(991) Iš popieryno, xxxvii: apie Beresnevičių, paminklo Gediminui geresnį variantą ir kanoną.lt

Skaitant šviežieną, per daug dalykų svarbūs, artualūs atrodo. O va praeina geras penkmetis – kai kas užgesta, o kai kas palygint ryšku lieka.
— Kultūros barai, 2009, nr. 6.

1
Numerio pradžioj – Virginijaus Savukyno straipsnis „Gintaro Beresnevičiaus ‘precedentika’: LDK idėja XXI a. globalizacijos fone“ (p. 9–12). Po staigios ir netikėtos mirties (†2006-08-06) apie Beresnevičių l. daug rašyta svarstyta. Kartais, regis, ir pervertinant.
Savukynas cituoja Antaną Kulakauską iš tokio 2005–2007-ais leisto savaitraščio Panorama:

Šiandien gal dar sunku patikėti, kad Gintaro Beresnevičiaus kūrybos palikimas Lietuvos istorinei savikūrai ir raiškai Europoje ir pasaulyje gali reikšti ne mažiau, netgi daugiau nei Simono Daukanto kūryba XIX amžiuje („Ką mums paliko Gintaras Beresnevičius?“, 2006-08-26, nr. 34, p. 3)

ir paaiškina, Savukynas, esą ir viens, ir kits kūręs mitus: Daukantas Lietuvą kaip miškų kraštą perprasminęs – barbarų gyvenamos teritorijos požymį pavertęs didybės simboliu, o Beresnevičius pasiūlė pasidaryt imperiją globaliam pasauly; tas atgaivintinos LDK projektas „galbūt yra utopinis, tačiau iš pradžių viskas primena utopiją“. – Blėnys tatai. Yr Magnus Ducatus Poesis, ir gan tų ducatų, o ypač magnų.

2
Kada paskutinįkart skaitėt tekstą, kuriame būtų piktinamasi Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arka“ ir siūloma vamzdį išgabent ten, kur ir vieta metalo laužui? Aš tai jau seniai, kai buvo agituojama šalint Žaliojo tilto skulptūras (ar jau desovietizavos lietuviai, jau laisvi tapo,  kai tų balvonų neliko?).
Kultūrbary Kęstučio Šapokos blaivūs pasvarstymai ironišku pavadinimu „Neries krantinės žaizdos“ apie visas tris tuo pat metu, kai Vilnius buvo Europos kultūros sostinė, pastatytas skulptūras – Urbanavičiaus, Mindaugo Navako „Dviaukštį“ ir Roberto Antinio jaunesniojo „Puskalnį“. Šapoka baigdamas:

Viliuosi, kad ši polemika padės susimąstyti ir apie tai, ar labai praturtėja miestas, kai viešąsias erdves okupuoja oficioziniai, užsakomieji, „iš viršaus“ nuleisti paminklai, butaforiniai rūmai. Ar jų santykis su grožiu ir su tiesa nėra problemiškas? (p. 54)

Kiek virš Lietuvos kybo skulptūrų – nebeatsimenu, regis, dešimtys, – ir bent dalis jų kitąmet nusileis ant postamentų? Kiek šnekų apie jų santykį su grožiu ir su tiesa? — Po pasvarstymų, du Šapokos pakalbinimai – Urbanavičiaus ir Antinio. Urbanavičius:

Kai [1996-ais] buvo statomas paminklas Gediminui, archeologai iškasė didžiulę duobę tyrimams. Buvo atkastas vos ne Vilniaus pradžios grindinys. Šitie dalykai, senieji klodai – tikrai įspūdingi. Tas grindinys galėjo tapti pačiu geriausiu paminklu Gediminui. Viską reikėjo įrengti taip, kad žmonės galėtų ten patekti ir pasižiūrėti. Būtų buvusi rimta pretenzija į istorinį atminimą, bet viską ir vėl palaidojo, o ant viršaus pastatė banalią skulptūrą. (p. 56)

Ar atsiras kitąmet bent vienas paminklas, į kurį žvelgdamas tartum: o, įdomiai sugalvota?

3
Arvydas Valionis pristato Latvijos kultūros kanoną (p. 75–77).
Sutrikau: pala, o Lietuvos kultūros kanonas jau yr ar dar nėr? 2014-ų pačioj pradžioj išėjusiam LLTI žurnalo Colloquia 31-am nr. buvo dar diskutuojama apie tatai, bet gal kas nors jau ėmė ir padarė? Kas kur kada? Koks tas kanonas? Visiškas neišmanėlis pasijutau esąs.

(984) Visiškai tarp kitko: ar kas yra skaitęs Vytauto Pečiukonio romaną?

Vytautas Pečiukonis, Autoportretas
 (il. iš čia)

Dailininkas vizionierius Vytautas Pečiukonis (1926–2013) prieš mirtį Vilniaus savivaldybei yra padovanojęs per 300 akvarelių, apie pusantro šimto tapybos darbų.
Buvo parodų, apie Pečiukonį kaip dailininką rašoma (pvz., Kęstutis Šapoka: „Jo kūryba kėlė, kelia ir, ko gero, kels ginčus, nes visais atžvilgiais yra pernelyg nekonvencionali, iškrinta iš visų modernizmo ir postmodernizmo genezės versijų“, Kultūros barai, 2016, nr. 10, p. 33); jis gretinamas su Vilium Orvidu, Julijonu Algimantu Stankevičium-Stankum. Tesiginčija menotyrininkai.
O man kilo vienas toks klausimas.
Ir Šapokos straipsny, ir Gražinos Murelytės-Ajauskienės tekste paminėta, kad Pečiukonis dar yra parašęs 14 tomų veikalą Dangaus Rojai ir Pragarai Žvaigždynų pasauliuose ir dviejų tomų romaną Lietuvos valstybės sostinė – miestas Kaunas (Šapokos str. žodžio miestas nėr). Bet tik paminėta.
Ar kas nors dar, be Pečiukonio mokinės Ajauskienės, yr bent jau mėginęs skaityt tuos tekstus?
Kokio pobūdžio Rojai ir Pragarai – galima mėgint spėti.
O romanas? Tikrai nesiryžtu spėt.
Kur saugomi tie rankraščiai?
P.S. Žiūrinėdamas Pečiukaičio darbus (kiek jų kompiuterio ekrane galima pamatyt pagooglinus), nežinia kodėl prisiminiau Williamą Blake’ą, poetą ir dailininką, jo Dantės Dieviškosios komedijos iliustracijas ir kt. piešinius (Czesławas Miłoszas Urlo žemėj, verstoj Almio Grybausko, apie Blake’ą daug rašo, greičiausiai todėl prisiminiau).

(853) Pakeliui namo, xxxiii: ko dūsauji? – Lankausko gaila

— kartą per savaitę pavasario semestrą apsilankau VDA

— ir 7MD, ir KB nuolat skaitinėju

ausio pradžioj jaunoji menininkė buvo surengusi performansą.
Prisirinko, sako, apie keturis tūkstančius (nemaža privati biblioteka išeitų) knygų, knygyne jas suvertė į krūvą ir 12 valandų, mūvėdama archyvines pirštines, traukė po vieną, skaitė ištraukas atsitiktinai atsiverstoj knygos vietoj. Paskaičiusi vertindavo – padėdavo ar šveisdavo šonan, iškeldavo nykštį į viršų ar net suformuluodavo savo nuomonę (tarkim, Janinos Degutytės eilėraščiai, jos manymu, yra tobuli). Interviu su Monika Dirsyte ir kaip vyko tas performansas – čia.
Jaunoji kritikė, svarstydama apie jaunosios kūrėjos darbą, užfiksavo ir tokią savo mintį:

Algirdo Šiekštelės piešinys iš serijos „Sveiks, svieteli margs...“,
skelbos Literatūroje ir mene 1963-12-28, nr. 52,
pasitinkant Donelaičio 250-ąsias gimimo metines;
su piešiniu susietas dvieilis:
Bet nesigėdėkit, kad jums koks valkata šypsos.
Rasi jis pavogtą puikiai nešioja sermėgą.
Neabejotina: ne tik pats Lankauskas suprato,
kad čia iš jo norima pasišaipyt, bet ir absoliuti dauguma skaitytojų.

Visgi viltis, jog nebūsime pamiršti – tik iliuzija. Šiame performanse buvo skaitomos savininkams nebereikalingos, menininkei atiduotos knygos. Nors pati Dirsytė tikriausiai to nebuvo numačiusi, didelė dalis knygų buvo sukurtos sovietmečiu vertintų rašytojų, tokių kaip Eduardas Mieželaitis, Antanas Venclova, Romualdas Lankauskas ir kiti. Tad galbūt skaitinius atidavę žmonės pasąmoningai nori atsikratyti ne nebeaktualių tekstų, bet pačios sovietmečio patirties. Tokiu atveju Dirsytės įvykdytas nuolatinis šių kūrinių skaitymas tapo tam tikra kolektyvine dvasinio apsivalymo forma. Juk nuolat kartojami žodžiai netenka galios, tampa nuvalkioti. Buvusios oficiozinės frazės telieka tik bereikšmiais sakiniais. (7 meno dienos, 2016-01-22, p. 4)

Skaitant apie atsikratymus ir apsivalymus galvoj šmėkštelėjo Vlado Šimkaus eilutė „Nusileisk, dangau, ant žemės“ su prieduru: viskas dėl tų knygų paprasčiau ir buitiškiau. Stovėjo lentynose nebeskaitysimos, dulkes kaupė, todėl ir atidavė, ir apsidžiaugė žmonės, nes patiems nereikėjo rūpintis, kaip čia apsišvarinus butą.
O dabar artėkim prie to, kurio pavardė šio įrašo pavadinime.
Kritikė ėmė ir paminėjo trijų rašytojų pavardes, pridurdama ir kiti. Neabejoju, tai visiškai atsitiktinai iš atminties (galvojant apie tai, kas vyko sausio pradžioj knygyne „Juodas šuo“) išplaukę asmenvardžiai – sovietmečiu rašiusiųjų, ir tiek. Pliki asmenvardžiai, be nuovokos apie tų žmonių kūrybą.
Mieželaitis ir Venclova – mirę, jiems jau nebesvarbu, atminties šviesa ar užmaršties tamsa ant jųjų rašto darbų krinta; o Lankauskas dar gyvas. Norėtųs manyt, kad jis visų rašinių 7 meno dienose neskaito. Atsimenant, kaip karštai ir skaudžiai rašytojas reaguodavo į, jo manymu, „neteisingus“ savo kūrybos vertinimus, šitas jo pavardės paminėjimas greta Venclovos ir Mieželaičio galėtų taip trenkt, kad...
Kitas dalykas, manau, svarbesnis: Lankauskas vis dėlto nekištinas tan pačian maišan kaip Mieželaitis ir Venclova. Dėl laikysenos sovietmečiu ir dėl kūrybos (ir dar, beje, dėl to, kad, VU studijavęs rusų kalbą ir literatūrą, ne tik skaitė angliškai, bet ir vertė, pvz., 1960-ais išėjo jo išverstas Hemingwayaus Senis ir jūra).
Pirmadienį grįždamas namo dar kartą perskaičiau jo tekstą „Ilgas ir sunkus vieno autoriaus auklėjimas“ knygoj Rašytojas ir cenzūra (1992, p. 102–125). — 1962-ais išeina pirmasis Lankausko romanas Vidury didelio lauko. Jonas Lankutis priskiria jį prie pirmųjų intelektualinės prozos pavyzdžių, o Juozas Macevičius atkerta: „Mes neslepiame, kad mūsų literatūros augimą smarkiai sutrukdė asmenybės kultas, tačiau mes negalime sutikti su tuo, kad tik dabar ėmė stiprėti intelektualinis pradas socialistinio realizmo literatūroje. Mano giliu įsitikinimu, yra intelektas ir ‘intelektas’. Ir aš nenorėčiau sutikti, kad mūsų literatūroje intelektualus herojus būtų panašus į Belio, Remarko ar Richterio intelektualų herojų su pacifistine filosofija.“ Vacys Reimeris patikslina: „Iš ‘Vidury didelio lauko’ dvelkia buržuaziniu pacifizmu, jam būdinga karo fatališkumo, jo siaubo ir kareivio bei žmogaus pasmerkimo dvasia. Lankausko herojus vienišas vidury grumtynių lauko – vienišas savo individualistine psichologija, savo mąstymu. [...] Toks kūrinys neatitinka patriotinio auklėjimo uždavinių, kuriuos mūsų rašytojams diktuoja dabartis, komunizmą statantis skaitytojas.“ Beje, Lankauskas rašo, kad Paulius Širvys, pats perėjęs karą, buvęs kuo palankiausios nuomonės apie romaną. — 1963-ų kovą Pergalėj paskelbiamas Lankausko romanas Tiltas į jūrą – jau nebe apie praeitį, o apie dabartį. Ir vėl blogai: „Kūrinys parašytas iš pozicijų, svetimų socialistiniam realizmui. Dvasine apatija, beperspektyviškumu, idėjiniu marazmu – štai kuo dvelkia iš šio ‘romano’ puslapių“ (Kazys Ambrasas). — Nebevarginsiu daugiau percituodamas Lankausko kūrybos vertinimus; bet prisimintinas ir toks dalykas: kuo labiau koks išspausdintas kūrinys būdavo peikiamas, tuo labiau žmonės norėdavo jį perskaityt; ir visai tikėtina, kad tai buvo viena priežasčių, kodėl į tavo kūrybą atkreipė dėmesį kas nors iš egzodo kritikų ir ji buvo palankiai įvertinta Metmenyse ar Akiračiuose. (Ta antroji medalio pusė.)
Savo rašinį Rašytojuj ir cenzūroje Lankauskas baigia apibendrindamas: „[...] visokių užkietėjusių netikėlių, atskalūnų, disidentų arba autsaiderių  tobuloje sovietinės sistemos visuomenėje vis dėlto pasitaikydavo... Aš buvau vienas iš jų.“
(Rašančiųjų bendruomenė, kiek teko patirt, nelabai kokios nuomonės apie Lankauską, bet iš esmės dėl jo kaip žmogaus savybių, – esą savo talentą pervertina, patirtus kritikos išpuolius išpučia, tik apie save galvoja, ir per gerai galvoja, ir pan. Vargu ar kas ryžtųs užtart, jei būtų užsipultas; na taip, ne Justinas Marcinkevičius ar bendravardis Granauskas, nežadinanti empatijos jo laikysena; bet gal Lietuvių PEN centras tartų žodį už savo steigėją?)
— Išsitraukiau iš lentynos Lankausko apysakų rinktinę Žiaurūs žaidimai (1982; parašytos 1960–1973-ais). Antradienis ir trečiadienis, T-19 pakeliui į darbą ir namo, perskaičiau. Paskaitoma. Be jokio prisivertimo. Ir sukurtieji veikėjai neatrodo tik kaip ano laiko padarai, ir kalba visai žmoniška – nepergražinta, neperturtinta. Viskas tvarkoj. 
O Lankauskas dar ir tapė – pamatęs jo 1960-tinių pradžioj tapytą abstrakciją, pats Bronio Savukyno premijos laureatas Kęstutis Šapoka pamanė, kad tai Jono Švažo darbas (Kultūros barai, 2015, nr. 7/8, p. 62).

(421) Tarp kitko: kai citatos susiduria kaktom

Kultūros barų nr. 2 išspausdintas Kęstučio Šapokos straipsnis apie grafiko ir tapytojo Vladislovo Žiliaus (1939–2012) kūrybą ir likimą. Yra ten ir tokia pastraipa:

Jis [t.y. V.Ž.], ko gero, vienintelis profesionalus „oficialusis“ dailininkas, sulaukęs net tikrų pogrindžio rezistentų šiokio tokio dėmesio ir pritarimo, nors jie nelabai mėgo „kūrybinę inteligentiją“, gudriai užsisklendusią „vidinės estetinės rezistencijos“ kiaute, ne itin ja pasitikėjo. (p. 48)

O kaip minties pagrindimas pateikta citata iš Antano Terlecko prisiminimų knygos Laisvės priešaušryje (2011, p. 81–82; Terleckas, kaip rezistentas [jo paties įsivardijimas], iš Juozo Tumelio sužinojęs, eina išlydėt Vladislovo ir Idos Žilių Jungtinėsna Amerikos Valstijosna; dėl to, kad V.Ž. parašė atvirą laišką LKP CK gen. sekretoriui Petrui Griškevičiui, kuris buvo paskelbtas LKB kronikoj [nr. 22, žr. p. 402–403]), besibaigianti sakiniu: „Baimė – baisus mūsų priešas.“
Ir iškart atminty iškilo Naujojo židinio-Aidų praeitų metų nr. 3 publikuota antra inžinieriaus, žygeivio, disidento, rašytojo Juozo Prapiesčio (*1948) atsiminimų iš vėlyvojo sovietmečio dalis, kurioje yra toks gabaliukas:

Iš oficialiosios kultūrinės terpės su mumis – tik Gražina [Didelytė]. Kiti kažkur pasislėpę giliai giliai arba išvis nedrįsta. Bet jie neabejotinai yra. Gražina, regis, tokia trapi ir lengvai pažeidžiama, išdrįsta ir eiti į [lietuvių] salas [Baltarusijoje], ir platinti [pogrindžio] leidinius, ir dar savo grafikoje išreikšti tai, ką ne visada galime pasakyti žodžiais. (p. 168)

Atsargiau reiktų su tais vieninteliais. Nors, kita vertus, tai gera paskata skaitytojui klausti: tikrai vienintelis?