— vienas iš Lietuvos Helsinkio grupės signatarų Eitanas Finkelšteinas 1986-ų vasarą pašnekino prieš keletą mėnesių iš Sovietų Sąjungos pagaliau išleistą Maskvos Helsinkio grupės narį Anatolijų/Nataną Ščaranskį (pokalbis pirmąkart buvo paskelbtas Göteborge leistam žurnale Baltų forumas tais pačiais 1986-ais, t. 3, nr. 2). Daugiausia apie Lietuvos, Latvijos ir Estijos politinius kalinius, sutiktus kalėjime ar lagery (su kitu LHG signataru Viktoru Petkum Ščaranskis vienoj kalėjimo kameroj praleido net 16 mėnesių). Bet ne „baltiškos“ pokalby užkabintos temos užkliuvo.
Vykstant Rusijos karui prieš Ukrainą, agresijos priežasčių dažniausiai ieškoma XXI amžiuj, siejamos jos su Vladimiro Putino, KGBisto, asmeniu, su jo valdymu. O išties šaknys daug gilesnės.
E. F. Kaip tautinių respublikų disidentai žiūri į rusų disidentus, disidentus iš Maskvos? Ar jie tik prašo pagalbos, ar ir patys yra pasiruošę padėti?
A. Š. Apskritai kalbant, kaip kažkas (tikriausiai Solženicynas) yra teisingai pastebėjęs, baisiausias dalykas, kuris tau gali atsitikti lageryje, tai būti rusu... Ir iš tikrųjų tiek tautinių respublikų disidentų, tiek sionistų antirusiškos nuotaikos paprastai yra labai stiprios. Priežasčių toli ieškoti nereikia. Aš sutikau tik keletą rusų – vienas jų pravoslavų atstovas Vladimiras Porešas (beje, mes su juo visai neblogai susidraugavome), – kurie yra pasirengę teisingai suprasti ištisą problemų kompleksą ir nepaisydami visokių sunkumų siekia draugystės bei tarpusavio supratimo su kitų tautybių žmonėmis, pripažįsta istorinę rusų atsakomybę ir kaltę. Tačiau jie tai daro nežemindami savo tautinio orumo tokiais pasisakymais kaip: „Taip, aš esu rusas. Ką padarysi, visi rusai – niekšai...“ Tai lengviausias dalykas.
Santykiai su rusais, kaip ir požiūris į juos, yra labai sudėtingas reikalas. Kartą klausiausi pravoslavo ruso ir ukrainiečių nacionalisto ginčo. Abu jie buvo aiškiai demokratinių įsitikinimų, tačiau niekaip negalėjo susikalbėti, kadangi rusas nebuvo pasirengęs pripažinti, kad Ukraina šiandien turi teisę atsiskirti nuo Rusijos. Jis įrodinėjo, kad nueitas istorinis kelias yra toks ilgas ir kad tarpusavio ryšiai tokie stiprūs, jog dabar būtų tiesiog neįmanoma tų šalių atskirti vienos nuo kitos.
Man pabandžius įterpti žodelį, jie reagavo maždaug taip (bent jau ukrainietis): „Tu, Tolia, nelįsk. Pirmiausia pabandyk susitarti su Arafatu, tuomet galėsi mums ką nors sakyti! Man nė kiek ne lengviau susišnekėti su rusais negu jums su Arafatu!“ Aš, žinoma, su tokiu požiūriu sutikti negalėjau, kadangi nė vienas iš jų vis dėlto nesirengė imtis teroristinės veiklos. Bet šis pavyzdys rodo, kaip visi yra įsikarščiavę ir kaip sunku vieniems kitus suprasti. Pabandykite įsivaizduoti, kad du tokie žmonės yra metų metais laikomi vienoje kameroje ir kad, be viso kita, jie turi nuolat kovoti su bendru priešu – saugumu. Tai nėra lengva! (Lietuvos Helsinkio grupė: dokumentai, atsiminimai, laiškai, [t. 1], sudarė Viktoras Petkus, Živilė Raškauskaitė ir Mindaugas Uoka, 1999, p. 521)
P.S. Czesławo Miłoszo knygos apie Rusiją II tome yra jo laiško Jerziui Giedroycui, rašyto 1996 VIII 8 (praėjus pusmečiui su trupučiu nuo Josifo Brodskio mirties), ištrauka; gabaliukas pavadintas „Imperijos nostalgija“:
Brangus Jerzi,Brodskis turėjo visus ruso refleksus, tačiau jokia jėga neprivers ruso pripažinti ukrainiečius atskira tauta. Net patys didžiausi liberalai, kad ir Isaiah Berlinas, ukrainiečių kalbą laiko rusų kalbos dialektu. Taip pat žiūri ir į baltarusių kalbą. Labai gaila, nes Lenkija yra suinteresuota nepriklausomos Ukrainos egzistavimu <...>. (p. 164)
Šioj ištraukoj svarbiausias žodis, man regis, refleksas.
P.P.S. Beje, Donbase gimęs Natanas Ščaranskis 2022 VIII 23 buvo apdovanotas Ukrainos III laipsnio ordinu „Už nuopelnus“ – „за значні особисті заслуги у зміцненні міждержавного співробітництва, підтримку державного суверенітету та територіальної цілісності України, вагомий внесок у популяризацію Української держави у світі“.
