(977) Ars memorativa: apie Mackaus knygą

erai, kad yra ką prisimint ir nemalonesnio. Malonūs prisiminimai būna tokie skysti, lyg per rūką, o kurie nemalonesni – tokie reljefingi.
Vakar buvau Šlapelių namuos. Algimanto Mackaus poezijos vakaras „Aš noriu tik žalios“ iš ciklo „Išėjusiems – sugrįžti“. Besiklausydamas poezijos ne tik galvojau, kaip galėčiau pasiginčyt su žodį apie Mackų tarusia Dalia Satkauskyte (ne Parulskis, o a.a. Valdas Gedgaudas paskutinis ryškiausias mackininkas), ir šiaip, pamačius apiplyšusią knygą Ir mirtis nebus nugalėta (Egidijus Stancikas savo egzempliorių buvo prieky ant tokios lyg spintelės pastatęs), visokių atsiminimų sukilo.
Viskas prasidėjo maždaug 1990-ų, regis, rudenį; dirbau „Vagos“ leidyklos Lietuvių literatūros palikimo redakcijoj. Be kitų leidybos krypčių, ir egzodo rašytojų knygos ėmė eiti be visokių viršaus leidimų. Ir Mackų reiktų išleist, buvo nuspręsta. Tokios gražios rinktinės, kokia išėjo Amerikoj – Augintinių žemė, 1984, su Prano Lapės piešiniais, „Vaga“, aišku, nepakartos, tai gal galima būtų Mackų pristatyt kuo išsamiau, ne tik kaip poetą? Parašiau laišką Algirdui T. Antanaičiui, išsamiausios biografinės apybraižos autoriui (buvo Metmenyse 1981-ais), klausdamas, kur dar, be Margučio, ieškot Mackaus tekstų. Pasiūlė kreiptis į poetę Živilę Bilaišytę, kuri 1971-ais, baigdama Pedagoginį Lituanistikos Institutą Chicagoj, parengė Mackaus bibliografiją, ten esą užfiksuoti ir tekstai, pasirašyti slapyvardžiais. Parašiau, paprašiau, atsiuntė. Vienintelė vieta, kur Lietuvoj sukaupti išeivijos periodikos komplektai, buvo vad. Partijos istorijos institutas. Tuolaik jam vadovavo Vanda Kašauskienė (rašytojo Raimondo K. žmona), be to, toks laikas buvo, kad visi norėjo prie gerų darbų prisidėt, – sėdėdavau po kelias valandas ten ir ranka nusirašinėdavau iš laikraščių; o Nacionalinėj (ten buvo kopijavimo aparatų) dariau kopijas iš žurnalų. Susikaupė medžiagos nemažai, ir skyrius „In memoriam“ susidėstė.
Iš to laiko prisimena griausmas iš giedro dangaus – Dalios Bilaišytės laiškas, rašytas 1991-11-12:

Gerb. V. Gasiliūne,

Rašau su liūdna žinia, kad šių metų rugsėjo 23 d. mano sesuo, Živilė Bilaišytė, mirė. Žinau, kad ji buvo nesenai atsiuntus savo darbą – A. Mackaus bibliografiją ir kad jūs šį darbą vertinot. Ji labai džiaugėsi, kad darbas jus pasiekė. Stebėjosi, kad nors kai atliko mažai jį vertino, iš tikrųjų yra labai naudingas, padės kitiems. Labai apgailestavo jūsų vargą ir laiko praleidimą perrašant darbus. [...]

Komentarus baigiau rengt 1992-ų gegužės 4 (30-metis). Knyga pasirodė po daugiau negu pustrečių metų. Per tą laiką išėjau iš „Vagos“, pradėjau dirbt pas Saulių Žuką „Baltose lankose“. Mėginau atsiimt knygą („BL“ žadėjo išleist nedelsdamos ir gražiau), bet nieko iš to neišėjo, Aleksandras Krasnovas, tuolaik „Vagos“ vyr. redaktorius, nesutiko atiduoti: mes išleisim (parėmė Atviros Lietuvos Fondas).
Knygai pagaliau išėjus, neilgtrukus, 1995-01-20, 7 meno dienose pasirodė Liudviko Jakimavičiaus, nuolatinio savaitraščio bendradarbio, recenzija (nepalanki, švelniai tariant):

knygos dailininkas Saulius Chlebinskas (1953–1999)

Geras daik[t]as, bet su broku

Algimantas Mackus. IR MIRTIS NEBUS NUGALĖTA. Vilnius, Vaga, 1994, 735 p., 7000 egz.

Nudžiugau išgirdęs, kad po kelerių metų stumdymosi ir odisėjų iš vieno „Vagos“ stalčiaus į kitą pagaliau pasirodė Algimanto Mackaus knyga „Ir mirtis nebus nugalėta". Tyčia rašau „knyga“, nes negaliu jos pavadinti pomirtiniais rinktiniais raštais dėl daugelio priežasčių.
     Su tų pačių metų signatūra (1994) „Vagos“ leidykla išleido (tiksliau – perleido) Antano Škėmos rinktinius raštus su Algimanto Bučio įžangos straipsniu ir čikagiškio leidimo komentarais. A. Škėmos ir A. Mackaus likimai taip metafiziškai ir tragiškai susiliečia, kad ir jų palikimo gretinimas gali būti ne vien atsitiktinės mirties faktu paremtas (abu žuvo autokatastrofose). Pavartęs ir vieno, ir kito pomirtinius leidinius, vis dėlto turiu pastebėti, kad labiau pasisekė Antanui Škėmai, nes jo raštus sudarinėjo artimi jam žmonės – amžininkai, „egzilai“. Beje, Virginijus Gasiliūnas – A. Mackaus knygos sudarytojas, matyt, patyrė daugybę sunkumų ir nepatogumų sudarinėdamas šią knygą. Visų pirma jam neteko matyti gyvo poeto, antra – jis „egzilų“ patirtį žino tik iš knygų, o trečia – sudarant tokio pobūdžio knygą yra būtina pasiknisti ne vien Lietuvos bibliotekose. Beje, sudarytojas ir pats prisipažįsta savo komentaruose, kad ne visa medžiaga jam buvo prieinama – kad naudojosi daugiausiai tik publikacijomis bei labai nedidele dalimi tekstų, kurie dūli užjūrių archyvuose ir rankraštynuose. Gal todėl tokie mėgėjiški, neakademiški ir komentarai, lyginant su A. Škėmos raštais. Kai kurie aiškinimai beveik paraidžiui perrašyti iš labai abejotiną vertę turinčios 1972 m. išleistos Lietuvoje Algimanto Mackaus rinktinės „Poezija“. Ir su šia knyga poetui nepasisekė. Ilgame įžangos žodyje šmėkščiojo gana talentingai inkrustuoti žaibolaidžiai: „pseudopatriotinės emigracinės literatūros srautas“, „gan lėkštai reiškiamas tėvynės ilgesys“, „žodynas, pasiskolintas iš reakcinės emigracijos“ ir t.t. (A. Baltakis). Beje, reikia ir prisipažinti, kad tokius beveik groteskiškus tekstus mokėjome ir perskaityti, ir dešifruoti, visai nekreipdami dėmesio į tai, ko reikalauja „ciesorius“ Zimanas ar Brežnevas.
     Tuo keisčiau atrodo dabar išleistas Algimanto Mackaus viso gyvenimo tekstų rinkinys be jokio įvadinio sudarytojo žodžio. „Amicus Plato, sed magis amica veritas“, Virgi.
     Knygos priešlapyje „Vagos“ leidykla dėkoja poeto motinai Marcelei Mackuvienei už mokyklų bibliotekoms nupirktus šio leidinio egzempliorius. Atviriausiai prisipažinsiu, – jei būčiau dabar moksleivis, tikrai neskaityčiau tokios knygos, kurios pradžioje nėra jokių nuorodų, kas yra jos autorius, kokį gyvenimą jis nugyveno, kokia buvo jo pasaulėjauta ir pasaulėžiūra, kada jis gimė ir kada žuvo. Turiu begales sentimentų Liūnei Sutemai, kurios poetiniu tekstu pradedama knyga, bet tas beveik proginis tekstas apie A. Mackaus pomirtinį rinkinį „Chapel B“ tikrai neaprėpia nei visos jo kūrybos, nei to, kas į šią knygą pakliuvo. Juolab, kad poetės tekstas yra metaforiškas, kuriam suprasti nepakanka vien A. Mackaus kūrybos, o reikia šiek tiek išmanyti ir pačios Liūnės Sutemos poetinį bei gyvenimo kontekstą.
     Niekaip negaliu suprasti: jei pats Virginijus Gasiliūnas nesugebėjo parašyti įvadinio straipsnio, kodėl tikrai apžvalginį Algirdo Titaus Antanaičio parašymą „Algimantas Mackus: Biografijos ir būdo bruožai motinos ir draugų prisiminimuose“ nukėlė beveik į pačią knygos pabaigą. Joks Lietuvos moksleivis neskaitys knygos taip, kad tik 609-ajame puslapyje sužinotų, kas buvo jos autorius, kaip klostėsi jo santykiai su ganėtinai pakrikusia išeivijos bendruomene.
     Viena bėda dar ne bėda. Atskirai ir ilgai būtų galima šnekėti ir apie knygos meninį vaizdą. Man regis, padaryta didžiausia klaida, kad knygą užsimota iliustruoti kaip kokį poezijos rinkinį (dailininkas Saulius Chlebinskas). Jo „kapiliarinė“ grafika, be abejo, papuoštų Alio Balbieriaus poezijos rinkinį, bet šalia A. Mackaus kieto dylaniško kalbėjimo ji tikrai „nesuskamba“. Nesuprantu, negi nebuvo įmanoma gauti nors vieną poeto nuotrauką bent jau knygos pradžiai. Jei kas manęs būtų paprašęs, tikrai būčiau iš užjūrių atvežęs – ir ne vien tik nuotrauką.

Po savaitės (1995-01-27) 7MD išspausdino atsakymą:

Atvirlaiškis Liudvikui Jakimavičiui dėl Mackaus knygos
Pone Liudvikai, išmaningasai vertintojau, Tavo opusas įkvepiantis, ir negaliu neatsiliepti. Pirmiausia – Mackaus knyga ir yra knyga, o ne rinktiniai raštai, tad jokie „tyčiai“ visai nereikalingi. Lyginti Škėmos perleidimą su nauju dalyku, aišku, galima, bet neprošal būtų priminti, jog tokio perleisti galimo daikto, kaip Mackaus rinktiniai raštai, mačiusieji ir pažinojusieji poetą etc. nėra parengę ir išleidę. Taip, Liudvikai, aišku, negerai, kad per vėlai gimiau ir gyvenu Lietuvoj. Dar reikėjo paklaust: „A počemu bez šapki?“, ir viskas būtų buvę galutinai aišku.
     Dabar dėl svarbiausio dalyko – dėl Mackaus rankraščių. Turiu pasakyti, jog jie ne dūli užjūrio archyvuose ir rankraštynuose, o yra privataus asmens, neatsakiusio į mano laiškus, rankose. Ir, matyt, ne tik į mano laiškus, nes po Dalios Juknevičiūtės mirties išeivijos periodikoje nebuvo nė vienos Mackaus kūrinių publikacijos, parengtos iš rankraščių. (Štai todėl ir yra tik knyga, o ne rinktiniai raštai.)
     Sakyti, kad komentarai mėgėjiški, neakademiški, nepateikiant jokių argumentų – Tavo reikalas, bet dėl žodžių, esą komentarų dalis paraidžiui nurašyta nuo 1972 metų „Poezijos“, – reiktų tiesiog spjaut Tau į barzdą sakant: „Tai šmeižtas“. (Ir nei amicus, nei juo labiau Plato čia niekuo dėti, kai jausmai valdo protą.) Sakau: tai melas, ir padorumas reikalautų atsiprašyt.
     Tavo pasigestasis įvadas (kas, kada, kur, ką, kaip etc.) man atrodė nereikalingas, nes: (1) knyga rengta žinantiems, kas yra Mackus, (2) kadangi yra skyrius „In memoriam“, kartoti nebuvo prasmės, o (3) kūryba pati kalba; interpretuoti ją dera ne knygos įvade, bet atskiruose straipsniuose bei monografijose. O dėl sumoksleivėjimo, – nors tai ganėtinai sunku, bent man, drįstu priminti moksleiviui L.J., kad jo literatūros vadovėlyje apie Mackų ir Liūnę Sutemą yra atskiras skyrius. Vadovėlį reiktų pasiskaityti, o Mackaus knygos, jei nenori, – neskaityk.
     Dėl skyrių atsklandų (ne iliustracijų) nesileisiu į ginčus, nesijaučiu gerai išmanąs šią sritį. Kad reiktų nuotraukos – ir aš rengdamas knygą taip maniau ir siūliau dailininkui; dabar džiaugiuos, kad nuotraukos nėra, nes tokiu būdu atspaudus vargu bau pažintum žmogų.
     O didžiausią įspūdį Tavo opuse padarė tai, jog, išaiškinęs, kas ir kaip turėjo rengti norimuosius matyti Mackaus rinktinius raštus, diagnozavęs mano kūrybinę impotenciją ir apkaltinęs plagijavimu etc., sugebėjai nė pusės žodžio nepasakyti apie „smulkmeną“, dėl kurios rengta ši knyga, – apie paties Mackaus tekstus. Sektinas profesionalios recenzijos pavyzdys. Sveikinu!

Dabar skaitydamas šitą sankirtą pagalvojau: svarbiausia buvo surinkt daiktan Mackaus tekstus; rinktinių skirtingoms skaitytojų grupėms galima parengt kiek reikia. Tai, kas nepateko knygon, esu čia paskelbęs (ne tiek jau daug atsirado):
— trys laiškai Daliai Sruogaitei;
— Antano Škėmos Vieno ir kitų recenzija ir replika;
— Tennessee Williamso Stiklinis žvėrynas (apie pjesę ir pastatymą).