio įž. str., t.p. komentaruose), ir Juozo Girdzijausko redaguotoj XIX amžiaus lietuvių literatūros istorijoj; b) kodėl? Kitų suformuluoto atsakymo neradau, tad galiu pasiūlyt tik savo hipotezę: didžiąja pradedama todėl, kad šiuo žodžiu nusakomas ne istorijos (kaip veikalo) pobūdis, o objektas (beje, šiuo atveju Žemaičiai – visos Lietuvos metonimija), taigi prasmės reikalavimas svarbesnis negu gramatikos. Bet čia tik šiaip pasvarstymas diletantiškas.
    O va dėl Stanevičiaus rimtėliau pasidomėjau, nes išties lėtų/lėčių LKŽ nėr, tik letis, t.y. latvis. Smalsu pasidarė – čiupau penkiakilograminius fotografuotinius S.S. Raštus (kurių įvade, kai ir jau minėtoj istorijoj Juozas Girdzijauskas, beje, rašo: „Šlovė Žemaičių“). Štai kaip yra originale (Šešiose pasakose, 1829): „Prasydżiuga Lietu - szàlys“; „Szwisy sàuly użtekiêje, / Lietu nuszwyta paszaley“. Taigi, Lietu, o ne Lėtų; Lietu-šalys – tikriausiai Žemaičiai ir Kalnas (kaip yra rašęs Daukantas), Lietai – lietuviai? Kodėl liet- buvo [1967-ais leidžiant S.S. raštus?] paverstas lėt- – nežinau; ir kodėl LKŽ nėr nežinau. (Regis, dar kartą paaiškėjo: reikia istorinio lietuvių kalbos žodyno; va šiuo atveju tikrai būtų pravertęs.)

    AtsakytiPanaikinti
  3. Dėkui už pasidomėjimą.
    Radau dar vieną Stanevičiaus šio žodžio pavartojimą, kur jau tikrai aišku, kad turima omeny Lietuva (Iš Pasakų Pratarmės):
    Šičia tas patsai Rėza [...] apie Donelaičio gyvatą ir darbus, kaipo didį ir mažne pirmą dainuotoją Lėtų žemės, pasakoja.

    Dar dėl vardo ir pavardės kilmininko formos po lotyniškos frazės in memoriam.
    „Gimtosios kalbos “ 11 nr. yra A. Pangonytės ir M.Strockio straipsnis apie tai, kokį linksnį lietuviškai vartoti po in memoriam ir pro memoria. Gal bus įdomu.
    Lotyniškai, aišku, čia kilmininkas, bet lietuviškas kilmininkas, anot straipsnio, netinka. Skaitydama net pagalvojau, kad lietuviško kilmininko, ko gero, nė nesu mačiusi, ir štai :) Tiktų esą nebent lotyniškas kilmininkas su lotyniškomis galūnėmis, kas, aišku, lietuvių kalboje dabar neįprasta, o ir ne prie visų vardų/pavardžių jas prilipdysi. Autoriai siūlo lietuvišką asmenvardį traktuoti kaip lotynų kalboje nelinksniuojamą, taigi vartoti toje frazėje lietuviško vardininko formą.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Oi, nežinau... Jei vardininkas – tada po in memoriam, mano manymu, dvitaškio reikia [taip pradžioj buvau ir parašęs, bet ot ėmiau ir perdariau; ir telieka:-)]; ir vienas kontrargumentas: o kodėl frazė su in memoriam laikytina lotyniška su lietuvišku asmenvardžiu, o ne lietuviška su lotynišku įtarpu??? Kas lemia? Kadangi tekstas lietuviškas, tai ir pavadinimą manau esant lietuvišką. Atminimui/In memoriam Birutės Vanagienės. Argi antraštę dera atplėšt nuo teksto? Ir dar: keistas siūlymas linksnius turinčioj kalboj galimą linksniuot asmenvardį traktuot kaip nelinksniuojamą; ar nesiūloma šio principo išplėst („Lennon nušovė Chapman“)?

    AtsakytiPanaikinti
  5. Jei visą frazę laikytume lietuviška, tai vis vien žodžių tvarka lieka nelietuviška.
    Vardininkas, tiesą sakant, ten siūlomas ne kaip kokia nors labai gera, o tik kaip mažiausiai bloga išeitis.

    AtsakytiPanaikinti
  6. Žodžių tvarka nelietuviška? Na tada „baranauskiškai lietuviška“: paskaityk jo Šv. Rašto vertimą: jis (kaip ir Jokūbas Wujekas SJ lenkų kalbos atveju) manė, kad lot. sintaksė lietuvių kalbai visai tinka:-)

    AtsakytiPanaikinti