(1044) Istorijos trupiniai, 1905: geriausias draugas ir baisiausi priešai

Jonas Kėkštas iš Būkliškės

[Pretekstas toks: ėmiau kolekcionuot nuotraukas, kur žmonės su dviračiais. Na, žmonės kaip žmonės, o apie dviračius nedaug išmanau, tad pradėjau domėtis.]

Praėjus trim dešimtim metų po vad. 1905-ų revoliucijos Dienoj buvo išspausdintas J.M. (gal Jono Matuso, o gal ir ne) straipsnelis „Vilniaus ir Kauno sargai revoliucijos metu“:

1905 metų sukilimas prieš didįjį karą Rusijoj didžiule ir galinga savo banga atsimušė į Lietuvos krantus ir šiokiu ar tokiu būdu buvo išjudinusi visą kraštą. Be paprastų materialinių gerbuvio reikalavimų tuometinė Lietuvos socialdemokratų partija ir kiti tolygūs lietuvių inteligentijos sluogsniai buvo, kaip žinome, savaime iškėlę ir tautiškus motyvus, nes reikalavo sušaukti Vilniuje seimą. Be to, dar kova buvo vedama, kad išvyti rusus mokytojus, netarnauti rusų kariuomenėje. Šiandien senųjų revoliucijonierių daugumoj pažiūros pasikeitę. Jie jau yra sukūrę kitokias šių dienų dvasiai atitinkančias politines partijas, bet, tur būt, visi be išimties savo jaunystės romantiką, 1905 metus prisimena.
– Didžiausias tų laikų revoliucijos priešas buvo sargas, o draugas dviratis, – sako Kipras Bielinis. – Dviračiai tais laikais Lietuvoje buvo dar retokas svečias. Ir uriadnikai sužinoję, kad kas nors dviračiu nuvažiavo, neapsirikdavo nutarę, kad tai revoliucijonierius. Bet už tai nepavydavo. Ne vienam 1905 metų sūkurio dalyviui dviratis išgelbėjo gyvybę, ne vienas su dviračiu apvažinėjo visus Lietuvos miestelius.
Daktaras [Antanas] Garmus pasakoja:
– 1902 metais Kauno Žaliakalny ponios [Onos] Eidrigevičienės namuose man teko suruošti pirmąjį lietuvišką vakarą. Tame vakare be manęs dalyvavo a.a. komp. Naujalis, Maironis, nūdienis Čekiškės klebonas [Dionizas] Vaitkevičius ir kiti. Su lenkais, tiesa, teko peštis, nes jie mūsų nesuprato, bet vis dėlto šiaip ar taip didžiausi mūsų priešai buvo kiemsargiai.
– Kokiu gi būdu?
– Labai paprastai, – atsako man beveik visi žinomi revoliucijonieriai, su kuriais teko kalbėti, – kiemsargiai buvo policijos papirkti ir jie buvo baisesni, negu mikliausi ochrankos agentai. Labai daug į caro manifestą, suteikusį šiokių tokių, kad ir apgaulingų laisvių, patikėjo, bet kiemsargiai, tur būt, nė vienas. Jie tokiu pat akylumu sekdavo kiekvieną savo gyventoją ir net 5–10 rublių arbatpinigiai negalėjo kiemsargių širdies palenkti tuometinių idėjų pusėn. (Diena, 1935-09-15, nr. 37, p. 5)

Belieka sužvejot nuotrauką: 1905-ų revoliucionierius su dviračiu, bet vargu ar pavyks. Kol kas seniausia šita; pardavėjas mano, kad galima būtų datuot: iki 1918, aš spėju, kad apie 1920. Ir dar reikia išsiaiškint dviračio gamintoją.

Prieduras (2019 IV 30) Dar negerą žodį apie kiemsargius užtikau – Vandos Daugirdaitės-Sruogienės atsiminimuos, kaip Antrojo pasaulinio karo metu padėjo žydams. Norėję Sruogos pas save Vilniuj, Tauro 10, priglausti Alytaus advokato dukrą Bokšickaitę, bet nesiryžę, nes:

Mūsų kiemsargė buvo žinoma visų saugumų agentė: lenkų, NKVD, Gestapo – visai nepatikima. (Kultūros barai, 2002, nr. 7, p. 80)

(613) Užparaštė, xci: beviltiškas pasvajojimas

prof. Balys Sruoga
Leo Kagano šaržas
Sekmadienis, 1933-02-12, p. 1

Pirmuose keturiuose š.m. Metų numeriuose paskelbtos šešios dešimtys Balio Sruogos laiškų žmonai Vandai Daugirdaitei-Sruogienei ir dukrai Daliai iš Stutthofo (pirmos dvi porcijos prieinamos jau ir internete: publikaciją parengusios Neringos Markevičienės įvadas; nr-y 1-am, nr-y 2-am). Laiškų vertimai ištisai skelbiami pirmąkart (originalai dar niekur neskelbti).
Originalai rašyti vokiškai (nes Stutthofo koncentracijos stovykloj nebuvo cenzoriaus, mokančio lietuviškai);  (at)versti į lietuvių kalbą žmogaus, kuris bene geriausiai pažinojo Balį Sruogą (ne tik kaip žmogų, bet ir kaip rašantį žmogų, ergo, jo stilių), – žmonos; jinai ir būtiniausius paaiškinimus pridėjo (ypač vertingi ezopinės kalbos – kad konc. lagerio cenzorius nesuprastų – „vertimai“). Dvigubai vertinga publikacija.

Jei kas paklaustų: tai ką tikrai įdomaus / egzistenciškai vertingo esi perskaitęs šiais [2014] metais? – nedvejodamas atsakyčiau: pirmiausia Sruogos laiškai iš Stutthofo.
Jei ir jūs perskaitėt/perskaitysit šią publikaciją, galbūt ir ir jums kils tokia mintis: va jei būtų galima perskaityt ne tik Sruogos laiškus, bet ir žmonos bei dukters laiškus Sruogai Stutthofan! – tai būtų toks non fiction kūrinys, kurį pagal moralinį poveikį drąsiai būtų galima gretinti su paveikiausiais pasauly žinomais šio žanro tekstais.
Sruoga savo laiškuos prašo ne siuntinių su lašiniais (labai ačiū už juos) ar taboka (labai labai ačiū), bet pirmiausia laiškų, nes „[k]iekvienas Tavo laiškas yra man kaip šventadienis!“ – Konc. lagerio šventadieniai – kas nenorėtų žinot, kas tai yra? – Kita vertus, jau kai žmona su dukra atsiduria Vokietijoj, vis prašoma: aprašyk, Vanduk, kaip atrodo aplinka, kurioj jūs gyvenate, – kad galėčiau įsivaizduoti esąs kartu su jumis; rašytojo vaizduotei reikia apmatų/apribų; ir jis juos gauna, kaip galima spręst iš tolesnių laiškų; santykiai su Dukra: irgi pakimba teperskaičius Tėvo žodžius; etc.
Kaip prasminga būt perskaičius visą susirašinėjimą, o ne tik Balio Sruogos laiškus žmonai ir dukrai! – Deja.

Iki Stutthofo konc. lagerio evakuacijos į Oldenburgą 1945-ų pradžioje žmonos ir dukros laiškai turėjo būt Sruogos žinioj. Ar kas nors galėjo uždraust juos pasiimti su savim? Vargu; juk cenzorius jau buvo peržiūrėjęs. Pasiėmė? Greičiausiai taip, nes tokių dalykų negali žmogus užmiršt pasiimti. Bet: ar jie buvo toj pačioj kuprinėj, kaip, tarkim, lagery parašytos dramos, kurias (iš)nešė bambizas nuo Biržų Jonas Šernas? Galima spėt – taip grubiai, žiauriai, kad žmonos ir dukters laiškai buvo ne kartu su kūrinių rankraščiais, o atskirai; ir pasimetė kažkur pakeliui – pakeliui link gyvybės; ir niekas niekur nemini jų, tų laiškų, žmonos ir dukters laiškų vyrui ir tėvui Stutthofan, likimo.
Taip maniau; šiandien dar šnektelėjau su publikaciją parengusia coll. Neringa M. – ir ji nieko nežino apie to laiko laiškų Sruogai tolesnį, po 1945-ų, likimą.