(1196) Visiškai tarp kitko: atspindžiai atminty iš 1959-ų sausio

Esu jau šį tą užfiksavęs, kas atėjo galvon skaitant Ellen Hinsey ir Tomo Venclovos pašnekesius Nelyginant šiaurė magnetą (2017); tarp kitko paminėta tam įraše ir Algimanto Bučio pavardė (TomV prisimindamas ją nutyli); per atostogas popieryne užtikau publikaciją, kuri paskatino grįžt prie vieno epizodo, prisiminto pašnekesių knygoj:

[Ellen Hinsey:] 1959 metų sausį Vilniuje, Rašytojų sąjungoje, buvo surengtas susirinkimas, skirtas dviem poetams – jums ir Vladui Šimkui. Jums buvo 21 metai. Sumanyta priešpriešinti du jaunus poetus ir atskleisti jūsų kūrybos dekadentinį pobūdį. Viešai pasakėte, kad Pasternakas – jūsų mėgstamiausias rašytojas...
[Tomas Venclova:] Tai buvo tipiška sovietinė procedūra: Rašytojų sąjungos funkcionieriai dažnai aptardavo ir vertindavo pradedančių poetų kūrybą. Paprastai tai būdavo jų priėmimo į Rašytojų sąjungą preliudija. [...]
Rašytojų sąjungos salė buvo pilnutėlė [...]. [...] Mudu su Šimkumi paskaitėme savo kūrybos pavyzdžių – prisimenu, kad pavydėjau jam formos meistrystės. Buvo pasakyta keletas blankių kalbų. Paskui vienas pradedantis kritikas tarė, jog mano eilės gal ir talentingos, bet individualistinės ir todėl svetimos „tarybinės visuomenės“ dvasiai. „Tokią poeziją galėjo parašyti ir daktaras Živaga“, – užbaigė jis. O tada keli vyresni rašytojai užsipuolė mane jau ne taip santūriai. „Karalius nuogas“, – buvo viena iš nuosaikesnių frazių. Tiesą sakant, tik tada aiškiai supratau, kad tarp jaunimo esu populiarus, o valdžia pasišovusi tą populiarumą pakirsti.
Gavęs žodį, pradžioje pacitavau linksmą lietuvišką patarlę: „Po marškiniais mes visi nuogi.“ Paskui pasakiau, kad šioje salėje niekas, taip pat ir aš, nėra skaitęs Živagos, todėl negali romano vertinti. (Tai buvo akivaizdi tiesa, bet kartu šventvagystė, nes prieštaravo sovietiniam papročiui šmeižti knygas, kurias skaityti griežtai draudžiama.) Toliau pareiškiau: „Taigi nekalbėkime apie Pasternako prozą. O dėl jo poezijos – negaliu paneigti, kad ją labai mėgstu ir daug iš jos išmokau, taip pat iš Mandelštamo ir Achmatovos.“ Visi nustėro ir susirinkimas buvo nutrauktas.
[...] (O tas jaunas kritikas, kuris palygino mane su Živago, Brežnevo laikais tapo įtakinga figūra. Nepriklausomoje Lietuvoje surengė lyg ir asmeninį performansą – sudegino visas savo sovietmečiu išleistas knygas – ir tapo nacionalistu.) (p. 193–196)

2003-iais Robertas Kundrotas kalbino Algimantą Bučį, tą „vieną pradedantį kritiką“ (dvejais metais jaunesnį už TomV-vą; 1959-ų sausį – devyniolikmetį); AlgB prisiminė:

Ateidavo iš aukščiau komanda „reikia priimti į Rašytojų sąjungą“, ir priimdavo. Arba atvirkščiai: „Šito nepriimti!“ – ir nepriimdavo. Prisimenu Tomo Venclovos „priiminėjimo“ posėdį. Berods buvau vienintelis, kuris dar bandžiau kažką kalbėti apie jo poezijos grožį ir panašiai, kai visi kiti valdybos nariai, jei nepeikė poeto, tai liūdnai ar pašaipiai klausėsi, nes balsavimo rezultatas buvo užprogramuotas iš anksto – „Nepriimti!“ (Naujoji Romuva, 2003, nr. 4, p. 3)

Ar yr prasmės klausti, kuris įvykio atspindys atminty „tikresnis“? Nėr; du veidrodžiu – du atspindžiu. Tik kai ką reikia patikslint. [Užmečiau akį į Donatos Mitaitės studiją Tomas Venclova: Biografijos ir kūrybos ženklai (2002).]
Perskaičius TomV ir AlgB atsiminimų gabaliukus gali susidaryt ir susidaro įspūdis, kad Venclovos ir Šimkaus eilėraščius aptarinėjo tikrieji Rašytojų sąjungos nariai. Ne. Nors RS patalpose, bet 1959 I 16 vyko Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijos susirinkimas (iš RS narių, vad. vyresniųjų, tikrai dalyvavo Antanas Jonynas, kuris, Ramūno Katiliaus liudijimu, ir kalbėjęs apie nuogą karalių); jaunųjų sekcija negalėjo nei priimti, nei nepriimti į sąjungą, – tik rekomenduoti priimti arba nerekomenduoti; galima manyt, kad sekcijos valdybai buvo „patarta“ nuspręsti: sekcija nerekomenduoja priimti – ir RS valdybai net nebereikės svarstyt ir balsuot dėl Antano Venclovos sūnaus priėmimo/nepriėmimo. (Gal ir nelabai tikusi analogija, bet šiek tiek panašu į tai, kas dabar daros Maskvoj – kai kam net neleidžiama tapt rinkimų į miesto dūmą kandidatais; apsidraudžiama.)
Digresija (nuo TomV teiginio: „tada aiškiai supratau, kad tarp jaunimo esu populiarus, o valdžia pasišovusi tą populiarumą pakirsti“ antrosios dalies) Nežinau, gal valdantieji buvo visiškai atitrūkę nuo realybės ir nieko nesuprato (nors kvailiais visus juos laikyt būtų juk negražu), bet iš tiesų vad. kritika ne pakirsdavo populiarumą, o jį tik padidindavo; iš oficialiųjų pozicijų pakritikuotas ar sukritikuotas autorius ar kūrinys sudomindavo netgi tuos, kurie šiaip, tarkim, kultūros dalykais rimtai net nesidomėdavo. Suprantu, reikia pavyzdžių. Štai vienas.
Tame pačiame kaip pokalbis su AlgB Naujosios Romuvos numery paskelbta Romualdo Ozolo dienoraščio fragmentų; laikas – 1964–1965 metai: žurnalas Meno saviveikla virsta Kultūros barais, išeina du numeriai, kurie neįtinka valdžiai, ir ji imasi „taisyt padėtį“ – pakeičia visokiem ozolam, kunčiam ir tutti quanti nuolaidžiavusią vyr. redaktorę vyr. redaktorium su teisinga leidinio vizija. — Iš RomO, tuolaik KB meninio [sic!] redaktoriaus, dienoraščio:

1965 m. vasario 18 d., ketvirtadienis
Vakar įžymi diena – Tiesoj išpliekė. Tampam dienos didvyriais.
Radau [vyriausiąją redaktorę Emiliją] Kulakauskienę telefonu kalbančią. Ant stalo laikraštis. Neatkreipiau dėmesio. Paskui frazė: „Iš Tiesos tiesą apie save sužinojom“. Kas? „Skaitei?“ – trumpai žvilgtelėjusi paklausė. Kai ką užkabinau. Savo pavardę pamačiau. Man nepatogu buvo per jos petį skaityti, be to, pradėjom kalbėti – [Antanas] Vengris atėjo. „Paskaičiau visai šeimynai, – juokiasi krizendamas. – Reklama! Ot, tai reklama! Betgi nors vieną kartą galima pasidžiaugti. Aš aštuonerius metus laukiau tos dienos. Dirbi, plūkies – ir niekas, kad bent kas, o dabar – prašau.“ – „Dabar ir rajonuose išpirks“, – šypsosi Kulakauskienė.
     Aš lyg ir nieko. Nei susijaudinau, nei sumišau. Paskutinėm dienom kažkaip intuityviai į antraštes žvilgčiodavau. Buvo justi, kad kažkas bus – visi laikraščiai sureagavo, tik Zimanas iškalbingai tylėjo. Pakalbėję, pakeikę bailį, nepasirašiusį po straipsniu ir [Juozo] Jurginio pavardės nepaminėjusį, kai jo nuomonę neigia, mes išsiskirstėm. Darbo buvo, bet dirbti nesinorėjo. Užėjau į blyninę, užvalgiau, nusipirkau porą laikraščio numerių ir grįžau. Vaikštau, šlaistausi. Nuotaika visai nebloga, bet šiek tiek nenatūraliai pakili. Jaučiu, kad šis straipsnis – tik pradžia. Pradžia pabaigos. (RomO, „Dienos, kai dienõs buvo per maža“, NR, 2003, nr. 4, p. 50)

Kaip skaitytojo laiškas (rubrika „Iš paskutinio pašto“) pateikta anoniminė pirmojo KB numerio kritika „Kaukė yra. O veidas?“ Tiesoj pasirodė vasario 17-ą; kovo 16-ą RomO užsirašė dienorašty Antano Vengrio frazę: „Visi inteligentai sveikina, o tai nieko gero nežada mums“; kovo 22-ą naujas vyr. redaktorius Aleksas Baltrūnas jau aiškino, kaip reiks perdaryt rengiamą spaudai trečią numerį.
Valdžia aiškina, kad blogai, o žmonės daro išvadą: vadinas, tikrai gerai. Valdžia sako, kad reikia pagerint, pvz., žurnalo turinį, o žmonės supranta: vadinas, pablogės, t.y. atsiras daugiau nevertų skaityt tekstų. (Sakydamas žmonės, aišku, ne visus turiu omeny.)
Digresija II (2019 X 2; nuo TomV sakinio: „Paskui pasakiau, kad šioje salėje niekas, taip pat ir aš, nėra skaitęs Živagos, todėl negali romano vertinti.“) Algirdas J. Greimas tuo metu, 1959-ų pradžioj, manau, buvo jau pradėjęs, o gal net bebaigiąs skaityt La Docteur Jivago; jo užrašyti įspūdžiai paskelbti Amerikoj leistam žurnale Darbas (a Lithuanian quarterly of social sciences, art, and literature, published every March, June, September, and December by the Lietuvių Darbininkų Draugija) tų pačių metų vasaros numery:

Pasternakas

Le Docteur Jivago est publié
aux Éditions Gallimard le 26 juin 1958

Visiškai nežinau, ką Amerikos lietuvių “literatūriniai sluogsniai” galvoja apie Pasternaką ir jo Daktarą Živago. Aš pagaliau perskaičiau šį šešių-septynių šimtų puslapių [702 p.] romaną-upę ir bandau susidaryti savo nuomonę.
     Kad Daktaras Živago yra XIX-jo amžiaus tipo romanas, kad jis nieko bendro su moderniomis literatūros tendencijomis neturi, tai visai aišku. Norint gi vertinti jį tradiciniuose rēmuose, reikētų gal iš naujo perskaityti Tolstojų: penkiolikos dvidešimties metų tarpas yra per didelis palyginimams daryti. Ir tai dar: Pasternakas man greičiau primintų Turgenevą, o ne Tolstojų. Paguldžius Daktarą Živago šalia Šolochovo Ramiojo Dono, reikētų rimtai susimąstyti. Ramusis Donas man gal net atrodytų epiškesnē, gilesnio kvapo ir platesnio mosto freska. Iš kitos pusēs, Pasternakas prozininkas, man atrodo, nei iki kelių nepasiekia tokio, sakysim, Faulknerio. Tai tokie, maždaug, mano vertinimo rēmai. Istorija nuspręs.
     Visa tai, žinoma, nekalbant apie politinį romano turinį. O apie jį, kaip teisingai pastebi Sartre'o [globotinė/įdukra] Les Temps Modernes [Janvier 1959, n° 155], kalbēti reikia, nes pats Pasternakas apie tai kalba.
     Pasternakas Spalio Revoliuciją pasmerkia, išeidamas iš dviejų skirtingų taštų. Visų pirma, krikščionybēs vardu, bet tai skamba, kaip Dostojevskio mēgtų ir suvartotų temų atorūgos: žmonija kenčia už savo — ar Adomo — nuodēmes. Man jau tada patiktų geriau kito reakcionieriaus, Joseph de Maistre, teorija, bandanti išaiškinti Didžiosios Prancūzų Revoliucijos kataklizmą. Bent jau didingumo jai netrūksta: žmonijos kelias į Dievą eina kraujingais Istorijos spazmais.
     Kitas jo argumentas — tai individo laimē: mes mylimēs, sako Živago meilužē, ir neturime laiko galvoti apie tokias smulkmenas, kaip žmonijos gerbūvio pakēlimas. Meilē yra, žinoma, gražus dalykas, bet reikia būti egoistu, skelbiant dviejų individų laimę, aklą žmonijos skurdui. Pasternakas čia nupuola žemiau Dostojevskio.
     Užtat, kaip tai pabrėžia Les Temps Modernes, nei Spalio Revoliucijos, nei iš vis jokios revoliucinēs problematikos Pasternako romane nēra: visa tai tik kažkoks didžiulis kruvinas nesusipratimas, neleidžiantis žmonēms, tokiems kaip Pasternakas ir jo piešiami personažai — buržuazija ir inteligentija — ramiai gyventi. Neužtenka tad sakyti, kad Pasternakas nusistatęs prieš revoliuciją (apie Spalio Revoliuciją galima, pagaliau, visokių nuomonių turēti) — Pasternakas yra iš vis asocialus žmogus. Neaišku tiktai, kodēl asocialūs poetai imasi socialinių problemų.
     Paskutinysis, pagaliau, priekaištas — jisai ne mano, aš tuo metu dar lopšyje buvau, o Isaak Deutscher, vieno iš didžiausių dabartinēs Rusijos istorijos specialistų priekaištas — tai Pastarnako aprašomo istorinio konteksto neatitikimas realybei. Pagal Isaak Deutscher, Pasternakas stalinizmo epochos atmosferą perkelia į pilietinių karų ir NEPo laikus.
     Bet tai jau kita istorija: rašytojas turi teisēs elgtis su istorija, kaip jis išmano: skaitytojui svarbi veikalo meninė pusė; politiškai imant: svarbios pačios Pasternako tezēs, o ne jo istorijos traktavimas. Kiekvienu atveju: jam taikomas “vidaus emigranto” vardas — atmetant tame implikuotą politinį pasmerkimą — atrodo, kad visiškai tinka. (Darbas, 1959, birželis, nr. 2(41), p. 22)

Citavau iš kserokopijos, darytos 1990-tinių pradžioj Mažvydo bibliotekoj ir gulėjusios popieryne; pasitikrinau Greimo bibliografijoj: Darbe buvę užrašai „tarp šiapus ir anapus“ jokioj knygoj neperspausdinti, bet yra Egidijaus Balandžio str. „Greimas žurnale Darbas“. — Kaip matyt iš turinio, tame pačiame Darbo numery buvo dar vienas tekstelis apie Pasternaką ir jo Dr. Živago (A.B. = A. Baltaragis = Kostas Ostrauskas); epavelde.lt šitojo Darbo (dar) nėr; spėčiau, ten greičiau apie tai, kas dėjos aplink rašytoją ir jo romaną. — Greimas gal pirmas iš lietuvių perskaitė Živago ir užfiksavo savo mintis apie šį Nobelio premija įvertintą romaną?
P.S. VLE straipsniuky apie Darbą (kuriame, be kita ko, tais pačiais 1959-ais paskelbtas šūkis „Veidu į Lietuvą“, kurio viršelį sukomponavo Jurgis Mačiūnas etc.) per daug leidinio redaktorių privardinta: Juozas Kaminskas = Steponas Kairys (kitavardį Kaminskas logiškiausia būtų užrašyt skliautuos po tikravardžio Kairys?).