(1310) Visiškai tarp kitko: kur galėtų būt Miłoszo „Apmąstymų apie gaisrų sezoną“ rankraštis

[perbaksnodamas Keliuočio pastraipą ankstesniam įrašui, prisiminiau: daugiau kaip prieš metus ketinau sukurpt įrašą su citata iš tos pačios JuozK Mano autobiografijos, deja...]

     išleido „Apostrofa“ = Giedrė Kadžiulytė     

— jei ne Rusijos invazija į Ukrainą, Mindaugas Kvietkauskas svarstymus apie Czesławo Miłoszo opus magnum – Poetinį traktatą su autoriniais paaiškinimais, kurio vertimas į lietuvių kalbą, Tomo Venclovos, atskiru leidiniu pasirodė užpernai, greičiausiai būtų pradėjęs kitaip; 2022-ų 4-am Metų numery išspausdintas rašinys „‘Poetinis traktatas’ gaisrų sezonu“ prasideda šitaip:

1940 m. vasarį Czesławas Miłoszas grįžo į Lietuvą kaip karo pabėgėlis. Kai naciai pradėjo bombarduoti Varšuvą 1939 m. rugsėjį, jis kartu su evakuojamo Lenkijos radijo redakcija iš pradžių traukėsi į Liubliną, paskui į Lvivą, tačiau ten atriedėjus sovietų tankams pasuko į Rumuniją ir pasiekė Bukareštą, kurį jau buvo užplūdę keliasdešimt tūkstančių bėgančių lenkų. Gruodį, padedant Juozui Keliuočiui ir Juozui Urbšiui, poetas gavo reikalingus kelionei į Lietuvą dokumentus ir iš Bukarešto traukiniais per Kišiniovą, Kyjivą, Vitebską, Daugpilį pasiekė gimtuosius Šetenius, kurie tuo metu vis dar atrodė kaip ramybės sala.
Pirmasis tekstas, kurį Cz. Miłoszas paskelbė po šios sukrečiančios karo patirties, buvo jo esė „Apmąstymai apie gaisrų sezoną“, pasirodžiusi žurnalo „Naujoji Romuva“ 1940 m. vasario 25 d. numeryje [nr. 8, p. 149–151]. Bičiulystė su žurnalo redaktoriumi J. Keliuočiu, užsimezgusi dar 1938 m., ir jų susitikimas Kaune, kai Cz. Miłoszas laimingai parsirado iš Bukarešto, lėmė tai, kad pirmoji poeto publikacija apie ištikusią katastrofą pasirodė lietuviškai. Anot J. Keliuočio, kurį laiką grįžęs iš karo suirutės Cz. Miłoszas net nakvodavęs „Naujosios Romuvos“ redakcijoje. Tikėtina, kad esė tekstas buvo parašytas prancūziškai, o J. Keliuotis ar kas kitas jį išvertė į lietuvių kalbą (publikacijoje vertėjas nėra nurodytas). Tačiau originalaus rankraščio nei lietuvių, nei lenkų tyrėjams jokiuose archyvuose iki šiol nepavyko rasti. Tad „Apmąstymai apie gaisrų sezoną“ ir yra žinomi tik lietuvišku pavidalu, o Krokuvoje leidžiamuose Cz. Miłoszo „Raštuose“ 2018 m. buvo paskelbti išvertus iš lietuvių kalbos į lenkų. (p. 93)

Kaip linkęs ieškot ko nepametęs, iškart pagalvojau: logiškai svarstant, tas rankraštis turėjo likt Naujosios Romuvos redakcijos archyve; kur buvo NR archyvas iki praeito amžiaus 8-to dešimtmečio pradžios, kai, kaip spėjama, žurnalo redaktorius rašė Mano autobiografiją (išleistą 2003-iais kartu su atsiminimais Sugrįžus į tėvynę, rašytais 6-to dešimtmečio pabaigoj), – žinom, pats Keliuotis papasakojo:

„Naujoji romuva“ buvo uždaryta, bet ji nebuvo nacionalizuota. Pasiliko didžiulis jos archyvas: klišių už 100 000 litų, šimtai jos komplektų, tūkstančiai paskirų jos numerių, šūsnys spausdintų ir nespausdintų rankraščių, tūkstančiai nuotraukų – spausdintų ir dar neatspausdintų, nemažas knygynas, šimtai laiškų, buhalterinės knygos. Man atrodė, jog aš nepajėgsiu apsaugoti viso šio turto. Tam reikia ir lėšų, ir laiko, ir nuolatinio susirūpinimo. Be to, į apyvartą buvo paleista apie 25 000 litų jos vekselių, kurie dabar pasidarė kaip mano asmeninė skola. Šį reikalą apgalvojęs, nusprendžiau, jog būtų geriau, kad valdžia ją nacionalizuotų, kaip kad ji jau pasielgusi su daugeliu kitų žurnalų ir laikraščių. Tada ji galėtų į savo globą paimti visą labai vertingą jos turtą ir įsipareigoti išpirkti visus jos apyvartoje esančius vekselius. Tad Ministrų Tarybai parašiau raštą, kad „Naująją romuvą“ nacionalizuotų. Ministrų Taryba šį reikalą sutvarkyti pavedė Valstybinei leidyklai. Bet ši nieko nepadarė. Ir piršto nepajudino „Naujosios romuvos“ archyvui išgelbėti. Tik jos direktorius K. Korsakas mane įsakmiai „paprašė“ šio klausimo daugiau nebekelti. Aš ligi 1945 metų stengiaus visą „Naujosios romuvos“ archyvą, visą jos turtą gelbėti ir saugoti, išpirkau visus jos vekselius, mokėjau už patalpas, bet 1945 metais mane suėmus niekas daugiau tuo nebesirūpino. O 1947 metais grįžęs iš lagerio, „Naujosios romuvos“ archyvo neberadau, ir jo dingimo pėdsakai buvo dingę. Ir niekas negalėjo manęs painformuoti, kada ir kur jis dingo, kas jį užgrobė ar paėmė į savo globą. Tik 1967 metais vienas prokuroro padėjėjų mane painformavo, kad visas „Naujosios romuvos“ archyvas yra Vidaus reikalų ministerijos žinioje, kad jam ištirti paskirta komisija. Apie tai aš tuojau pranešiau Valstybiniam archyvui, prašydamas jį paimti į savo globą. Bet Vidaus reikalų ministerija Archyvui nieko neįdavė, jokios informacijos nesuteikė, o tik uždraudė tokiu reikalu į ją kreiptis. Iš esmės visas šis likęs „Naujosios romuvos“ didžiulis ir labai vertingas turtas tebėra mano privatinė nuosavybė, bet aš nieko apie jį nežinau ir net negaliu jo Valstybės archyvui ar Literatūros muziejui, ar Respublikos bibliotekai paaukoti. Tai milžiniškas nuostolis visai Lietuvos praeities kultūrai. Ir man labai liūdna, kad aš čia negaliu pareikšti jokios iniciatyvos. (p. 303–304)

LRS leidyklos (redaktorius Vytautas Girdzijauskas) išleistos knygos Bibliografinėse pastabose yra du tokiu sakiniu: „Pirmą kartą skelbdami spausdinamus J. Keliuočio tekstas, leidėjai apsiriboja šia užduotimi ir neteikia komentarų. Reikia tikėtis, autoriaus skelbiami faktai, realijos, vertinimai bus tyrinėjami specialistų“ (p. 531; ne tik komentarų nėra, net akivaizdūs apsirikimai, à la Aleksys Greimas, palikti). Per porą dešimtmečių, praėjusių nuo Mano autobiografijos išleidimo, neteko skaityt jokių specialistų komentarų, kurių tikėtasi. Ir aš joks ne specialistas, tegaliu užfiksuot klausimus:

— ar parašęs autobiografiją, po 1972/1973-ių Keliuotis (†1983) dar judino NR archyvo reikalą? – Nežinau.

— ar kas nors po jo mirties kreipės į VRM dėl NR popierių ir kt. (ar sovietmečiu, ar jau Lietuvai atgavus nepriklausomybę; gal po 2003-ių, perskaitęs Mano autobiografiją)? – Nežinau.

— VRM turėtų turėt savo archyvą; gal parašyt laišką, paklaust? – Ne, nerašysiu, neklausiu – nenoriu veltis į reikalus su valstybės tarnautojais; nebent nuorodą į šį įrašą (su trumpu komentaru) nusiųst adresu agne.bilotaite@lrs.lt – va jei ji reikalą pajudintų... (ech, naivuolis).

P.S. Naujojoj Romuvoj tuo laiku buvo paskeltas dar vienas Česlovo Milašiaus-Milosz rašinys – „O[skaro] Milašiaus idėjos“ (1940 VI 9, nr. 22/23, p. 420–422; taip pat kaip ir skelbiant „Apmąstymus“ nenurodyta, kas vertė); pagalvojau: o koks šito teksto rankraščio likimas? ką krokuviškiai Miłoszo Raštų leidėjai parašė komentaruos? irgi kad versta iš lietuvių kalbos? – Nežinau.

(1309) Krivickiana: BrKr ir Keliuočio redaguota Kūryba

Broniaus Krivicko raštų (1999) įvade apie tai tiek tėr:

... nuo 1944 metų Bronius Krivickas ėmė talkinti „Kūrybos“ žurnalą redagavusiam Juozui Keliuočiui kaip redakcijos sekretorius (nespėto išleisti šešto numerio korektūros, esančios Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Rankraštyne [F31-511], taisytos jo ranka). (p. xxxiv–xxxxv)

Teiginį galima šiek tiek papildyt ir patikslint. — Juozo Keliuočio Mano autobiografijoj (rašytoj, sėjama, apie 1972–1973-ius, išleistoj 2003-iais) yra tokia pastraipa:

Aš „Kūrybą“ redagavau visiškai vienas. Greit įsitikinau, kad tai per sunku, ir [Valstybinės] leidyklos paprašiau, kad ji paskirtų dar redakcijos sekretorių. Leidykla sutiko. Šiai vietai užimti atsirado du kandidatai – Aleksys [= Algirdas J.] Greimas ir Bronius Krivickas. Man atrodė, jog jie abu gabūs, sumanūs ir abu tinkami būti mano sekretoriais. Aš norėjau abu juos turėti redakcijoje. Bet reikėjo pasirinkti tik vieną jų. Aš svyravau ir delsiau. Taip ir nebuvo suskubta nė vienas jų paskirti. (p. 363)

Buvo suskubta. — Jau išėjus BrKr raštams, šiame amžiuje aa. coll. Jonas Šlekys, kuriam bene maloniausias darbas buvo naršyt archyvus, davė iš savo popierių nusirašyt štai tokį radinį:

1944 V 25 Valstybinės leidyklos direktoriaus A. Petreikio[*] įsakymu Br. Krivickas nuo V 24 paskirtas literatūros redaktoriumi „Kūrybos“ žurnalo redakcijoje su 325 RM atlyginimu mėnesiui. (LCVA, f. R-558, ap. 2, b. 1451, l. 7)
------------------------------------------------------------------
[* vle.lt straipsny apie Valstybinę leidyklą tepaminėtas vienas direktorius – Antanas Kniūkšta; reiktų įrašyt ir antrą – Petreikį, kurio vardo, prasidedančio A, nepavyko išsiaiškint; be to, l-kla leido ne tik knygas]

Ir dar sakinys iš Nykos-Niliūno dienoraščio, 1990, liepos 14: „Keliuočiui perėmus iš Leskaičio Kūrybos redagavimą, Bronius buvo pasidaręs savotišku jo adjutantu ir neoficialiu patarėju jaunųjų bendradarbių verbavimo bei atrankos klausimais“ (AN-N, Dienoraščio fragmentai, 1976–2000, 2003, p. 463).

(Dėl Greimo ir Kūrybos klustelėjau Jūratės L.: Greimas mini dirbęs Keliuočio Kūryboj laiške Aisčiui 1945 IV 19; tik patį faktą. Tiek.)

Greimas (*1917) Keliuočio dėmesį atkreipė, manyčiau, pirmiausia dėl baigtų studijų Grenoblio u-te, Keliuotis studijavęs Sorbonoj, abu frankofonai; Krivickas (*1919; pagrindinė užsienio kalba – vokiečių) – jau kaip turintis redakcinio darbo patirties, kaip buvęs Ateities ir Studentų dienų redaktorius, be to, šatrijietis, ateitininkas, ir Keliuotis galėjo vadint save „Šatrijos“ sendraugiu; o Greimas buvo iš neolithuanų.

— taip, smulkmenos, bet tebūnie užfiksuota.

Prieduras (2023 VIII 25) Paskelbęs šį įrašą prisiminiau: liko nepatikrinta dar viena Juozo Keliuočio knyga, kurios neturi LLTI biblioteka. Vakar pasiėmiau iš Mažvydo. 1986-ais (taigi, irgi post mortem) Chicagoj išleisti pirmosios tremties memuarai Laisvę praradus, kuriuos leidėjas, „Į Laisvę“ Fondas, pavadino Dangus nusidažo raudonai (atsimenu skaitęs perspausdinamus Literatūros ir meno paskutiniam puslapy 1989-ais, su autoriniu pavadinimu; vaidenas, kad ten irgi kažkas apie Kūrybą lyg ir buvo). — Štai kaip ten aprašytas tas reikalas dėl Kūrybos redakcijos sekretoriaus:

Kūrybą aš visiškai vienas redaguoju, tik dailės srityje man talkininkauja grafikas A[dolfas] Vaičaitis. Kalbos ir korektūros žiūri jaunas kalbininkas J[onas] Kabelka. Bet jis man visiškai svetimas žmogus, literatūros ir meno klausimais nieko nenusimanąs. Leidyklai aš nuolat primenu, jog man reikalingas redakcijos sekretorius, kuris peržiūrėtų visus į redakciją suplaukiančius rankraščius ir kuris nuolat redakcijoje budėtų. Pagaliau leidykla su tuo sutinka. Atsiranda šiai vietai kandidatas A. J. Greimas. Aš su juo susipažįstu. Štai priešais mane sėdi suvargęs, liūdnas ir su labai sudėvėtu kostiumu vaikinas. Atrodo esąs gabus literatas, nors ir labai jaunas. Aš mielai jį pasiūlyčiau redakcijos sekretorium, bet jis tarnauja Vidaus reikalų valdyboje ir dėl to man visiškai neaiški jo politinė orientacija. Bijau rizikuoti ir delsiu, noriu arčiau su juo susipažinti. Greit atsiranda ir kitas kandidatas, taip pat jaunas gabus literatas Br. Krivickas. Aš svyruoju tarp šių dviejų kandidatų ir galop leidyklą paprašau pasirinkti ir paskirti, kurį ji laikys tinkamiausiu. Leidykla neskuba to padaryti, ir man tenka Kūrybą vienam ligi galo redaguoti. (p. 38–39)

(daugiau detalių, vadinas, rašyta anksčiau negu Autobiografija?; kas per įstaiga, kurioj esą tarnavo Greimas, neišsiaiškinau)

(1264) Murmuratio, v

Prae scriptum (Seniai raštu bemurmėjau; paskutiniai paburbėjimai 2018-ų vasarį užfiksuoti.) Maždaug prieš savaitę, VDA naujienlaiškis; skaitau: Nidos meno kolonija kviečia į internetinį seminarą „Parašiau darbą apie Alexandrą Kollontai“; tą pačią Aleksandrą Kollontaj, kuriai ketino rašyt laišką 1941-ais iš Lietuvos tremiamas Vasario 16-osios akto signataras Donatas Malinauskas. Bet, pasirodo, seminaro rengėjų nuomone, pati Kollontaj buvusi tremtinė: „buvo ištremta paskiriant ją vykdyti įvairias diplomatines pareigas Norvegijoje, Meksikoje ir Švedijoje“. Baikit juokus, – noris reaguot; jei apie Kollontaj šnekėdami pasitelkiam žodį ištremta, tai kokį vartot minint tikrą tremtį? 1944-ais į Vakarus pasitraukę lietuviai pradžioj irgi save vadino tremtiniais, bet, manau, visiškai teisus buvo Antanas Škėma, 1958-ais Santaros suvažiavime pareikšdamas : „Pirmiausia leiskite žodį tremtis pakeisti žodžiu išeivija. Tebetikiu – niekas mūsų netrėmė, o patys pabėgome: prasimušusius į vadovaujančius veiksnius ar vietos aplinkybes, vyskupus, generolus ir šiaip jau eilinius įskaitant.“ — Ko tu čia kabinėjies prie žodžio? Kaip kas nori, taip tas sako, – įsivaizduoju tokią reakciją; bet vis tiek: žodžių vartojimas ne ta reikšme – švelniausiai tariant, nieko gero, nes tampa nebeaišku, kas yra kas; (ne)emigrantai, (pra)rasta karta ir kt. įvardai su suskliaustais priešdėliais – iš tos pačios operos: kaip nori, taip suprask; sovietmečiu brendusias kartas pavadinsi prarastosiom, emigrantus emigrantais – dar kai kas ims ir įsižeis, tad geriau apsidrausti. — —

yčiotis, pasityčiojimas, patyčios – pastaruoju laiku šitie žodžiai, galima sakyt, plūstelėjo kalbon. Vis įvairesnius dalykus imama vadint patyčiom. Stipresnis iš silpnesnio gali tyčiotis (Sruogos sakinys iš LKŽ: „Mirtina nuodėmė, Jeronimėli, taip tyčiotis vargše mergaite“), turintis ar įsivaizduojantis turįs aukštesnį socialinį statusą gali tyčiotis iš žemesnį turinčio (Biliūno sakinys iš LKŽ: „Kaip mergavaikis, jis ir augdamas nuo pat kūdikystės neturėjo ramumo: visi kaimo vaikai iš jo tyčiojosi ir juokėsi“). Bet ar yr koks nors pagrindas tos pačios šaknies žodį vartot kad ir tokiose situacijose: Prezidentė atmetė pasiūlytą kandidatūrą į ministrus – „Karbauskis: tai yra pasityčiojimas atviriausia forma“; tatuiruočių studijos meistro reakcija į veiklos suvaržymus karantino metu – „Tai yra pasityčiojimas iš žmonių“? — Nesu tikras, tik spėčiau: tai iš noro vaidint auką tikintis užuojautos.

Jei reiktų pateikt pavyzdį, kas yra pasityčiojimas iš žmogaus, pacituočiau iš Vytauto Rėkaus atsiminimų Palundra! (išleido 1992-ais Punske Aušra); skyrelis vadinas „Kriaukšlys“:

Pamatęs lageryje iš bado nusilpusius alkanus žmones, prisiminiau žodžius pagal šv. Jono evangeliją apie stebuklingą duonos padauginimą. Pritrūko tvirto tikėjimo, kad tame totalitarizmo pragare būtų galima žmones prisotinti. Pernelyg galinga ir žiauri buvo tikrovė, kad atsitiktų stebuklas. Buvo toks išsigimėlis prižiūrėtojas, kuris vienam kaliniui pašaipiai pasakė: „Melskis, tai gal gausi gorbušką“. Vargšas, nesupratęs pašaipos, meldėsi. Negavo. „O dabar sakyk: Stalinai, duok gorbušką“, – patarė prižiūrėtojas. Kalinys pasakė: „Stalinai, duok gorbušką!“ Tada prižiūrėtojas išsitraukė gabaliuką duonos ir davė vargšui. Taigi niekino mus visokiais būdais. (p. 21)

Batautojo digresija Tiesoj, išėjusioj 1941 IV 30, p. 8, yra šita nuotrauka

Šaipytis norint paniekinti bejėgį žmogų – taip, tai tyčiojimusi vadintina. O šaipytis iš pagarbos neverto žmogaus, padaryt iš jo izdevoną, kaip padarė Justinas Vienožinskis iš Liudo Giros per Gegužės 1-osios minėjimą 1941-ais? Gal per silpnas mano empatijos jausmas, bet jokios užuojautos tam, iš kurio šaipytasi, nepajutau; taip, vargšas Gira, bet Vienožinskis – vis dėlto šaunuolis, norėjos sakyt. Juozas Keliuotis autobiografijoj tą epizodą yr aprašęs (ilgoka citata, bet skaitant neturėtų prailgti):

Dailininkas J. Vienožinskis prieš karą daugelio buvo laikomas kairiuoju ir net socialistu, dabar pasidarė viešu ir net agresyviu antikomunistu. Ir jis kiekviena proga pareikšdavo šį savo antikomunizmą, o ypač išgėręs. Ir tai visados buvo siejama su originaliomis meno išmonėmis, su giliu sąmojumi, humoru ir su aštriais sarkazmais. [...]

Štai artėja 1941 metų gegužės 1 d. Visuose laikraščiuose paskelbiama, kad šia proga komisaras A. Venclova sakys didelę kalbą apie gegužės 1 dienos reikšmę, kad Vilniaus visų tautybių rašytojai, dailininkai ir muzikai ruošia didelį internacionalinį meno vakarą ir t.t. Ir aš gaunu kvietimą atsilankyti šį minėjimą. Pakeliui susitinku mano mokslo draugą prof. P. Skardžių, ir abu kartu nužingsniuojame į Menininkų klubą. Jis buvo už Maironio parko, už Vilnelės, buvusiame lenkų bajorų klube. Lipant į antrąjį aukštą, prie mudviejų atskuba J. Vienožinskis, jau įsilinksminęs. Jis apkabina mane ir linksmai šūkaliodamas veda į klubo salę-valgyklą.

– Čia susirinko vieni bolševikai. Aš su jais nenoriu nieko bendro turėti! Tu čia vienintelis nebolševikas, ir aš tave vaišinsiu kava ir degtine!

Pasodina prie vieno stalelio, esančio salės viduryje, ir užsako dvylika puodelių kavos ir vieną litrą degtinės. Padavėjai visa tai atnešus, man taria:

– Aš jau vaišinaus ir dabar nieko negersiu. O tu vienas išgersi šiuos dvylika puodelių kavos ir šį litrą degtinės. Tada jau būsime lygiai išgėrę ir toliau gersime abu kartu.

[Kaip Keliuotis išsisukinėjo, kaip mėgino įvykdyt Antano Venclovos prašymą sulaikyt Vienožinskį salėj-valgykloj, kol jis kalbėsiąs (AntV: „Viskas, kas yra klubo bufete, yra jūsų dispozicijoje – ir judu rūsyje galite ką norite valgyti ir gerti, ir už viską nereikės nė cento mokėti“; JustV: „Aš ne gert čia atėjau! Aš čia atėjau komisaro A. Venclovos kalbos paklausyti!“), kaip rastas kompromisas (AntV: „Jei draugas Vienožinskis duoda garbės žodį, kad ramiai laikysis, tai pradėkime minėjimą!“, o Keliuočiui į ausį: „Judu su Skardžium atsisėskite iš abiejų jo pusių ir jei jis pradės skandalyti, tai tuojau be jokios atodairos jį išveskite lauk“), kaip Venclovai sekės sakyt kalbą – tenka praleist ir eit prie minėjimo vad. meninės dalies.]

Dabar į sceną išeina poetas Liudas Gira. Jis deklamuoja savo naują tarybinį eilėraštį, kurio kiekvienas posmas baigiasi refrenu:

Aš mylėjau Lietuvą,

Bet dabar dar daugiau,

Nes ji raudona.

[Tai perpasakojimas; Gira, manau, skaitė „LTSR“; tiksli citata: „Aš ir pirma Tave mylėjau / Už kančias Tavo, už vargą, už skriaudą, / O dabar, Tarybų erdvėje, / Pamylėsiu Tave aistringiau da“; žr. Vilniaus balsas, 1945 V 1, nr. 102, p. 4] 

Jam baigus deklamuoti, J. Vienožinskis ima triukšmingai ploti ir publika, jį sekdama, jam dar triukšmingiau ploja. J. Vienožinskis ima šaukti: „Bravo, bravo, gražu! Bis! Bis!“ Įkandin jo ir publika šaukia: „Bravo! Bravo! Bis! Bis!“

Liudas Gira, apsvaigęs nuo tokio pasisekimo, kaip kritikas pats įvertina savo laimėjimą:

– Visoje pasaulio literatūros istorijoje negirdėtas toks faktas, kad poetui šauktų „Bis!“, ligi šiol tai buvo daroma tik garsiems dainininkams.

L. Gira dėkingai linkčioja publikai, o J. Vienožinskis nesiliauna plojęs ir šaukęs: „Bravo, bravo, Gira! Bis! Bis! Bis!“ ir įkaitinta visa publika šaukia: „Bravo, bravo, Gira! Bis! Bis! Bis!“ Tada L. Gira taria:

– Mano laimei, aš šį patį eilėraštį turiu ir rusų kalba.

– Puiku! – sušunka J. Vienožinskis: – Paskaityk jį ir rusų kalba!

L. Gira triumfuodamas jį paskaito ir rusų kalba. J. Vienožinskis dar garsiau ima šaukti: „Bravo! Bravo! Bis! Bis! Bis!“

Ir visa publika šaukia tą patį. Ir visas literatūrinis vakaras virsta tiesiog kolektyvine orgija. L. Gira ekstazėje tik lankstosi į visas puses. Per visą savo jau nebetrumpą gyvenimą jis nėra turėjęs tokio pasisekimo! Tarybinė santvarka jam atvėrė vartus į negirdėtus laimėjimus!

– Gerai! – sušunka jis, – aš šį eilėraštį padeklamuosiu ir lenkų kalba!

– Bravo, bravo! Padeklamuok jį ir lenkų kalba. Tu vienas sudarysi visą internacionalinį vakarą. Bravo! Bravo! Bis! Bis! Bis! – skamba visa salė. Darda jos langai. L. Gira deklamuoja lenkiškai. Kalbų barjerai sudaužyti! Internacionalizmas virto tikrove. L. Gira baigia lenkiškai deklamuoti. J. Vienožinskis, dabar jau atsistojęs, triukšmingai ploja ir tiesiog isteriškai šaukia:

– Bravo! Bravo, Gira! Bis! Bis! Bis!

Dabar ir visa publika sustoja ir isteriškai šaukia:

– Bravo! Bravo! Bis! Bis! Bis!

L. Gira, jau visiškai apsvaigęs nuo šio negirdėto pasisekimo, dusdamas klausia:

– Dabar aš jau nebežinau ką daryti?

O J. Vienožinskis iš salės vidurio šaukia:

– Brangusis Gira, žydų kalba paskaityk! Žydų kalba paskaityk!

Ir visa publika isteriškai šaukia:

– Žydų kalba padeklamuok! Žydų kalba paskaityk!

Ir tik dabar L. Gira suvokia, jog šis jo negirdėtas laimėjimas yra tik farsas, jog jis pats yra tik Vienožinskio sąmojaus auka. Bet ir visa ši bolševikinė publika pasidarė tik girto dailininko humoro auka, pavojingo farso dalyvė ir veikėja. L. Gira išblykšta, tiesiog nuvirsta nuo scenos ir atsisėda greta išraudusios savo žmonos. O publika dabar juokiasi, gausiai kvatoja ir iš Giros, ir pati iš savęs, kad taip lengvabūdiškai įsitraukė į tokio farso realizavimą. / [...]

Scenoje pasirodo poetas Kazys Inčiūra ir skaito liaudies dainų motyvais parašytą sentimentalų eilėraštį apie mergužėlę ir bernužėlį.

– Bravo, Kazy! – iš vietos sušunka J. Vienožinskis. – Tikras socialistinis realizmas!

Po to iš lietuvių poetų nė vienas nebedrįsta pasirodyti, o turbūt dar A. Venclova, K. Korsakas, A. Žukauskas turėjo paskaityti savo naujų tarybinių eilėraščių.

Pasirodo tik lenkų poetas, kuris sėdėjo netoli J. Vienožinskio ir kuris iš karto buvo suvokęs jo vaidinto farso prasmę ir kuris iš pat pradžios nesuvaldomai kvatojo. Dabar jis lenkiškai paskaito tris eilėraščius, bet jam beveik niekas neploja. Matyti, norėdamas laimėti didesnį pasisekimą, publikos paklausia:

– Gal jau pakaks man skaityti?

O J. Vienožinskis tuojau jam lenkiškai atsako:

– Tikrai pakaks! Gero po truputį! Sėskis!

Šis poetas irgi išblykšta ir pritrenktas atsisėda į savo vietą.

Po šios scenos jau nė vienas iš poetų nedrįsta eiti į sceną. O savo eilėraščių dar turėjo paskaityti rusų, žydų, karaimų, baltgudžių, lenkų poetai. Vienas Liuda Gira suvaidino visą internacionalinį literatūros vakarą. A. Žukauskas paskelbia, kad šio minėjimo poetinė dalis baigta. / [...]

Gegužės pirmos dienos minėjimas baigtas. Prie manęs prieina A. Venclova ir sako:

– Dar gerai, kad šitaip šventė praėjo. Galėjo ji ir dar blogiau baigtis.

Matyti, jis patenkintas, kad J. Vienožinskis jo neužkabino, o kad L. Gira buvo taip negailestingai išjuoktas, jam tai nerūpėjo.

Aš jau noriu skubėti į namus. Bet J. Vienožinskis mane sugriebia už rankos ir nepaleidžia:

– Dabar tai jau būtinai turėsi išgerti tą litrą degtinės ir tuos dvylika puodelių juodos kavos.

Šiuo momentu pastebiu pro mus praeinantį L. Girą su žmona.

– Profesoriau, Girą pakviesk! Po tokio laimėjimo jis būtinai norės išgerti!

J. Vienožinskis puola prie L. Giros ir jį kviečia išgerti. Bet Girienė beveik jėga jį išsitempia iš salės. O aš šiuo momentu pasišalinu, ir J. Vienožinskis manęs niekur nebesuranda.

Dabar kviestiniams svečiams čia pat suruošiama vakarienė. Jos metu dailininkas A. Tamošaitis per visą stalą kreipias į J. Vienožinskį ir jo pasiteirauja, kodėl jam taip patikęs L. Gira.

– O iš kur žinai, kad jis man patiko?

– Juk tu jam daugiausia plojai!

– Mėgstu senas kurvas! Mėgstu senas kurvas! – sarkastiškai atsako J. Vienožinskis.

– Gira rytoj tave į teismą patrauks už tokį baisų įžeidimą! – pastebi jo kaimynas.

– Ir pralaimės! – atsikerta Vienožinskis. (JuozK, Mano autobiografija, 2003, p. 305–313)

Keliuotis prisimindamas pavartoja terminą farsas; ar dabar rodomas koks šiam žanrui priskirtinas dramos kūrinys? gal dabar jau reikia baisios drąsos, nes kas nors ims ir dėl ko nors pasijus įžeistas?

(1257) Visiškai tarp kitko: nespėtas parengt jaunųjų kūrybos almanachas

Arvydo Gudo piešinys

Užpernai, minint Broniaus Krivicko gimimo 100-ąsias metines, Pasvalio krašto istorijos ir kultūros žurnale Šiaurietiški atsivėrimai pirmąkart buvo paskelbta BrKr novelė „Žmonijos istorija“ (2019, nr. 2, p. 42–43); parašiau publikacijai įžangėlę:

Mirtis – viena pagrindinių Broniaus Krivicko (1919–1952) kūrybos temų. Kaip ir tiesa, laisvė, grožis, meilė. Partizanaujant kurtuose eilėraščiuose ji esminė, nes mirtis jau ne tik filosofinė, apmąstymų verta tema, bet ir svarbiausias, egzistencinis paties kūrėjo klausimas. Suvokus, kad mirtis ne kažkur ateity, o nuolat šalia, kad neišvengiama, mėginama atsakyt, pirmiausia sau, kokia ji būtų prasminga. Garbinga mirt ištesėjus duotą priesaiką; verčiau žūt negu pasiduoti; tokia mirtis būtų pergalė – graži ir prasminga mirtis.

Gimnazijoj pradėjęs nuo feljetonų, studijuodamas universitete Krivickas ėmė telktis kitus grožinės saviraiškos būdus – pradėjo kurt noveles, poetinę prozą, išmėgino ir dramą. Iš karo metais parašytų dalykų išsiskiria „Giesmės žaismui, grožiui, laisvei ir nakčiai“, išspausdintos 1942-ais. Tai nelyg kūrėjo, jauno kūrėjo (prisiskaičiusio Friedricho Nietzschės) pasaulėvokos manifestas. Giesmėj grožiui yra ir tokie sakiniai: „Man kažkas sakė: nežiūrėk į lavono veidą, nes jame nėra grožio. [...] Aš niekur nemačiau gyvos mergaitės, gražesnės už mirusią mergaitę.“ O štai kaip nesakomas dramos „Pasaka apie karalaitę“ (1944) scenovaizdis: „Ūkininko trobos galas su dviem kambariais. Per vidurį scenos plona siena, skirianti abu kambarius. Sienoje durys. Pirmajam kambary vaikų lovelės. Antrajam – karstas, kuriame guli mirusi piemenaitė.“

Šiame Šiaurietiškų atsivėrimų numery pirmąkart skelbiama novelė „Žmonijos istorija“ parašyta, galima sakyt, tuo pat laiku kaip ir paminėti kūriniai, spėtina: apie 1943–1944 metus. Ir jos pagrindinė tema – mirtis, tik ne vaiko, o skirtąjį gyvenimo kelią iki pabaigos nuėjusio žmogaus. Bet joje yra vienas dalykas, leidžiantis į kūrinį pažvelgt ne tik kaip į grynai meninį tekstą, bet ir (bent jau iš dalies) kaip į autobiografinį pasakojimą. Ir mirusi senutė, ir jos vyras, ir visi kiti novelėj minimi žmonės bevardžiai, išskyrus anūkę – senelio akimis, tokią panašią į karste gulinčią savo močiutę. Stasytė. Vardas, sutampantis su Broniaus Krivicko jauniausiosios sesers vardu – 1924-ais gimusios Stasės Krivickaitės, mirusios tremty Krasnojarsko krašte 1948-ais (žr. Paulės Mikelinskaitės atsiminimus „Poeto jaunesnioji sesuo Stasytė“, Šiaurietiški atsivėrimai, 1999, nr. 8, p. 7; taip pat brolio 1949-ais sukurtą sonetą „Seseriai“, Broniaus Krivicko raštai, 1999, p. 326). Ar šios novelės pirmavaizdis – ir Broniaus Krivicko močiutės mirtis, prisiminta praėjus tam tikram laikui? Visai galimas dalykas.

Novelės rankraštis saugomas Maironio lietuvių literatūros muziejuje (signatūra: MLLM 13548R1/10699), perdavė Juozas Keliuotis 1971 metais (spėtina, Krivickas buvo davęs paskaityt Kūrybos redaktoriui su viltimi, kad gal bus išspausdintas žurnale; novelė nebuvo išspausdinta – gal nelabai patiko redaktoriui, o gal tiesiog nespėta).

— prieš kelias dienas išsitraukiau iš lentynos Juozo Keliuočio atsiminimų knygą Mano autobiografija (2003), vėl pavartinėjau, paskaitinėjau. — Ir pagalvojau, kad įžangėlės paskutinio sakinio pabaiga turėjo būt šiek tiek kitokia; 2019-ais rašydamas neprisiminiau štai šito:

„Kūrybą“ redaguodamas, aš svajojau išaugusiai naujausiajai literatų kartai iškelti išleisti naują literatūros almanachą „Sietuva“, kaip kad 1930 matais buva[u] išleidęs „Granitą“. Leidykla mielai pritarė šiam mano projektui, ir aš pradėjau organizuoti, telkti jauniausius poetus, beletristus ir kritikus. Jie entuziastiškai pritarė šiai idėjai ir tuojau šiam almanachui pradėjo ruošti savo kūrinius, rašyti eilėraščius, noveles ir straipsnius. Į šį almanachą „Sietuva“ buvo jau numatyta pakvieti šie jauni autoriai: Kazys Bradūnas, Aleksys [= Algirdas] Greimas, Mamertas Indriliūnas, Kazys Jankauskas, Paulius Jurkus, Viktoras Katilius, Alfonsas Keliuotis, Bronius Krivickas, Stasys Leskaitis, Vytautas Mačernis, Eugenijus Matuzevičius, Henrikas Nagys, Nyka-Niliūnas, Henrikas Radauskas, Benjaminas Sereiskis [= Jonas Sereikis], Vytautas Sirijos Gira, Leonas Švedas, Albinas Vaitkus (M. Katiliškis) ir Leonardas Žitkevičius. Kai kurie jų jau buvo man įdavę savo kūrinius. Vilniuje gyvenančius jaunus autorius kelis kartus buvau sukvietęs į kolektyvinį pasitarimą. Viso buvo numatyta devyniolika autorių. Gal ne visi, sukaupus visą kūrybinę medžiagą, būtų almanache atspausdinti. Gal dar naujų būtų buvę pakviesta. Kaip matome, čia buvo pakviesti – vienuolika poetų, penki beletristai ir trys kritikai. Iš šių pakviestųjų ir numatytų pakviesti penki jau mirę, dešimtis pasitraukę į Vakarus ir keturi gyvena Tarybų Lietuvoje. Kai kurie jų jau žymūs poetai, beletristai. Visi jie jau bendradarbiavo „Naujoje romuvoje“ ar „Kūryboje“ Bet karas sutrukdė almanachui pasirodyti. (p. 364)

Visokių klausimų kyla šitą pastraipą (spėjama, Mano autobiografija rašyta 1972–1973 metais) skaitant. Pvz., kuriuos žmonės laikė beletristais? Jankauską, Katilių, Leskaitį-Ivošiškį, Katiliškį ir... Sirijos Girą?

O kritikais? Greimą, Indriliūną, o ką trečią? – Krivicką?

Krivickas karo metais rašė ir prozą, ir dramą, ir kritiką. — Jei tą įžangėlę rašyčiau dabar, paskutinę pastraipą baigčiau taip: „(spėtina, Krivickas [„Žmonijos istoriją“] buvo davęs paskaityt Kūrybos redaktoriui su viltimi, kad gal tiks planuojamam almanachui Sietuva, kurio nespėta parengti)“. Taip, grynas spėjimas, niekuo ne pagrįstesnis negu išspausdintas Šiaurietiškuos atsivėrimuos. Nebent paaiškėtų, kad BrKr novelę Keliuotis Maironio muziejui perdavė (pardavė?) ne kaip atskirą rankraštį, kad ji buvo kokiam nors aplanke, ar kurio užrašyta Sietuvai, gal: Almanachui, gal nieko neužrašyta, bet ten dalykai žmonių, kurie atsiminimuos paminėti kaip galimi almanacho autoriai.

(228) Iš popieryno, ii: dar vienas Baudelaire’o sonetas, verstas Mačernio

1990-ais išėjusioj Vytauto Mačernio rinktinėj Po ūkanotu nežinios dangum (parengė Vytautas Kubilius) yra penki Baudelaire’o vertimai: „Vakaro harmonija“, „Pakvietimas kelionėn“, „Kraujo fontanas“, „Pasmerktosios moterys“ ir „Vienišojo vynas“ (p. 271–274). Tais pačiais metais, besiknaisiodamas po įvairius archyvus ir ieškodamas Broniaus Krivicko ir Mamerto Indriliūno tekstų (Sietyne skelbėm šį tą; taip pat atsiminimų apie juos pluoštus), Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Rankraštyne (F31-465) užtikau Mačernio verstą Baudelaire’o Les Fleurs du mal XXII sonetą „Parfum exotique“ (kaip nurodo Juozas Keliuotis, jis buvęs skirtas neišėjusiam Naujosios Romuvos 1941-ų pirmam numeriui).
Pirmąkart buvo paskelbtas Šiaurės Atėnuos 1990-12-05, nr. 44, p. 2 (kadangi internete to laiko ŠA nėra, pagalvojau, gal kam pravers; pvz., norintiems šį Mačernio vertimą palygint su Sigito Gedos).

Egzotiškas kvapas

Juodoji Venera Jeanne Duval;
apie jos kvapą kalbama sonete

Kada, akis užmerkęs, šiltą rudens vakarą
Įtraukiu švelnų kvapą tavo virpančios krūtinės –
Matau laimingą krantą, į kurį bangos plaka,
Ir iš dangaus lašnoja saulėlydis auksinis.

Matau aš tingią salą, kurioje žemė gimdo
Keistus medžius ir vaisius, kvepiančius vynu,
Ir vyrus, liesus ir kaip ugnis aistringus,
Ir moteris su stebinančiai atviru žvilgsniu.

Ir tavo kvapo nešamas ligi to klimato dvelkimo,
Matau aš uostą, pilną virpančių stiebų ir burių,
Išsekusių, išvargusių kovoj audringos jūros.

Ir iš tenai kvapai žalių sultingų tamarinų
Atplaukia į mane švelniomis vilnimis
Ir skęsta mano sielon su jūreivių dainomis.

Sigito Gedos variantas (Piktybės gėlės, 2005, p. 40):

Egzotiškas kvapas

Vos sumerkiu akis, kai ruduo jau ruduoja,
Ir įtraukiu aš kvapą iš tavo krūtų,
Pamatau vaizdiniją laimingų kraštų,
Kur karšta, monotoniška saulė kartojas.

Ten mieguistoj saloj iš gelmių – tik ką stoję
Saldūs vaismedžiai, kontūrai medžių keistų,
Vyrų daugelis, kūnų grakščių ir kietų,
O ir moterų akys – žaibuote žaibuoja.

Tavo kvapas man atveria klimatą žavų,
Uostą, girią stiebų, jie su burėmis savo,
Kurias liovėsi varginę siautusios marios,

Kolei kvapas aplinkui žalių tamarindų
Plėšo šnerves, paskum įsisunkęs į žarą, –
Su jūreivių daina mano sieloje sklinda.

P.S. Nesiryžtu lygint vertimų nei su originalu (nemoku prancūziškai), nei rimtai vieno su kitu, tik toks pastebėjimas: užsifiksavo Mačernio vertime tą egzotišką kvapą skleidžiančios moters krūtinės susiejimas su burėm ir laivų stiebais – „virpantys“; man regis, tikslu. Ir dar dvi antros strofos eilutės – apie vyrus ir moteris: kaip išvertė Mačernis – ne tik suprantama.:)