(1247) Visiškai tarp kitko: du žodžiu, kurių nėr LKŽ, ir praeito amžiaus pradžios hipiai

ernardo Žukausko (*1897 Maišymuose, nugyvenusio daugiau kaip 100 metų), iš profesijos teisininko, pagal pažiūras – ateitininko, atsiminimų pluoštas apie jaunystės laikus I-jo pasaulinio karo tremtyje 1960-ais paskelbtas Chicagos Drauge, o kitąmet Lietuvių krikščioniškosios demokratijos studijų klubas pasirūpino atskiru leidiniu. — Atsitiktinai papuolė į rankas; kai kas labai įdomu pasirodė (kad ir 1917-ų birželį Petrapily vykusio Visos Rusijos lietuvių seimo prisiminimas; lt.wikipedijos straipsny į šaltinius įtraukti Martyno Yčo atsiminimai; galėtų būt ir BernŽ bent jau paminėti, daug vietos tam seimui skirta: p. 66–82; ir dar pakeliui išaiškinami kai kurie Adomo Varno piešti seimūnų šaržai, sudėti leidinin Ant politikos laktų: pvz., kodėl po Mykolu Sleževičium užrašyta „Eisiu, eisiu, kurgi neisiu, jei močiutė liepia“.)   

1
LKŽ visokių -elninkų yr; o to, kokiu save BernŽ vadino, – nėr.

Esu dzūkas, tad karštakraujis. Prie kiekvieno svarbesnio gyvenimo pasireiškimo neiškęsdavau savo dvylekio neprikišęs. Prof. K. Pakštas tokio tipo žmones vadindavo bruzdelninkais. Prie tokių bruzdelninkų ir save priskirdavo. Tokiu bruzdelninku buvau ir aš. [...] Mano draugai ir vadai, pastebėję mano polinkį bruzdėjimą, skirdavo įvairiems darbams ir uždaviniams. (p. 9, 11; p. 10-tam bruzdelninko BernŽ nuotrauka)

Taigi: bruzdelninkas – linkęs bruzdėti, nenustygti vietoj, įvairių sumanymų ir darbų griebtis žmogus.

2
Sudurtinių būdvardžių, kurių pirmas dėmuo įvair-, palygint daug LKŽ užfiksuota. BernŽ Paaiškinamajam žody, parašytam knygelę ruošiantis išleist, radau dar vieną.

Baigusių mokslus specialistų [nepriklausomybę atkūrusi] Lietuva laukte laukė. Sulaukusi [grįžusių iš Rusijos, kur buvo per Didįjį karą pasitraukę] apkraudavo darbais, kad net nugarkauliai braškėjo. Be to, dar visuomeninis darbas, kultūrinė veikla ir vidaus politinės kovos. Jose įvairiažiūrė moksleivija ir studentija aktingai dalyvavo. (p. 6)

Įvairiažiūris, -ė – skirtingai į gyvenimą žiūrinčių, skirtingas pažiūras, pasaulėžiūrą turinčių žmonių bendruomenė (negerai nusakiau reikšmę, reiktų dar pasukt galvą). [O sovietmečiu žmones siekta paverst vienažiūriais.]

3

Prisimena BernŽ ir tą pažiūrų įvairovę, įvairiažiūrystę XX amžiaus pradžioj:

Jau prieš 1905 metų Vilniaus Lietuvių Seimą turėjome tris susiformavusias partijas: socialdemokratų, demokratų ir krikščionių demokratų. [...] Nežinau kurios politinės partijos žmogus ar žmonės krikščionis demokratus ir kitus katalikus, besireiškiančius visuomeniniame darbe, pavadino atžagareiviais [LKŽ šito žodžio antra reikšmė bent jau tikslintina, kad pirmeivių manymu, atsilikusių pažiūrų žmogus, reakcionierius; ir ar tikrai tokia reikšme jį vartojo Vaižgantas?], o socialdemokratus ir demokratus – pirmeiviais. Katalikai atžagareivių vardo neprisiėmė, bet tas kitas dvi grupes vadino jų pasirinku pirmeivių vardu. Sūduvių-suvalkiečių liaudis pirmeivius vadino vienu žodžiu – cicilikais, cicilistais, o 1905 metais pradėjo dar vadinti ilgaplaukiais. [Už tokio įvardo nebuvau anksčiau užkliuvęs.] Tas vardas buvo prikabintas todėl, kad kaimiečiai, norėdami pasirodyti pažangiais ir išsiskirti iš atžagareivių tarpo, auginosi ilgus plaukus. Tie ilgaplaukiai apie politines partijas, juo labiau apie socializmą jokio supratimo neturėjo. Savo „veikla“ jie sukompromitavo Lietuvos anticarinę revoliuciją ir atbaidė nuo jos tokius lietuvius, kurie, įsijungę į revoliucinį sąjūdį, žinojo, ko siekia ir ką daro. (p. 27)

Pastraipos pabaigą skaitant prieš akis iškilo ilgaplaukis jaunuolis Balys Sruoga (nuotrauka, aišku). — Ir vad. ilgaplaukiai turėjo turėt savo pažiūras, tik va kaip jas įvardint? Apolitiški buvo?