(810) Paramaironiana: apie geografiją ir poeziją

Tokiam pastaruoju laiku labai išsipūtusiam aplanke —tinklaraščiui visokie dalykai— užtikau kopiją Viktoro Aleknos rašinio, kuris buvo skelbtas maironiečių draugijos laikrašty Sandrava (2000, rugsėjis, nr. 22, p. 9).
Regis, vieninteliam Aleknai Maironio eilėraštis „Už Raseinių ant Dubysos“ kėlė su geografija susijusį klausimą:

[...] iš kur turėjo Maironis pamatyti tekančią saulę būtent ant Dubysos. Ir Pasandravys, ir Bernotai yra į rytus nuo Dubysos, ir tų vietovių gyventojams saulė už Dubysos ne tekėdavo, o leisdavosi. Bent taip yra dabar. Aš iš savo galinio lango nuo pavasario iki rudens kaip tik tekančią saulę matydavau už Raseinių ant Dubysos, nes Pašlynys yra už dešimties kilometrų į pietvakarius nuo Raseinių. Jei Maironis kada nors būtų kratęsis vežime, važiuodamas duobėtais lauko keleliais nuo Eržvilko pro Aukštašlynį ir mano gimtinę Pašlynį į Raseinius, būtų galėjęs pamatyti saulę, tekančią už Raseinių ant Dubysos. Bet kažin ar kada nors jis tuo keliu bus važiavęs. Todėl nuo Bernotų jis turėjo sakyti ir matyti tik taip: už Dubysos, už Raseinių leidžias saulė, leidžias... Bet jeigu jis būtų taip pasakęs, argi tada jo žodžiai būtų kritę į to meto Lietuvos širdį?

Na ir kas gali tikėt tais poetais? :)

(800) Paramaironiana: atgimimo dainius – prorok-poeta

Šv. Kazimiero draugijos Švenčionėlių skyrius

[spėju: 1933-ių] sausio 8-ą surengė akademiją Maironiui pagerbti.

Kvietimas buvo atspausdintas ant to paties lakštelio iš abiejų pusių dviem kalbom

(šitas – iš Rapolo Mackonio archyvo, LLTI BR, F64-179).

Lietuviškai Maironis – atgimimo dainius, o lenkiškai įvardintas kaip prorok-poeta.

Kodėl skirtingai?

Viena mintis, turinti pagrindo, teateina galvon:

lenkakalbiams šiuo apibūdinimu norėta pasakyt,

kad Maironis lietuviams tas pat, kas lenkams Adomas Mickevičius.

P.S. (11-24) Patikrinau spėjimą; taip, tie metai; žr. korespondenciją Vilniaus rytojuje, 1933-01-25, p. 3.

(410) Paramaironiana: perkurai, priepaišai, šokiai

Žvelgiant Kalvarijų gatvės link,
2012-12-25; dabar (2013-01-08) toj vietoj:
„Atversk knygą: 3D ryškiausias efektas“

Prae scriptum. Ėmė ir susidarė man toks įspūdis: Czesławo Miłoszo metai (2012; bent jau Vilniuj ir bent jau sprendžiant pagal vad. lauko reklamą) truko metus ir dar kokius tris mėnesius, o Maironio metai (2013; ten pat pagal tą patį sprendžiant) – metus ir dar kokias dvi ar tris savaites. Ar Jūs šiom dienom Vilniuj dar matėt kokį užsilikusį Maironio atvaizdą ar jo eilėraštį? Aš – ne. (Jei klystu – prašyčiau patikslint.)

Isabella Vaz, „Maironis girdėjo, aš girdžiu“, 7 m.,
Bostono lituanistinė m-kla, meno mokytoja Rita Stuopienė
priepaišas iš čia; ten yra ir daugiau

Ko labiausiai buvo tikimasi/viliamasi/svajojama/pageidaujama praėjusiais metais? Kad naujai būtų pažvelgta į Maironį ir jo kūrybą (net —vg— mėgintas įpainiot šiton progresyvinėn akcijon).
Jei kas nors pervarytų Maironį Laisvės alėja taip aprėdytą, kad iš po sutanos matytųs [nubrizgę?] džinsų klešnių galai – va čia tai būtų jėga (jei gerai prisimenu, šio vaidinio[*] autorius – Ramūnas Čičelis, mėginęs Nemune perimt/užimt a.a. Valdo Kukulo vietą [savižvalgom vietoj apžvalgų]). Nieko tokio neišėjo. Ir negalėjo išeit, nes tai būt buvęs, tiesiai šviesiai sakant, Maironio prievartavimas tegalvojant apie galbūt prievartautojo patirsimą pirmeivystės malonumą.
Ėmiau ir paklausiau savęs: o va jei reiktų pasirinkt vieną pernykštę labiausiai įsiminusią maironinę publikaciją, ką atsakyčiau, t.y. pasirinkčiau? Ogi Artūro Valionio, praėjusiais metais išleidusio antrą savo eil. rink. Apytiksliai trys, „Maironio metams paminėti“ –  žaisminga, ir memas šmaikštus; sakysit: nerimta! – o kodėl turėtų būt rimta? kai pagalvoji, kuo rimčiau šnekama, tuo didesnė tikimybė, kad bus nusišnekėta.
Lygiai tokiais pat kriterijais vadovaudamasis iš vizualiųjų maironinių dalykų pasirinkau štai šitą (žr. dešinėj) priepaišą – man tai smagu į tokius žiūrėt.
Ir dar: gaila, kad taip ir neteko pamatyt, kaip Austėja Vilkaitytė šoka Maironį.
P.S. Kūrybines reakcijas į Maironį (fiksuodamas šio įrašo mintis) turėjau galvoj, ne tyrimus (Brigitos Speičytės studija tikrai gera)
[*] Simuliakrus lietuviškai vadint vaidiniais yra siūlęs Bronys Savukynas, pasitaręs su Algirdu J. Greimu; vaidinių kūryba – vaidinystė (abiejų kompetencijos vertos pasitikėjimo); žr. NŽ-A, 2006, nr. 1/2, p. 1. Arūno Sverdiolo siūlyta vadint pamėklėm.

(382) Paramaironiana: šis tas iš 1982 metų

Vakar vakare besikapstant po nuotraukyną ėmė ir išniro šita (11,8×7,2 cm). Savilaida; matyt, buvo parengtas maketas, nufotografuota, padaryta nuotraukėlių ir platinta greičiausiai tik Saločių Šv. Juozapo bažnyčioj. Kaip atsirado tarp fotografijų tėvų namuos? Tik spėjimas: 1982-ais buvo 40 metų nuo senelio (tėvo tėvo) mirties; buvo mišios ta intencija būtent Saločiuos; po jų ar prieš jas tėvas ir paėmė iš kur nors bažnyčioj padėtos krūvelės vieną.
Paramaironianos raritetas? – Gal.
Kam šis artefaktas ir jo siunčiama žinia galėtų būt įdomūs? – Maironio recepcijos sovietmečiu tyrėjams (jei tokių atsiras).

P.S. Atrodo, kad išdidintą nuotrauką irgi sunku skaityt. Kita vertus, bent man, kilo toks klausimas: ar tai vadintina originaliu tekstu, ar – parafrazių (su gausiais citatų įtarpais) rinkiniu? Sunku tiesiai šviesiai pasakyt. Kad rašiusysis išmanė Maironio poeziją – be abejonės.
Taigi – kas toj nuotraukėlėj 1982-ais buvo surašyta:

Maironis – kunigas, „visą amžių ištikimai tarnavęs Bažnyčiai“.
Maironis – dainius, kurį Viešpats „pašaukė savo malonėje“.
Ar išskiriami – dainius ir tėvynė?
Ar išskiriami – Maironis ir Lietuva?

Maironis – tėvynės Lietuvos dainius, „užtraukęs naują giesmę broliams“, tarsi pranašas skelbęs Lietuvos atgimimą ir jo Pavasario balsai „lyg balzamo lašai“ ramino lietuvių krūtines. Jis meldėsi: „Apsaugok, Aukščiausias, tą mylimą šalį, kur mūsų sodybos, kur bočių kapai“.

Maironis – kančios dainius, kuriam dar kūdikiui motulė įliejo „brolių vargdienių dejavimą“ ir ne lopšine, o „raudomis užlingavo“; dainius, kuris save vadino „skausmo vyru“, „taip daugel iškentėjusiu“, „ramumo nepažinusiu“...

Maironis – dainius, „giedojęs meilę, jauną viltį“, „širdį ant aukuro nešęs“, troškęs su angelais Dievo akivaizdoje „degti savo krūtinės ugnimi...“, vadinęs Viešpatį „skaisčiausiu savo meilės šaltiniu“, „nemeluota Grožybe“.

Ar išskiriami – Marija ir Lietuva – Marijos žemė?
Todėl, kai giedame Maironio sudėtą giesmę „Marija, Marija“, tarytum susijungiame ir giesmėje, ir kančioje, ir meilėje mes visi – Marija, „dangaus Karalienė šviesi“, tėvynė Lietuva ir taurusis jos dainius – Maironis!

(377) Paramaironiana: logotipas

logotipo autorė Inga Zamulskienė

Tikriausiai tas logotipas sukurtas jau anksčiau, bet tik visai neseniai pamačiau – kvietime Seiman. Mano manymu, iš principo mėgėjiškas darbas. Apie knygą + lyrą dar gal ir svarstyt būtų galima, bet ko vertos tos pavartytos raidės junginyje Maironio metai arba kaip patupdyti 150? (Kaip tapytoja, I.Z. gal ir visai nieko, bet kaip dizainerė – na, nežinau...)
P.S. Suprantu, pinigų buvo striuka, teko muziejui verstis savom jėgom, bet: jei mėgėjiška – tai mėgėjiška.

(366) Paramaironiana: kaip moksleivis pakeitė chrestomatijos turinį

In memoriam Rimui Jovui (1962–2010)

Paryžiuj, kambary, kuriam nakvodavom, sekcijoj buvo ir knygų lentyna. Lietuvoj leistų. O tarp jų – ir Lietuvių literatūros chrestomatija IX klasei, kurią teko skaityt besimokant vidurinėj: sudaryta pagal Lietuvos TSR Švietimo ministerijos programą; sudarė Doma Galnaitytė, 2-asis pataisytas leidimas, Kaunas: Šviesa, 1976.
Pradėjus vartyt, atmintis ir atgaivino šitą istoriją. (Toks vaizdinys: baksteli lazda durpingon pelkėn – ir ima kilt burbulai.)

Kai daugiau kaip prieš dvejus metus pamačiau žinią: mirė Rimantas Jovas (būtent šitą, lryte.lt pasirodžiusią), be to keisto jausmo, kuris nusmelkia sužinojus, kad mirė (dar vienas) tavo bendraamžis, kaip (kol kas) sakoma/rašoma: per anksti, galvoj suskambo sodriu, iš krūtinės kylančiu, gerai artikuliuojamu balsu – būsimasis Noreika! – skaitomas Maironio Jaunosios Lietuvos Prologas (vos ne fiziškai pajutau to balso rezonansą):

Kur šiandieną Jinai?
Miega jos milžinai;
Po žemių jų ilsis krūtinė!
— — — — — — — — —
O tačiau Lietuva
Tik atbus gi kada:
Ne veltui ji tiek iškentėjo!

— — — — — — — — —

Skausmuos jėgos išaugs,
Atgimimo sulauks:
Jau blaivosi orai aptemę.
Tik į darbą greičiau!
Tik mylėkim karščiau!
Tik, vyrai, pajudinkim žemę!

Balsas iš 1980-ų sausio 20-os, iš Kupiškio, kur vyko zoninis dailiojo skaitymo konkursas. Tada iškart supratau: pirma vieta priklauso dešimtokui Rimantui Jovui iš Linkuvos. Taip ir buvo.
Kaip viskas klojos toliau, t.y. respublikiniame konkurse, nežinojau iki š.m. vasaros – kol neperskaičiau mokytojos Stanislavos Lovčikaitės [†2013-01-07] atsiminimų pluošto „Rimas skaito Maironį“ (Šiaurės Lietuva, 2011, p. 23–30).
Pasirodo, jau zoninio turo vertinimo komisijos pirmininko Petro Zulono būta įžvalgaus: palaiminęs pirmąją vietą įspėjo, esą respublikiniam galį kilt keblumų dėl šiojo Maironio teksto.
Ir kilę keblumų. Ir nemažų. Nors tai tekstas, išspausdintas mokyklinėj chrestomatijoj (žr. p. 352–353).
Absoliučiai daugumai Vilniun suvažiavusių jaunųjų skaitovų (be privalomosios Petro Cvirkos prozos ištraukos; 70-metis, *1909-03-25) mokytojai buvo parinkę ką nors ir vad. tarybinės poezijos, vertintojai – absoliuti dauguma iš komjaunimo CK ir Švietimo ministerijos (pirmininku buvęs lyg ir Arnas Rosenas). Suvokusi kontekstą, mokytoja išsivedusi auklėtinį koridoriun  ir pasiūliusi skaityt ne Jaunosios Lietuvos Prologą, o „Užmigo žemė“ ar ką nors kito; nes ne tik prizinė vieta galinti nuplaukt, bet ir problemų ateity kilt – kad ir stojant į aukštąją. R.J. atsakęs: „Ne. Aš apsisprendžiau. Nebent jums blogai...“ – „Tada daryk taip, kaip apsisprendei.“
Ir R.J. perskaitė tai, ką buvo nusprendęs skaityt. Mokytojai buvę net baugu žiūrėt į vertintojų veidus: pradžioj – nustebę, paskui – sumišę, o galiausiai – suakmenėję. – „Tik, vyrai, pajudinkim žemę!“ – Pauzė. – Ir prapliupę plojimai. Aišku, ne vertintojų, ne mokytojų, o mokinių, vad. jaunųjų skaitovų.
Kas buvo toliau? Nesunku atspėt. Netrukus mokytojos S.L. lietuvių kalbos pamokoj sėdėjo ir tikrino jos  edukologinį, nors išties idėjinį lygį inspektorius iš pačios Švietimo ministerijos; buvo svarstoma kolektyvo („Ar nėra tau tarybinių poetų, kad iš kažkur ištraukei kažkokį maironiūkštį?!“). Patikrino, pasvarstė, kaip priklausė.
Dalyvavo R.J. raiškiojo skaitymo konkurse ir būdamas vienuoliktokas. Tik jau su „neutraliais“ tekstais, bet vis tiek prieš respublikinį turą mokytoja minėtam inspektoriui turėjo patvirtint, kad jos auklėtinis Jovas neskaitys nieko tokio. – „Matot, jūs pernai davėt pradžią, o šiemet jau ne vienas, o dešimt pavojingų tekstų; yra tokių, kurių neleidžiame deklamuot.“ Ir kaip pavyzdžius paminėjo Salomėjos Nėries „Anemonas“ (Ir laimėti ir jungą nublošti / Šiandien laikas – arba niekada!) ir Mieželaičio „Atriškite akis!“ – „O jūs pagalvokit, kaip tie tekstai skambės rytoj [= 1981 metų vasario 16 dieną]...“ — Mokytojos refleksija:

Vargšas inspektorius, visi mes vargšai, išsigandę net savo šešėlio, engiami visokio plauko „prižiūrėtojų“, paklaikę pastangose įtikti, lyg marionetės, už virvutės tampomos. Dar paklausia [inspektorius] visai bičiuliškai: „Ar jums ten labai blogai buvo?“ Sakau: „Nieko. Svarbu, kad leido dirbti.“ „Dirbkit ir toliau taip...“ – jau visai mįslingai baigiame pokalbį.

1981-ais vienuoliktokas R.J. buvo tarp dailiojo skaitymo konkurso prizininkų, įstojo į Konservatoriją; baigė aktorinį.
1982-ais išėjusiame 3-iajame pataisytame Lietuvių literatūros chrestomatijos IX klasei leidime Maironio Jaunosios Lietuvos Prologo jau nebebuvo. (Netikrinau, tikiu mokytojos žodžiu.)

(348.1) Paramaironiana: Maironio parkas atidarytas, biustas pašventintas

Buvau prisigalvojęs, pasirodo, visokių nepagrįstybių. Parkas – patvarkytas; o skulptūra? – biustas, ir ... tiek (savom akim nematęs, nesiryžtu lygint su esančiais Kaune ir Tytuvėnuos; ar su ankstesniu T.G. sukurtu biustu). Atidengė, pašventino, ir pasaulis nesugriuvo. :)
P.S. Raseinių rajono savivaldybės svetainėj aprašant Maironio parko atidarymą ir biusto atidengimą, daug cituojama Marcelijaus Martinaičio – giria ir biustą, ir jo autorių. Ir tokia pobjaurė mintis dingtelėjo: ar tik ne tėvą, Leonardą Gutauską, turi galvoj M.M.? (Atsiprašau.)

(348) Paramaironiana: koks bus Gutausko Maironis?

dail. Rytas Jonas Belevičius

Delfyje.lt perskaičiau Tado Gutausko žodžius: „[...] netrukus Raseiniuose atsiras mano kurta Maironio skulptūra“ ir, kaip čia pasakius, nelabai ramu pasidarė. Pagooglinau: konkursas Maironio paminklui sukurti. Deja, nieko. Negi vėl be konkurso, svarstymų? Nesu skaitęs ar girdėjęs, kad kas nors panašaus būtų vykę. Bet gal pražiopsojau? (Valstybinėje Maironio metų programoje minimas tik biustas poeto tėviškėje.) Nors ir iš tų konkursų dažniausiai nieko gero (plg. paminklą broliams Vileišiams).

P.S. Ryt Lietuvos bankas į apyvartą išleis 50 litų sidabrinę kolekcinę monetą, skirtą Maironio 150-osioms gimimo metinėms. Sprendimas įdomus, bet skyrybos ženklų vis dėlto, manyčiau, nereikėjo atsisakyt.

Prieduras (09-25). Vakar, nieko neradęs apie būsimą Maironio skulptūrą, ėmiau ir paklausiau Raseinių rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus vyr. specialistės Evelinos Kasperaitės, be kita ko, organizuojančios visokius Maironio metams skirtus renginius, gal ji ką žinanti. Šiandien gavau atsakymą:

Kaip žinia, poeto Maironio tėviškė ir gimtinė yra Bernotų ir Pasandravio kaimai, esantys Raseinių rajone. Šie kraštai įkvėpė poetą Maironį kūrybai, todėl Raseinių rajono savivaldybės taryba nusprendė naujai tvarkomam Raseinių miesto parkui suteikti Maironio vardą, taip pagerbiant poetą ir paminint jo 150-ąsias gimimo metines. Mano žiniomis, suvokdami parko pavadinimo svarbą ir tai, kad šiame krašte nėra Maironio garbei skirto paminklo, kaip tarkime Kauno rotušėje, šalia Maironio lietuvių literatūros muziejaus, Raseinių rajono savivaldybės tarybos narys Jordanas Kenstavičius privačia iniciatyva inicijavo Maironio paminklo pastatymą Raseinių miesto parke. Labai džiugu, kad galėsime pagerbti poeto atminimą ir įamžinti jį Raseinių miesto širdyje. Tai tokia istorija mano žiniomis. Galbūt daugiau informacijos galėtumėte sužinoti kreipdamiesi į patį iniciatorių.

Ačiū už pasiūlymą, bet ką čia besikreipsi; šaukštai popiet; 10-06 paminklas bus jau šventinamas (tikėkimės, arkivysk. Sigito Tamkevičiaus SJ estetinis skonis nebus įžeistas).
Beje, o su paminklu apsisukta oi kaip spėriai! Kristinos Bendžiūtės rašiny apie 08-02 vykusį savivaldybės tarybos posėdį yra ir tokia pastraipa:

Tarybos narys Jordanas Kenstavičius pripažino, kad dabar ne pats geriausias laikas suteikti parkui vardą, o ir parko modernizavimo darbai vyksta ne taip, kaip tikėtasi. Tačiau, jo nuomone, Maironio vardo suteikimas parkui taptų rimtu argumentu projekto finansavimui gauti. J. Kenstavičius prisiminė visuomeninio judėjimo RASAI rinkėjams duotą pažadą pastatyti Maironio paminklą. Jis pažymėjo, kad jau šiemet bus skelbiamas konkursas dėl paminklo, kuris bus statomas ne Savivaldybės, o rėmėjų lėšomis. „Vadovaujantis jūsų logika, gal ir kelią nuo Ariogalos per Paliepius, Ilgižius iki Betygalos pavadinkime Maironio vardu, tada bus galimybė greičiau jį išasfaltuoti, jei mes tik Maironio vardu prisidengę ieškome pinigų parkui“, – replikavo tarybos narys Liudas Kavaliauskas.

Ir dar pridurta:

P.S. Istoriniai šaltiniai nutyli, kad Jonas Mačiulis Maironis kada nors būtų vaikštinėjęs po Raseinių miesto parką. Kaip teigia kultūros vertybių ekspertas Viktoras Vitkus, iki 1932 m. dabartinio parko teritorija priklausė cerkvei ir jokio parko ten nebuvo. Žinotina, kad mūsų tautos šauklys Maironis kaip tik tais metais iškeliavo į Dangaus Karalystę, o ieškoti aukšto katalikų dvasininko sąsajų su stačiatikiais būtų tiesiog šventvagiška.

Va tiek papildomos informacijos pavyko sužvejot. Na, vis šis tas aiškiau tapo.

(335) Paramaironiana: apie tekstus ir obuolius

sėriniai – sierenkos

[...] kaip nepastovi žemiškoji garbė ir kaip greitai mainosi žmonių nusistatymas ir nuomonės! O mes ... aklai miniai pataikaujame, ... kad iš jos išmeldus žiupsnelį tuščio pagyrimo, –

taip tikriausiai tarė Maironis per 1927-ų Velykas, Didžiojo Penktadienio vakarą Viešpaties kančios pamaldose Kauno bazilikoj sakydamas pamokslą; bent jau taip buvo pasirašęs prabilti (cit. iš: Aldona Ruseckaitė, Šešėlis JMM, 2012, p. 139).
Praeitam amžiui artėjant į pabaigą (1987–1992), išleisti Maironio Raštai – trys tomai keturiomis knygomis. Ir, spėju, daug kas mano, kad nebent trupiniukai likę nepaskelbti.
[Jau norėjau pradėt naują pastraipą: Nė velnio!, bet tarsi nederėtų.] Ne; mano įsivaizdavimu, dar bent vienas solidus tomas išeitų, jei jo žodžius, tartus kaip seminarijos rektoriaus, kaip popprelato (pvz.: pradedant banko statybą ir ją baigus) etc. – išlikusius! – nuspręstume skelbt. Reiktų paskelbt.
O jei Maironį pripažįstame esant klasiku, tai ir dar vienas tomas, gal ir ne per storiausias, turėtų atsirast: dedikacijos, inskripcijos, pastabos paraštėse etc. [Plg. Lenino raštus :)]
Šįmet to tikrai nesulauksim. (Nes, užuot dirbus ir padarius, vykdomi projektai. – Ši pastaba be sarkazmo, viską kuo puikiausiai suprantu – c’est la vie.)

P.S. – vietoj dar vieno įsivaizduojamo pokalbio:
– Obuolius skinti reikia rytoj! Jau rytoj! (Idem, op. cit, p. 150)
– Taip, reiktų, tikrai reiktų. Apie ananasinius ir sėrinius (maniškai tariant, o maironiškai – sierenkas) pirmiausia galvoju. Reiktų. Jei spėsiu. Jei ne – kitą savaitgalį – būtinai. O Maironio metus primenu LLTI bibliotekos lankytojams siūlydamas pasivaišint sierenkom; nors ir krituoliai – tikrai labai skanūs (skaniausi, bent man, obuoliai).
Beje, yra išlikęs filmuotas gabaliukas: Maironis stovi savo sode ir kažko laukia. Pasirodo Jakštas (kaip visada, su knyga rankoj). Pasisveikina. Abu stovi prie obels ir ragauja obuolius (kokius?). Šitas epizodas panaudotas filme Mūsų Maironis. Teko girdėt, kad šįmet sukurtas naujas filmas apie Maironį. Deja, dar neteko matyt.

(324) Paramaironiana: garbė jurginams

Mūsų galvose įstrigusios Maironio eilutės:

Kur rausta žemčiūgai [= nasturtos], kur rūtos žaliuoja
Ir mūsų sesučių dabina kasas,
Kur sode raiboji gegutė kukuoja [ar klykauja kėkštas, obuolių prisilesęs],
Ten mūsų sodybas keleivis atras.

Bet juk ir jurginai tuolaik buvo darželių puošmena! Gražu juk ir ten,

Kur raudonmargę kreipia kepurę jurginų pulkai.

Per potraukį/pomėgį/meilę jurginams (o ir Jaunojoj Lietuvoj šmėkšteli jurginai)
jaučiuosi esąs 100-tu metų senesnis žmogus :)