(4) Vaičiūnaitės spalva

Šįryt rūkydamas pirmą cigaretę balkone ir žiūrėdamas į beržynėlio viršūnes prisiminiau užvakar per „Panoramą“ rodytą reportažiuką iš Vilniaus paveikslų galerijos, kur buvo pristatyta prof. Viktorijos Daujotytės knyga Vieninteliam miestui: Juditos Vaičiūnaitės Vilnius. Su Vilčinskio albumo iliustracijom, ergo, leido arba VDA, arba pati Paveikslų galerija. Bus brangi. Ir klijuojas dar vienas apibūdinimas: eilinė prof. kn., nes jos eina viena po kitos. (Jei kas iš rašytojų tokiais tempais leistų, grafomanu būtų išvadintas; bet ne tai noris užfiksuot.)
Prisiminiau, kaip skaitant Vaičiūnaitės Raštų pirmo tomo korektūrą galvoj skambtelėjo: tamsžalė. Dažnuminio žodyno nepuoliau sudarinėt, tik paklaidžiojau ir padariau preliminarią išvadą: tai greičiausiai Vaičiūnaitės mėgstamiausia spalva (šalia pilkos?). Bet tamsiai žalia – per daug abstraktu; man irgi tamsiai žalia patinka, bet iškart galiu patikslint: samaninė. O Vaičiūnaitės tamsžalę kaip patikslint? Reiktų žiūrėt, kokie daiktavardžiai šalia. Ir akys gali būt tamsžalės, ir kai kurios kerpės, bet žalumas juk kitoks.