(1075) Visiškai tarp kitko: šis tas Miłoszo ir Giedroyco korespondencijos paraštėj

šėjo trečias, paskutinis Jerzy Giedroyco / Jurgio Giedraičio ir Czesławo Miłoszo / Milašiaus (kaip rašė pirmųjų imigracinių metų dienorašty Tomas Venclova)  laiškų tomas (vertė Kazys Uscila). Gal kas rimtai imsis paanalizuot šitą korespondenciją, nežinau, man užkliuvo du epizodu, prie jų norėjos stabtelt.

1:  apie Tautišką giesmę lenkiškai
1990 III 8 Giedroycas siunčia faksą Miłoszui: „Ar galėtum paveikti [Tomą] Venclovą, kad jis išverstų Lietuvos tautinį himną į lenkų kalbą. Tai labai skubu. Jeigu sutiks, tegu atsiunčia vertimą faksu.“
Nesulaukęs jokio atsakymo, III 14 vėl klausia: „Mano Brangusis, / Ar galiu tikėtis, kad Venclova išvers lietuvių tautinį himną – tai labai skubu.“ — Vėl tyla.
Ir trečias JG-o bandymas išjudint CzM-ą, irgi dar kovas, diena nenurodyta: „Mano Brangusis, / Pridedu mano faxo Landsbergiui tekstą ir lietuvišką nacionalinio himno tekstą, nes nežinau, ar jį turi. Norėčiau, kad suprastum, jog yra svarbu paskelbti jo vertimą į lenkų kalbą būtent dabar ir kad tai padarytum būtent Tu.“ (p. 319–320)
Vėliau prie šio reikalo korespondencijoj nebegrįžtama. Knygos prieduose paskelbtas 1990 III 11 Giedroyco rašytas faksas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui Vytautui Landsbergiui (p. 472), o apie himno vertimą laiškų komentatorius Marekas Kornatas nieko nerašo: išvertė? neišvertė?
Vertėjas nesiėmė papildyt komentarų, o būtų galėjęs. CzM-o vertimas paskelbtas ir pakomentuotas 2011-ais išėjusioj Viktorijos Daujotytės ir Mindaugo Kvietkausko studijoj Lietuviškieji Česlovo Milošo kontekstai, p. 106–111; kadangi internete teradau tik anoniminį pažodinį Kudirkos Tautiškos giesmės vertimą pl.wikipedijoj, mėgstantiems lygint – CzM-o vertimas:

Litwo naszych ojców
Ziemio bohaterów
Twoim synom daje siłę
Pamięć męstwa twego

Dzieci twoje niechaj zawsze
Idą drogą prawą
Niechaj praca ich dla ciebie
Służy wszystkim ludziom

Niech nam dzisiaj słońce Litwy
Ciemności rozproszy
A światło i prawda
Niech staną się nam godłem

Niechaj miłość Litwy
W sercach nam się pali
Na wezwanie Litwy
Jedność niech zakwitnie

Daujotytės ir Kvietkausko knygoj pažymima, kad niekur neskelbtas, rankraščiu likęs „vertimas atliktas labai atidžiai – keli eilučių, strofų variantai, daug braukymų, ieškota rimų, žymėta eilėdara“. (Kodėl CzM apie savo vertimą nepranešė JG-ui? Buvo juo nepatenkintas? Nenorėjo nieko sakyt, kol nebaigė?) Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad himnas išverstas taip, kad tekstą būtų galima giedoti; spėjama: CzM mąstęs apie Lietuvos lenkus, kad tie galėtų giedot gimtąją kalba; visko neišcituosiu, perskaityt tuos kelis svarstymų (greičiausiai MK-o) puslapius vertėtų.
Skaitant pirmąjį Giedroyco faksą Miłoszui savaime buvo iššokęs toks klausimas: o tai nieks iki tol nebuvo išvertęs į lenkų kalbą Lietuvos himno? Buvo, tik tikriausiai JG to vertimo nežinojo esant. 1939-ais Varšuvoj išėjo Julijos Wichert-Kairiūkštienės parengta Antologia poezji litewskiej su Arturo Górskio pratarme (z zasiłku Funduszu Kultury Narodowej Józefa Piłsudskiego wydał Związek Przyjasiół Litwy); ten, p. 25, yra JW-K išverstas Hymn Narodowy Litewski:

Litwo! Ojczyzno nasza, Ty ziemio mocarzy!
Niech z wielkiej Twej przeszłości czerpią moc Twe syny,
A święty płomień cnoty w ich piersiach się żarzy!
Dźwignią Jutra – Narodu będą wielkie czyny!
Niech jasne słońce Litwy im rozświetla mroki,
Niech prawdy miłowanie kieruje ich kroki!
I niech dla Ciebie, Litwo, w imię Twej miłości,
Na Twej ziemi kwiat kwitnie zgody i jedności.

Ar kas nors dar anksčiau nėr išvertęs? Nežinau; rimtai ir ilgokai ieškot reiktų.

2: ne tik todėl, kad 2018-i paskelbti ir t. Stanislovo OFM Cap. metais
Iš Miłoszo laiško Giedroycui, 1993 VIII 18:

Lietuviai, aišku, daro ką gali, įgyvendindami depolonizaciją, ir ne nuo šiandien. Šią vasarą lankiausi mano Kėdainių apskrityje ir kalbėjausi su kunigu Dobrovolskiu, Dotnuvos klebonu. Jis pasakė, kad dar prieš nedaugelį metų 60 proc. tikinčiųjų išpažintį atlikdavo lenkiškai, o dabar – tik 2 procentai, ir nors pats yra lietuvis, vertino tai kaip tragediją. Nes Liauda buvo pagrindinis plotas, kur kalbėta lenkiškai, antras buvo Vandžiogala, kur irgi lankiausi, nes Vandžiogaloje Miłoszų kapai. Šalia Vandžiogalos radau Užumiškius, kažkada priklausiusius mano senelei [Stanisławai] Miłoszowai, ir stovi namas, kur ji gyveno iki Pirmojo karo, ten gyvena smulkių bajorų Narutowiczių šeima, bet jų duktė Krystyna lenkiškai beveik nekalba, ji moko religijos pagrindinėje Vandžiogalos mokykloje lietuviškai. Beje, Vandžiogalos klebonas lietuvis pasakė, kad lenkai lanko bažnyčią, o lietuviai – daug mažiau. Nežinau, ar Tave pasiekė informacija apie Brazausko intronizaciją [= Prezidento inauguraciją 1993 II 25]  su atgaivintomis pagoniškomis apeigomis.
     Lietuviai daug labiau nukrikščioninti, negu lenkai. Beje, iš to, ką mačiau Kėdainių apskrityje, nesistebiu, kad balsavo už komunistus. Apskritį valdo tų pačių biurokratų, kurie buvo ir prie komunizmo, kūmystė, tai yra apskrities administracija plius kolūkių direktoriai. Landsbergio paskelbta dekolektyvizacija dėl idėjinių priežasčių virto visišku Lietuvos žemės ūkio krachu, kaip sakė kunigas Dobrovolskis, blogesniu, negu kažkada kolektyvizacija. Carol, šią vasarą lankydamasi su manimi prie Nevėžio, taip pat Šeteniuose, daug išmoko apie sovietinę sistemą, pripažino, kad dėl tos vietos ir viso Nevėžio slėnio grožio ničnieko neperdėjau. Kėdainių apskrityje dekolektyvizacija neatlikta ir todėl, priešingai negu kitose Lietuvos dalyse, laukai čia apsėti. Beje, svečiavomės dideliame ir pavyzdiniame Labūnavos kolūkyje, kažkada gal buvusiose Miłoszų valdose.
     Kad prie Vilniaus vyksta kova dėl žemės, reiškia, jog lietuvių valdžia siekia apjuosti miestą lietuvių rankose esančiais namais ir valdomis, tuo neabejoju, bet ir tenykščiams lenkams nesimpatizuoju. Ir ką daryti? [Česlavą] Okinčicą jie sėkmingai pribaigė [ČO dalyvavo 1992-ų Seimo rinkimuose, bet nebuvo išrinktas].
     Viliuosi, kad mąstai apie tas problemas ir turi tarp savo bendradarbių ką nors, kas gali apie visa tai rašyti. (p. 350)

Pacitavau šią laiško ištrauką, nes ją perskaičius knygoj atrodė, kad šis tas galvoj buvo sukirbėję. Dabar jaučiu, kad l. sunku tatai paverst žodžiais.
Su kun. Algirdu Mykolu D. nė karto neteko susitikt, tik jo pamokslų esu skaitęs, tai ar turiu teisę reikšt nuomonę? Kad tas kalbų pokyčio pavadinimas tragedija atrodo kaip paprasčiausias pataikavimas Nobelio premijos laureatui (kunigui lyg ir turėtų būt svarbiausia, kad parapijiečiai nuoširdžiai išpažintų nuodėmes, o ne kuria kalba jie tai daro); kolchozai turėjo būt panaikinti, nes tik taip buvo galima pradėt grąžint žemę tikriesiems jos savininkams; iš atminties iškyla ir daugiau t. St-o pareiškimų/bičiulysčių, kurie/kurios man atrodo, švelniai tariant, nesimpatiškos, atsiradusios iš noro būt arčiau politinę ir ekonominę valdžią turinčiųjų; bet neteisk, jei nenori būt teisiamas. — Tikėtis, kad 2023-i būtų paskelbti ir kun. Česlovo Kavaliausko metais, naivu visiškai; charizmą absoliuti dauguma labiau vertina negu protą.
O dėl Miłoszo, viskas l. gražiai žmogiška, ta jausmų ir proto dialektika: ir savaime suvokiamas noras, kad tėviškės rojus liktų kuo panašesnis į tą, kurį turi savy, ir proto balsas, sakantis: Lietuva neišvengiamai lietuviškėja, jie turi tvarkytis patys.
P.S. Nuomonės apie laiškų vertimo kokybę nesakysiu (pasakius reiktų pagrįst, o tatai daryt tingiu); dėl komentarų – tikrai buvo verta juos papildyt, o ne tik išverst parengtuosius galvojant apie lenkų skaitytoją; bet kas iš tų norų – šaukštai popiet.