(928) Kalėdinė viktorina / Vytauto Mačernio bibliografijos papildai

Mielieji lietuvių poezijos degustatoriai ir degustatorės, viskas labai paprasta:
tereikia atspėti, kas parašė šį eilėraštį, išspausdintą 1937-ais:

Vilnius, 2016-12-15 (Prano Vasiliausko nuotrauka)

Lietuva

Tu, Lietuva, esi kančioj užgimus
Ir daug matei jau rudenų.
Kas pasakys tautos likimą?..
Kas išskaitys kelius žvaigždžių?

Mylėjai Tu pasaulį visą
Ir nuoširdi buvai ir paprasta.
Savaip graži Tavų laukų Dubysa,
Savaip graži miškų spalva.

Kasmet puošies gėlių Tu jūra,
Žaliais berželiais pakely.
Ir nejauti, kas Tau likimą buria,
Dalies savosios nejunti.

Kraujais žydėjo Tavo kelias,
Nešei pasaulį ant pečių,
Tik gailiai dūsavo smūtkelis,
Bet nesiskundė, kad sunku.

Dabar žali vėl Tavo plotai
Po laisvės mylima našta.
Ištvėrus amžius, svetimų kamuota,
Tu nepriklausoma šiandien, Tu vėl laisva.

— kas pirmas kaip komentarą pateiks teisingą atsakymą, tam/tai – dovana
(ne iš LLTI išprašyta, o už savus pinigus pirkta): serijoj „Gyvoji poezija“ išleista
Vytauto Mačernio rinktinė Man patiko tik vandenys gilūs su CD
(parengė Manfredas Žvirgždas, eilėraščius skaitė Andrius Bialobžeskis).

--- spėti galima iki šeštadienio, 12-24, 8:00 ryto; spėjimų nekomentuosiu ---
           --- už viktorinos sklaidą per facebooką būčiau labai dėkingas ---

— 2016-12-21 — nebėr prasmės laukt šeštadienio ryto (pasirodo, paprasčiausiai pagooglint tereikėjo) – taip, tai Vytauto Mačernio eilėraštis, kuris nežinia kodėl nebuvo įtrauktas jo bibliografijon ir neįdėtas į knygas. O užtiko jį, kaip ir daugiau tekstų, coll. Pranas Vasiliauskas, ir pasiūlęs surengt viktoriną. Ta viktorina, aišku, juokai, daug svarbiau – nurodyt Mačernio tekstus, kurie nefunkcionuoja kalbant apie poeto kūrybą. Nors tai kūrybinio kelio pradžios pėdsakai, bet – turint omeny, kad Mačernis vis dėlto mūsų klasikas, – svarbūs.

Vytautas Mačernis Žemaičių Prieteliaus puslapiuose (1937–1939)
^{_____________________}
Pranas Vasiliauskas
                                                                                            Savaip graži Tavų laukų Dubysa,
                                                                                            Savaip graži miškų spalva.

— piešinys iš čia —

Veikiausiai Architektūros mūzos apžavėtas, šį, 2016 metų, rudenį Žemaičių mieste N ėmiau ir nufotografavau XX amžiaus, matyt, 4-to dešimtmečio pačioje pabaigoje iškilusį pastatą, kurio rami, nepretenzinga architektūrinė harmonija bei (kai įsigilinau į nuotraukas) nepaprastai grakščiai ir simetriškai dangaus fone nubanguojantis stogas privertė mane suklusti ir susidomėti: o kas gi yra šios architektūrinės Pelenės autorius – jos konstruktorius? Nepavykus šito pasiekti iškart, abordažo būdu – per enciklopedijas, internetą – ėmiausi nuoseklios apgulties metodo: lapas po lapo, numeris po numerio, metai po metų ėmiau versti kai kurių periodinių leidinių komplektus.
     Šios – architektūrinės-inžinerinės – paslapties kol kas taip ir neįminiau, net nepriartėjau. Bet ta intencija, be kitų spaudos leidinių, taip pat peržiūrėjau ir laikraštį Žemaičių Prietelius, ėjusį Telšių mieste 1925–1940 metais. Tai buvo savaitraštis, atspindėjęs konfesinį Telšių vyskupystės darbą, žemaičių katalikų interesus, jų organizacijų veiklą, duodavęs politinių bei ūkinių žinių, gausiai publikavęs skaitytojų korespondencijas ir ypatingai daug vietos skyręs (kažkodėl) kriminalinei informacijai. Laikraštis skatino ir plačiai leido reikštis ir vietiniams literatūros talentams, tiesa, labiau orientuodamasis į religinę tematiką. (Informacijos dėlei išvardysiu ir visus šio leidinio redaktorius, kaip jie buvo pateikiami pačiame laikraštyje: Juozas Dagilis (1925, nr. 1 – 1927, nr. 22); kun. Juozas Dobužinskas (1927, nr. 23–31); Bronė Norvaišaitė (1927, nr. 32 – 1928, nr. 10); kun. Petras Maželis (1928, nr. 11 – 1931, nr. 40); Kazimieras Berulis (1931, nr. 41 – 1935, nr. 52); kun. Pranas Ramanauskas (1936, nr. 1–24); kun. Feliksas Gureckas (1936, nr. 25–46); kun. Vytautas Motekaitis (1936, nr. 47 – 1938, nr. 50); kun. Kazimieras Olšauskas (1938, nr. 51 – 1940, nr. 26).
     Beversdamas 1937–1939 metų foliantus, susidūriau ir su pavarde lietuvių literatūros klasiko Vytauto Mačernio, kuris, kaip žinome, 1936–1939 metais mokėsi Telšių gimnazijoje. Žemiau pateikiu duomenis apie Vyt. M. publikacijas ar su jo asmeniu susijusią kitą informaciją, aptiktą Žemaičių Prieteliuje.

— eilėraščiai:

• 1937-05-02, nr. 17, p. 3 Motinos dienos proga – Pasikalbėjimas su motina. Šis eilėraštis skelbtas abiejose Mačernio knygose, išleistose 1990-ais ir 2014-ais, tik kiek kitokia antrašte – „Pasikalbėjimas su mama“; nurodyta, kad tekstas iš nedatuoto mašinraščio, saugomo Telšių kraštotyros muziejuje, nr. 14530. Yra šiokių tokių skirtumų, ryškiausias – mašinrašty poetas mamytei žada dovanoti karalaitės dvarą, o savaitrašty – karalaičio.

• 1937-05-23, nr. 20, p. 4 – Prisikėlimas. Vyt. M. poezijos knygose (nei Po ūkanotu nežinios dangum, nei remiantis pirmąja parengtoj Man patiko tik vandenys gilūs) jo nėra:

Ak, taip norėtųs prisikelt, kaip Kristus per Velykas,
Pabust dėlei gyvenimo aiškaus.
Kurie žiedai, kuriais keliais gyvent ir eit man liko?
Žinau, kad nieko nežinau daugiau.

O taip einu į tamsią, juodą, klaikią naktį
Ir porą žingsnių prieš save jau nieko nematau,
O akys, kaip pabaisos, ima klaikiai degti,
Siunčiu keiksmus baisiausius, o juodoji žeme, tau.

Jaučiu, kad saulė su žiedais per kalnus ir miškus ateina,
Kitą pabundantį gyvenimą jaučiu.
O man tik viskas liejas į beprasmę, juodą dainą,
Paklydusią, kaip alkanas šuva, tarp rudenio laukų.

Ir bėgu nuo savęs, kaip beprotis per tyrus.
Širdyj ramybės nė tyloj nėra:
Nes man pasaulis – giminė išmirus,
Bjaurus, kaip ragana žiauri, sena.

Keliauju su žvaigždėm tolyn per naktį
Ir, Dieve, be Tavęs jau nieko nematau.
Ak, taip norėtų mano akys amžiais degti
Ir būti Tavo, būti amžiais Tau.

Beje, Ateity (1938/39, nr. 1, p. 5) yra kitas Vyt. M. eilėraštis tokiu pat pavadinimu – „Prisikėlimas“, irgi nepatekęs į knygas:

Šiąnakt man čia taip ramu ir gera,
Atkrantėj sėdus pailsėti.
Per kūną eina drėgnas žemės garas,
O akys merkias taip iš lėto.

Bet dar matau toli ten kapą,
Kažkam tuščiuos laukuos supiltą.
Ten vėjuj plaikstosi žilvičio lapai,
O man taip gera čia, ramu ir šilta.

Užgeso saulė vakaruos, užges kada ir galios
Apie gyvenimą netikrą sekti.
Ant kapo pašiugždens žolytės žalios
Ir Vakarinė išdrebės per naktį.

Praeis gal milijonas metų,
Ir į kapus suguls visi lig vieno,
Ir vakaras ateis... ir medžiai, kur šlaituos išretę,
Nebešlamės jau kitą dieną.

Tada danguj vėl pasirodys Kristus,
Ir žodžiai pranašų senų bus įvykdyti:
Iš kapo kelsis Nemari Jaunystė
Ir švęs gražiausią Amžinystės Rytą.

• 1937-09-02, nr. 35, p. 3 – Naktis Tėviškėj. Vyt. M. knygose jo nėra:

Iš Tėviškės dar nevaryk manęs, Tėveli…
Šį vakarą taip galingai šlama uosis senas.
Ir tolumon nubėgęs per laukus takelis
Kažką taip artimo man mena.

Tokia šviesi naktis, kaip tos žvaigždutės,
Kurios nupuola ir kažkur paskęsta.
Matau, kaip sodo drebulės lapelis kruta
Ir kaip migloj pranyksta ežerai ir brastos.

Mačiau, kaip meilios dienos ėjo
Niūnuodamos rugių palaukėm,
Dabar šiurpu, kada vakaris šnabžda vėjas:
„Sūneli, kelkis, eik, tavęs pasaulis laukia“.

Išeisiu aš iš čia taip vienas į pasaulį,
Kad niekad gal daugiau negrįžčiau.
Čia per dienas vis degs meili jums saulė
Ir vakarinis spindulys įšvies į gryčią.

Iš Tėviškės nenoriu dar išeit, Tėveli…
Taip miela be žmonių vienam pabūti.
Čionai kieme toksai ramus smūtkelis
Ir tokios aiškios, šviesios danguje žvaigždutės…

• 1937-10-21, nr. 42, p. 2 – viktorinos klausimui pasitelkta Lietuva; Vyt. M. knygose šio eilėraščio nėra. – Ar galime įsivaizduoti, kad šiais laikais koks nors jaunas (ar net brandžių metų) poetas su tokia meile Laisvei ir Nepriklausomybei, su tokiu nuoširdžiu įsijautimu, su tokiu natūraliu paprastumu apdainuotų savo Tėvynę LIETUVĄ? Ir nesigėdytų nei JOS, nei savo jausmų JAI, nei savojo patriotizmo… Nūnai vien tik girdime ir skaitome patyčias, vien tik stebime lenktynes, kas ciniškiau, niekšiškiau, šlykščiau, mikliau apibjauros, apdergs šalį, kurioje gimė. [—vg— nuomonė apie jaunumenę geresnė.]

• 1939-10-19, nr. 42, p. 3 – Laiškas Kristui. Publikuotas Vyt. M. knygose; 1990-ais išėjusioj nurodyta, kad tekstas imtas iš Ateities, 1937, nr. 11, p. 393; bet antras posmas perspausdintas su klaidom: „Šiandieną mylime Tave mes, Kristau, / Nes su Tavim gyvent lengviau. / Aukojau [= Aukojam] Tau save, jaunystę, / Gražias dienas aukojau [= aukojam] Tau.“ Ir šitas Po ūkanotu nežinios dangum atsiradęs riktas keliauja tolyn: žr., pvz., mačernio.landynėj.lt  ir kt.; kur galima, reiktų pataisyti. Beje, jaunojo Mačernio religinę savimonę padeda suvokti jo straipsnis „Keli būsimojo lietuvio kataliko inteligento bruožai“, skelbtas Ateity, 1938/39, nr. 5, p. 287–289; knygose neperspausdintas.

— straipsniai:

• 1938-03-10, nr. 10, p. 3–4 serijoje „Didieji žemaičiai“ – Vysk. Motiejus Valančius. Autorius nenurodytas, bet straipsnio tezių dėstymo logika bei metodika mane įtikina, jog autorius yra Vytautas Mačernis. [—vg—: nesu įsitikinęs, kad tai būtent Mačernio tekstas: tezės, dėstymo logika – tokių dalykų buvo mokomi visi gimnazistai.]

• 1938-03-31, nr. 13, p. 7 serijoje „Didieji žemaičiai“ – Simanas Daukantas.

• 1938-04-28, nr. 17, p. 4 serijoje „Didieji žemaičiai“ – Prel. Mačiulis-Maironis, pasirašyta: V. Mč. – Mačerniui būdingu stiliumi ten, beje, rašoma:

Poetas buvo žemaičių žemės sūnus. To jis niekada nepamiršo ir savo poezijoj ne vieną kartą minėjo. Buvo kuklus, neblogas organizatorius, taupus, darbštus ir labai pamaldus. Jo pamaldumas, pasitikėjimas Dievu, Bažnyčios neklaidingumu – visiškas. Tų pačių dalykų nemaža randame ir poezijoj.

Kas dar iš lietuvių autorių yra taip tiksliai, taip glaustai apibūdinęs Maironį – žmogų-kūrėją-kunigą? 

• 1938-05-12, nr. 19, p. 6 serijoje „Didieji žemaičiai“ – Dionyzas Poška; pasirašyta: V. Mč.

— anotacijos:

• 1938-03-03, nr. 9, p. 5 – Maršas Jaunystei (pristatoma Alfonso Sušinsko knyga jaunuomenei tokiu pavadinimu).

• 1938-04-13, nr. 15, p. 5 – Žemaičiai (pristatoma žemaičių rašytojų prozos ir poezijos antologija); pasirašyta: Mč.

— varia:

• 1938-09-29, nr. 39 pirmojo puslapio apatiniame dešiniajame kampe gedulo rėmeliuose publikuojama tokio turinio užuojauta:

Mūsų bendradarbiui Vytautui Mačerniui,
jo mylimam tėveliui mirus, reiškiame gilią užuojautą.
                                  „Ž. Pr.“ redakcija ir administracija

Šis liūdnas tekstas be kita ko rodo, su kokia didžiule pagarba jau buvo žiūrima į septyniolikmetį gimnazistą.

• 1939-02-17, nr. 7, p. 7 T. Kalnėno žinutėje „Moksleivių literatūros vakaras Telšių V. V. V. [valstybinėje Vyskupo Valančiaus] gimnazijoj“ tarp kitko rašoma:

Ir formos ir turinio atžvilgiu telšiškis Vyt. Mačernis ir kretingiškis [Leon.] Narbutas jau pilnai gali lenktyniuoti ir su geresniais, jau išgarsėjusiais mūsų poetais. Žinoma, šiandie jų niekas nevertina, nes dar perjauni. Bet kai kurie jų eilėraščiai tikrai nedarytų gėdos ne vienam mūsų poetų, jei apačioje jų pavardes parašytume.

Štai su kokia medžiaga, liečiančia Vytautą Mačernį, susidūriau, versdamas Žemaičių Prietelių. Beje, kaip matėme, jis savo tekstus šiame savaitraštyje pasirašinėjo ne tik vardu ir pavarde – Vytautas Mačernis ar Vyt. Mačernis, bet ir kriptonimais V. Mč. ir Mč. Tai lietuviškų slapyvardžių sąvaduose berods nėra užfiksuota.
Besidomintieji Pauliaus Jurkaus, Pauliaus Drevinio, Prano Genio, Petro Maželio bei kitų rašytojų kūryba irgi nemažai įdomaus ras šio laikraščio puslapiuose.

P.S. Gerb. Anonime, prašyčiau atsišaukti (el. paštu vgasiliunas@gmail.com) – pažadėtoji knyga Jūsų laukia (lauks iki Trijų Karalių).