(1280) Užparaštė, li: grįžtant prie to SN sąsiuvinio

Iš komentarų facebooke po 2021 XI 18 transliuotos Laimos Kreivytės rengiamos radijo laidos „Homo cultus. Iš balkono“ – pokalbio su prof. Viktorija Daujotyte „(Ne)atrasta Salomėja Nėris“.

Zilvinas Beliauskas: Dar toj laidoj kalbėjo, kad mažoje nuotraukytėje ant TSRS suvažiavimo deputato pažymėjim poetė labai liūdna, ir tai rodo, kaip jai nesinorėjo į tą suvažiavimą važiuoti. O tap pat liudijmai, kad turi būti tas atleidimo prašantis dienoraštis, ir kunigą jai iškvietė į Kremliaus ligoninę paslapčia. Gaila, negalėjau įdėmiai klausyt, reikės dar kartą. O kaip ten yra faktiškai su tuo dienoraščiu iš tiesų?

Nerijus Šepetys: faktiskai yra labai didelis mitas, uz kurio, tiketina, slypi koks labai mazas faktas. As geranoriskai pasikliauciau praregejimo ligoninej galimybe ir keliu eiluciu pakeverzojimu. Aisku, kunigai ir Oksfordai panasiau i slapia sapna

Zilvinas Beliauskas: laidoj referavo į Oksfordą ir kad gal atsiras toks žygūnas, kuris nukaks tenai ir pagaliau jį parveš. Šiais laikais tiek laukti, iš tiesų keistoka, o gal ir sapniška, kaip sakote.

Paulius V. Subačius: balto žemaituko, aiškiai, neranda.

Nerijus Šepetys: aha, Oksfordas, bet "veze" (idomu kaip, pati Profesore bent kelias versijas isdesciusi, jau apie kitus Gusto linijos sekejus nekalbant) i "Amerika". Tai labas rytas.

Vytas Dekšnys: Užtat koks patrauklus melodramatinis siužetas

— jei manai, kad tik „praregėjimo galimybė“ ir „kelios pakeverzotos eilutės“ tegalėjo būt, o visa kita – „šlapias sapnas“, – nieko daugiau aiškint ir nereikia; jei manai, kad kitaip galėjo būt, – jau reikia išdėstyt įsivaizdavimą, kaip galėjo būt. — Daugiau kaip prieš porą metų užkliuvau už šios temos (svarstybos, kiek žinau, kilo po mėnesio, kai Darius Kuolys parašė facebooke; net iki delfio.lt buvo nuėję); tebemanau, kad tas juodasis sąsiuvinis greičiausiai buvo ir galbūt nukeliavo Anglijon (būtent: greičiausiai buvo, galbūt nukeliavo). Yra du klausimai, į kuriuos reikia pateikt galimus atsakymus, t.y. išdėstyt hipotezes (pasistengsiu kuo glausčiau ir paprasčiau):

(a) ar galėjo SN 1945-ų vasarą gulėdama Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninėj turėt kokį storoką prirašytą sąsiuvinį; kas jame galėjo būt? — Kad sirgdama, dar laikinuos namuos ar jau atsidūrusi ligoninėj, būtų prirašiusi sąsiuvinį „išpažinties“ ar „atgailos“ – ne, vargu ar taip galėjo būt, paprasčiausiai dėl senkančių jėgų. Ką suvokęs nebepagydomai sergantis žmogus norėtum dar padaryt? Jei rašei dienoraštį, pavartyt tuos sąsiuvinius ir pasiskaityt, ir galbūt kai kuriuos lapus išplėšt, jei nutarei, kad verta jį palikti; ką daryt su komplikuočiausio laikotarpio dienoraščiu? sunaikint gaila, ir palikt namuos neišeina, nes ten yra daug to, ko geriau nepamatytų kai kurių tave pragyvensiančių įtakingų asmenų akys? Sprendimą atidedi, sąsiuvinį pasiimi su savim, t.y. ligoninėn. — SN Raštų (1984) trečio tomo komentaruos yra toks parengėjo Viktoro Aleknos įrašytas sakinys: „Nuo 1936.IX.6 [iki 1941.VII.18] dienoraštinių įrašų nėra, taip pat neišsiaiškinta, ar poetė juos rašė“ (p. 466).“ Priežasties, kodėl SN tuo laiku galėjo nerašyt dienoraščio (pradėjo rašyt nuo 1921-ų), – nepajėgiu sugalvot, ergo, galėjo būt ir to laikotarpio dienoraštis, atspindintis ir pirmąjį sovietmetį. Būtent tą sąsiuvinį galėjo SN pasiimt ligoninėn. Ir likusi viena palapoj vis paskaitinėt, vis pagalvot apie savo to laiko gyvenimą ir ką su tuo sąs. daryt. — Dėl paskutinės išpažinties, kurią išklausęs kun. Juozas Gustas, – regis, didelių abejonių nėr. Jei SN turėjo dienoraštį, apimantį ir pirmąjį sovietmetį, galėjo atiduot Gustui (paprašydama vis dėlto išsaugot).

(b) jei kun. Gustas paėmė tą dienoraštį, koks galimas jo, to sąsiuvinio juodais viršeliais, tolesnis likimas? — Kalbant apie Juozą Gustą tepaminima, kad kun.; jei Gustas būt buvęs tik kunigas, ir aš labai abejočiau jo galimybėm pasirūpint gauto dienoraščio išsaugojimu, – bet jis buvo ir vienuolis salezietis, SDB. Jau paimdamas dienoraštį galėjo pagalvot apie saleziečiams priklausiusią Vilniaus Dievo Apvaizdos bažnyčią ir ten dirbantį brolį, kuris turėjo teisę repatrijuot į Lenkiją. Kad repatriantai daug ką išsivežė – taip; kad būta kelių iš Lenkijos į Angliją po karo – man regis, irgi taip. Anglija buvo (ir tebėr?) suvokiama kaip gera vieta kam nors saugot (jei atmintis nemeluoja, ir dabar nemažai Lietuvos aukso atsargų saugoma Anglijos centriniam banke?). Jei SN dienoraštį perimantis žmogus paklausė, kur Anglijoj tą dienoraštį perduot saugot, Gustas galėjo paminėt Oxfordo kolegiją, kurioj gilino senųjų kalbų žinias (nežinau, kurioj kolegijoj, reikia aiškintis; ten tikrai neprofesoriavo, VDU profesoriavo). — Beje, Oxfordą, kaip kun. Gusto nurodytą juodojo sąs. saugojimo vietą, prisiminė ne tik Juzė Mačiokienė; bernardinuos.lt paskelbtuos Reginos Janaudytės-Vyšniauskienės atsiminimuos yra toks gabaliukas:

Man rūpėjo, kodėl S. Nėris pasuko kairėn, gal tai nebuvo savanoriškas žingsnis. Karo metų lyrikoje ieškodavau jos atgailos ir skausmo eilučių paliudijimo. Tada tėtis [Lionginas Janaudis, 1926–1996] ir papasakojo man, kad S. Nėris nėra tokia, kokią dabar pažįstame, sakė, ateis laikas, ir mes pamatysime jos dienoraščius, kurie slapta buvo nugabenti į Oksfordo universiteto biblioteką. Tą jam yra sakęs kunigas J. Gustas, kuris tuos dienoraščius ir perdavė patikimiems žmonėms.

— gana (gal net per ilgas įrašas išėjo); hipotezes bendrais bruožais išdėsčiau: galėjo būt dienoraščio sąsiuvinis, Anglijon galėjo nukeliaut per brolių saleziečių rankas. Man tos hipotezės atrodo gan logiškos. Kaip kitiem – nežinau (tinklaraštis – ne facebookas, tai vargu ar ir sužinosiu).