(141) Nobelio taikos premija: nuo prezidento prie disidento

Šiandien kam nors bus įteikta disidentui Liu Xiaobo už „ilgą ir neprievartinę kovą dėl pagrindinių žmogaus teisių Kinijoje“ paskirtoji Nobelio taikos premija. Nei paties laureato, nei jo žmonos iškilmėse nebus. Valdžia neišleido.
Važiuodamas darban dar kartą permečiau akim paskutiniam Kultūros barų numery esančias Almanto Samalavičiaus pastabas 76-ojo Tarptautinio PEN klubo kongreso paraštėse.

Kalinamų rašytojų komiteto posėdžiuose nemažai kalbėta apie Kiniją. Buvęs kinų PEN centro vadovas Liu Xiaobo savo šalyje tapo kovos už laisvę ir demokratiją simboliu, kaip kadaise Jungtinėse Valstijose Martinas Lutheris Kingas. […] Kinų egzilio rašytojai, nepriklausomo kinų PEN centro nariai pasakojo kolegoms apie specifinę praktiką – paprastai šioje šalyje asmenis, įtariamus disidentine veikla, policija iš pradžių pakviečia „puodelio arbatos“. Tai pirmas aiškus signalas, kad esi patekęs į valdžios nemalonę ar spectarnybų akiratį. Tokių kvietimų pastaruoju metu tiek daug, kad nepakviestieji jaučiasi įsižeidę, – ironizavo kinų rašytojai. (KB, 2010, nr. 11, p. 35).

Skaitydamas pagalvojau: nieko naujo – KGB irgi dažniausiai pradėdavo pakviesdamas pasikalbėt. Bet ne tai norėjos užfiksuot. Pernai, kai ši premija buvo paskirta Barackui Obamai, pagalvojau apie jos skyrimo principus. Apskritai skirt taikos premiją valstybės vadovui, kuris dažniausiai yra ir ginkluotųjų pajėgų vadas, gryniausias nesusipratimas. Bet ir šįmet kilo abejonių. Didžiausios pagarbos vertas Liu Xiaobo, bet jo kovos tikslas – laisvė, o ne, pvz., Kinijos demilitarizacija. (Laisvės ir taikos santykiai būtų atskira verta apmąstyt tema; kas, pvz., turima galvoj sakant: „Лишь бы не было войны“?)
Pernai peržiūrėjau visus laureatus, pradėdamas nuo pirmojo (1901) – Frédérico Passy. Tikrai daug, retrospektyviai žvelgiant, vertų būtent taikos premijos:

According to Nobel’s will, the Peace Prize is to go to whoever ‘shall have done the most or the best work for fraternity between nations, for the abolition or reduction of standing armies and for the holding and promotion of peace congresses’.

Nors kai kurie komiteto sprendimai, dabar jau aiškiai matyt, buvo nulemti politinės konjunktūros (kad ir skirt 1994-ais premiją Arafatui, Peresui ir Rabinui).

foto iš einestages.spiegel.de

O didžiausias atradimas buvo 1935-ų laureatas Carlas von Ossietzky (1889–1938) – tikras pacifistas, nacių įkalintas koncentracijos stovykloj (viena iš publikacijų apie jį yra čia; be to, prisimenamas ir šįmet, nes ir Ossietzkiui, ir Liu Xiaobo valdžia neleido atvykt atsiimti premijos).
Vėliau ir vienam vilniškiam leidiny radau jam skirtą publikaciją – nepasirašytą nekrologą, kurio epigrafu pasirinkta (iš atminties cituojama) Mickevičiaus eilutė: „Hańba ludom, co własne mordują proroki!“:

Mirė žmogus, kuriame įkūnytas taurus idealas: plieno valios, nepaperkamo ir nepalaužiamo žmogaus idealas.
Karo metu ginklu rankoje grūmėsi už tėvynę, po karo – kaip pacifistas ir demokratas – kovojo savo talentinga plunksna ir aštria inteligencija.
Taika žemėje – sena, kilni idėja. „Nie wieder Krieg!“ Šį obalsį skelbė Ossietzky visur [...].
Iki paskutiniųjų dienų skelbė artėjantį pavojų ir rodė išeities kelią. Iš kovos lauko niekad nebėgo. Galėjo išvengti kalėjimo. Turėjo progos užsienin bėgti. Nebėgo. Kaltinamas – pats kaltino. Grandys minčių nesukausto.
Trečiajam Reichui atėjus – Ossietzkio gyvenimas – dar didesnė skriauda ir kankynė. XX amžiaus barbarija meta jį reprezentacinėn III-jo Reicho įstaigon – koncentracinėn stovyklon. Jau ir taip silpna sveikata visiškai palūžta. [...]
Vokiečiai! Tą kilniąją galvą turėjot saugoti prieš skriaudą, apvainikuoti ąžuolo lapais ir alyvų šaka – o pardavėt samdinio batams. Palikot pranašą, bet tas pranašas liko jums ištikimas.
Miegok ramiai, kilnusis Ossietzky. Tavo Vokietijai saulė išauš. Išauš ji pasauliui, kuriam kantriai ir sąžiningai kietą, karčią, apjakusią dirvą arei – iki sutemai. Tavo vardas – malda žmonių lūpose. Ji padės gėdą nušluostyt nuo žemės, ji padės sutrinti tamsos viešpatavimą.
Ossietzky gyvena. (Piūvis: Vienkartinis dailės ir literatūros leidinys, 1938, p. 34; vienas iš rimčiausių kandidatų į šio nekrologo autorius ar tik nebus poetas Juozas Kėkštas?)

Beje, Nobelio premiją paskyrus Ossietzkiui, Hitleris 1937-01-31 išleido įsaką, draudžiantį vokiečiams ateity turėt reikalų su ta premija. (Daug apie visokias su Nobelio premija susijusias kontroversijas pripasakota čia.)

 P.S. Tikriausiai ir jūs dar prisimenat, kad Sąjūdžio laikais per protestus prie Sovietų Sąjungos karinių įgulų galėdavai pamatyt ne tik plakatus „Red army go home!“, bet ir bent vieną vėliavą su pacifistų ženklu; buvo pakalbama apie Lietuvą kaip demilitarizuotą valstybę; net vienoj nuotraukoj iš Žaliųjų surengto piketo prie Ignalinos AE atsimenu matęs plevėsuojant vėliavą su taiką simbolizuojančiu ženklu. Ar Lietuvoj bėr nors vienas pacifistas? Tas, kuris prieš karą iš principo, o ne tik todėl, kad užpuolama šalis, kuri tau patinka (pvz., Gruzija)? Ar kas iš idėjos protestuoja prieš ketinimą statyt naują AE? Nežinau, nemačiau, negirdėjau.

P.P.S. Viena didžiausių šios vasaros staigmenų ištiko grįžtant į Vilnių – stabtelėjus pailsėt prie Kurėnų ežero prieš Ukmergę. Tarsi iš praėjusio amžiaus šešto ar septinto dešimtmečio dangaus nesileidęs pasirodė tas autobusiukas. Juo keliaujantieji tikriausiai buvo nuėję pavalgyt, bet kaip juos pavadinus sugalvojau bemat: pacifistai iki kelnaičių.

(103.1) Digresijos papildas: 13 ground-breaking Americans

foto iš nydailynews.com

103 įrašo digresijoj, skirtoj Baracko Obamos knygelei Of Thee I Sing: A Letter to My Daughters, rašiau: „L. įdomu, kas likę 10 ir kuo jie, B.O. nuomone, have shaped Amerikos naciją.“
Nuo vakar pradėjus ją pardavinėt, paaiškėjo visi 13 ground-breaking Americans (B.O. nuomone). Pateikiu chronologine tvarka:

• George Washington (1732–1799), „our first president“, kuris „believed in liberty and justice for all“ ir „helped make an idea into a new country, strong and true“;
• Abraham Lincoln (1809–1865), prezidentas, kuris „knew that all of America should work together“ ir „promised freedom to enslaved sisters and brothers“;
• Tatanka Iyotake – Sėdintis Jautis (apie 1831–1890), a „medicine man who healed broken hearts“;
• Jane Addams (1860–1935), Moterų taikos partijos ir Tarptautinės moterų taikos ir laisvės lygos pirmininkė, filantropė, Nobelio taikos premijos laureatė (1931), kuri „fed the poor“;
• Albert Einstein (1879–1955), kuris „turned pictures in his mind into giant advances in science, changing the world with energy and light“;
• Helen Keller (1880–1968), kurčnebylė rašytoja, visuomenės veikėja, kuri „taught us to look and listen to each other“;
• Georgia O’Keefe (1887–1986), žiedų ir kt. daiktų bei spalvingų abstrakcijų tapytoja, kuri „helped us see big beauty in what is small“ (nors man Saukienė alijošiai gražiau);
• Billie Holiday (1915–1959), Lady Day – moteris, kuri „wore a gardenia in her hair and sang beautiful blues to the world“, o jos balsas „full of sadness and joy“;
• Jackie Robinson (1919–1972), the first black American to play professional baseball, kuris „swung his bat with the grace and strength of a lion and gave brave dreams to other dreamers“;
• César Chávez (1927–1993), co-founder of the United Farm Workers trade union; jo šūkį „Sí, se puede!“ („Taip, tu gali!“) Obama buvo pasiskolinęs per savo rinkiminę kampaniją;
• Martin Luther King (1929–1968), kuris „taught us unyielding compassion“ ir „opened hearts“;
• Neil Armstrong (*1930), astronautas, kurį ir mes žinom;
• Maya Lin (*1959), architektė, the designer of the Vietnam Veterans Memorial in Washington; „public spaces should be filled with art, she thought“.

(Tamsiai raudona spalva pažymėtų asmenų biogramų lt.wikipedijoj nėra. – Žinia JAV ambasados kultūros attaché.) Penkios moterys (keturios iš jų monopolistiškai atstovauja menams – rašytoja, tapytoja, dainininkė ir architektė), aštuoni vyrai.

Atsitiktinai kilę retoriniai klausimai: ar tryliktukas skirtųs, jei knygelė būtų skirta for my sons? (greičiausiai – ne); koks tryliktukas būt buvęs, jei tokio pat sumanymo būtų ėmęsis Newtas Gingrichius, išleidęs To Save America: Stopping Obama’s Secular-Socialist Machine? (aišku tik, kad kitoks). Be abejonės, aptariant knygą tų klausimų pridygs lyg kelmučių. (Regis, kažkur jau spėjau paskaityt apie indoktrinaciją pasitelkus autoritetą. Prajuokino štai toks komentaras iš blogs.wsj.com: „Adirondack Patriot wrote: Georgia O’Keeffe painted imagery of women’s genitalia. Hardly an example for children. Creative? Give me a break“ – diskusijas apie „Krantinės arką“ priminė.)

Tikrai nemanau, kad kas pultų beždžioniaut, tiesiog šiaip dingtelėjo: o ką būtų galima pasirinkti kaip Lietuvos naujovininkus, pirmeivius, ledlaužius ir ledlaužes, tuos, į ką dabar remiamės, kas formavo mus? (Nors: kas tie mes?)
Iš sportininkų, tarkim, siūlyčiau Algirdą Šociką, nes dėl krepšininkų neįmanoma nuspręst; jei reiktų iš prezidentų – Kazį Grinių; iš rašytojų – Vaižgantą; Basanavičiaus neapeisi... Bet vis kanoniniai asmenvardžiai lenda galvom. (Svarstyk išsijuosęs troleibusu važiuodamas, jei nieko skaitomo neturi.)

P.S. Gera mąstykla vis dėlto troleibusas. Va kol grįžau namo, viena l. rimta kandidatė tan ledlaužių sąrašan atėjo – Sofija Tyzenhauzaitė, skambiau rašant, Sophie de Tisenhaus Choiseul-Gouffier (portreto autorius Johannas Baptistas von Lampi der Ältere; 1751 –1830; daugiau apie ją galima pasiskaityt čia arba čia).
Dar du asmenvardžiai šmėkštelėjo galvoj: Emilija Pliaterytė ir Tadas Kosciuška; galima pasvarstyt.

(103) Vilniaus vaizdai, v

Vilniškiausias balkonas

Lvovo gatvėj; berželis, ir nieko kito, – vilniškiausias, jeigu pritariam Odesoj gimusios Svetlanos Martynčik nuomonei, kad Vilnius – miestas, kuris „пророс через лес“. Ar Jano Bułhako: esą „Vilnius, tiesą sakant, nėra miestas ir niekada juo nebuvo. Vilnius tik dedasi miestu, nesėkmingai stengiasi juo būti, nors, nepriklausomai nuo laiko tėkmės ir jo dvasios, visada lieka kaimu“ (Vilniaus peizažas, iš lenkų kalbos vertė Stanislovas Žvirgždas, 2006, p. 10).
P.S. Vilniškiausias, ne vilnietiškiausias.
P.P.S. Retorinis klausimas: ar ukrainai kada nors oficialiai paprašys, kad Lvovą imtumėm vadint Lvivu? Tada pasiūlyčiau vadint lotyniškai: Leopolis.

Digresija: prezidento knygelė dukterims

Vakar po pasaulį paskleista žinia, kad nuo lapkričio 16-os bus pradėta pardavinėt Baracko Obamos dar prieš tampant prezidentu parašyta Of Thee I Sing: A Letter to My Daughters (skaičiau čia ir čia). Leidėjai: Alfred A. Knopf Books for Young Readers, an imprint of Random House Children’s Books; 40 puslapių; pirmo leidimo tiražas 500 000 egz.; kietais viršeliais kainuos $17.99 (l. nevirškinu kainos, kai gale tie 0,99).
Bus papasakota apie 13 „the ideals that have shaped our nation“. Kol kas atskleisti tik trys, kurių pagrindiniai bruožai: „the artistic talents of Georgia O’Keefe, the courage of Jackie Robinson and the patriotism of George Washington“. L. įdomu, kas likę 10 ir kuo jie, B.O. nuomone, have shaped Amerikos naciją.
Pagalvojau: amerikiškiausia knyga. Ar kuri mūsų leidykla pirks teises išleist ir lietuviškai? („Versus aureus“ pernai yra išleidusi Christopho von Marschallo Barakas Obama: Tamsiaodis Kenedis, iš vokiečių kalbos vertė Rūta Grauslytė-Antulienė; šįmet Aklųjų biblioteka pasirūpino įskaitu (Virgilijaus Kubiliaus balsu) .mp3 ir .wav formatais; bet ar tai skaitoma/klausoma?)