(87.6) Maironiana

(ζ) Tableaux vivants – vaizduotės atvirlaiškiai su Maironiu

Madame de Genlis (1746–1830) in memoriam (popularność żywych obrazów przypadała na XIX wiek i początek XX wieku; fotografie żywych obrazów były rozpowszechniane w formie pocztówek).

Literatūros ir kalbos XXI tome, skirtame Maironiui, kun. Kazio Žitkevičiaus (1893–1986) atsiminimuose užfiksuotas jo atmintin įstrigęs vaizdas iš Palangos apie 1930–1931-us:

Maironis sėdėjo jūros tilto gale apsuptas savo gerbėjų, kurių dauguma, atrodė, buvo akademinis jaunimas. Apsivilkęs jis buvo ilgu baltu apsiaustu, rankose turėjo lazdą, kurią visuomet imdavo, eidamas pasivaikščioti. Visi ramiai šnekučiavo, gėrėjosi besileidžiančios saulės atspindžiais, banguojančios jūros paviršiumi.
Maironis jūros fone tarp gerbėjų man priminė Fojerbacho paveikslą, kuriame jis vaizduoja Dantę Ravenoje, jūros pakrantėje tarp savo gerbėjų. (p. 471)

K.Ž. prieš akis tikriausiai turėjo Anselmo Feuerbacho (1829–1880) paveikslą „Dante und die edlen Frauen von Ravenna“ (1858; Karlsruhe, Staatliche Kunsthalle; iliustracijai teradau tik fragmentą). Ir visai nesvarbu, kad apsiausto spalvos skiriasi – atmosfera, pati situacija, matyt, sužadino būtent tokią asociaciją.

2012-ieji oficialiai paskelbti Maironio metais (150-osios gimimo metinės). Pagalvojau: o jeigu pagal šį aprašymą sukūrus tableau vivant – vad. gyvąjį paveikslą, nufotografavus ir išleidus atvirlaiškį? Aš tikrai nusipirkčiau.
Vaizduotėj esu sukomponavęs dar vieną:

Laikas: apie 1930-us; vieta: Kaunas, Maironio namų šalia Rotušės vonios kambarys.
25-erių šviesiaplaukė tarnaitė Adelė, nuolat galvojanti apie vienuolyną, ką tik ištrinko artėjančio prie 70-mečio prelato Jono Mačiulio galvą rūtų nuoviromis, numazgojo kojas ir ruošiasi karpyti nagus. Priklaupusios tarnaitės veide atsispindi nuostaba: Maironis (atrodydavęs piktas, veidas vis būdavęs rūstus) šypsosi, nes jau sugalvojo, kaip pajuokaus (tekstas atvirlaišky po gyvuoju paveikslu: „Nekarpyk! Gal reiks, kai numirsiu, į Juozapato kalną lipti, – neužlipsiu.“).

Šaltinis: Adelės Masionytės atsiminimai, užrašyti Dusetose 1967-06-20 (LLTI BR, F11-254). Skelbiant – Literatūra ir kalba, t. XXI: Maironis (1990), p. 552 – Juozapato kalnas kažkodėl virto Juozapo kalnu; beje, XX amžiaus pradžioj buvo mėginta Šatrijai prigydyt Juozapato kalno vardą: ar Maironis juokaudamas ne Šatriją įsivaizdavo? – Kai vidurdieny saulė aukštai / Iš pietų prasijuoks į Žemaičius, / Nuo viršaus Šatrijos išmatai / Nesuskaitomus kryžkelių skaičius. – Bet į Šatriją galima įkopt ir be nagų... Kaip ir į Madvėgalį, kurin šiąvasar lipau.

P.S. Dar viena mintis atėjo galvon svarstant apie būsimuosius Maironio metus: gal kokia kelionų agentūra galėtų parengt turistinį maršrutą, kad būtų galima aplankyt su poeto gyvenimu susijusias vietas? Norinčių pakeliaut, manau, tikrai atsirastų.

(69.1) Neseniai aptiktasis Maironio rankraštis: prieduras

Vašuokėnų rūmų fasado fragmentas iš heritage.lt

Įdėjus 69 įrašą, dingtelėjo mintis: gal per atostogas aplankius Vašuokėnus (tik 6 km nuo Troškūnų)? Nesu buvęs. Bet, pasirodo, nekas belikę (naujesnių ir liūdnesnių vaizdų pažiūrėt galima čia: http://www.miestai.net/forumas/showthread.php?t=8817).
Ką gi, ciniškai tariant, Vašuokėnų dvaras – ne Trakų pilis, o mes – ne maironiai, kad pamačius griūvančias sienas gaili ašarėlė imtų plauti skruostùs ir mėlynas temdyt akis. Ne pirmas postkolchoziniu laiku sunaikintas dvaras ir ne paskutinis. Belieka pasitelkus poeto Vinco Stonio (tikr. kun. Kazys Žitkus, 1893–1986) atsiminimus iš seminarijos laikų (Literatūra ir kalba, t. XXI, p. 474–488) griebtis virtualios kelionės į rūmų kambarį, kuriame nuo 1914-ų spalio iki 1915-ų gegužės gyveno ir kūrė rektorius ir poetas. Sovietmečiu ten buvo kolchozo raštinė.

Kambarys buvęs antrame aukšte; apie 20 kvadratinių metų; sienos baltai dažytos, kabėję keli l. abejotinos meninės vertės paveikslai; du langai: vienas didelis priešais duris, kitas – šone (išeitų, kambarys buvęs kampinis); ties didžiuoju langu stovėjęs masyvus rašomasis stalas, ties kitu – fotelis su dviem siuvinėtom pagalvėlėm, toks pat buvęs ir prie stalo; pasieny – dvi senos pliušinės kėdės; buvę ir dvi spintos – knygoms ir drabužiams, taip pat kambario gale stovėjusi baltai užtiesta lova; virš jos ant sienos – kilimas, šalia ant grindų – žvėries kailis.
Štai ir visas interjeras. Beje, nurodytajam miestų.lt forumo puslapy yra kėdės nuotrauka – beveik neabejotina, kad tokia buvusi ir Maironio kambary.

P.S. dėl Maironio vardadienio: pasak V.S. (p. 479), klierikai jį sveikindavę spalio 20-ą, nes savo patronu laikęs šv. Joną Kentietį (garsėjusį dosnumu, labdaros darbais, pamaldumu); o gal ir klierikas, ir tarnaitė – abu teisūs: viens šventasis – kunigo globėjas, o kitas – poeto?