(1068) Visiškai tarp kitko: šis tas iš Saulės kapinių Antakalny

                         Prawdziwy wróg człowieka jest uogólnienie.
                         Prawdziwy wróg człowieka, tak zwana Historia,
                         Zaleca się i straszy swoją liczbą mnogą.
                         Nie wierzcie jej. Podstępna i zdradliwa
                    — Czesław Miłosz, Sześć wykladów wierszem, IV

ar žiema buvo, kai knaisiodamasis popieryne radau interviu su jau a.a. lėlių teatro režisierium Krzysztofu Niesiołowskiu. 2007-ų vasarą jis su savo teatru „Baj“ buvo atvykęs Vilniun gastrolių. Rimas Driežis ir Ridas Viskauskas pakalbino. KrzN pradėjo prisistatydamas:

Gimiau Vilniuje, Antakalnyje. Čia gyvenau iki 1945 metų. Mano tėvas Tymonas Niesiołowskis buvo tapytojas ir Vilniaus Stepono Batoro universiteto profesorius. Antakalnio „Saulės“ kapinėse (prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios) palaidota mano senelė, jos kapą puošia tėvelio sukurta „gedinčios moters“ skulptūra. Pavilnio medinės bažnyčios fasade likęs jo kurtas šv. Kristoforo bareljefas. Dvi jo tapytos freskos yra Šv. Teresės bažnyčioje, o tapyba saugoma įvairiuose Lenkijos miestuose. („Keli Lietuvos ir Lenkijos lėlių teatro istorijos pėdsakai“, Literatūra ir menas, 2007 VIII 31, p. 7)

Pagalvojau: ateis pavasaris, kurią dieną per pietus bus galima paeit iki Saulės g-vės kapinių ir paieškot tos skulptūros. O iki tol galima pasiaiškint, kur tiksliai Niesiołowskiai gyveno (TymN, tikriausiai jau vedęs, Vilniun atvažiavo 1926-ais).
Zytos Kołoszewskos rašiniu remiantis, pradžioj gyveno Pavasario g-vėj 6, po to nuomojo butą name, dabar pažymėtame Antakalnio 8a (didelis medinis namas toliau nuo gatvės tarp rašytnamio ir „Trijų pušelių“). Kiek supratau, šalia gyveno ir 1932-ais mirusi Anna Dzikowska, kurią 1927-ais gimęs KrzN gal ir vadino senele, kas ten žino, nors iš tikrųjų ji buvo tėvo teta. Būtent jos kapą puošia gedinčios moters skulptūra.
Skulptūra įrašyta į Kultūros vertybių registrą, unikalus objekto kodas 30391 (žr. sąraše nr. 10).
Tik dar reiktų nurodyt, kad šitos antkapinės skulptūros autorius – prof. Tymonas Niesiołowskis (regis, vienintelė jo skulptūra Vilniuj). [Parašiau komentarą, gal sureaguos.]

— aplankiau vakar per pietus; jei kas irgi norėtų pamatyt savo akim: įėjus pro vartus, reikia kilt į viršų pagrindiniu taku, vis laikantis dešinės; ir prieš apgriuvusią koplyčią (šalia kurios yra kun. Petro Kraujalio kapas) reikia sukt dešinėn; Dzikowskos kapas ne pačiame kalvos viršuje, šiek tiek anksčiau, prie tako po dešine; lengva pamatyt (du didžiuliai kelmai šalia; tų medžių šaknys ir pavertė paminklą šiek tiek į priekį).
P.S. Miłoszo Šešias eiliuotas paskaitas yra išvertęs Almis Grybauskas (KB, 2003, nr. 10, p. 44–46; 1–4-ą išvertė ir a.a. Juozas Mečkauskas-Meškela [sveikindamasis labai stipriai spausdavo ranką], LM, 2003 XII 5, p. 6). 4-oj paskaitoj, iš kurios paimtas gabaliukas kaip motto, CzM prisimena ponią Jadvygą, kupriukę bibliotekininkę, per karą žuvusią namo slėptuvėj, kuri laikyta patikima, bet užgriuvo, ir nieks negalėjo prisikast prie joj likusių žmonių; „niekam nežinomos paskutinės jos valandos“. Prisiminęs konkretų žmogų, poetas ir išsako savo nuomonę apie teisingąją vienaskaitą ir klaidinančiąją daugiskaitą:

Tikrasis žmogaus priešas yra apibendrinimas.
Tikrasis žmogaus priešas – vadinamoji Istorija.
Meilinas ir baugina daugiskaitiniais pavidalais.
Netikėkite ja. Klastinga ir išdavikiška.
— — — — — — — — — — — — — —
Ponios Jadvygos griaučiukai, vieta,
Kurioj plakė širdis. Ją vieną statau
Prieš būtinybę, dėsnį, teoriją.

Nežinau, kažkaip panašiai ir mano galvoj daros: tarkim, koks nors istoriniu vadinamas įvykis prasmę įgauna tik tuo atveju, jei galvojant iškyla kad ir migloj skendintis konkretaus žmogaus, vienaip ar kitaip su tuo susijusio, veidas. (Taip, gal ir neaiškiai suformuluota mintis.)