(1287) Susieji – ir [galvon lenda truizmai], xxxix

[Nesvarbu: gegužės 8, 9 ar 10, ar 31, nesvarbu, gegužė ar birželis, ar gruodis; karas – pirmiausia žūtys; ir ne tik tos, kurias skaičiuoja JT, – civilių.]

(a) Czesławas Miłoszas pirmą romaną Zdobycie władzy parašė 1952-ais, kitąmet išėjo prancūziškai, lenkiškai 1955-ais Paryžiuj. Lietuviškai Valdžios užėmimas išleistas pernai; perskaičiau šįmet. Pagrindinis veikėjas Piotras Kvinta, kaip gen. Zygmunto Berlingo vadovaujamos 1-osios lenkų armijos – sudėtinės Raudonosios armijos dalies – propagandos skyriaus karininkas, 1944-ų liepą atsiduria rytinėj Vyslos pakrantėj. Viena iš tuolaik jo galvoj besisukiojusių minčių:

Piotras galvojo apie sovietų kareivių kapus. Tūkstančiai tūkstančių kapų platybėse nuo Volgos iki pat čia, iki Vyslos. Juos ženklino mažytės medinės piramidės su raudonomis žvaigždėmis. Jis nežinojo, kodėl tas ženklas atrodė toks liūdnas; gal tai tik vaizduotės įprotis, o gal kryžius – tai paprasčiausia gamtoje aptinkama dvimatės erdvės forma: žmogaus forma, medžio forma; sovietų kareivių antkapiai mėgdžiojo mūrinius mauzoliejus, o lentos, iš kurių jie būdavo sukalti, bergždžiai imitavo akmenį. Gulėti po tuo simboliu naujosios religijos, kuri niekaip kitaip nesugeba įamžinti individo mirties, kaip tik sumažinta piramide, statoma imperijų ir karalių garbei? Gal, matant tuos kapus, jam suspausdavo širdį iš pasipiktinimo valstybe, kad ji nepalieka ramybėje net mirusiųjų, neleidžia jiems turėti jokio kito ženklo, kaip tik jos pačios galybės simbolis? (vertė Vytas Dekšnys, p. 30)

Daug nuotraukų, kaip nelieka paminklų Raudonosios armijos karių kapinėse,
pastaruoju laiku teko matyt, šita (© Kauno miesto savivaldybė) iš Aukštųjų Šančių.
Metalinis kareivis ne tik nusiėmęs šalmą (kaip ir Mikšta prie kapo duobės),
bet dar ir priklaupęs su nuleista vėliava, –
reiškiantis pagarbą žuvusiems bendražygiams.

(b) Irgi pernai išėjo Vidos Girininkienės parengti Stasio Mikštos (1918–2001) atsiminimai Karas ir Simpatija, 1940 metų kovas – 1946 metų gegužė. Pirmoji data – pradėjo tarnybą Lietuvos Respublikos kariuomenėj kaip šauktinis, antroji data – demobilizuotas iš Raudonosios armijos kaip seržantas. Nebuvau nieko panašaus, lietuviškai parašyto, iki tol skaitęs. Per knygos pristatymą (pernai IX 3 Katedros aikštėj) visaip kaip agitavau: jei kas dar neskaitėt, pirkit ir skaitykit, tikrai nesigailėsit (klausytojų renginio pradžioj buvo gal penki, pristatymui baigiantis – apie dvidešimt). Mikštos atsiminimų du fragmentu, kuriuos prisiminiau skaitydamas Miłoszo romaną:

Netoli Aleksejevkos cerkvės [1942/43 metų] žiemą buvo iškasta ilga ir gili duobė, kurią per žiemą užpildė lietuvių lavonai. Pavasarėjant buvau pažiūrėti šio bendro kapo. Vaizdas šiurpulingas. Lavonai buvo sumesti į tą duobę tik su apatiniais drabužiais. Viršutinius drabužius, batinkas ar veilokus prie duobės numaudavo. Metė žuvusiuosius iš viršaus į tą kapą kaip pakliuvo, niekas čia jų neguldė ir netvarkė. Ši operacija buvo atliekama nakties metu. Kiek jų čia, sunku buvo suskaičiuoti. Duobė pilna su didžiausiu kaupu, keli šimtai tokių jaunų žmonių, daugiausiai mano pažįstamų Lietuvos kareivių, vieno likimo draugų. Pastovėjau nusiėmęs šalmą prie bendro kapo, susisvajojau apie jų šeimas Lietuvos žemėje. Gaila, jų jau niekada nesulauks tėvai, žmonos, seserys, broliai bei merginos. Užmigo jie tolimoje Rusijos stepėje, ir niekas neaplankys jų kapo, kur jie suversti krūvose. Užsidėjau šalmą, ir dar kartą pažvelgęs, grįžau į apkasą, tą savo mirties duobę...

[Vasarą Mikšta buvo sužeistas, išgabentas gydytis.] Vežė pro mūsų lietuvių kapines Aleksejevkoje. Ten duobė jau buvo aptverta štakietine tvora, iš lentų pastatytas paminklas, vaizduojantis Kremliaus bokštą su skardine penkiakampe viršuje. Aiškiai matėsi duobės kontūrai, žemė buvo labai susmukusi, pakraščiuose dideli platūs plyšiai skleidė baisiausią smarvę, reikėjo užsikimšti nosis. Ant to tariamo paminklo buvo parašyta, kad čia palaidoti 82 kareiviai ir 3 karininkai.[*] Nuostabi „tiesa“, kurią aš pats mačiau. (p. 118–119, 127–128)

---------------------------------------

* Rimanto Zizo, tyrinėjusio RA 16-osios lietuviškosios šaulių divizijos istoriją, duomenimis, prie Aleksejevkos žuvo per 1300. Beje: „Во времена новой России [...] посетил Алексеевку и первый председатель литовского Сейма В. Ландсбергис. В 1999 году на братском захоронении воинов дивизии в Алексеевке был установлен Поклонный крест, привезенный из Литвы.“ (cit. iš čia)

[Vėl truizmas: žuvęs priešo karys – nebe priešas, vėl žmogus; kaip ir kiekvienas iš mūsų post mortem – vertas bent paprastosios pagarbos. Ir visai nesvarbu, kuo jį norėjo (irba tebenori) paverst valstybė (ar jos teisių perėmėja), kurios armijai jis priklausė. Apie žmones pirmiausia derėtų galvot, o ne apie politiką, dabartinę RF politiką, kurios sudėtinė dalis – победобесие (apraiškas pamatysim rytoj).

Žuvusiųjų „desovietizacija“ tokiu būdu, kokio imtasi, – ne. Nederėtų gyviesiems spręst savo problemų mirusiųjų teritorijoj pasitelkus kranus ar galingus pneumatinius grąžtus.]