(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2022-12-09

(1296) Vilniaus vaizdai, xxxvii: Neries krantinė, netoli tos vietos, kur dabar Sporto rūmai

— seniai seniai, 2009-ais, kai Vilnius buvo Europos kultūros sostinė (kaip šįmet Kaunas), kas tik turėjo liežuvį ar klaviatūrą, tas reiškė nuomonę apie [tada dar ne nacionalinės premijos laureato] Vlado Urbanavičiaus prie Neries pastatytą „Krantinės arką“; ir aš šį tą subaksnojau; vieną įrašą baigiau tokiu P.S.:
Labai ačiū Giedrei Jankevičiūtei už pastraipą, prasidedančią:
Savaip simboliška, kad garsiausias, labiausiai diskutuojamas šių dienų Lietuvos meno kūrinys – „Krantinės arka“ – atsirado Žvejų gatvėje, netoli tos vietos, kur nuo 1924 iki 1931 m. stovėjo lenkų kubisto Zbigniewo Pronaszkos sukurtas Adomo Mickevičiaus modernistinis paminklas. Tiksliau – cementu aptaisytas lentinis 12,5 m aukščio jo modelis; galutinį variantą autorius tikėjosi pagaminti iš ketaus arba betono. Sugeometrintos poeto figūros formos, žinoma, baisiausiai papiktino amžininkus – šie pareikalavo nutremti skulptūrą už upės, kuo toliau nuo miesto centro. Mickevičius išstovėjo septynerius metus, kol jį sulaužė ir nuplovė pavasarinio polaidžio vandenys. Šių laikų lenkų dailės tyrėjai teigia, kad Pronaszkos kūrinys būtų tapęs geriausiu paminklu Piłsudskio Lenkijoje.
Nežinojau. Sužinojau, susiradau tą paminklą. Gaila, kad jau vienas Mickevičius Vilniuj stovi. Reiktų kauniečiam pasiūlyt – Mickevičiaus slėny galėtų pastatyt – kiek lenkų turistų nesitenkintų Vilnium! (Kaip norėtųs ne juokauti...)
Nuo tada apie Pronaszkos Mickevičių nieko naujo galvoj neatsirado – 1931-ų potvynis aptinkuotą lentinį maketą nunešė ir nunešė.

— iki lapkričio vidurio — žiūrinėju pirkį.lt, gal kokią nuotrauką, kur žmogus + dviratis, rasiu; aišku, ir į Vilniaus vaizdus akį užmetu; už vieno atviruko užkliuvau, galva įsijungė: 1940-ų pabaigoj Vilniuje buvo galima nusipirkt atviruką (su lietuvišku užrašu), kuriame kareivinių teritorijoj medžių fone tebestovi Mickevičiaus paminko maketas – tas, kurį galvoj nuplovė 1931-ų potvynis. Negi toks „senas“ vaizdas tebebuvo pardavinėjamas?
Pasirodo, paseno žinios, įsidėtos galvon 2009-ais. 2015-ais Naujajam Židiny-Aiduos buvo Karolio Kučiausko rašinys „Medinis pranašas“ (nr. 7, p. 64–66), kur viskas sudėliota į vietas. Nei 1931-ų, nei 1938-ų Neries potvyniai neįveikė Pranašo, nenuplukdė Kauno link. Bet ir Lietuvos kariuomenės, įžygiuojančios Vilniun ir įsikuriančios kareivinėse, kurių teritorijoj stovėjo, nesulaukė, – buvo išmontuotas 1939-ų liepos pabaigoj; tikslus paminklo maketo stovėjimo palei Nerį laikas: 1924 X 31 – 1939 VII 28. Galima spėt, kad atviruke užfiksuotas vaizdas datuotina 1938–1939; gal dalis tiražo (su lenkišku užrašu) buvo platinama iki 1939-ų spalio pabaigos; Vilniui atitekus Lietuvai, leidėjas atspausdino dar, su lietuvišku užrašu – tikėdamasis (ir pagrįstai), kad šis atvirukas sudomins naujuosius kareivinių palei Nerį gyventojus.
Pronaszkos paminko Mickevičiui istorija aprašyta ir 2019-ais išleistoj Rasos Antanavičiūtės monografijoj Menas ir politika Vilniaus viešosiose erdvėse, 20 a. pirma pusė (p. 204–209).
Beje, tarp iliustracijų nei prie Kučiausko, nei prie Antanavičiūtės tekstų atvirlaišky matomo vaizdo nėr.

2 komentarai:

  1. Kokiems dar kauniečiams, stovi gi tas geometrinis Mickevičius nuo rugsėjo mėnesio Sirvydo skvere.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Na, kauniečiams siūliau 2009-ais; siūlydamas turėjau omeny būtent tokį, koks stovėjo panery, 12,5 m; Sirvydo skvere perpus mažesnis, nes erdvė mažesnė; o Mickevičiaus slėny galėjo būt pastatytas ir 12,5 m aukščio – didis Pranašas, o dabar tik toks vidutinis :)

      Panaikinti