(150) Dar apie viešmenį

foto Irmanto Gelūno (15min.lt)

Tikėtina (nors ir nenorėtina), kad tuoj priešais Nacionalinę Mažvydo biblioteką išdygs Juozo Kęstučio Patamsio (1939–2007) aštuonių metrų skulptūra iš betono ir skardos „Žinia“. Ją iš Vinco Gustainio nusipirko (remiantis Viešųjų pirkimų įstatymo 92 straipsnio 3 dalies 6 punktu) Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos Valdybos pirmininkas Jonas Burokas (žr. nuotr.).
Apie šią skulptūrą rašyta ir kalbėta daug; kai kurios publikacijos:

• Andrius Jakučiūnas, Atmintis
• Mindaugas Klusas, „Žinia“ iškėlė aibę nežinomųjų
• Linas Mackevičius, Lietuvos nepriklausomybei skirta skulptūra primins sovietmetį...
• Kokią žinią mums atneša „Žinia“?

Paskutinis skaitytas tekstas – Skaidros Trilupaitytės Kultūros baruose (nr. 12, p. 21–23; 2011-01-03 įsidėjo lrytas.lt), kur į šito paminklo statymo aplinkybes žvelgiame platesniame – kultūros politikos – kontekste. Pasvarsčius daroma liūdna išvada:

[…] kaip rodo Patamsio skulptūros atvejis (ir kiti pavyzdžiai Vilniaus centre), kompetencijos ir atsakomybės perdavimas „žmonėms“ galimas nebent tada, kai „sutvarkyti“ viešąją erdvę siekiančios grupės gauna nedviprasmišką politikų paramą. Deja, politikai ryžtasi „globoti“ tik tas skulptūras, kurios yra iliustratyvios, dažniausiai – realistinės savo forma ir nacionalinės pagal savo misiją. Visais kitais atvejais valdininkija tampa neįtikėtinai tvirtu stabdžiu, nepramušamu anoniminio nuosprendžio skydu, sukaltu iš daugybės (neretai sunkiai gaunamų) leidimų, iš (tariamo) pinigų stygiaus, iš nuolatinių pažadų ir retorinių vingrybių. (p. 23)

Ir siūloma nepuoselėt tuščių iliuzijų: „klausimai, kuriuos pilietinė visuomenė paprastai sprendžia viešose diskusijose, Vilniuje dažniausiai priklauso nuo politinės galios (ją įgauna ir viešąsias erdves privatizavę stambieji verslininkai [ėmę ir „pašalinę“ Vytauto Šerio (1931–2006) skulptūrą „Sveikas, pavasari!“, stovėjusią Justiniškėse])“.
Ar tikėtina, kad erdvė priešais Mažvydo biblioteką liks be „Žinios“? Vargu. Tuo atveju erdvė priešais Vyriausybę, Vinco Kudirkos aikštė, taps net labai pakenčiama (palyginus).

Kai dedas tokie dalykai su monumentaliuoju viešmeniu, šiek tiek kitaip imi vertint ir smulkųjį – graffičius, tagus (kuriuos vadinu parašais). Tai lyg atsvara „realistiniams savo forma ir nacionaliniams pagal savo misiją“ monumentams, jei miestą suvokiame kaip vieną bendrą erdvę. Viešosios erdvės ženklai, atsiradę aplenkiant, pasak Trilupaitytės, „nepramušamą anoniminį skydą“. Špygos rodymas, nors ranka ir kišenėj.

Deja, iki šiol nevirto tekstu tai, ką prieš kelias savaites (2010-12-11) girdėjau per Lietuvos radijo „Kultūros savaitę“, – Ernesto Parulskio komentaras, skirtas šiai viešmenio atmainai: ir sugrupavo (kaip meno istorikas), ir įvertino (kaip vilnietis).

Gal kiek per griežtai, mano supratimu: esą Vilniaus sienų marginimu užsiima „bailūs, atsargūs ir negabūs žmonės“. Kartkartėm vis nulendu per graffiti.puslapius.lt paspoksot į graffitivilnių – visai įdomių dalykų buvo/esama.

Gaila, vaizdų sankaupos „graffitikaunas“ nėra. Būdamas Kaune, užfiksavau du vieno grafittininko (parašininku jo lyg jau ir nebeišeina vadint) darbus – Daukanto gatvėj priešais „Metropolį“ ir ant tilto būsimosios „Žalgirio“ arenos link. Tie veidai visai įdomūs.
O tvoros aplink statybą švarut švarutėlės.

(149) Metų žodis – signum temporis

New Oxford American Dictionary 2010-ų Metų žodžiu išrinko to refudiate (blend of refute and repudiate); Global Language Monitor – spillcam (naftos nuotėkio stebėjimo kamerą) ir vuvuzelą; metų fraze – anger and rage. Rusai šių Metų žodžiu paskelbė жара, vokiečiai – Wutbürger ir Fremdschämen.
Pernai mėginau ką nors analogiško iš lietuviško pasaulio išpešt (47 ir 47.1 įrašai).

Ėmęs galvot apie šiuos metus, supratau: taip viens du nieko rimtesnio iš atminties neištrauksiu. Pirma, reikėjo „kandidatus“ fiksuoti nuolat; antra, dingojas, kad šie metai buvo lyg ir ramesni: nei tūkstantmečio, nei kultūros sostinės, kedžiofilija irgi ėmė vėst. Neužgeso lemputės išjungus AE – bet juk to ir reikėjo tikėtis. Taigi tik tokie pagrėbstai išėjo.

Metų žodis
√ SOLOMON (neatsimenu, kad tiek daug kada nors būtų buvę kalbėta ir rašyta lietuviškai apie graffičius)
√ škvalas (jei rusams labiausiai įstrigo sausra, tai mums tikrai ta rugpjūčio pradžioj siautusi vėtra)

Metų graffitis (abu užrašai šių metų; kaip viešos ir aktualios diskusijos pavyzdys)

Metų posakis
√ naktimis reikia miegoti, o ne radijo klausytis (Andrius Kubilius; kaip naktimis besiklausančiam radijo – įstrigo)
√ lietuvių tauta yra komentatorių tauta (Sigitas Parulskis; turint galvoj tai, kas šįmet dėjos Italijoj, Prancūzijoj ir kitur – tikrai: ne patiems veikti, o kitų veiksmus vertinti mums mieliau)
√ bronzinio amžiaus pradžia (jei neklystu, toks plakatas kabojo prie „Žalgirio“ stadiono po pasaulio krepšinio čempionato Turkijoj; vertinčiau kaip visišką nesusipratimą)

Metų naujadaras (tik savi)
√ batauti
√ viešmenis (menas viešosiose erdvėse: graffičiai, skulptūros ir pan.)

Metų svetimžodis
√ kroksai (crocs); gal ir klystu, bet epidemiškai ir žodis, ir apavas Lietuvoj išplito būtent šįmet.

P.S. Tikrai kas nors vertas dėmesio iškrito iš galvos; gal jūsiškėj užsilikę?

(148) Rastinukai, xvii: varia

Tai, ko nežinojau: Lenkijoje nustatyta, kad vilkai bijo prastos kokybės vyriško dezodoranto kvapo. (vilkai.blogspot.com)
Tai, apie ką net nepagalvojau: [Lietuvių] tautiniai kostiumai storina moteris. (Daiva Markelis, White Field, Black Sheep: A Lithuanian-American Life (2010), citatą radau Laimio Jonušio rašytoj šios knygos recenzijoj, ŠA, 2010-12-23)
Tai, ko ir reikia tikėtis šiais laikais: Amerikoje 82 procentai gyventojų norėtų parašyti knygą ir mažiau nei pusė perskaitė bent vieną knygą pastaraisiais metais. (Žinia iš Rimanto Kmitos str. „Skaitymo sutrikimai“, LM, 2010-12-24)

P.S. R.K. straipsnis – jau antras su rubrika „Kritikų klubas“; po vieną kas mėnesį Literatūroj ir mene turėtų rodytis (pirmasis buvo Vigmanto Butkaus „Pabiros pastabos apie aktualius kritikos aspektus“).
Kmitos teksto bene esminė mintis, regis, ši:

Žiūrint plačiau, mums reikia, kad Žemaitė, Putinas, Nėris žvelgtų ne nuo paminklų ir postamentų, būtų ne mokyklos programoje, ne ant banknotų, bet sąmonėje. Mūsų klasikai nėra savaime nei įdomūs, nei neįdomūs, viskas priklauso nuo pateikimo.

Ir prisiminiau jau gal keleri metai neįvykdomą sumanymą: įrašyt, kaip Artūras Valionis (sveikinu tapus LRS nariu; ir kitus tapusiuosius sveikinu) repuoja Donelaitį, Baranauską, Maironį. Net mane, seną diedą, toks pateikimas užkabina ir veža.

(147) Susieji – ir [tiek], vi

Juozo Liaudanskio paminklas Laucevičiui-Vargšui
(Nijolės Petrošiūtės nuotr. iš čia, žr. p. 12)

Prieš mirtį, jau sunkiai sirgdamas ir kęsdamas stiprius skausmus, Bronius Laucevičius-Vargšas (†1916 Chicagoj, pagyvenęs 31-erius; dramaturgas, teatralas, svajojęs tapt lietuviškuoju Gorkiu, rašytoju brodiaga) sukūrė, sakykim, eilėraštį proza „Gražybė“, kuris buvo išspausdintas autoriaus mirties metais Naujojoj gadynėj, nr. 6, p. 358:

Savotiškai gražus gaisras, kuomet ilgi liepsnos liežuviai pleškėdami ritasi su kamuoliais tirštų dūmų, dvokiančių degančių kūnų, tarsi laižo padangę ir toli aplink nušviečia apylinkę.
Savotiškai gražus speigas, kuomet sproginėja sienos, baltas žibantis sniegas girgžda po kojomis ir pora senių be pastogės trainiojasi apie apšarmojusį mūrą.
Savotiškai graži pūga, kuomet gyvas sniego debesys vienija padangę su žeme, storai užkloja vieškelį, lipdo keleivio akis ir klaidina jį.
Savotiškai graži audra, kuomet žaibai raižo skliautą, perkūnas tranko akmenis ir genėja šimtamečių ąžuolų šakas.
Savotiškai gražios eilės pėsčių ir raitų kareivių, einančių į mūšį.
Savotiškai graži, panaši į rožę, žaizda pašauto kareivio krūtinėje, iš kurios sunkiasi permatomas raudonas kraujas.
Savotiškai gražus staugimas išbadėjusio vilko.
Savotiškai gražus kūkčiojimas našlaičių, sugrįžusių nuo pakasynų.
Savotiškai gražus žmogus, kurio širdis neplaka dėl tikrojo gyvenimo, dvasia nardosi po purvą, siela nejaučia, nežino teisybės ir akys nemato gražybės.
Savotiškai gražus gyvenimas, skęstantis kraujuose ir ašarose.
Savotiškai graži mirtis, paliuosuojanti kūną nuo nepabaigiamų reikalų.

(Tarp kitko, šiuo „pesimizmo ir nykstančio gyvenimo ir jo kančių himnu“ viešai – Pergalės žurnale (1948, nr. 8) – išreiškė susižavėjimą Bronius Pranskus-Žalionis, už ką buvo Jono Šimkaus stipriai išbartas – „Mums reikia bolševikinės literatūros kritikos“, Literatūra ir menas, 1950-03-05.)

1942-ų rudenį Bronius Krivickas (1919–1952) paskelbė po giesmę žaismui, grožiui, laisvei ir nakčiai; grožiui skirtoji prasideda taip:

Man kažkas sakė: dabar ruduo, ir šitas vieškelis yra bjaurus kaip skysto purvo upė.
Man kažkas sakė, kad negali būti grožio rudenio purve.
Bet iš dangaus švietė blyškioji rudens saulė, ir skystu purvu aplietas kelias man blizgėjo kaip sidabro upė.
Aš nebuvau matęs gražesnės upės pasaulyje.
Man kažkas sakė: naikinimo pirštas paliečia mirusįjį, ir jo veidas pasidaro bjaurus.
Man kažkas sakė: nežiūrėk į lavono veidą, nes jame nėra grožio.
Bet aš mačiau mirusią mergaitę, kurios veide nebuvo nė lašo kraujo. Jis atrodė baltas baltas kaip platus ir nesuterštas žiemos peizažas, o juodieji plaukai ant jos kaktos buvo kaip tamsi ir artima giria, stovinti baltojo žiemos peizažo pakrašty ir metanti į jį švelnų šešėlį.
Aš niekur nemačiau gyvos mergaitės, gražesnės už mirusią mergaitę.

Ir rudenio purve, ir lavono veide yra grožis, nes ieškantysis jį visur randa. (B.K. raštai, 1999, p. 60)

Kas šiek tiek stebina, kad tolesniame Krivicko tekste apie „grožio ieškotoją-sapnuotoją“, kaip ir Laucevičiaus, minimi ir vilkai, ir žuvusių karių lavonai, kurių kraujo dėmės žydi „kaip dešimt tūkstančių raudonų orchidėjų žiedų“.
Tragiškoji grožio dimensija. Per Nietzschę? Nieko daugiau nepajėgiu sugalvot.

P.S. Vis neišeina iš galvos Valdo Kukulo nustatyta šiuolaikinės mūsų literatūros diagnozė:

[...] iki šiol dar neturėjau progos pasakyti, kad svarbiausioji, esmingiausioji visos šių dienų mūsų literatūros – ir poezijos, ir prozos, ir eseistikos – intonacijos spalva yra absoliutus, juodas abejingumas; nors, atrodytų, eilėraščio ritmas tiesiog putoja iš džiaugsmo ir inkščia iš skausmo, eseistikos frazę laužo ironija ar sarkazmas, iš tiesų tai tėra suvaidintas džiaugsmas, suvaidintas skausmas ir suvaidintas sarkazmas. Tai dar būtų pusė bėdos, svarbiau, kad viskas suvaidinta iš nuobodulio, iš neturėjimo ką veikti, iš gyvenimo ir būties nykybės pojūčio. (Nemunas, 2010-12-09–15)

Instinktyviai noris nesutikti su šituo kaltinimu viena baisiųjų kūrybai nuodėmių, bet kad nerandu pavyzdžio, nors vieno, kuriuo remdamasis galėčiau kontrargumentuoti.

(146) Tarp kitko: apie tolstojininkus Lietuvoj

Prieš 100 metų mirė Levas Tolstojus. Kokių publikacijų ta proga būta lietuviškai? Bernardinai.lt paskelbė pokalbį su rašytojo proproanūkiu Piotru Tolstojum „Jeigu L. Tolstojus pažiūrėtų į mus...“ (parengė Michalina Bočiarova), Šiaurės Atėnai – ištrauką „Velnias“ iš Pavelo Basinskio knygos „Levas Tolstojus: bėgimas iš rojaus“ (vertė Vytautas Kinčinaitis), o daugiau nieko rimtesnio ir nepastebėjau.
Įsiminė per Svobodą girdėta Boriso Paramonovo esė „Актуальность Толстого-мыслителя“ (tekstas yra čia):

В массах именно Толстой-проповедник был почитаем и читаем. Можно с известным основанием сказать, что Толстой в России вполне мог бы сыграть роль Лютера, возглавить отечественную Реформацию.

Besiklausydamas prisiminiau Birutės Masionienės studiją Levas Tolstojus ir Lietuva (1978), kurią prieš egzaminą kitados skutamuoju būdu tespėjau perbėgt. Perskaičiau.
Ir pagalvojau: kuo galėjo tapt Edmundas Steponaitis (1892–1908), jei ne tokia ankstyva mirtis? Su Tolstojum pradėjo susirašinėt tebūdamas 14-metis, paskui užkibo už Vladimiro Solovjovo, skaitė Dostojevskį, Leonidą Andrejevą, Byroną, Hugo, Shelley, Baudelaire’ą… Sunku įsivaizduot dabartinį jaunuolį, kuris būdamas tokio amžiaus tokiais „neįdomiais“ dalykais domėtųs. Presimbolistas, rimavęs: harmonija–agonija, vibracija–gracija. (Jo kūrybos Rinktinė išėjo 1988-ais.)
Bene toliausiai tolstojystės keliu buvo pažengęs mokytojas Balys Dūda (1896–1924): mėgino suburt „humanistų kuopą“, kuri, kaip duchoborai, atsisakytų nuosavybės ir įsikurtų komunoj – gyventų dirbdami žemę ir leistų Tolstojaus raštus. 1921-ais nusižiūrėjo Dabužių dvarą netoli Kavarsko, jau buvo sutvarkę dokumentus. Kai jau entuziastai ketino persikelt į įsigytą dvarą, apylinkėj pasklido kalbos, esą bolševikai tveria kolchozą. Buvo padaryta krata, tarp vieno iš būsimų komunininkų popierių rastas „Gumanistų kuopos įstatų svarstymas“. Pirmasis žodis perskaitytas kaip „komunistų“ ir padarytos atitinkamos išvados: areštuoti trys broliai Dūdos, dvi seserys Garbauskaitės, brolis ir sesuo Jėčiai. Ir tik teisme, pasitelkus advokatus, pavyko įrodyt, kad buvęs užrašytas žodis „humanistų“... Belaukiant teismo, sušlubavo Balio Dūdos sveikata, įsimetė džiova, ir žmogus neilgai trukus mirė. Užgeso ir bene vienintelis bandymas Lietuvoj įkurt tolstojininkų komuną.
P.S. Vienas B.D. straipsnis yra paskelbtas anarchijoj.lt – apie Gandhį, garsiausią tolstojininką (apie žurnalą Meilės keliais daugiau žr. čia – visas pirmas nr. yra).
Dar žr. priedurą prie įrašo po metų.

(145) Dėl juoko: Daukanto ir Valančiaus atvaizdai

Taip, čia (viršuje kairėj) Simonas Daukantas. Tokiu „portretu“ buvo papuošta 1898-ais kun. Antano Miluko JAV, Shenandoah, Pa., pradėtos leist Dirvos pirmoj knygoj paskelbta „Medega S. Daukanto bijografijai“. Kudirka šį savamokslio paišytojo Ratkaus „kūrinį“ įvertino taip:

Pasitaikydavo girdėt įvairius juokus iš to, kad koks mulkis reikalavo pagal aprašymą arba apipasakojimą žmogaus paviršiaus padaryti fotografiją, arba portretą. O štai minėtoje knygoje randame tokius juokus įkūnytus. Pagal pažįstamų pasakojimą padarytas Daukanto portretas! Gaila, kad įkūnijimui juokų parinktas taip didei brangus mums žmogus, kaip S. Daukantas. Jeigu jau neliko tikro portreto, tai būtų užtekę vieno aprašymo paviršiaus Daukanto ypatos. Kam tie juokai? (Raštai, t. II, p. 657)

Jei atmintis nemeluoja, kun. Milukas, nepaisydamas Kudirkos pasišaipymo, šitą Daukanto atvaizdą įdėjo ir į Lietuvišką albumą (1900), regis, net buvo atvirlaiškis išleistas.

Vakar tą Kudirkos pasažą beskaitydamas, iškart prisiminiau šyptelt verčiantį vysk. Valančiaus atvaizdą, kurį užtikau vasarop Lietuvių laikraštį skaitinėdamas žiūrinėdamas (1905-01-20/02-02, nr. 6/7, p. 75, kaip Mečislovo Davainio-Silvestraičio str. apie Valančių iliustracija; žr. dešinėj viršuj). Spėjau, kad tai greičiausiai perpiešinys. Dar kartą pervertęs Vytauto Merkio studiją Motiejus Valančius: Tarp katalikiškojo universalizmo ir tautiškumo (1999) 626 puslapy radau nuotrauką, kurion, manau, ir buvo žiūrėta paišant (žr. dešinėj apačioj).
Beje, šįmet dar vieną nematytą Valančių išvydau (žr. kairėj apačioj) – miško vidury stovinčioj Drungeliškės koplytėlėj. Tas kvietkas ir kolioras na labai jau [...] trenkia.

(87.6) Maironiana

(ζ) Tableaux vivants – vaizduotės atvirlaiškiai su Maironiu

Madame de Genlis (1746–1830) in memoriam (popularność żywych obrazów przypadała na XIX wiek i początek XX wieku; fotografie żywych obrazów były rozpowszechniane w formie pocztówek).

Literatūros ir kalbos XXI tome, skirtame Maironiui, kun. Kazio Žitkevičiaus (1893–1986) atsiminimuose užfiksuotas jo atmintin įstrigęs vaizdas iš Palangos apie 1930–1931-us:

Maironis sėdėjo jūros tilto gale apsuptas savo gerbėjų, kurių dauguma, atrodė, buvo akademinis jaunimas. Apsivilkęs jis buvo ilgu baltu apsiaustu, rankose turėjo lazdą, kurią visuomet imdavo, eidamas pasivaikščioti. Visi ramiai šnekučiavo, gėrėjosi besileidžiančios saulės atspindžiais, banguojančios jūros paviršiumi.
Maironis jūros fone tarp gerbėjų man priminė Fojerbacho paveikslą, kuriame jis vaizduoja Dantę Ravenoje, jūros pakrantėje tarp savo gerbėjų. (p. 471)

K.Ž. prieš akis tikriausiai turėjo Anselmo Feuerbacho (1829–1880) paveikslą „Dante und die edlen Frauen von Ravenna“ (1858; Karlsruhe, Staatliche Kunsthalle; iliustracijai teradau tik fragmentą). Ir visai nesvarbu, kad apsiausto spalvos skiriasi – atmosfera, pati situacija, matyt, sužadino būtent tokią asociaciją.

2012-ieji oficialiai paskelbti Maironio metais (150-osios gimimo metinės). Pagalvojau: o jeigu pagal šį aprašymą sukūrus tableau vivant – vad. gyvąjį paveikslą, nufotografavus ir išleidus atvirlaiškį? Aš tikrai nusipirkčiau.
Vaizduotėj esu sukomponavęs dar vieną:

Laikas: apie 1930-us; vieta: Kaunas, Maironio namų šalia Rotušės vonios kambarys.
25-erių šviesiaplaukė tarnaitė Adelė, nuolat galvojanti apie vienuolyną, ką tik ištrinko artėjančio prie 70-mečio prelato Jono Mačiulio galvą rūtų nuoviromis, numazgojo kojas ir ruošiasi karpyti nagus. Priklaupusios tarnaitės veide atsispindi nuostaba: Maironis (atrodydavęs piktas, veidas vis būdavęs rūstus) šypsosi, nes jau sugalvojo, kaip pajuokaus (tekstas atvirlaišky po gyvuoju paveikslu: „Nekarpyk! Gal reiks, kai numirsiu, į Juozapato kalną lipti, – neužlipsiu.“).

Šaltinis: Adelės Masionytės atsiminimai, užrašyti Dusetose 1967-06-20 (LLTI BR, F11-254). Skelbiant – Literatūra ir kalba, t. XXI: Maironis (1990), p. 552 – Juozapato kalnas kažkodėl virto Juozapo kalnu; beje, XX amžiaus pradžioj buvo mėginta Šatrijai prigydyt Juozapato kalno vardą: ar Maironis juokaudamas ne Šatriją įsivaizdavo? – Kai vidurdieny saulė aukštai / Iš pietų prasijuoks į Žemaičius, / Nuo viršaus Šatrijos išmatai / Nesuskaitomus kryžkelių skaičius. – Bet į Šatriją galima įkopt ir be nagų... Kaip ir į Madvėgalį, kurin šiąvasar lipau.

P.S. Dar viena mintis atėjo galvon svarstant apie būsimuosius Maironio metus: gal kokia kelionų agentūra galėtų parengt turistinį maršrutą, kad būtų galima aplankyt su poeto gyvenimu susijusias vietas? Norinčių pakeliaut, manau, tikrai atsirastų.

(144) Akrostichas kaip denunciacijos priemonė

Gal ir nereikėjo pavadinime tos denunciacijos, būtų užtekę donoso ar įskundimo, bet kad būtent šį žodį mėgo vartot Kudirka, o būtent jo raštus vėl skaitinėdamas ir sužvejojau norimą papasakot nutikimą. Gal kam įdomu bus, nors tai ir joks atradimas. Kad ir kaip, lituanus sum, lithuanice nihil a me alienum puto, pasak Kudirkos.

1895 metais Ūkininko nr. 8, p. 63 Kudirka (pasirašydamas V. Kapsu) užminė mįslę:

Mįslys.
Dievas visad ant lupų, o širdyje velnias;
Akis tuojau užmerkia, išvydusi kelnes;
Vaikščioja atsiplėšus – įžadai mat toki;
Atmintyje tik laiko, kur atlaidai koki;
Tur liežuvį bjauresnį už gyvatės gylį;
Kasdien tupi bažnyčioj, nes tinginį myli.
Atmįki, kas tai butų, jei mįslius mįt moki?

Negalėdamas atmįt, peržvelgk pirmutines kiekvienos eilutės litaras nuo viršaus į apačią ir sudėk iš jų žodį.

Na, nemėgo Kudirka davatkų, labai nemėgo, net siūlė jas visas surinkt ir išplukdyt Amerikon. Esą „[b]ūtų net didelė nauda. Mes atsiliuosuotume nuo draugijos piktšašių, o Amerikoje, kur tinginius moka paverst į darbininkus, gal ir iš mūs valkatų ką gero padarytų.“ (Raštai, t. II, p. 598)
Atsakomojo eilėraščio ilgai laukt neteko – Žemaičių ir Lietuvos apžvalgoj tų pat metų nr. 11, p. 85 buvo išspausdinta irgi mįslė:

Mįslys.
Kūnas nors silpnas, bet puikybe kaiszos;
Užia galvoje, gal jam protas maiszos.
Dievo nebijo, žmonių nesigėdi
Ir tankei ne savo vežime sėdi.
Retai ir ant sprando kam jis nejoja,
Kaipkada kitiems kelnes nusagioja,
Aprupinęs vieną, tů kitą moja.

Įspekite jus kas-gi cze toks būtų,
Ar-gi „V.K.“ niat į mįslį kliutų?

Šis nepasirašytas Punsko klebono Simono Norkaus (1841–1913) tekstas XIX amžiaus Lietuvių literatūros istorijoj pristatomas labai švelniai: esą jis „atspindi pasaulietinės ir katalikiškos inteligentijos polemikas spaudoje“ (2001, p. 439). Bet kad nelabai panašu į polemiką – konkretaus asmens, kurio pavardė „paslėpta“ akrostichu, suniekinimas, ir tiek. Na, ad hominem tai ad hominem, bet tikrosios pavardės nurodymas net pariebintai, paskutinėj eilutėj prirašant dar ir vardo pirmą raidę, – čia jau rimčiau (litera docet, litera nocet). Turint galvoj tai, kad už bendradarbiavimą lotyniškom raidėm leidžiamoj spaudoj grėsė realios bausmės, šitas akrostichas laikytinas skundo atitikmeniu, o ne polemika. Todėl visai suprantama Kudirkos reakcija, užfiksuota „Tėvynės varpų“ skilty (Varpas, 1895, nr. 12):

Būčiau neteisingu žmogum, jeigu, minėdamas apie denunciacijas ir žandarus, nepaminėčiau tūlo lietuviško laikraščio, kuris denunciaciją puošia net poezijos apdarais. Apoteoza denunciacijos rado sau priderančią vietą! Džiaukis, Jeruzalem! Eiliuotą denunciaciją (kiek ji teisinga, tai kits klausimas) parašė, matoma, davatkų „obliubenčius“ (jaunikis), ir tas dalykas mus pamokina, kad būtume atsargesni su ypatomis, ieškančiomis įkvėpimo pas davatkas. O žmonės, žmonės! kaip jums kerštas aptemdina protą ir apmarina sąžinę! (Raštai, t. II, p. 606)

P.S. (2016-01-18) Šiandien LLTI bibliotekon atkeliavo Simono Norkaus Rinktiniai raštai, išleisti pernai Punske. Atsiverčiu, ogi ten, p. 36–38, šitas tinklaraščio įrašas perspausdintas; gaila, kad autorystė net kriptonimu —vg— nenurodyta; labiau gaila, kad citatos „suredaguotos“ (nebūčiau leidęs taip elgtis, jei kas būtų kreipęsis dėl perspausdinimo).

(143) Pastaba Vytauto Merkio atsiminimų paraštėj

Akademiko Merkio pernai pasirodžiusios Atminties prošvaistės – viena įdomiausių pastarojo laiko atsiminimų knygų. Apskritai iš profesijos istorikų atsiminimai ypač įdomūs, nes dažniausiai į tai, kas prisimenama, dar pažvelgiama ir tyrėjo akim – tokie lyg ir tyriamieji atsiminimai išeina.
Prieš įgrūsdamas knygą lentynon, noriu užfiksuot vieną pastabą, kuri gal ką paskatins dar pasiknaisiot.

Atminties prošvaisčių 330 puslapy Vytautas Merkys prisimena „ne itin pavykusį bendravimą“ su Zenono Ivinskio našle Paulina Ivinskiene. Esą kai per prel. Paulių Jatulį paprašęs leidimo perspausdint 1978-ais Romoje išėjusią Ivinskio Lietuvos istoriją (iki Vytauto Didžiojo mirties), nekilę jokių problemų (knygos fotografuotinis leidimas išėjo 1991-ais). O derybos dėl Ivinskio dienoraščio išleidimo baigęsi nesėkmingai:

Dienoraščio [1918, 1928–1940] rankraštis saugomas Vilniuje, Martyno Mažvydo bibliotekoje [F29]. Mūsų [t.y. Lietuvos istorijos] instituto mokslinė bendradarbė Regina Laukaitytė rankraštį perrašė mašinėle ir ėmėsi rengti spaudai. A. Eidintas 1989 m. pavasarį važiavo į Boną ir Paryžių. Sutarėme, kad vieną mašinraščio egzempliorių nuveš Ivinskienei ir gaus leidimą publikuoti. Ji uždraudė ne tik spausdinti, bet ir naudoti moksliniuose darbuose.
1993 m. Vilniaus universitetas rūpinosi paminėti Z. Ivinskio gimimo 85-ąsias sukaktuves. Šia proga į Vilnių atvyko ir Ivinskienė. Ją į profesoriaus gimtinę ir Plungę, kurios bibliotekoje turėjo įvykti konferencija, vežė Z. Ivinskio brolio sūnūs. Priėmė ir mane, nes Plungėje turėjau skaityti pranešimą. Kelias ilgas, laiko daug. Ėmiau Ivinskienę vėl kalbinti, kad netrukdytų vyro dienoraštį publikuoti. Mane parėmė ir minėti brolio sūnūs. Ivinskienė užsispyrė – ne ir ne. Sakė, kad kompromituos patį autorių, ją ir jų sūnų, kai kuriuos įžymius prieškario Lietuvos žmones.

Taip ir baigiasi knygoj atsiminimų epizodas, susijęs su Zenono Ivinskio dienoraščiu.
Tiek težinodamas, gali tik spėliot, kodėl tokia užsispyrusi buvo Paulina Ivinskienė. Negi taip kardinaliai skyrėsi istorikų (kad ir paties prof. Merkio, aišku, skaičiusio mašinėle perrašytą dienoraščio tekstą) ir našlės požiūris į tai, kas ten parašyta: reikia paskelbti vs nevalia net cituoti mokslo darbuose? Jeigu ten prirašyta visokių intymybių ar kokių kitų neviešintinų dalykų, negi istorikai tokie jau nesupratingi būt buvę?
Drįstu spėt, kad Ivinskienės griežtąjį „ne“ nulėmė ne taps dienoraščio tekstas, o tai, kaip vienąkart buvo pasielgta su tuo dokumentu – paskelbiant jo ištraukas 1960-ais Tiesoje (šį įvykį ir norėčiau užfiksuot).
LKP CK biuras 1959-11-05 priėmė nutarimą „Kontrpropagandos klausimu“. Esą „tikslinga suaktyvinti kontrpropagandą prieš užsienio vedamą ideologinę kovą“. Antanas Barkauskas (LKP CK), Boleslovas Baranauskas (LSSR Mokslų akademijos redakcija archyviniams dokumentams skelbti), Jonas Januitis (LSSR radijo komitetas), Alfonsas Randakevičius (KGB) ir kt. buvo įpareigoti parengt priemonių planą. Greičiausiai tada ir buvo prisiminti 1949-ais iš Ivinskio uošvės perimti rankraščiai, tarp jų ir minimasis dienoraštis.
Tiesoje 1960-03-31—04-06 (nr. 76–79, 81; nr. 80 neliko vietos, nes teko įdėt Chruščiovo kalbų per Prancūzijos TV [04-02] ir Maskvos darbo žmonių mitinge [04-04] paklodes) pasirodė Zenono Ivinskio dienoraščio ištraukos, pavadintos „Kaip jie patys apie save kalbėjo“ ir palydėtos tokia įžanga:

Dokumentai atskleidžia tikrąjį lietuviškųjų buržuazinių nacionalistų veidą, parodo juos, kaip buržuazijos siaurų klasinių interesų gynėjus, savo tautos nacionalinių interesų išdavikus.
Štai buržuazinio istoriko, vieno iš krikščionių demokratų partijos veikėjo, klerikalinio laikraščio „XX amžius“ bendradarbio Zenono Ivinskio dienoraštis, rašytas 1938–1940 metais. Dabar Z. Ivinskis gyvena užsienyje ir gana aktyviai su kitais buržuaziniais nacionalistais šmeižia Tarybų Lietuvą, dažnai liaupsindamas vadinamosios „nepriklausomybės“ laikotarpį. Bet dienoraštyje, kurį jis rašė sau, Ivinskis parodė visos eilės savo sėbrų veidą ir kartu buržuazinės santvarkos Lietuvoje puvimą.
Dienoraštyje atskleidžiama, kaip opoziciją vaidinusios krikdemų (krikščionių demokratų) ir valstiečių liaudininkų partijos stiprėjančios liaudies masių kovos akivaizdoje sudarė bendrą „žygininkų“ frontą ir atvirai pasuko į fašizmą. Kartu ir pats Z. Ivinskis atskleidžia save kaip hitlerininkų tarną ir pašlemėką. (1960-03-31)

Perskaičiau, kas buvo skelbta Tiesoj. Pirma, akivaizdu, kad ištraukta tik tai, kas galėtų būt naudinga kontrpropagandai; antra, dienorašty fiksuojama ne tik faktai, bet ir nuogirdos apie galimas tautininkų valdžios pinigines machinacijas, nekokios nuomonės apie kai kuriuos mokslo ir politikos žmones, – tiesiog opoziciškai valdžios atžvilgiu nusiteikusio aktyvaus žmogaus kasdieniai užrašai sau. Objektyviai žvelgiant, skebtini praėjus gerokam laiko gabalui po rašiusiojo mirties (Ivinskis mirė 1971-ais, taigi apie kokius 1990-us juos skelbt tikrai būt buvę galima).
Bet: šitos dienoraščio ištraukos buvo paskelbtos jų autoriui gyvam esant, aišku, net neklausus kokio nors leidimo (tuolaik juokingai atrodė net pati tokia mintis; kokia kontrpropaganda, jei prašoma leisti?), gyvi buvo ir dauguma dienorašty minimų asmenų. – Šlykščiau pasielgt vargu ar bebuvo įmanoma.
Deja, neturiu laiko pasiaiškint, kaip išeivijoj buvo reaguota į šią dienoraščio publikaciją (kad buvo – neabejotina). Ar galėjo būt taip, kad po šitos publikacijos pats Zenonas Ivinskis bent jau žmonai persakė savo valią: neleist jo niekada spausdinti? Galėjo.
Taigi: manau, kad būtent toji 1960-ų publikacija ir jos sukeltos visokiausios komplikacijos buvo pagrindinė priežastis, kodėl Paulina Ivinskienė kartojo „ne ir ne“.

(142) Dėl juoko: į pagalbą teisingosios šeimos koncepcijos kūrėjams

Radau Juozo Kėdainio „Kolūkio arklininkui“ (apie jį žr. 74 įraše) žmoną – Veros Muchinos „Valstietę“ (1927, bronza).

Manau, puiki šeima bus – vedanti bendrą namų ūkį, be to, kadangi žmona 30 metų vyrėlesnė, tai ir motiną atstos.

Pro patria, draugai!

(141) Nobelio taikos premija: nuo prezidento prie disidento

Šiandien kam nors bus įteikta disidentui Liu Xiaobo už „ilgą ir neprievartinę kovą dėl pagrindinių žmogaus teisių Kinijoje“ paskirtoji Nobelio taikos premija. Nei paties laureato, nei jo žmonos iškilmėse nebus. Valdžia neišleido.
Važiuodamas darban dar kartą permečiau akim paskutiniam Kultūros barų numery esančias Almanto Samalavičiaus pastabas 76-ojo Tarptautinio PEN klubo kongreso paraštėse.

Kalinamų rašytojų komiteto posėdžiuose nemažai kalbėta apie Kiniją. Buvęs kinų PEN centro vadovas Liu Xiaobo savo šalyje tapo kovos už laisvę ir demokratiją simboliu, kaip kadaise Jungtinėse Valstijose Martinas Lutheris Kingas. […] Kinų egzilio rašytojai, nepriklausomo kinų PEN centro nariai pasakojo kolegoms apie specifinę praktiką – paprastai šioje šalyje asmenis, įtariamus disidentine veikla, policija iš pradžių pakviečia „puodelio arbatos“. Tai pirmas aiškus signalas, kad esi patekęs į valdžios nemalonę ar spectarnybų akiratį. Tokių kvietimų pastaruoju metu tiek daug, kad nepakviestieji jaučiasi įsižeidę, – ironizavo kinų rašytojai. (KB, 2010, nr. 11, p. 35).

Skaitydamas pagalvojau: nieko naujo – KGB irgi dažniausiai pradėdavo pakviesdamas pasikalbėt. Bet ne tai norėjos užfiksuot. Pernai, kai ši premija buvo paskirta Barackui Obamai, pagalvojau apie jos skyrimo principus. Apskritai skirt taikos premiją valstybės vadovui, kuris dažniausiai yra ir ginkluotųjų pajėgų vadas, gryniausias nesusipratimas. Bet ir šįmet kilo abejonių. Didžiausios pagarbos vertas Liu Xiaobo, bet jo kovos tikslas – laisvė, o ne, pvz., Kinijos demilitarizacija. (Laisvės ir taikos santykiai būtų atskira verta apmąstyt tema; kas, pvz., turima galvoj sakant: „Лишь бы не было войны“?)
Pernai peržiūrėjau visus laureatus, pradėdamas nuo pirmojo (1901) – Frédérico Passy. Tikrai daug, retrospektyviai žvelgiant, vertų būtent taikos premijos:

According to Nobel’s will, the Peace Prize is to go to whoever ‘shall have done the most or the best work for fraternity between nations, for the abolition or reduction of standing armies and for the holding and promotion of peace congresses’.

Nors kai kurie komiteto sprendimai, dabar jau aiškiai matyt, buvo nulemti politinės konjunktūros (kad ir skirt 1994-ais premiją Arafatui, Peresui ir Rabinui).

foto iš einestages.spiegel.de

O didžiausias atradimas buvo 1935-ų laureatas Carlas von Ossietzky (1889–1938) – tikras pacifistas, nacių įkalintas koncentracijos stovykloj (viena iš publikacijų apie jį yra čia; be to, prisimenamas ir šįmet, nes ir Ossietzkiui, ir Liu Xiaobo valdžia neleido atvykt atsiimti premijos).
Vėliau ir vienam vilniškiam leidiny radau jam skirtą publikaciją – nepasirašytą nekrologą, kurio epigrafu pasirinkta (iš atminties cituojama) Mickevičiaus eilutė: „Hańba ludom, co własne mordują proroki!“:

Mirė žmogus, kuriame įkūnytas taurus idealas: plieno valios, nepaperkamo ir nepalaužiamo žmogaus idealas.
Karo metu ginklu rankoje grūmėsi už tėvynę, po karo – kaip pacifistas ir demokratas – kovojo savo talentinga plunksna ir aštria inteligencija.
Taika žemėje – sena, kilni idėja. „Nie wieder Krieg!“ Šį obalsį skelbė Ossietzky visur [...].
Iki paskutiniųjų dienų skelbė artėjantį pavojų ir rodė išeities kelią. Iš kovos lauko niekad nebėgo. Galėjo išvengti kalėjimo. Turėjo progos užsienin bėgti. Nebėgo. Kaltinamas – pats kaltino. Grandys minčių nesukausto.
Trečiajam Reichui atėjus – Ossietzkio gyvenimas – dar didesnė skriauda ir kankynė. XX amžiaus barbarija meta jį reprezentacinėn III-jo Reicho įstaigon – koncentracinėn stovyklon. Jau ir taip silpna sveikata visiškai palūžta. [...]
Vokiečiai! Tą kilniąją galvą turėjot saugoti prieš skriaudą, apvainikuoti ąžuolo lapais ir alyvų šaka – o pardavėt samdinio batams. Palikot pranašą, bet tas pranašas liko jums ištikimas.
Miegok ramiai, kilnusis Ossietzky. Tavo Vokietijai saulė išauš. Išauš ji pasauliui, kuriam kantriai ir sąžiningai kietą, karčią, apjakusią dirvą arei – iki sutemai. Tavo vardas – malda žmonių lūpose. Ji padės gėdą nušluostyt nuo žemės, ji padės sutrinti tamsos viešpatavimą.
Ossietzky gyvena. (Piūvis: Vienkartinis dailės ir literatūros leidinys, 1938, p. 34; vienas iš rimčiausių kandidatų į šio nekrologo autorius ar tik nebus poetas Juozas Kėkštas?)

Beje, Nobelio premiją paskyrus Ossietzkiui, Hitleris 1937-01-31 išleido įsaką, draudžiantį vokiečiams ateity turėt reikalų su ta premija. (Daug apie visokias su Nobelio premija susijusias kontroversijas pripasakota čia.)

 P.S. Tikriausiai ir jūs dar prisimenat, kad Sąjūdžio laikais per protestus prie Sovietų Sąjungos karinių įgulų galėdavai pamatyt ne tik plakatus „Red army go home!“, bet ir bent vieną vėliavą su pacifistų ženklu; buvo pakalbama apie Lietuvą kaip demilitarizuotą valstybę; net vienoj nuotraukoj iš Žaliųjų surengto piketo prie Ignalinos AE atsimenu matęs plevėsuojant vėliavą su taiką simbolizuojančiu ženklu. Ar Lietuvoj bėr nors vienas pacifistas? Tas, kuris prieš karą iš principo, o ne tik todėl, kad užpuolama šalis, kuri tau patinka (pvz., Gruzija)? Ar kas iš idėjos protestuoja prieš ketinimą statyt naują AE? Nežinau, nemačiau, negirdėjau.

P.P.S. Viena didžiausių šios vasaros staigmenų ištiko grįžtant į Vilnių – stabtelėjus pailsėt prie Kurėnų ežero prieš Ukmergę. Tarsi iš praėjusio amžiaus šešto ar septinto dešimtmečio dangaus nesileidęs pasirodė tas autobusiukas. Juo keliaujantieji tikriausiai buvo nuėję pavalgyt, bet kaip juos pavadinus sugalvojau bemat: pacifistai iki kelnaičių.

(140) Lietuviškų istorinių anekdotų pradžia

Linas Poška vakar iš savo raštų skrynelės ištraukė ir tinklaraštin įdėjo pluoštą dar priešsąjūdiniais laikais sukurtų istorinių anekdotų. Prisimenant tą metą, kai jie buvo spausdinami Lietuvos pionieriuj, dzingtelėjo: ar ne šituos tekstus reiktų laikyt žanro pradžia?
Taip, kai kurie Gintaro Beresnevičiaus (sukaupti Pabėgusio dvaro I daly) ar Palemono Dračiulos (= Eligijaus Railos; rink. Atminties kriaukšlės, Naujojo Židinio-Aidų „Užsklandoj/Atsklandoj“ tebespausdinami) dalykai gal ir labiau vykę, šmaikštesni, elegantiškesni, bet jie jau radęsi kitais laikais.
Ir vis tiek, manau, kalčiausias Charmsas, literatūrinius anekdotus apie Puškiną, Tolstojų, Dostojevskį etc. kūręs. Vytas V. Landsbergis galėtų paliudyt. O kas galėtų paneigt?

(139) Dėl juoko: kaip norėjau paaiškint, kas tai yra tekstologas

Kolegės D.M., komentavusios tinklaraščio 105 įrašą apie mūsąją kritiką, priremtas prie sienos: „Taigi ir tamstą patį [...] dažnai tituluoja kritiku. Negirdėjau, kad labai priešintumeisi. Tai kur Tavo kritiškos ar tiesiog sudirbančios niekalą recenzijos?“, – virtualiai raudonuodamas prisipažinau: „esu bailys, o ne kritikas“.
Kas beliko? LLE įpirštas tekstologas? (Juk turi vadintis kaip nors, jei to ir nenori; jei su tekstologu neišdegs, beliks traukt iš užančio paskutinę pažymą: rankraštininkas.)
Vargu ar ką patenkintų enciklopedinis paaiškinimas, esą tekstologas – tas, kuris aiškinasi įvairiausių raštijos rūšių ir žanrų tekstų genezę, istoriją, autorystę, autentiškumą, siekia nustatyt jų kanoninę formą, suka galvą, kaip, kokiais principais vadovaujantis juos skelbt atsižvelgiant į adresatą. — Nepadės, jei mesi ant stalo vienintelį kozirį, esą tave cituoja pats Paulius Subačius studentų študijuojamoj Tekstologijoj (2001, p. 58). Pagyrūnas, ir tiek.
Reikia pavyzdžio, vaizdžiai parodančio, kaip tekstologo galva veikia. Ką gi, sukonstravau. Atrodė gan įspūdingai.
Pasakojimas galėtų prasidėti taip: tekstologas, skaitydamas Marcelio Prousto Kalinės vertimą lietuvių kalbon, turėtų suklust toj vietoj, kur pasakotojas Albertinai aiškina apie Dostojevskio kūrybą ir, be kita ko, išpyškina tokią anojo personažų eilę: visi tie Lebedevai, Karamazovai, Ivolginai, Segrevai [etc.]. (Deja, kai pamėginau rast namie pačią knygą, kad sužvejočiau tikslią citatą (ji turėjo būt į romano pabaigą, dešiniojo puslapio viršuj), prisiminiau: taigi paskolinau Kalinę vienai Prousto gerbėjai. Bet negi tai sustabdys įsibėgėjusią mintį?)
Taigi, tekstologas, skaitydamas tą pavardžių virtinę, kaip minėjau, turėtų suklust: pala, Segrevas? Kas per vienas? Broliuos Karamazovuos tokio personažo tikrai nėra; pasikapsčius paaiškėja, kad apskritai tokio Dostojevskis nėra sukūręs. Korektūros klaida? Vertėjas pripainiojo? Pasirodo, ne:

Tous ces bouffons qui reviennent sans cesse, tous ces Lebedev, Karamazov, Ivolguine, Segrev, cet incryable cortège [etc.] (La Prisonnière [Marcelio Prousto raštų 5 t.], Flammarion, 2000, p. 365–366).

Rusiškai Segrevo apskritai nebūta, bet yra Snegiriovas Broliuos Karamazovuos. Greičiausiai šitą personažą ir turėjo galvoj Proustas. Iš tokios išvados tekstologui turėtų kilt kitas klausimas: o kaip Prousto tekste atsirado tas Segrevas? Galimi atsakymai:

vaizdas iš fr.wikipedijos

a) La Prisonnière buvo išleista jau po Prousto mirties, 1923-ias, taigi autorius korektūros nebeskaitė. Tekstas spaudai rengtas iš rašytojo iki paskutinių gyvenimo dienų taisinėto mašinraščio: visai galimas daiktas, kad suklydo mašininkė, o autorius (kaip ir leidėjai) tos korektūros klaidos nepastebėjo. Jei suklydo mašininkė, ar galima jai priekaištaut žinant, kaip atrodė Prousto rankraščiai (žr. dešinėj)?
b) O gal Prousto skaitytam Dostojevskio Brolių Karamazovų vertime į prancūzų kalbą Snegiriovas jau buvo virtęs Segrevu? O gal tokia pavardės forma jam įstrigo atmintin žiūrint Karamazovų inscenizaciją?

Kaip, kada ir kodėl Prousto romane atsirado Segrevas? – klausimas, į kurį atsakymo turėtų ieškot tikrasis tekstologas. Toks jo darbas. (Ir tai turėjo būt paskutinis šio įrašo sakinys prieš P.S.)
Kai pagaliau grįžo paskolintoji Kalinė (versta Petro Bieliausko ir išleista 1998-ais) p. 303 suradau citatą, kuria turėjo prasidėt šis pasakojimas:

Ir vis dėlto jis [= Dostojevskis] didis kūrėjas. Atrodo, kad savo aprašomą pasaulį yra iš tikro sukūręs. Visi tie nuolat pasirodantys juokdariai, visi tie Lebedevai, Karamazovai, Ivolginai, visa toji neįtikėtina procesija susideda iš fantastiškesnių būtybių nei tos, kurias matome knibždant Rembranto „Naktinėje sargyboje“.

Še tai tau! O Segrevo vertime nelikę. Greičiausiai vertėjas, pats rengęs ir komentarus, suprato, kad tas Segrevas – nei šis, nei tas, kad tokio Dostojevskio kūryboj nebūta, o kaip paaiškint – nepatarė ir akademinio La Prisonnière leidimo rengėjai. Kas liko? Išgnybt tą asmenvardį iš vertimo, ir rami galva, tuolab kad sakinio prasmė lieka praktiškai tokia pati. (Bet ši versija – tik spėjimas.)

P.S. Jei skaitydami ėmėt įtart, kad —vg— negali būt jau toks geras tekstologas, tai belieka tik patvirtint jūsų įtarimą: taip, šitą pavyzdį sukonstravau, be kita ko, pasiskaitęs straipsnį „Текстология как история мысли и общественная педагогика“.

(138) Tarp kitko: apie balsą

foto iš rosbalt.ru

Šiandien laidojama poetė Bella Achmadulina (mirė 11-29). Šios dienos Literatūroj ir mene ją pažinojęs Vladimiras Tarasovas:

Tai buvo bekompromisė kovotoja už Rusijos ir visų kitų okupuotų respublikų laisvę nuo bolševikų, nuo 1960 metų dariusi didelę įtaką jaunimui.

Kai vėlų pirmadienio vakarą per Svobodą išgirdau žinią apie jos mirtį, pirmiausia prisiminiau balsą, intonaciją. Nepatingėjau iškart pasitikrinti, ar neklystu. Ne, būtent TAI prisiminiau. Beje, toks pat senas kaip aš rusų prozininkas Igoris Jarkevičius savo tinklaraščio įrašą pavadino „Нe стало Беллы Ахмадулиной. Не стало одного из самых ярких советских голосов“ ir pradėjo taip:

Советский голос все время воскресает, как Иисус Христос на Пасху.
Уже не двигается советское тело. Уже растаяло советское коллективное бесознательное. Я уже не помню советские взгляды. Не чувствую советские запахи. Не смогу повторить советские жесты. Постепенно забываю советские тексты. Они уже все где-то далеко. Но слышу все советские голоса. Они никуда не уходили. Они всегда рядом. Они стали вечным эхом совка. Советский голос не сдается. Советский голос звучит и звучит.

Tolesni svarstymai apie sovietinį balsą irgi verti dėmesio (ne mažiau, kaip ir apie sovietinį grožio supratimą).
Keistas dalykas: Achmaduliną visada prisimindavau išgirdęs, kaip savo poeziją skaito Tautvyda Marcinkevičiūtė; ir prisiminsiu.
P.S. Sunkiausiai suvokiama dilema rusų literatūros istorijoj: ar moteris rašytoja dar tik поэтесса („Москва прощается с поэтессой“), ar jau поэт („чудесный поэт, земля ей пухом“)?

(137) Tarp kitko: juoktis negalima verkti

Veido vyriausiasis redaktorius Gintaras Sarafinas aiškinasi, esą skandalas dėl jo tvarkomame leidiny išspausdinto Petro Stankero straipsnio kilęs be pagrindo: nei autorius, nei leidinys „niekada gyvenime neneigė holokausto, neneigia ir neneigs“. Tai tik „nesusipratimas[,] įvyk[ęs] dėl vieno sakinio, kuris buvo klaidingai suprastas“.
Pasirodo, išspausdintame sakiny skaitydami: „legenda apie 6 mln. neva nužudytų žydų“, redaktoriaus nuomone, turėjome suprast: „legenda apie neva 6 mln. nužudytų žydų“ (paryškinta cituojant).
Skaitome ir suvokiame tai, kas parašyta, o ne kas galėjo ar turėjo būt parašyta. Ir suvokiame adekvačiai: „neva nužudytų“ reiškia abejonę, kad buvo nužudyti milijonai žmonių. O juk buvo.
Gan griaudžiai atrodo tokios pastangos išsukt uodegą, užuot pripažinus: žmonės teisingai suprato tai, ką perskaitė; mūsų klaida/kaltė. Tikrai noriu tikėt, kad netyčia tas „neva“ atsidūrė nederamoj vietoj, bet ar tai ką nors iš esmės keičia? Buvo ten, kur buvo, o ne kur norėjos kad būtų.

(127.4) Donelaitiana, i: pabaiga?

Vakar vakare LTV naujienų tarnyba išplatino pranešimą, esą Tolminkiemio bažnyčia tikrai nebūsianti perduota Stačiatikių Bažnyčiai:

„Laiške Rusijos Dūmos užsienio reikalų komiteto pirmininkas rašo, kad jie džiaugiasi pranešdami, jo[g] šis objektas buvo išimtas iš objektų sąrašo. Bet tai, kad mums rašo ne vien šalia esančio Karaliaučiaus valdžia, o Maskva, ir jie sako tai pakankamai pozityvioje dvasioje (žinom, kad visi kiti kultūros objektai buvo perduoti pr[a]voslavų bažnyčiai) rodo, kad, aš tikiuosi, visiem laikam, o ne laikinai K. Donelaičio palikimo esmė nebus iškraipyta“, – LTV naujienų tarnybai teigė Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Emanuelis Zingeris.
„Laiškas yra galutinis. Reik tikėtis, kad niekam nekils minčių vėliau keisti šio laiško turinio“, – pridūrė E. Zingeris.

Tikėkimės. Nes pati Dūma ir priėmė įstatymą, pagal kurį galėjo būt atiduota.
Pati istorija šiame tinklarašty fiksuota: pirmas įrašas (10-25), antras įrašas (10-29), trečias įrašas (11-06), ketvirtas įrašas (11-15); šitas jau penktas – viliuos, paskutinis, ir dabar galima bus žvilgtelt į Seimo priimtą nutarimą nr. XI-878 „Dėl 2014 metų paskelbimo Kristijono Donelaičio metais ir Kristijono Donelaičio 300-ųjų gimimo metinių minėjimo 2010–2014 metų programos metmenų“ (ypač į tuos programos metmenis), ką Lietuva ketina nuveikt (ne tik Tolminkiemy) iki jubiliejaus.

(136) Visiškai tarp kitko: trys fontanai (ir dušas)

foto iš wikimedijos.org

 Sekmadienį per Svobodą (Ivano Tolstojaus laidoj „Mitai ir reputacijos“) išgirdau apie rusų poetą Borisą Božnevą (1898 Taline – 1969 Marselyje). Pasak Andrejaus Ustinovo,

Его нужно знать хотя бы потому, что никто так не писал в истории русской поэзии, как это делал Борис Божнев, и никто так не зарекомендовал себя в среде русской эмиграции 20–30-хх годов, как Борис Божнев. Поэт он совершенно замечательный, очень интересный, не случайно, Георгий Адамович называл его единственным мастером из всех молодых поэтов. Вернее, процитирую его вот так: «Это единственный мастер среди молодых парижан, самый опытный и взыскательный из них. Его сальерические стихи всегда умны. При отсутствии Моцарта в поэзии молодого поколения русской эмиграции и наличии Сальери, явно что Божнев играет первую скрипку.»

Daug labai įdomių poetų yra, bet šitas tikrai įdomus pasirodė dėl to, kad yra išleidęs eilėraščių knygą, kuri vadinas lygiai taip pat, kaip Henriko Radausko pirmoji – «Фонтан» (1927), единый лирический цикл со сквозным образом фонтана, восходящим к знаменитому одноименному стихотворению Тютчева.

Trys vis silpstantys fontanai.

Tiutčevo (1836):

Смотри, как облаком живым
Фонтан сияющий клубится,
Как пламенеет, как дробится
Его на солнце влажный дым.
Лучом, поднявшись к небу, он
Коснулся высоты заветной
И снова пылью огнецветной
Ниспасть на землю осужден.

О, смертной мысли водомет,
О, водомет неистощимый!
Какой закон непостижимый
Тебя страшит, тебя мятет?
Как жадно к небу рвешься ты!
Но длань незримо-роковая,
Твой луч упорный преломляя,
Свергает в брызгах с высоты.

Božnevo [1927; XVII ciklo eilėraštis]:

Какая мертвенная тишь...
Дом опустел и сад запущен,
И еле слышно ты грустишь,
Струею траурной опущен...
Счастлив тот невозвратный век,
Я повторяю неустанно, –
Счастлив, счастлив тот человек,
Кого оплакали фонтаны.

Radausko [1935; vargu ar jis ką nors žinojo apie Božnevo Paryžiuj išėjusią knygą]:

Ant cementinės urnos guli parke
Geltonas lapas. Didelis ruduo.
Fontano liūtui liejasi pro gerklę
Pasidabruotu upeliu vanduo.

Stambiais geltonais lapais liepos verkia.
Dvi varnos kranksi nežinia kodėl.
O liūtui liejasi vanduo pro gerklę,
Ir aukso klevas dreba kaip žvaigždė.

Juditos Vaičiūnaitės „Fontanai“ (1965, iš rinkinio Vėtrungės, 1966):

Mane kankina karštis ir sausra, ir nemiga... Bet kartais
už tų plokščių aprūkusių, nublukusių namų ištrykšta garsas.

Nuščiūva tuščios gatvės, surūdiję vėtrungės, užgęsta lempos,
ant vartų auga du šešėliai – išsipildžiusios mažytės lemtys.

Man suplaka širdis iš nuostabos (už sienos ūžia dušas,
kažkas paskambina, užbėgęs laiptais, išsiblaškęs ir uždusęs).

Ir miestų tolimi, reti vardai gyvais lašais tamsoj man skamba,
ir drėgnas viesulas vėsina prirūkytą, dulkiną mansardą...

Prieduras (2019 VIII 15) Iš Reginos Kaplerienės pokalbio su Vaičiūnaite 1994-ų birželio pabaigoj, ką tik išėjus eilėraščių rinkiniui Pilkas šiaurės namas:

– [...] Fontanas, Rotušės aikštė įrašomi iš vieno rinkinio į kitą...
– Fontaną labai myliu. Kaune prie fontano augau. Tie mano fontanai buvo be vandens visą gyvenimą. Ir dabar – be vandens. Net tas Vokiečių gatvėj – toks paprastas, be didelių pagražinimų, jau pavogtas jo viršus, pienė, iš kur vanduo turi bėgti. Skvere Didžiojoje gatvėje – irgi toks sausas, kaip bunkeris. Šiurpokas fontanas be vandens. Ir prie Šv. Kotrynos bažnyčios – tik siena. Liekanos seno fontano. Mes gyvename tik svajodami apie vandenį gyvą. („Iš praėjusių vasarų herbariumo“, Šiaurės Atėnai, 2001 VII 14, nr. 26, p. 3)

--------------------------------------------------------
Ironiška digresija (2015-03-07) Fontano ir Radausko sąsaja vis dėlto popliteratūrologinė; taip pagalvojau vėl vartinėdamas iš dėžės ištrauktą Naujojo Židinio-Aidų 2006 metų jungtinį nr. 9/10, kurio pabaigoj (p. 432) įdėta tikrai smagių Palemono Dračiulos [= Eligijus Raila] epigramų [?]. Pvz.:

Apie piktąjį Radauską
Sušilau – panirau į fontaną,
Iškilau – stovi piktas Radauskas.
Kuo meiliausiai tariau: aš – Antanas!
O jisai man – per galvą su pliauska.

Bet yra sąsajos fontanas–poetas veidrodinis atspindys: poetas–fontanas; ir šiuo atveju minėtinas Eduardas Mieželaitis – eilėraščių ir poetinių svarstymų fontanas, sovietmečiu veikęs be sutrikimų, strigt ėmęs prasidėjus perestroikai (sugretinimo autorius – Rimvydas Šilbajoris, 1976-ais išėjusios EdM-čio knygos Monodrama recenziją pavadinęs: „Eduardas Mieželaitis – fontanas lietuvių poezijos aikštėje“, žr. jo Žodžiai ir prasmė: Literatūra šiandien Lietuvoje, Chicago, 1982, p. 47–54; pavadinimo mintis išskleista paskutinėj recenzijos pastraipoj: „Mieželaitis – tai tarytum didžiulis, visokiomis statulomis apstatytas, įvairiausiais ornamentais išraižytas fontanas lietuvių poezijos aikštėje. Ne visiems jis bus pakankamai įdomus, ne visiems jis atlygins už laiką, praleistą jį studijuojant. Tačiau neįmanoma praeiti pro šalį nepastebėjus, kad jis ten stovi.“).

(129.1) Teksto degustacija: rezultatai

Užvakar (11-16) Vilniaus mokytojų namų svetainėj baigės Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos rengtas konkursas „Noriu versti“ – laureatams ir paskatintiesiems buvo įteiktos „atminimo dovanėlės ir diplomėliai“.
Jei kas buvot užkliuvę už 129 įrašo, gal bus smalsu sužinot ir galutinius rezultatus (vertintojų pastabas galima persiskaityt spustelėjus kalbos pavadinimą).

• 93 buvo pasirinkę verst iš anglų (vertino Laimantas Jonušys; paskatinta Viktorija Staišiūnaitė – EN87),
• 37 – iš rusų (vertino Laimantas Jonušys; laureatais paskelbti Mikas Trečiokas ir Lina Adomaitienė – RU3 ir RU36),
• 17 – iš vokiečių (vertino Jurgita Mikutytė ir Indrė Dalia Klimkaitė; paskatinta Audronė Jonikienė – DE14),
• 15 – iš prancūzų (vertino Diana Bučiūtė; laureate paskelbta Daiva Bradaitytė – FR6),
• 13 – iš italų (vertino Rasa Klioštoraitytė, VU; paskatinta Rūta Gedminienė – IT12),
• 10 – iš turkų (vertino Galina Miškinienė; paskatinta Akvilė Markauskaitė – TUR8),
• 9 – iš lenkų (vertino Rimvydas Strielkūnas),
• 5 – iš švedų (vertino Rasa Baranauskienė, VU); paskatinta Lukrecija Bielskytė – ŠVE1),
• 5 – iš suomių (vertino Aida Krilavičienė),
• 5 – iš latvių (vertino Laura Laurušaitė; laureate paskelbta Dovilė Petrauskaitė – LAT5),
• 4 – iš norvegų (vertino Eglė Išganaitytė; paskatinta Renata Kochančikaitė – NOR3),
• 4 – iš japonų (vertino Dalia Švambarytė; laureatu paskelbtas Andrius Juozeliūnas – JAP2),
• 3 – iš islandų (vertino Rasa Baranauskienė, VU; paskatinta Neli Traškevičiūtė – ISL3),
• 3 – iš graikų (vertino Diana Bučiūtė),
• 2 – iš olandų (nyderlandų) (vertino Antanas Gailius),
• 2 – iš lotynų (vertino Dalia Dilytė; paskatintos abi: Raminta Važgėlaitė ir Viktorija Staišiūnaitė – LOT1 ir LOT2),
• 2 – iš kinų (vertino Barbora Drąsutytė; laureate paskelbta Ieva Driukienė – KIN1),
• 2 – iš estų (vertino Danutė Sirijos Giraitė),
• 2 – iš danų (vertino Stefan Anbro, VU),
• 2 – iš baltarusių (vertino Alma Lapinskienė),
• 1 – iš slovėnų (vertino Laima Masytė).

Paskaičiau vertimų ekspertizes. Dvi mintys užsifiksavo; manau, esminės vertinant bet kokius vertimus, ne tik pradedančiųjų.
Rasa Klioštoraitytė: „Labiausiai nuliūdino vertimuose įsivėlusios prasmės klaidos, prasmės iškraipymas [...].“ — Didžiausia bėda, bet skaitydamas tik vertimą jos nepastebėsi, nors kartais ir sukirba: kažkas čia negerai, nesueina galai; bet tik tiek.
Laimantas Jonušys: „[...] tekstą dauguma suprato gana gerai, problemų kilo dėl lietuvių kalbos išmanymo.“ — Pagal tai dažniausiai ir sprendžiu, verta skaityt ar ne. Pora puslapių, ir aišku.

(135) Vilniaus vaizdai, viii

Tokia žieduota (dvikamienė) obelis auga prie „Iki“ parduotuvės (Žemynos 2). Padanga niekur neperpjauta, tad spėtina: obelaitė išdygo šiukšlei jau gulint.
Kokio velnio slankiojau tokiu laiku palaukėm? Lietuvos pašto 22-asis skyrius pradeda dirbt tik nuo 9:30 – reikėjo pasiimt registruotą laišką. Pasiėmęs spjaudžiaus: ERGO draudimas siūlo iki naujųjų įmokėt dar pinigų, tada išmoka padidėtų etc. Iš kur tų „investicinių“ pinigų išpeši, jei ir taip vos galą su galu suduri? Ir dar laiką gaišina. Sunervino, ir tiek.

P.S. 107 įraše padžiūgavau dėl propelerių; šiandien pravažiuodamas užmečiau akį – vienas belikęs, centre. Gaila.

(103.1) Digresijos papildas: 13 ground-breaking Americans

foto iš nydailynews.com

103 įrašo digresijoj, skirtoj Baracko Obamos knygelei Of Thee I Sing: A Letter to My Daughters, rašiau: „L. įdomu, kas likę 10 ir kuo jie, B.O. nuomone, have shaped Amerikos naciją.“
Nuo vakar pradėjus ją pardavinėt, paaiškėjo visi 13 ground-breaking Americans (B.O. nuomone). Pateikiu chronologine tvarka:

• George Washington (1732–1799), „our first president“, kuris „believed in liberty and justice for all“ ir „helped make an idea into a new country, strong and true“;
• Abraham Lincoln (1809–1865), prezidentas, kuris „knew that all of America should work together“ ir „promised freedom to enslaved sisters and brothers“;
• Tatanka Iyotake – Sėdintis Jautis (apie 1831–1890), a „medicine man who healed broken hearts“;
• Jane Addams (1860–1935), Moterų taikos partijos ir Tarptautinės moterų taikos ir laisvės lygos pirmininkė, filantropė, Nobelio taikos premijos laureatė (1931), kuri „fed the poor“;
• Albert Einstein (1879–1955), kuris „turned pictures in his mind into giant advances in science, changing the world with energy and light“;
• Helen Keller (1880–1968), kurčnebylė rašytoja, visuomenės veikėja, kuri „taught us to look and listen to each other“;
• Georgia O’Keefe (1887–1986), žiedų ir kt. daiktų bei spalvingų abstrakcijų tapytoja, kuri „helped us see big beauty in what is small“ (nors man Saukienė alijošiai gražiau);
• Billie Holiday (1915–1959), Lady Day – moteris, kuri „wore a gardenia in her hair and sang beautiful blues to the world“, o jos balsas „full of sadness and joy“;
• Jackie Robinson (1919–1972), the first black American to play professional baseball, kuris „swung his bat with the grace and strength of a lion and gave brave dreams to other dreamers“;
• César Chávez (1927–1993), co-founder of the United Farm Workers trade union; jo šūkį „Sí, se puede!“ („Taip, tu gali!“) Obama buvo pasiskolinęs per savo rinkiminę kampaniją;
• Martin Luther King (1929–1968), kuris „taught us unyielding compassion“ ir „opened hearts“;
• Neil Armstrong (*1930), astronautas, kurį ir mes žinom;
• Maya Lin (*1959), architektė, the designer of the Vietnam Veterans Memorial in Washington; „public spaces should be filled with art, she thought“.

(Tamsiai raudona spalva pažymėtų asmenų biogramų lt.wikipedijoj nėra. – Žinia JAV ambasados kultūros attaché.) Penkios moterys (keturios iš jų monopolistiškai atstovauja menams – rašytoja, tapytoja, dainininkė ir architektė), aštuoni vyrai.

Atsitiktinai kilę retoriniai klausimai: ar tryliktukas skirtųs, jei knygelė būtų skirta for my sons? (greičiausiai – ne); koks tryliktukas būt buvęs, jei tokio pat sumanymo būtų ėmęsis Newtas Gingrichius, išleidęs To Save America: Stopping Obama’s Secular-Socialist Machine? (aišku tik, kad kitoks). Be abejonės, aptariant knygą tų klausimų pridygs lyg kelmučių. (Regis, kažkur jau spėjau paskaityt apie indoktrinaciją pasitelkus autoritetą. Prajuokino štai toks komentaras iš blogs.wsj.com: „Adirondack Patriot wrote: Georgia O’Keeffe painted imagery of women’s genitalia. Hardly an example for children. Creative? Give me a break“ – diskusijas apie „Krantinės arką“ priminė.)

Tikrai nemanau, kad kas pultų beždžioniaut, tiesiog šiaip dingtelėjo: o ką būtų galima pasirinkti kaip Lietuvos naujovininkus, pirmeivius, ledlaužius ir ledlaužes, tuos, į ką dabar remiamės, kas formavo mus? (Nors: kas tie mes?)
Iš sportininkų, tarkim, siūlyčiau Algirdą Šociką, nes dėl krepšininkų neįmanoma nuspręst; jei reiktų iš prezidentų – Kazį Grinių; iš rašytojų – Vaižgantą; Basanavičiaus neapeisi... Bet vis kanoniniai asmenvardžiai lenda galvom. (Svarstyk išsijuosęs troleibusu važiuodamas, jei nieko skaitomo neturi.)

P.S. Gera mąstykla vis dėlto troleibusas. Va kol grįžau namo, viena l. rimta kandidatė tan ledlaužių sąrašan atėjo – Sofija Tyzenhauzaitė, skambiau rašant, Sophie de Tisenhaus Choiseul-Gouffier (portreto autorius Johannas Baptistas von Lampi der Ältere; 1751 –1830; daugiau apie ją galima pasiskaityt čia arba čia).
Dar du asmenvardžiai šmėkštelėjo galvoj: Emilija Pliaterytė ir Tadas Kosciuška; galima pasvarstyt.

(127.3) Donelaitiana, i: trečias prieduras

11-08: Arvydas Juozaitis: Donelaičio muziejui būtina ryžtinga Lietuvos pozicija aukščiausiu lygiu;
11-14: 2010 metų Donelaičio likimo kardiograma: Arvydo Juozaičio ir Karaliaučiaus srities Rašytojų sąjungos pirmininko Boriso Bartfeldo el. korespondencija [objektyviausiai atskleidžiantis susidariusią situaciją tekstas, iš lietuviškai skaitytų];
11-14: Kultūrininkų ir visuomenininkų atviras laiškas Lietuvos Prezidentei Daliai Grybauskaitei, Seimo Pirmininkei Irenai Degutienei bei Ministrui pirmininkui Andriui Kubiliui: raginama imtis asmeninės iniciatyvos ir padaryti viską, kad Tolminkiemio bažnyčia nebūtų paversta stačiatikių cerkve [tikras laiško tekstas su visų pasirašiųjų asmenvardžiais čia; beje, ir Karaliaučiaus kultūrininkai tuo reikalu atvirą laišką parašė ir parašus renka];
11-15: Dėl K. Donelaičio muziejaus Prezidentė kreipėsi į Rusijos Prezidentą D. Medvedevą.
Ką gi, tikriausiai ką nors pareikš ir Seimo Pirmininkė ar Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas (kad visas Seimas staigiai apsisuktų – mažai vilties; [15:30: Seimo Pirmininkė išsiuntė laišką Rusijos valstybės Dūmos pirmininkui Borisui Gryzlovui]), ir Ministras Pirmininkas ( per URM-ą; o gal pasitenkins 11-12 „perduotu susirūpinimu“?).
Š.m. Donelaičio likimo kardiogramą Arvydas Juozaitis baigė:

P.S. Po Vokietijos įsikišimo ROB [= Rusijos Stačiatikių Bažnyčia] atsisakė Karaliaučiaus katedros su Imanuelio Kanto kapu. [Ir Stanislovas Rapolionis (1485–1545) ten pat palaidotas.]

Įtariu, kad Vokietija oficialiai kreipėsi ir į ambicingąjį patriarchą Kirilą. O Lietuva ar kreipsis? Abejoju. Be to, kiek pavyko išsiaiškint, Angela Merkel ne epistolika užsiėmė, o skambino Putinui.

P.S. Vakar dar kartą perskaičiau Sauliaus Šaltenio romaną Kalės vaikai (rašytą 1972–1988-as, išleistą 1990-ais). Charakteriai, vaizdai, stilius – viskas l. gerai. Ir ta sąsaja per kalę (Kristijoną, be motinos likusį, išmaitinusią) su Romos įkūrėjais Romulu ir Remu vykusi: kalės vaikai kaip steigėjai. Kita vertus, kalė kaip paskutinė gynėja, kai žmonės jau pasiduoda.
Pagal poetiką gretintinas su Kondroto Žalčio žvilgsniu, maždaug tuo pat laiku rašytu. (Malonūs prisimint márquezofilijos laikai.)
Ir dar toks mintigalis užklydo galvon: nebūtų taip gerai išėję parašyt, jei autorius nebūtų tarnavęs kariuomenėj tam krašte (kad ir apie tas per Septynerių metų karą išniekintas bažnyčias).

(134) Rastinukai, xvi: Zalatoriaus sentencija

1989-ais per Tris Karalius Albertas Zalatorius (1932–1999), dovanodamas savo ką tik išėjusią knygą Prozos gyvybė ir negalia Broniui Savukynui (1930–2008), įrašė dedikaciją:

Brony, gyvename keistoj situacijoj: visi žino, ką ir kaip išmintingai kalbėti, tik niekas nežino, ką ir kaip išmintingai daryti. (Cit. iš: Lituanistikos keleivis Albertas Zalatorius, Klaipėda, 2007, p. 283.)

Ar kas yra tiksliau įvardijęs tuolaikę situaciją? Nežinau.
O dabartinę?
Gal ant kurio nors kalendoriaus lapelio ši sentencija tiktų?

(133) Visiškai tarp kitko: apie šunis ir Basanavičiaus žodį britams

Lietuvoj 1924-ais lankęsis anglų istorikas, romanistas ir kelionių aprašinėtojas Edwardas Owenas Rutteris (1889–1944) 1925-ais išleido dvi knygas: The New Baltic States and Their Future: an Account of Lithuania, Latvia and Estonia (apie šitą žinojau, nors de visu nesu matęs) ir poezijos antologiją Dog Days (a collection of poems about dogs).
Turėjo būt rimtas šunamylys, jei tokią antologiją ėmės sudaryti. Ar yra kas nors užfiksuota apie Pabaltijo šunis toj kelionių knygoj?

P.S. Tai buvo išspausdinta Klaipėdos žiniose 1924-10-30 (nr. 226, p. 2):

Ką yra pasakęs Dr. Basanavičius Britų Tautai

Viešėdamas šią vasarą Lietuvoje Anglų laikraštininkas literatas Majoras Mr. Owen Rutter buvo prašęs mūsų tautos atgimimo patriarcho Dr. Jono Basanavičiaus parašyti atsišaukimą į Britų Tautą, kurį pasižadėjo išplatinti po visą Angliją. Tasai Dr. Basanavičiaus parašytas atsišaukimas, kaip patiriame, yra ištikrųjų buvęs plačiai paskleistas Anglijoje. Čia paduodame nors ir kiek vėlokai gautą jo tekstą:

Nuo senovės laikų aplink didžiąsias tautas grupuojasi mažesnės, kurios, tarytum, jų globos pavėsyje ieško savo buities patikrinimo. Taip, paveizdan, aplink Romėnus spietėsi anais laikais gausingos mažos tautelės, kurios nešiojo garbingą sau vardą: socii populi romani. Panašus santykiavimo pobūdis yra dabar tarp lietuvių tautos ir Anglų imperijos, iš kurios Lietuvos respublika nuo pat jos atsistatymo jaučia jau galingą globos ranką.
Lietuvių tauta, tarp visų Europos tautų tebevartojanti šiandien dar gyvą, seniausią, tyriausiame pavidale išlikusią arijų kalbą, stovinčią artimiausioje giminystėje su senovės Indijos sanskritu, graikų ir romėnų kalbomis ir išlaikiusią savo senos kultūros pėdsakus, žaidė dar viduramžio laikais Rytų Europos tautų tarpe ir jųjų istorijoje žymią rodę, kol, susivienijusi su Lenkais, beveik visiškai tą rolę prarado. Pastarųjų šimtmečių nuotykių nusilpninta, jiji beišliko, tarytum, vos šešėlis galingos kitą kartą tautos. Pasiliuosavus iš pastarojo šimtmečio Rusų vergijos jungo, jiji tebėra dar silpna ir yra reikalingakitų galingesnių tautų paramos.
Tarp tų stipriųjų tautų lietuvių tautos akys instinktyviai kreipiasi į Ameriką, su kuria turime daug giminystės ryšių, dėka beveik milijoninei lietuvių emigracijai, ir greta pirmoje eilėje į galingą Britų imperiją, iš kurios naujai atsistačiusioji Lietuvos respublika yra jau nemaža prityrusi simpatijos ir iš kurios ji tikisi ateityje dar didesnės paramos, kuri leistų lietuvių tautai išlaikyti ir savo kultūrą, semiančią savo pradžią iš žilos senovės, kaip ir savo naujai atgautąją valstybinę nepriklausomybę.
Būčiau labai laimingas, jei prasidėjusieji tarp Anglų ir Lietuvių tautos geri santykiai darytųsi kas kartą tampresni ir širdingesni, idant lietuvių tauta giliu įsitikinimu galėtų įgyti senovės pavyzdžiu garbingą sociis populi britannici vardą.

Dr. J. Basanavičius.

Palanga, 4.8.1924 m.

P.P.S. Aišku, nesusilaikiau nepagooglinęs apie Basanavičiaus kreipimosi į britus sklaidą. Nieko konkretaus. Bet užtikau, jei gerai išsiaiškinau, Adriano N. Claytono 1997-ais parašyto darbo ‘Really most tiresome’: British perceptions of the new Baltic States, 1918–1930 II dalį: „‘A ramshackle and hermit republic’: British perceptions of Lithuania, 1900–1930“, kur minimas ir Basanavičius, ir apie Rutterio knygą nemažai rašoma; pvz.:

Owen Rutter had been prompted by his acquaintanceship with General Burt, ‘the Republics’ godfather’, to whom he dedicated his book. Rutter considered himself fortunate to find a publisher ‘not under the impression that the Baltic States were in the heart of Russia (books on which country are supposed to be anathema to the British public)’ [New Baltic States, p. 3]. He focussed on the imbalance between British and Baltic awareness, estimating that perhaps one Englishman in ten might locate the Baltic states but fewer had any knowledge, whereas there he met Anglophiles at all levels. Venerable patriot Basanavicius, playing adeptly on themes of historical romanticism, had transmitted to him a wish for Lithuania to become socii populi Britannici in a manner analogous to the satellite protégés of the Roman Empire [ibid., pp. 95–96]. English prestige was so high that a riverboat captain changed his schedule merely to facilitate Rutter’s snapshots; Rutter doubted that a Thames boatman would do the same for a Lithuanian [ibid., p. 62]. Individuals were a metaphor for statecraft: ‘their hospitality is not of the ‘cutlet for cutlet’ variety but of the kind which means befriending a man you have never seen before and may never see again’. Although such spiritual largesse was encountered in the USA, the colonies and Scotland, ‘in England it is rare’ [ibid., p. 75].

Apskritai visą tekstą įdomu perskaityt. Nieko nebuvau girdėjęs nei apie Adrianą N. Claytoną, nei apie šį jo darbą.

(132) Tarp kitko: apie kaltumo prezumpciją

Vakar grįždamas iš darbo perskaičiau atsispausdintą iš 7MD Lino Vildžiūno pokalbį su kultūros ministru Arūnu Gelūnu. Iš pirmo žvilgsnio, ir mokslingai, ir net logiškai pašnekėta (tikrai, kaip užfiksavo vienas komentatorius, „tokia maloni naujiena per pastaruosius metus – kultūringas Kultūros ministras!“). Horizontalieji kultūros prioritetai (kad kultūra būtų prieinama visiems ir visur) išdėstyti, ir apie kultūros sistemos depolitizavimą pasvajota, net užsiminta apie norą prisidėt „prie tam tikros mentaliteto kaitos“.
Va čia ir stabtelkim. Ir pradėkim nuo paties ministro. Kaip A.G. suvokia save politinių galių lauke, jo mėgstamą žodį vartojant? Manau, ne per ilgai svarstęs ministras prisiminė Anderseno pasaką apie peles ir save įvardijo kaip tą nusmerktąją, kuriai teks mėgint pakabinti skambalėlį ant katino – „mūsų politin[ės] sistem[os], kuri nelaiko kultūros prioritetu“, – kaklo. Kam tas skambalėlis? Kad laiku paspruktum. Kyla visokių pagundų painterpretuot tokį suvokimą, bet tiek jau to.
Kalbėdamas apie evoliucinius mentaliteto pokyčius, A.G. nuklydo į svetimą daržą – švietimo ir mokslo ministro, tad ir šitą dalyką palikim ramybėj. Bet štai kas pasirodė įdomu: ministras deklaruoja, kad ir jis, ir ministerija ketina užsiimt politiniu lobizmu:

Ministerijos vaidmuo būtų pirmiausia teisėkūra ir strategavimas. Ir politinis lobizmas palaikant ryšius su kitomis valdžios institucijomis – kitomis ministerijomis, Vyriausybe, Seimu, – bei argumentuojant kultūros politinę vertę tarp kitų visuomenės gyvenimo kontekstų.

Bet juk Lobistinės veiklos įstatymo 3 straipsny aiškiai pasakyta:

1. Lobistu neturi teisės būti fizinis asmuo, kuris yra: […] 2) valstybės politikas, valstybės pareigūnas, valstybės tarnautojas ar teisėjas; […]
2. Lobistu neturi teisės būti juridinis asmuo: […] 2) kuris yra valstybės ar savivaldybių institucija.

Šitą kazusą tenarsto teisininkai, o psichologiškai tas kultūros lobisto vaidmuo labai jau susijęs su nusmerktosios pelės vaidmeniu.
Ką, ministro manymu, reikia daryt dabar kultūrininkams?

[...] tokiais ekonominės krizės ir socialinės desperacijos laikotarpiais kaip dabartinis kultūra turi įrodyti, kad ji nėra prabangos prekė ar įnoringa snobiška poniutė, norinti paimti lėšų iš ir šiaip nuskurdusio piliečio, bet kad tai nuolatinis ir būtinas socialinio gyvenimo veiksnys [etc.]

Gal ir klystu, bet, mano supratimu, šitas teiginys atremtas į kaltumo prezumpciją: turi įrodinėt esąs ne toks, kokį tave mano esant.
Ir prisiminiau du komentarus, išdygusius paskelbus Kritikų klubo kreipimąsi. Pirmasis paliktas kultūrpoly.lt:

fu (2010-10-28 23:37): tame sąraše - tik VILNIUS. tendencinga ir nieko nežada. Bijaui, kad klika "nusikreipusi" prieš regionus etc. Žodžiu, puola naikindami. nusispjaut tai kritikų gildijėlei, kas vyksta "ant lietuvos". Skleis Ūką ir tiek. aišku apie ką čiulbės.

Kaip šitam žmogui reiktų įrodyt, kad nesi „nusikreipęs“ prieš regionus etc.? Iš Vilniaus persikelt gyventi į Rietavą? Užtektų? Vargu.
Kitas – iš delfio.lt:

dar ko? (2010 10 29 15:26): ne kritikams reikia mokėt, o autoriams. Visi kritikai nelegaliai dirba kokiai nors leidyklai. kai bus nepriklausomi kritikai, tada verta jiems ir ką duot.

Ar šitam žmogui turi įrodinėt nesąs korumpuotas prie recenzijos pateikdamas pajamų deklaraciją, kuri paliudytų: vertinamą knygą išleidusi leidykla tau nieko nėra mokėjusi?

Ir paskutinis dalykas. Skelbiant kreipimąsi delfy.lt, buvo prirašytas toks pirmasis sakinys:

Nepatenkinti padėtimi kultūrininkai vis aukščiau kelia galvas.

Lyg ir turėtų glostyt savimeilę toks teiginys, bet kai pagalvoji, jis tepaliudija stereotipą, esą įprastinė kultūrininko galvos padėtis – nuleista (va kaip dabar mano – spausdindamas žiūriu į klaviatūrą). Nes turėtų jaustis kaltas tas biudžeto siurbėlė. Įrodinės toks nesąs? Betgi mes viską žinom.