(916) Eilėraščių istorijos, ii: Jono Strielkūno „Lietuva“ ir Romas Kalanta

1971-ais 7000 egz. tiražu išėjusiame Jono Strielkūno rinkiny Vėjas rugiuos, kainavusiam 39 kapeikas, p. 9–10 buvo eilėraštis „Lietuva“:

Lietuva – akmuo prie slenksčio seno
Ir lietaus lašelis debesy.
Lietuva – ugnis, kurią kūrenam,
Ir kurioj sudegsime visi.

Lietuva su pagonybės mitais,
Lietuva su šimtmečių lažu.
Lietuva – grėsmingas dinamitas
Tūkstančiuos sukilėlių laužų.

Visos pievos, upės apraudotos
Graudžiose lietuvės raudose.
Švietė revoliucijos raudonos –
Požemiuos įkalinta dvasia.

Mes visi tenai – gelmėj – užgimę
Po lenktu sukilėlio dalgiu.
Ir visus mus Lietuva augino
Tarsi lauką želiančių rugių.

Ak, rugiai, iškentę gruodžio vėją,
Ir keliai, nubėgantys kalvom...
Kažkada iš Lietuvos atėję,
Mes ir vėl sugrįšim Lietuvon.

Ir tenai, kur po visų klajonių
Žemėn atsiguls mana galva,
Nerašykit mano vardo, žmonės,
Parašykit, žmonės: L i e t u v a.

Praėjus porai metų po poeto mirties, 2012-05-11 Literatūroj ir mene buvo išspausdintas Valentino Sventicko gurinys „Poezijos pavasaris su Jonu Strielkūnu“, kuriame minimas ir šis eilėraštis:

[...] esu patyręs, kas ištikdavo sovietmečio publiką, kai jis skaitydavo „Lietuva – ugnis, kurią kūrenam / Ir kurioj sudegsime visi.“
Tai iš eilėraščio „Lietuva“, parašyto 1967 metais.

Du verti dėmesio komentarai prie šios publikacijos:

fragmentas; 2005-10-06
Roberto Antinio jaunesniojo sukurtas „Aukos laukas“, manau,
gal prasmingiausias Lietuvoj esantis in memoriam monumentas

žygis. 2012-05-19 10:55
sako, kad ištrauka iš Strielkūno kūrybos buvo ir Kalantos užrašų knygelėje. na, bet ar mažai mitų prikurta ta tema...
Alvydas 2012-05-19 21:39
ŽYGIUI, TAI NE MITAS, NES SAVO RANKOSE LAIKIAU ROMO KALANTOS UŽRAŠŲ KNYGUTĘ, TEN APTIKAU JONO STRIELKŪNO EILĖRAŠTĮ 'LIETUVA'. PRIMENU TĄJĄ EILUTĘ: LIETUVA, - UGNIS, KURIĄ KŪRENAM IR KURIOJ SUDEGSIME VISI [vargu ar čia minima užrašų knygelė = 1972 metų kišeninis kalendorėlis, kuriame yra paskutinis Kalantos įrašas „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“; per mažas formatas, kad galima būtų persirašyt 6 posmų eilėraštį]

Tai vienintelis atvejis, kai užtikau minint, esą šitą Strielkūno eilėraštį Kalanta buvo persirašęs knygutėn; dažniau – kad turėjęs prie savęs tą lemtingąją dieną – 1972-ų gegužės 14-ą. Štai Rimantas Kmita Modernaus meno centro interneto svetainėj rašydamas apie Strielkūną:

Simboliška, kad jo eilėraštis „Lietuva“ su eilutėmis „Lietuva – grėsmingas dinamitas, / Tūkstančiuos sukilėlių laužų“ buvo rastas Romo Kalantos kišenėje.

Nuorodos, kuo remiantis įvardijamas kišenės turinys, nėr. Spėčiau – išnaša Viktorijos Daujotytės monografijoj Gyvenimas prie turgaus (2008):

Pokalbyje (2008 03 07) Strielkūnas paminėjo faktą, kad Romas Kalanta šį eilėraštį buvo išsikirpęs iš „Nemuno“, rastas švarko vidinėje kišenėje... (p. 248)

Apsitrynusi ta iškarpa turėjo būt, nes „Lietuva“ išspausdinta žurnalo 1967 metų 9-am numery.
Dukart užfiksuota išsamiau, ką Strielkūnas šnekėjęs apie šį eilėraštį ir Kalantą.
(1) Alfas Pakėnas iš pabendravimo su poetu 2007-04-16:

Prisiminėme antrą eilėraščių knygą „Vėjas rugiuos“, klausinėjau apie atskirus eilėraščius. Pirmiausia – apie „Lietuvą“. Jį dar jaunystėje išmokau atmintinai. Poetas sakė, kad šis eilėraštis buvo kupiūruotas – išmestas pirmas posmas. Padiktavo jį, paskubom užsirašiau:

Lietuva – tai šūvis į krūtinę,
Lietuva – tai skrydis lig dangaus.
Lyg diena pirma ir paskutinė,
Už kurios lyg skęstantis laikaus.

Pasak Jono, tas kūrinys gan greit buvo išverstas į rusų kalbą, nes juo susidomėjo Rašytojų sąjungos rusų sekcijos poetas, vertėjas Georgijus Jefremovas, vėliau vertęs ir daugiau J. Strielkūno eilėraščių. Dar Jonas pasakojo girdėjęs, jog šį eilėraštį rado 1972 m. susideginusio Romo Kalantos kišenėje – apdegusį. Prisipažino, kad dabar, ruošdamas „Raštus“ [dvitomį Lyrika, išėjo 2009], išmetė jo vidurinį posmą, kur yra eilutė „švietė revoliucijos raudonos / požemiuos įkalinta dvasia“. Kad aktoriams būtų nesarmata skaityti. Tai sakydamas poetas juokėsi. („Tegu šviečia mums mūsų Aukštaitija“, Nemunas, 2014-03-20, nr. 11, p. 13)

Ir (2) Strielkūnas šnekinamas Audriaus Musteikio 2009-ais:

„Lietuva“ buvo populiari anais, lietuvybės priespaudos, laikais. Genrikas Zimanas mus keikdavo, vadino nacionalistais: mane, Justiną Marcinkevičių, Alfonsą Maldonį – kad apie Lietuvą rašom. Tą eilėraštį žmonės prie kapo deklamuodavo. Jis buvo rastas Romo Kalantos kišenėje. Kai apie tai perskaičiau, mane šiurpas nukratė. Negi tos eilutės: „Lietuva – ugnis, kurią kūrenam ir kurioj sudegsime visi“ jam bus padariusios tokią įtaką? 

Cituodamas pajuodinau žodį ir frazę – galvoj tupintis neviernas tamošius raukos ir klausia: ar tikrai taip buvo? Girdėjo, skaitė, bet ar yra liudininkų, mačiusį tą apdegusią „Lietuvą“ iš Romo Kalantos kišenės? Suprantu, kvaila taip klaust, todėl performuluoju: ar yra milicijos ar saugumo tuoj po Įvykio rašytuose popieriuose minimas apdegęs eilėraštis? Ar tokie popieriai išlikę? Nežinau. Ir dar vienas klausimas sukiojas: jei būtų toks eilėraštis rastas Kalantos kišenėj, ar nebūtų Strielkūnas pasikviestas „pasikalbėt“? Gal ir ne.
— Suprantu, ne viską šia tema esu perskaitęs. Gal jūs galėtumėt nurodyti, ką dar reikia peržiūrėt, kad visiškai dingtų net abejonės šešėlis? Manau, tai itin reikšmingas dalykas lietuvių poezijos istorijai.