(845) Užparaštė, cxx: Petkevičaitės-Bitės vaikystės poezija

Esu fiksavęs, ką lietuvyčiai ir lietuvaitės mokės atmintinai XX amžiuj.
Užtikau pavyzdį iš ankstesnių laikų – Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, gimusi 1861-ais, atsiminimuos „Praslinkusių dienų vaizdai“ rašo:

Senutė, bobutės sesuo, buvusi vienuolė, ir, rusams uždarius Lietuvoje vienuolynus, grįžusi prie sesers gyventi, mokydavo mane, vos pradėjusią kalbėti, melstis už tėvynę ir prašyti Dievą, kad ištikimai ir su atsidėjimu išmokčiau jai tarnauti. Ji pati pasakodavo man apie gamtameldį, bet didelį Kęstutį, Jogailą ir Jadvygą, Lietuvą krikštijusius, apie Vytauto narsumą.
Greta tokių eilėraščių, kaip: Wiewióreczka w lesie, co orzeszki niesie, daje przykład pracy, bądźmy i my tacy! (Voverėlė girioje, kur riešutus raško, rodo darbštumo pavyzdį, – būkime ir mes tokie) išmokė ir tokių: Książe Witold nie próżnował na litewskim tronie, pierś do zbroji zahartował, a do miecza dłonie* (Kunigaikštis Vytautas netinginiavo Lietuvos soste: užgrūdė krūtinę šarvams nešioti, delnus ginklams vartoti).
----------
* Poterių ir eilėraščių mokė mane lenkiškai, nors kalbėti lenkiškai tada dar nemokėjau.
(Lietuva, 1927-07-19, nr. 160, p. 2)

Tą eilėraštuką apie voverėlę radau sentimentalisto Franciszeko Dionizo Kniaźnino apie 1790-us sukurtoj sieliankoj Trzy gody, tik be cituotojo moralo; bet poezija dažnai būna „patobulinama“, ypač auklėjamaisiais tikslais.
Įdomesnis atvejis su posmu apie Vytautą. Atsiminimuose apie pirmąjį savo mokytoją Lauryną Ivinskį (mokė nuo 1865-ų rudens gerus metus) Petkevičaitė-Bitė jau rašo, kad šitą eilėraštį ją išmokęs Ivinskis:

Per skaitymo pamokas jis gražiai man pasakodavo apie Jogailos krikštą, apie visos mūsų tautos krikštą, apie vaidilutę, tapusią kunigaikštiene Birute, apie jos sūnų Vytautą, didelį karžygį, apie kurį turėjau ir gražų eilėraštį išmokti, pirma betgi lenkų kalba:

Książe Witold nie próżnował
Na litewskim tronie.
Pierś do zbroji zahartował,
A do miecza dłonie.

(Laurynas Ivinskis, Raštai, 1995, p. 541)

Bet „Ypatiškų atsiminimų saujoj (iš mųsų atgyjimo pradžios)“ kitaip:

Neatsimenu su Ivinskiu jokio pasikalbėjimo arba apie tėvynę, arba apie savo tautą. Tik etikos klausimus mėgdavo jis iškelti ir mėgdavo apsakinėti apie visokių gyvulių gyvenimą. (Vilniaus žinios, 1907-12-02/15, p. 3)

Kuo giliau miškan, tuo tamsiau; pagaliau beveik nesvarbu, kas tą eilėraštį apie Vytautą būsimąją rašytoją išmokė – močiutės sesuo vienuolė ar Ivinskis. Svarbiau būtų išsiaiškint, koks visas tas eilėraštis ir kas jį sukūrė. Ivinskio Raštus parengusi Regina Mikšytė komentaruos tepateikia tik posmo vertimą lietuvių kalbon.
Gal jau kas ir yra atkapstęs, tik nepastebėjau/neužtikau?
P.S. (04-16) Paklausiau Ramunės B. ir Brigitos S., gal kartais jų akys jau buvo ką nors panašaus sutikę, – deja, ne. Bet žadėjo turėt galvoj.