(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2013-02-09

(410) Paramaironiana: perkurai, priepaišai, šokiai

Žvelgiant Kalvarijų gatvės link,
2012-12-25; dabar (2013-01-08) toj vietoj:
„Atversk knygą: 3D ryškiausias efektas“
Prae scriptum. Ėmė ir susidarė man toks įspūdis: Czesławo Miłoszo metai (2012; bent jau Vilniuj ir bent jau sprendžiant pagal vad. lauko reklamą) truko metus ir dar kokius tris mėnesius, o Maironio metai (2013; ten pat pagal tą patį sprendžiant) – metus ir dar kokias dvi ar tris savaites. Ar Jūs šiom dienom Vilniuj dar matėt kokį užsilikusį Maironio atvaizdą ar jo eilėraštį? Aš – ne. (Jei klystu – prašyčiau patikslint.)

Isabella Vaz, „Maironis girdėjo, aš girdžiu“, 7 m.,
Bostono lituanistinė m-kla, meno mokytoja Rita Stuopienė
priepaišas iš čia; ten yra ir daugiau
Ko labiausiai buvo tikimasi/viliamasi/svajojama/pageidaujama praėjusiais metais? Kad naujai būtų pažvelgta į Maironį ir jo kūrybą (net —vg— mėgintas įpainiot šiton progresyvinėn akcijon).
Jei kas nors pervarytų Maironį Laisvės alėja taip aprėdytą, kad iš po sutanos matytųs [nubrizgę?] džinsų klešnių galai – va čia tai būtų jėga (jei gerai prisimenu, šio vaidinio[*] autorius – Ramūnas Čičelis, mėginęs Nemune perimt/užimt a.a. Valdo Kukulo vietą [savižvalgom vietoj apžvalgų]). Nieko tokio neišėjo. Ir negalėjo išeit, nes tai būt buvęs, tiesiai šviesiai sakant, Maironio prievartavimas tegalvojant apie galbūt prievartautojo patirsimą pirmeivystės malonumą.
Ėmiau ir paklausiau savęs: o va jei reiktų pasirinkt vieną pernykštę labiausiai įsiminusią maironinę publikaciją, ką atsakyčiau, t.y. pasirinkčiau? Ogi Artūro Valionio, praėjusiais metais išleidusio antrą savo eil. rink. Apytiksliai trys, „Maironio metams paminėti“ –  žaisminga, ir memas šmaikštus; sakysit: nerimta! – o kodėl turėtų būt rimta? kai pagalvoji, kuo rimčiau šnekama, tuo didesnė tikimybė, kad bus nusišnekėta.
Lygiai tokiais pat kriterijais vadovaudamasis iš vizualiųjų maironinių dalykų pasirinkau štai šitą (žr. dešinėj) priepaišą – man tai smagu į tokius žiūrėt.
Ir dar: gaila, kad taip ir neteko pamatyt, kaip Austėja Vilkaitytė šoka Maironį.
P.S. Kūrybines reakcijas į Maironį (fiksuodamas šio įrašo mintis) turėjau galvoj, ne tyrimus (Brigitos Speičytės studija tikrai gera)
[*] Simuliakrus lietuviškai vadint vaidiniais yra siūlęs Bronys Savukynas, pasitaręs su Algirdu J. Greimu; vaidinių kūryba – vaidinystė (abiejų kompetencijos vertos pasitikėjimo); žr. NŽ-A, 2006, nr. 1/2, p. 1. Arūno Sverdiolo siūlyta vadint pamėklėm.

4 komentarai:

  1. Pasvajo/pagalvo/jau: jei kokia agentūra būt atlikusi reprezentatyvią apklausą apie 2012-us kaip Maironio metus, kokie būt rezultatai? Deja, tokia, nors metai buvo paskelbti, nebuvo atlikta. O juk reikėtų „pa[si]skelbimą“ į[si]vertint.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Su isivertinimais talk buti baisu. Kai nezinai vertinimo daznai buna ramiau :)

    AtsakytiPanaikinti
  3. Keista, Kai visokie prietaisai keicia zodzius taip ir gaunasi kad parasai be ta ka norejai. Nesuprantu, zinoma, kaip lietuviskas zodis "gali" virsta zodziu "talk".

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Visokių keistenybių atsitinka, šita dar gal visai nieko, talk juk ne koks keiksmažodis; o dėl į[si]vertinimo tenka pritart – geriau nereikia, tikrai ramesnė galva. :)

      Panaikinti