(1301) Tarp kitko: pasvarstymas II pasaulinio karo pabaigos dieną

ažnokai pasakoma ar parašoma, esą mirtis visus sulygina; kartkartėm priduriama – tai Marko Aurelijaus mintis. Kas turima omeny? Tiksli citata: „Mirtis sulygino Aleksandrą Makedonietį ir jo mulų varovą: arba jie įsiliejo į pasaulio kuriantįjį protą, arba suiro į atomus.“ (Sau pačiam VI:24) Nesiimsiu aiškint, kaip supratau; miglota mintis galvoj tesklando; tik tiek apydrąsiai galima pasakyt: ne tai, kad ir gyvųjų atminty Aleksandras Makedonietis ir jo mulų varovas po mirties taps lygūs. — Gal ir nevykęs įvadėlis įrašan karo, II pasaulinio, pabaigos dieną.

Algimanto Mikutos įvairių užrašų knygoj yra toks, 2018-ų:

KELI EPIZODAI IŠ LIGONINĖS. Galima sakyti, kad pažintys su realiu gyvenimu, realiais žmonėmis dabar man nutinka tik tokiom aplinkybėm. Taigi, ukrainiečių iš Vlasovo armijos kapinės. Pasakojo suvalkietis nuo Ąžuolų Būdos, su kuriuo gulėjau vienoje palatoje. Jo kaimo pakraštyje esančios kapinės, kurių dabar nematyti nė žymės. Toje vietoje Antrojo pasaulinio karo pabaigoje buvo apsuptas Vlasovo dalinys – jam priklausę kažkiek vokiečių ir dauguma perėjusių į jų pusę ukrainiečių. Visi jie krito kaimo laukuose ir buvo čia pat sulaidoti. Vokiečius neva po karo iškasę ir išvežę, o ukrainiečiai, nes sovietų požiūriu jie išdavikai, taip ir likę. Netgi dabar, kai įsikūrė nepriklausoma Ukrainos valstybė, niekas neatvyksta jų perlaidoti ar kitu būdu pažymėti. O štai kitoje vietoje, ant kalnelio, apaugusio krūmais, kur sulaidoti prancūzai, mirę dar seniau – XIX amžiuje – lauko ligoninėje, įrengtoje pasiturinčio ūkininko sodyboje, stovi paminkliukas, krūmus laikas nuo laiko kažkas išretina. Žodžiu, kapinaitės matomos, nėra visai pamirštos. (p. 435–436)

— perskaitęs šį gabaliuką pirmiausia sutrikau: pala, bet juk gen. Vlasovo armija kitaip – Русская освободительная армия, Rusijos išvadavimo armija; kuo čia dėti ukrainiečiai? Nemanydamas, kad taip nei iš šio, nei iš to supainioti rusai ir ukrainiečiai, ėmiau kapstyt ir štai ką atkapsčiau. 1981-ais Winnipege išėjusių atamano Taraso Bulbos-Borovieco atsiminimų Армія без держави: слава і трагедія українського повстанського руху p. 310 rašoma: „там [gen. Vlasovo armijoj] їх [ukrainiečių] було понад 70%“ ir dar paaiškinama:

Української армії не було аж до весни 1945 року. А Власов почав вербування людей серед полонених ще влітку 1943 року, тобто ще довго перед проклямацією його Комітету. Замість голодової смерти в таборах, багато українців записалося добровільно в армію Власова. На цій підставі росіяни переконували німців, що концепція Власова єдино правильна, бо він має 70 відсотків українців. (ibid.)

Bet vis tiek Vlasovo armiją siet tik su ukrainiečiais – švelniai tariant, netikslu.

— pradėjus dėliot faktus į seką iškilo rimtesnis klausimas: ar apskritai Ąžuolų Būdoj galėjo būt kareivių, priklausiusių būtent gen. Vlasovo armijai? — Raudonosios armijos Kauno puolamoji operacija vyko 1944-ų liepos pabaigoj ir rugpjūtį, o Rusijos išvadavimo armija imta formuoti tik tų metų lapkritį. Aišku, reiktų dar perskaityt 2017-ais išleistą Joachimo Hoffmanno knygą Vlasovas prieš Staliną: Rusijos išvadavimo armijos tragedija 1944–1945 m. (iš vokiečių kalbos vertė Alma Imbrasienė) ir tik tada galutinį atsakymą suformuluot.

O juk nebūna dūmų be ugnies? Nesitiki, kad Algimanto Mikutos palatos kaimynas savo pasakojimą apie žuvusių ukrainiečių kapines būtų iš piršto išlaužęs.

Bet ar kas imsis aiškintis? Vargu. Juolab tų kapinių „nematyti nė žymės“.

Prieduras (2024 XI 29) Vis dėlto radau ukrainiečių vokiečių kariuomenėj, tik ne prie Ąžuolų Būdos, o Dzūkijoj – Česukų kaime gimusio Juozo Kvaraciejaus (1908–1947) Policininko atsiminimuos (2015), kuriuos nusipirkau šią vasarą Merkinės muziejuj. Štai kas ten užfiksuota apie įvykius 1944-ų vasarą:

Apie liepos 8 d., naktį atskridę rusų lėktuvai pradeda bombarduoti Merkinę. [...] Vyksta dideli sprogimai. Žmonėms kyla panika. Padega Merkinės miestelį ir sugriauna daug namų, likusių nuo pirmo vokiečių bombardavimo. Aplink Merkinę kaimai irgi dega. [...] Daug žmonių miestelyje užmušė. Taip pat žuvo keli kareiviai ukrainiečiai ir keli kariški arkliai. (p. 179)

Ne keli, daugiau jų buvo, nes kitame puslapy dar paminėti: „Traukdamiesi vokiečiai pradėjo imti kiaules, galvijus, arklius su pastotėmis ir šiaip viską plėšti bei naikinti. Ypač plėšikavo ukrainiečiai, tarnavę vokiečių daliniuose.“ Taigi, buvo tuo laiku Lietuvoj ukrainiečių, tik jie niekaip nesusiję su jokia Vlasovo armija. Merkinėj buvo užmušti keli, prie Ąžuolų Būdos – gal daugiau, gal ir atskirai buvo palaidoti.

(1112) Iš popieryno, l: dar apie rašytojų stalčius

[Tai galėtų būt papildas 1101 įrašo, prasidedančio Danutės Kalinauskaitės citata: „[...] daug kas tikėjosi, kad lietuvių, kaip ir rusų, rašytojai galbūt turi savo stalčiuose kai ką drąsaus ir laisvo, slapčiom visus tuos metus rašyto, ir, atgavus laisvę, neabejotinai ištrauks, bet, atėjus Nepriklausomybei, stalčiai pasirodė besą tušti.“]

ar tebegalima – nežinau

— 2005 IX 8 išėjusiam Nemuno numery buvo tikrai ilgas, kaip savaitračiui, Birutės Mackonytės rašinys „Metai su Vitu Žvirdausku“ (p. 1, 3–5). Apie prozininką ir poetą VitŽ-ką (1929–1985); gyvam esant, teišėjo apysaka Vandenyno druska (1968), post mortem – du eilėraščių rinkiniai ir prozos rinktinė, apie kurią čia ir bus daugiausia. —  BirM:

Kiek žinau, niekas iš mūsų literatūros ekspertų giliau nenagrinėjo V. Žvirdausko tekstų. Nes jo pavardės nebuvo Rašytojų sąjungos narių sąrašuose. Ar paprasčiausiai nenorėta pripažinti, jog sovietmečiu jis bene vienintelis rašė „į stalčių“, išskyrus kai kurių politikų ir visuomenės veikėjų dienoraščius.
     Trečiaisiais nepriklausomybės metais „Nemuno“ redakcijos veteranai, tie patys, su kuriais Vitas Žvirdauskas kadaise šį žurnalą kūrė, išleido jo prozos rinktinę. Visi jie: Algimantas Mikuta, Robertas Keturakis, Romas Rakauskas, – buvo įsitikinę, kad knyga grąžins jų bendražygį iš užmaršties ir ištaisys neteisybę, kuri lydėjo Vitą visą gyvenimą tarsi lemtinga žvaigždė. / [...]
     Iš atmestų ir daugelio kitų periodikai nebesiūlytų rankraščių susidarė nemažas tomas. „Nemuno“ leidėjai jį kruopščiai parengė ir apipavidalino. „Tikimės, – [knygos Pabaigos žody] teigė A. Mikuta, – kad ši knyga sulauks deramo skaitytojų ir literatūros specialistų dėmesio, pastariesiems užkraudama ir savotišką galvosūkį – kokiam gi periodui ji priklauso. Juk ne tarybiniam, – anų laikų ideologinė cenzūra šios knygos nebūtų toleravusi, bet parašyta ji kaip tik tada, nepaisant jokių konjunktūrinių reikalavimų, niekam nepataikaujant ir su niekuo nesitaikstant“.
     Deja, pateikiant knygų pardavėjams bei pirkėjams mažai žinomo autoriaus kūrybą, reikėjo dar šio bei to, apie ką nepagalvota. V. Voverienės viršelio grafika dvelkė tradicine Lietuvos kaimo nostalgija, kuri šiandienos skaitytojo seniai nebejaudina. Pavadinimas „Šeštasis keleivis“ – nieko nesakantis, atsitiktinis, kaip ir pasmerkta atsitiktinė keleivė iš taip pavadinto apsakymėlio. Nebuvo pasirūpinta išsamesniu knygos pristatymu, nepasirodė įdomesnių recenzijų, išskyrus V. Kukulo „Kūryba eina paskui legendą“ „Lietuvos ryte“. Devyniasdešimt trečiaisiais tik nedaugelis suvokė rinkodaros reikšmę. Knygų leidyboje svarbiausia vis dar atrodė išleisti.
     Kai maždaug po pusmečio Kauno centriniame knygyne pasiteiravau „Šeštojo keleivio“, pardavėja truktelėjo pečiais ir mandagiai tarė: „Niekas šitos knygos neperka“. Prarijau kartėlį. Kaip ir leidėjai, tikėjausi, jog ilgainiui Žvirdauską atras – jeigu ne visuomenė, tai bent mūsų literatūros kritikai, kurie kartais išgarsina kur kas smulkesnius debiutantus. Kai sandėliuose taip ir liko didžioji tiražo dalis [tiražas buvo 6000 egz.], tapo aišku, jog nesėkmė lydi Vitą ir po mirties.
     Gal kaip tik todėl, kad jis buvo kitoks? (p. 3)

Deja, nesu skaitęs šitos knygos (taip, taip, gėda, bet: jau pasiėmiau, jau kuprinėj), tad čia tegaliu pacituot, kokia BirM-tės nuomonė apie VitŽ-ko prozą:

[...] kai imdavau į rankas jo naują apsakymą, mane kas kartą nustebindavo gebėjimas piešti žmones, įvykius, jausmų ar nuotaikų svyravimus lengvais kelių žodžių akordais. Iš visų mūsų rašytojų man tai priminė tik Jurgį Savickį. Ir čia, tarsi nerūpestingai, punktyrais vos nužymėtas vaizdas lieka atminty ryškus ir sodrus. [...]
     Skubri pasakojimo tėkmė anuomet stipriai skyrėsi nuo įprastos, tąsios lietuviškos prozos, kartais akivaizdžiai kuriamos vien tam, kad būtų dar ne kartą parodyti mūsų kalbos lobiai. Brisdamas per tokių kūrinių verbalinius labirintus, neretai pasigendi įdomesnio charakterio, situacijos ar intrigos. (Kas be ko, sovietmečiu gyvenimo tiesa buvo uždrausta ir mene, ir moksle, tad garbingiems literatams beliko kalbos grožis.) Užtat V. Žvirdausko prozai niekada netrūko nei druskos, nei kraujo. Jis rašė, kaip šiandien sakytume, kietai – apie tikrus dalykus. (ibid.)

Reiks paskaityt, ką Kukulas rašė (LR, 1993 XI 3, p. 41); be to, dar trys žmonės, kurių nuomonės domintų, yra rašę apie VitŽ-ko prozą (Sigitas Parulskis Metuose, 1994, nr. 2, ir Vygantas Šiukščius Lietuvos aide 1994 I 29) ir eilėraščius (Antanas Ramonas Metuose, 1992, nr. 11). — [priedurus mėgstu]
(2014-ais Metuose, nr. 11, buvo dar viena BirM-tės publikacija – atsiminimai apie VitŽ-ką su inkliuzais „Laiškai iš jūros. Ir ne tik“.)
P.S. Yra toks Aido Marčėno sonetas „Literatų gatvė“, visą projektą įkvėpęs; sintezė:

štai jau trečią dešimtmetį teka
ir užtikrina tvirtą trajaką
talentas, kad ir ne ovič [-owicz]

bet mane mažutėlį įpieš gal
gatvėje literatų, gdzie mieszkał
Mickiewicz i Jakimowicz

Būtų ne sonetas, paprastas eilėraštis, būt galima pridurti dar vieną eilutę, kad ir nesirimuojanczią: a jeszcze Żwirdowski – ir Žvirdauskas tame pat name, Literatų 6, gyveno, ir net pro tą patį langą, kaip Mickevičius, žvalgės (BirM rašo, kad išsiaiškino pagal Bułhako nuotrauką). — Beje, MMC yra parengęs rekomenduojamąjį sąrašas, kam gerai būtų sukurt ir pakabint memorialinius ženklus Literatų gatvėj – dukart peržiūrėjau, Vito Žvirdausko nėr; o galėtų būt, tikrai galėtų.

(1023) Užparaštė, c: apie Bruno Sangį: prieduras

Biržų krašto muziejaus „Sėla“ fonduose
saugoma ši nuotrauka; aprašas:
Pusantrų metų amžiaus
Brūno Jonas Snarskis iš Marijampolės,
Jono Snarskio sūnus

— prieduras prie 677 įrašo — Mūsų dienos žemėje tik šešėlis (Job 8, 9)
Vilniaus reformatų žiniose (2013, nr. 4, p. 9) paskelbtame In memoriam rašoma, kad 1935-02-08 Marijampolėj gimęs Kauno evangelikų reformatų parapijos narys poetas, technikos mokslų dr. Bruno Jonas Snarskis mirė 2013-03-14 Klinikų ligoninės Neurologinėje klinikoje, palaidotas Biržų rajono Vinkšninių kapinėse šalia tėvų Jono ir Olgos Snarskių.
Savaitgalį prieš Vėlines, kai buvau Biržuos, paprašiau sūnaus, kad pavežtų iki Vinkšninių – norėjau uždegt atminimo žvakę ant poeto kapo. (Rugsėjo pabaigoj Biržuos ir apie jį šnekėjau.) Deja. Išvaikščiojom išžiūrėjom visas Vinkšninių kapines – nė vieno Snarskio. Užrašyta, kad tai 2-osios kapinės; gal palaidotas 1-osiose? Užėjau pas vietinį žmogų („čia nuo 7 metų gyvenu, čia jau ir numirsiu“): jokių kitų kapinių Vinkšniniuos nežinąs, tose kartu laidojami ir katalikai, ir reformatai; ir Snarskių pavardė Vinkšniniuos negirdėta. Pasiūlė tiesiai pavažiuot iki Ageniškio, ten visai šalia kelio kapinės. Prisiminiau, kad žurnalistas ir kraštotyrininkas Algirdas Butkevičius Biržiečių žody yra tikslinęs Vytauto Vanago parengtą Lietuvių rašytojų sąvadą: Jonas Snarskis, tėvas, gimęs ne Biržuos, kaip ten parašyta, o Marmakiškių kaime, Biržuos tik krikštytas (AlgB, „Literatas ir Biržų spaustuvininkas“, BŽ, 2008-04-01, p. 2). Jei į Marmakiškius, tai reiktų sukt per mišką.
Šeštadienį visą dieną krapino lietus; jau vakarop. Iki Ageniškio pavažiavom, apžiūrėjom: Snarskių kapų neradom, šv. Jono Nepomuko koplytėlė įspūdinga. O per Šilų mišką į Marmakiškius, dar Šilais vadinamus, nebevažiavom – nežinia, koks kelias, ar neįklimpsim, be to, sunku jau būt buvę ir ieškot prietemoj.
Parašiau el. laišką Parovėjos seniūnijai – jie turėtų žinot, kur koks žmogus palaidotas, leidimą juk seniūnija duoda, ir ne taip seniai buvo laidojama.
P.S. Trise ieškojom ir – kaip paaiškėjo – neradom. Bemat atsakiusi Parovėjos seniūnijos seniūnė Gailutė Tamulėnienė patvirtino, kad Bruno Jonas Snarskis palaidotas tikrai Vinkšninių kapinėse; leidimas laidoti išduotas 2013-03-18.
P.P.S. Ką tik šnekėjau telefonu su AlgK – žmogum, prašiusiu leidimo laidot. Bruno J. Snarskio kapo reikia ieškot taip: įėjus pro vartelius, dešinėj pusėj nepriėjus iki kapinaičių vidurio. (Ir kaip neradom?! Na, žioplystė visus kartais ištinka.) — Užfiksuoju, kad kitiems ieškot būtų lengviau.

Papildas (2023 III 23) Baiginėju šių metų pradžioj išleistą Algimanto Mikutos pusplytę (652 p.) Iš languotų sąsiuvinių: dešimties metų (2011–2020) užrašai. Radau šį tą ir apie Bruno Sangį. Užfiksuoju, nes jei ne – tikrai užsimirš. Sužinojęs apie Jono Juškaičio mirtį (2019 VI 30), Mikuta neria į atmintį:

Iš redaktoriavimo „Nemune“ laikų prisimenu tris autorius, kurie savo tekstuose be jų žinios neleisdavo pakeisti nė vieno žodžio, padėti ar nuimti jokio kablelio, jie baisiausiai siusdavo, protestuodavo – tai Juškaitis, Mieželaitis ir Bložė. Mieželaitis net mus išplūsdavo, esame gavę jo atvirutę su sakiniu „Nekiškit savo šūdinų rankų prie mano krištolinių tekstų“. Į tą kompaniją galėčiau dar įjungti ir Bruno Sangį, kuris telegramomis iš Maskvos draudė tvarkyti jo eilėraščių skyrybą, keisti žodžius. Na, bet Sangis mažai kam žinomas literatas, daugiau girdėtas kaip architektas ir baisiausias keistuolis, kaip vėliau supratau, kopijuojantis lenkų modernistus. (p. 486)

— jei reiktų pridurt kokį komentarą, būtų galima: turėjo visišką teisę šito reikalaut; už tekstą juk atsakingas tik autorius.

(982) Iš popieryno, xxxv: Pauliaus Širvio laiškas Sniečkui

o laiško nėr Deimantės Kažukauskaitės-Kukulienės sudarytoj Širvio poezijos ir laiškų knygoj Aš beržas (2014; paskelbti šeši meilės laiškai Alpunei – Alfonsai Žegliūnaitei). Neminimas jis ir Valdo Kukulo studijoj Pauliaus Širvio gyvenimas ir kūryba: ženklai ir pražvalgos (2013; apskritai Sniečkus neminimas; dukart knygą pristatant, Mickevičiaus viešojoj bibliotekoj ir Maironio lietuvių literatūros muziejuj, sakiau, kad nieks nuodugniau nebuvo susipažinęs su Širvio kūryba ir gyvenimu už VK; taip; bet visko juk nė norėdamas nesuminėsi vienoj knygoj). 2007-ais išėjusioj atsiminimų knygoj Metai su Pauliumi to laiško irgi nieks nemini. — Visų rinktinių, aišku, neperžiūrėjau, o tokio dalyko kaip Širvio Raštai nėr buvę. Gal kur buvo atskira laiškų publikacija? Balažin, nors greičiausiai tas laiškas ištisai niekur nepaskelbtas.
— 1992-ų pavasarį Lietuvos ryte per du numeriu (kovo 17 ir 18) buvo paskelbtas Vytauto Tininio (1959–2015) straipsnis „Lietuva ir A. Sniečkus: 1955–1960 metai“.

Padažnėjo vadinamieji buitiniai nacionaliniai konfliktai, ypač Vilniaus parduotuvėse ir visuomeniniame transporte. Lietuviškai prakalbinus rusakalbį, neretai buvo atsakoma – „kalbėk žmoniškai“ („govori po čelovečeški“). [...]
1956 m. A. Sniečkus gavo pasipiktinusio poeto Pauliaus Širvio laišką, kuris pašto ryšių skyriuje negalėjo susikalbėti lietuviškai. „Aš kalbu apie didžiarusišką nacionalizmą, – rašė P. Širvys. –  Būtina apie tai kalbėti. Iki šio laiko buvo kalbama apie lietuvių buržuazinį nacionalizmą. Bet kas jį kursto? Ir vienus, ir kitus nacionalistus-šovinistus reikia išdeginti įkaitinta geležimi“. (LR, 1992-03-17, nr. 52, p. 7)

Prie kitų citatų yr nuorodos, prie šios – ne, bet neabejotina, kad laiškas saugomas Lietuvos ypatingojo archyvo LKP dokumentų skyriuje, nepriklausomybės pradžioj vadintame Lietuvos valstybiniu visuomenės organizacijų archyvu (gal Tininio knygoj Sovietinė Lietuva ir jos veikėjai ar biografinėj apybraižoj Sniečkus: 33 metai valdžioje tas Širvio laiškas irgi cituojamas, su nuoroda). — Jei vėl būtų leidžiama kokia solidesnė PŠ knyga, kurioj ir laiškų skyrius rastųs, reiktų tą laišką Sniečkui paskelbt; ne tik meilės laiškus rašė (ir įsiplieksdavo ne tik tada, kai būdavo įžeidžiama kareiviška garbė [Algimantas Mikuta, „Širviada, arba Polinksmė Pauliaus apologija“, Metai su Pauliumi, 2007, p. 126]).
Patikslinimas1 (2017-11-22): LYA laišką paskelbė; Širvio citatą galima pasitikslint pagal originalą (Tininis skaitė laiško vertimą rusų kalbon ir atvertė).
Patikslinimas2 (2017-12-28): Reginos Laukaitytės parengta publikacija, kurioj ne tik tas Širvio laiškas yra (ne Sniečkui, pasirodo, o Vladui Niunkai): Paulius Širvys: „Štai atsirado užkariautojai, net nenori lietuviškai kalbėti“, Kultūros barai, 2017, nr. 12, p. 76–79.

(185) Ars memorativa: žodžiai

Yra tokių atsuktuvų – įmagnetintų: pridedi teisingai medvaržčio galvutę – ir ji prisikabina, prikimba. Pritraukiama.
Yra tokių žodžių (atminty), kurie pritraukia atitinkamus vaizdus. Žodžių, kurių siūloma ne(be)vartoti.

Šoferis. Buvo laikas, kai jo nieks nereikalavo keist vairuotoju:

Stoties aikštėj susibūriavo šoferiai
Pažvilgčioti į dangų, parūkyt,
Pakeikt tvarkaraščius ir moteris
Ir odines striukes užsisagstyt.
— — — — — — — — — —  — — — —
Pasakė šoferiai:
– Pradėsim dieną!
Ir atsimerkė žmonės, trokštantys dienos.
(Algimantas Mikuta, Gėlės braižykloje, 1962, eil. „Šoferiai pradeda dieną“, p. 6)

Ir niekur nedings iš atminties (kaip man, vaikui, tada atrodė) – senučių švelniausias kreipinys: „Šioperiuk!“ (ir tai visai kas kita negu „Vairuotojau!“)

Traktoristas. Ir ne tik dėl to, kad atminty tupi ar ne Kosto Kubilinsko eilutės:

Čia prikalsiu kaminą,
Čia ratus didžiuosius
Ir į kitą pamainą
Su draugais važiuosiu.

Traktorininkas per daug neutralus/švelnus žodis įvardint žmones, kurie lygino/rovė senelių sodą (mano vaikystės rojaus sodą, atsiprašau už sentimentus), kai buvo nurodyta iš ten, kur praleidau pirmuosius savo dešimt metų, išsikraustyti: traktoristas nuo tada man – funkcijos vykdytojas (išlygint šitą žemės plotą, kad nieko neliktų!). Tas, kuris rengė didelius didelius, lygius lygius, tuščius tuščius laukus. O traktorininkas – jau visai kitas žmogus, tas, kuris aria etc.

(175) Užparaštė, i—x

Prae scriptum. Taip, stabtelėjo „šis bei tas“. Ne tik todėl, kad praeitą mėnesį bataut sekėsi. Tapau įviliotas į Veidiškes [= Facebook]. Visko per daug pasidarė. Čia tai, ką ir ten lankydamasis kartais užrašydavau.

i: apie patriotizmą, 2011-03-08
Šiandien grąžinau skolintą knygą – Vytauto Skuodžio atsiminimus Žaidimas KGB tinkluose (1996). Nieko tokio, bet vienas retorinis klausimas liko atminty:

Dažnai pagalvodavau, ar Lietuva kada nors atgaus laisvę, turėdama tiek daug gerų, tačiau pasyvių ir bailių patriotų? (p. 223)

Tie sovietmečio patrioto epitetai – geras-pasyvus-bailus, – manyčiau, tikrai gan tikslūs; ne atskirai, o kaip kokteilis.

ii: Paleckis ir Basanavičius, Vilnius ir vyrėjimas, 2011-03-08
Justas Paleckis savo Naujam žody (1926, nr. 21/22) paskutinį kartą sveikindamas Joną Basanavičių su gimtadieniu, 75-uoju, be kita ko, ir taip nu(si)reikšmina:

Norisi tarti: gerai, kad Tu ne su mumis, Tautos Tėve, o ten, Lietuvos tikrojoj sostinėj, kurią tu esi vertas matyti ir joj būti. Tikrai, gal mes neverti savo sostinės, gal neturime gana širdies grynumo jai atvaduoti ir Tau, Tautos Tėve, į akis pažvelgti. O, mes, mes, mes...

Šita citata gal tiktų kokiom sociopsichologinėm studijom? O viena frazė iš pirmojo teksto sakinio: „Dar neišaugę, nesuvyrėję tautiškai, mes turėjome pradėti valstybinį darbą [etc.]“ tikrai verta dėmesio, ypač šiandien: suvyrėti tautiškai – taip ir įsivaizduoju pagal savo supuvimo laipsnį. O ką galėtų reikšt: sumoterėti tautiškai?

iii: iš istorinės statistikos, 2011-03-10
Vartinėdamas Litmenį radau:

Vidutiniškai vienkartiniai tiražai tokie: „Literatūros ir meno“ – 42 tūkstančiai, „Nemuno“ – 50 100, „Pergalės“ – 26 120, „Kultūros barų“ – 11 170 egzempliorių. (LM, 1985-07-20)

Prisiminiau šeštadieninį ryto ritualą: iki kiosko – Litmenio.

iv: apie niekus, 2011-03-18
Perskaičiau kelis kilogramus moksleivių prozos. Kas įsiminė? Juokingiausia, kad sakinys iš teksto su žanrine nuoroda fantasy:

Kažkada seniai, kai dar nebuvo Žmonių ir Žvėrių, buvo Niekai.

Deja, niekų tema neišplėtota; užsiminta, kad jie esą gyvenę gentimis ir neturėję masinio naikinimo ginklų – kalbos ir rašto.
Ir dar: radau veiksmažodį tfiufsėti.

v: iš Bitės ir Mikutos, 2011-03-18
Šiandien LLTI vyksta konferencija, skirta Gabrielės Petkevičaitės-Bitės 150-osioms gimimo metinėms. Vakar kolegė S.D. visus džiugino 1935-ais rašytam straipsny „F. Bortkevičienė kaip Lietuvos moteries visuomenininkės tipas“ rasta citata:

Teko neseniai išgirsti vieno kitataučio, ilgiau mūsų tarpe gyvenusio, šitokią nuomonę:
– Graži jūsų tėvynė, bet rimtiems veikėjams sunkus gyvenimas. Tačiau mirti pas jus norėčiau, nes gražiai laidojate. (G. P.-B., Raštai, t. IV, 1967, p. 707)

Ir kaip čia neprisiminsi Mikutos (kad ir Kernagio balsu):

Ir kai gražiai akis užmerkiame,
tai mus palaidoja gražiai.

vi: ar tokio dalyko reiktų?, 2011-03-25
Šiandien skaitydamas naujausią ŠA numerį radau Sigito Gedos dienorašty pavartotą žodį savidieva:

Savidieva: nors ir prisikvietęs popiežių Pijų VII, Napoleonas pareiškė, kad karūnuos pats save...

Savidieva – savęs sudievinimas (taip, regis).
Gytis Norvilas savo piešinius vadina paišais. — Mano supratimu, ir gražu, ir tikslu (skirtis nuo klasikinio piešinio). Ir dar visokių gražių ir prasmingų naujažodžių žmogus skaitinėdamas užtinki.
Nežinau, ar juos fiksuoja Kalbos instituto Žodyno skyriaus, dabar vadinamo Leksikografijos centru, žmonės. Gal ir ne, nes jie, tie naujažodžiai, pavartojami tik vieną ar du kartu. O gaila. Va ir pagalvojau: ar įmanu kur nors viešai juos skelbt, kaupt, aptart; jei kam patinka, galėtų irgi vartot, žodžiu, tie naujažodžiai imtų prigyt arba – taip ir liktų x asmens vienąkart pavartota leksema.
Facebookė tikriausiai tam netinkama; o gal tinklaraštis, kad ir: naujazodis.blogspot.com, tam tiktų?
P.S. 2011-05-06: Atsirado Veidiškėse tokia community: Naujažodis.

vii: apie Kudirką suomiškai, 2011-03-25
Skaitinėju Stasio Skrodenio apybraižą Lietuvos ir Suomijos draugija, 1927–2000 (2007).
Maila Talvio (Marija Winter-Mikkola, 1871–1951) savo 1896-ais išleistą apysaką apie Vincą Kudirką pavadino Aateensa uhni – Idėjos auka. Kudirka kaip auka nelabai apmąstytas; o juk toks požiūris visai galimas.

viii: apie kilkes ir vietininką, 2011-03-28

Taip jau kartkartėm atsitinka: užsinori žmogus to, kas atminty skanu. Pvz., kilkių pomidorų padaže. Užsinorėjau, nusipirkau ir – visiškai ne tai, ko tikėjaus. Konkrečiai neskanu. Niekad nebepirksiu ir jums siūlau nepirkt štai šito gamintojo produktų: SIA „Roja F.C.T.“ / Raiņa 10, Valdemārpils, Latvija LV 3260. (Po lietuvišku produkto aprašu pakartota taip pat, tik be ņ ir ā, nors turėtų būt išversta: UAB [?] „Roja F.C.T.“ / Rainio 10, Valdemarpilis; bet čia smulkmė, tik per didinamąjį stiklą įskaitoma).
Latviškai šitie konservai vadinas brētliņas tomātu mērcē – vietininkas; o lietuviškai – kilkės su pomidorų padažu. Ar lietuviško vietininko baimė apėmusi ir latvius? Ar jau visai užmirštas antrasis vietininko klausimas: kame? (Nieko nebesuprantu; buvo juk kilkės pomidorų padaže, ar ne?)

ix: apie Andziulaitį ir Kalnėną, 2011-03-28
lt.wikipedijoj prie str. apie aušrininką Juozą Andziulaitį-Kalnėną (1864–1916) yra pridėta ne jo, o Jono Kalnėno (1901–1941) nuotrauka. Liūdniausia, kad tas pats liapsusas atsitikęs ir l. solidžiam leidiny: Lietuvių literatūros istorija, XIX amžius, 2001, p. 471. 1971-ais „Lituanistinės bibliotekos“ serijoj išleistuose Andziulaičio-Kalnėno Raštuose nėr nė vienos fotografijos. Atvaizdas neišliko?
P.S. Užfiksuoju, nors jokių garantijų, kad neapsižiūrėjimas neplis.

x: apie korektūros klaidas, 2011-04-06
Naujajam, trečiam, Metų numery yra ištrauka iš Vilniaus vyskupo Adomo Stanislovo Krasinskio (1810–1891) Atsiminimų (vertė Aldona Prašmantaitė). Be kita ko, užfiksuotas ir toks nutikimas: istorikas kun. Motiejus Dogelis (1715–1760), leisdamas savo veikalą Codex diplomaticus Regni Poloniae et Magni Ducatus Lithuaniae Vilniaus pijorų spaustuvėj, nusprendė pats būt ir korektorium.

Spaustuvės prefektas jam pasakė, kad autorius paprastai nepastebi riktų. O kai Dogelis laikėsi savo, prefektas buvo įsitikinęs, kad apsirikimas bus jau pirmame lanke. „Lažinamės.“ – „Gerai.“ – „Iš ko?“ – „Iš poros butelių vyno.“ – „Tinka.“ Išspausdino tuomet pirmą lanką. Dogelis padarė pirmą ir antrą korektūrą ir atidavė spausdinti. Ateina prefektas ir teiraujasi: „Ar spausdinti?“ – „Spausdinti.“ – „Ar klaidų nėra?“ – „Nėra.“ – „Tuomet Reverendissime siųsk vyno.“ – Nustebęs Dogelis žiūri, kad jis nepastebėjo pirmosios antraštės raidės, tad vietoje: „Codex Diplomaticus“ didžiosiomis raidėmis išspausdinta: „Podex Diplomaticus“. (p. 123)

Tiesiog klasika! Regis, visas blusas išgaudei, o dramblio ir nepastebėjai. Korektūra dalykas rimtas, reikia antrų akių.