Kas beliko? LLE įpirštas tekstologas? (Juk turi vadintis kaip nors, jei to ir nenori; jei su tekstologu neišdegs, beliks traukt iš užančio paskutinę pažymą: rankraštininkas.)
Vargu ar ką patenkintų enciklopedinis paaiškinimas, esą tekstologas – tas, kuris aiškinasi įvairiausių raštijos rūšių ir žanrų tekstų genezę, istoriją, autorystę, autentiškumą, siekia nustatyt jų kanoninę formą, suka galvą, kaip, kokiais principais vadovaujantis juos skelbt atsižvelgiant į adresatą. — Nepadės, jei mesi ant stalo vienintelį kozirį, esą tave cituoja pats Paulius Subačius studentų študijuojamoj Tekstologijoj (2001, p. 58). Pagyrūnas, ir tiek.
Reikia pavyzdžio, vaizdžiai parodančio, kaip tekstologo galva veikia. Ką gi, sukonstravau. Atrodė gan įspūdingai.
Pasakojimas galėtų prasidėti taip: tekstologas, skaitydamas Marcelio Prousto Kalinės vertimą lietuvių kalbon, turėtų suklust toj vietoj, kur pasakotojas Albertinai aiškina apie Dostojevskio kūrybą ir, be kita ko, išpyškina tokią anojo personažų eilę: visi tie Lebedevai, Karamazovai, Ivolginai, Segrevai [etc.]. (Deja, kai pamėginau rast namie pačią knygą, kad sužvejočiau tikslią citatą (ji turėjo būt į romano pabaigą, dešiniojo puslapio viršuj), prisiminiau: taigi paskolinau Kalinę vienai Prousto gerbėjai. Bet negi tai sustabdys įsibėgėjusią mintį?)
Taigi, tekstologas, skaitydamas tą pavardžių virtinę, kaip minėjau, turėtų suklust: pala, Segrevas? Kas per vienas? Broliuos Karamazovuos tokio personažo tikrai nėra; pasikapsčius paaiškėja, kad apskritai tokio Dostojevskis nėra sukūręs. Korektūros klaida? Vertėjas pripainiojo? Pasirodo, ne:
Tous ces bouffons qui reviennent sans cesse, tous ces Lebedev, Karamazov, Ivolguine, Segrev, cet incryable cortège [etc.] (La Prisonnière [Marcelio Prousto raštų 5 t.], Flammarion, 2000, p. 365–366).Rusiškai Segrevo apskritai nebūta, bet yra Snegiriovas Broliuos Karamazovuos. Greičiausiai šitą personažą ir turėjo galvoj Proustas. Iš tokios išvados tekstologui turėtų kilt kitas klausimas: o kaip Prousto tekste atsirado tas Segrevas? Galimi atsakymai:
 |
| vaizdas iš fr.wikipedijos |
a) La Prisonnière buvo išleista jau po Prousto mirties, 1923-ias, taigi autorius korektūros nebeskaitė. Tekstas spaudai rengtas iš rašytojo iki paskutinių gyvenimo dienų taisinėto mašinraščio: visai galimas daiktas, kad suklydo mašininkė, o autorius (kaip ir leidėjai) tos korektūros klaidos nepastebėjo. Jei suklydo mašininkė, ar galima jai priekaištaut žinant, kaip atrodė Prousto rankraščiai (žr. dešinėj)?
b) O gal Prousto skaitytam Dostojevskio Brolių Karamazovų vertime į prancūzų kalbą Snegiriovas jau buvo virtęs Segrevu? O gal tokia pavardės forma jam įstrigo atmintin žiūrint Karamazovų inscenizaciją?
Kaip, kada ir kodėl Prousto romane atsirado Segrevas? – klausimas, į kurį atsakymo turėtų ieškot tikrasis tekstologas. Toks jo darbas. (Ir tai turėjo būt paskutinis šio įrašo sakinys prieš P.S.)
Kai pagaliau grįžo paskolintoji Kalinė (versta Petro Bieliausko ir išleista 1998-ais) p. 303 suradau citatą, kuria turėjo prasidėt šis pasakojimas:
Ir vis dėlto jis [= Dostojevskis] didis kūrėjas. Atrodo, kad savo aprašomą pasaulį yra iš tikro sukūręs. Visi tie nuolat pasirodantys juokdariai, visi tie Lebedevai, Karamazovai, Ivolginai, visa toji neįtikėtina procesija susideda iš fantastiškesnių būtybių nei tos, kurias matome knibždant Rembranto „Naktinėje sargyboje“.Še tai tau! O Segrevo vertime nelikę. Greičiausiai vertėjas, pats rengęs ir komentarus, suprato, kad tas Segrevas – nei šis, nei tas, kad tokio Dostojevskio kūryboj nebūta, o kaip paaiškint – nepatarė ir akademinio La Prisonnière leidimo rengėjai. Kas liko? Išgnybt tą asmenvardį iš vertimo, ir rami galva, tuolab kad sakinio prasmė lieka praktiškai tokia pati. (Bet ši versija – tik spėjimas.)
P.S. Jei skaitydami ėmėt įtart, kad —vg— negali būt jau toks geras tekstologas, tai belieka tik patvirtint jūsų įtarimą: taip, šitą pavyzdį sukonstravau, be kita ko, pasiskaitęs straipsnį „Текстология как история мысли и общественная педагогика“.
