(1052) Užparaštė, cxxxv: iš ginčų su Mackum dėl mirties

(Pernai serijoj „Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius“ išėjo Algimanto Mackaus kūrybos rinktinė Jo yra žemė, parengta Dalios Jakaitės. Įvade radęs sakinį „Su Mackum [Valdas] Gedgaudas kalbasi nuo pirmos iki paskutinės savo knygos“ prisiminiau įrašą, kur Valdą G. pavadinau paskutiniu ryškiausiu mackininku; bet nėr noro apie tai čia, skliaustuos, dar samprotaut, ir vargu ar ką prasmingo pajėgčiau užrašyt. Tik užfiksuosiu dvi abejones, imančias krebždėt galvojant apie pastarąją AlgM rinktinę: — Ar geras variantas rinktinę pavadint vieno iš rinkinių vardu? Labai abejoju. — Ar serijos pavadinimas turėtų turėt įtakos kūrinių atrankai? Lyg ir turėtų. Jei taip, negi Mackaus-Pagėgio Elegijos yra XX amžiaus lietuvių literatūros lobis? Na ne. Per plona knyga būt buvusi? Kelis iš rinkiniuos neskelbtų eilėraščių buvo galima pridėt ir dar šį tą iš savivokinių svarstymų.)

Siela paliks, bet sielos neliks.
Ir mirtis nebus nugalėta.
— — — — — — — — — — — —
Kūnas paliks, bet kūno neliks.
Ir mirtis nebus nugalėta.
— — — — — — — — — — — —
Laikas paliks, bet laiko neliks.
Ir mirtis nebus nugalėta.

Paskutinė – galbūt žinomiausia Algimanto Mackaus parašyta eilutė (iš Chapel B „Triumfališkosios“; nors mėgint suvokt posmų priešpaskutines įdomiau; tas kilmininkas, kiek jis dalies kilmininkas, kiek išreikalautas neiginio?).
Protu suvokiamas teiginys apie visa įveiksiančią mirtį (Dylano Thomo kalba tariant, death shall have dominion), kuriam instinktyviai noris prieštaraut. Kad ir taip, kaip Šuliny (PK 1988) Aidas Marčėnas:

aš niekada neišmoksiu mirties kalbos
(net paskutinę akimirką)

nes ir mirę kalba su mumis tik tiek
kiek jie yra gyvi nes nėra mirusių
yra tik tai
ką siekia mūsų gyva atmintis
(„Triušių narvas“, 4; p. 71)

Būtų įdomu tokia miniantologija su paantrašte: lietuvių mirties poezija. Mirtis juk ne tik filosofijos mūza, kaip manė Schopenhaueris.
Nesu specialiai ieškojęs, kas ginčijos su Mackaus ištara, kad mirtis nebus nugalėta. Iš atminties (ir popieryno) tik šis tas išniro.
— Erika Drungytė mirtį mėgina įveikt žirgu šokdama kiton, didžiųjų raidžių, plotmėn, kurią egzistuojant gali tikėt, gali ne:

Kūnų neliks. Bet liks Žodis
Ir Dievas nebus nugalėtas
— — — — — — — — — — — —
Vardo neliks. Bet Šokis[*] liks
Ir Dievas nebus nugalėtas
— — — — — — — — — — — —

Erika Drungytė ir Valdas Kukulas; Lapės, 2006-05-26

Pasaulių neliks. Liks Gyvenimas
Ir Dievas nebus nugalėtas
(„Atitartinė Algimantui Mackui“, Patria, 2015, p. 64–65)
[* Ar tai ne aliuzija į Marčėno Šokius (2008), kur daug apie mirusius?]

— Metuos (2010, nr. 3) buvo Valdo Kukulo eilėraščių publikacija; pirmasis:

Nieko nėra, kas mirtų
Ar būtų mirę. Durpyne
Durpių seniai nėra, o bruknės
Raudonuoja, nors mirk patsai.
Ir tada supranti: po durpynu
Driekias tikrieji miškai.

Tavo kaulai labiau sudūlės
Ten nei čia. Kas naktį
Tu kalbiesi su motina, tėvu.
O sakyk, ar kalbėjais
Taip gyvai su gyvais jais? Niekas
Neišlieka ilgiau negu kraujas.

Kraujo balsas jungia ne žmones.
Šitas ežeras mirtų be šitos
Miško laukymės, o šitas
Vilkas be mano stirnos. Mano, –
Sakau ir žinau, kad tai mano. (p. 37)

Galbūt klystu mėgindamas suvokt, ką norėjo pasakyt ValdK: tai, su kuo mes esam susisaistę, kame įklimpę, ką vadinam gyvenimu, yra negyvenimas, tad ir tai, ką vadinam mirtim, – nemirtis; tikroji būtis yra tai, kas buvo, ko nebėr kitiems, ką tik aš suvokiu; tik tai tikra. — Antras tos publikacijos eilėraštis, kuriame irgi galima pastebėt ginčo su Mackum atspindžių, lyg papildo ir pratęsia pirmąjį:

Akmens ant akmens neliks,
Bet išliks neapykanta. Rožės
Nesiglaus viena prie kitos, bet išliks
Mūsų meilė. Nebūsim čia, eisim
Ten, kur pėdsakų jokių nelieka,
Kur nėra jokios meilės nei pykčio.

Neapykanta mintanti meilė tikra
Kaip vanduo. Akmens ant akmens
Neliks, bet šaltinis upe pavirs,
Krūmo gaisras – ryto žara. Nėra
Mūsų žemėje mūsų, nėra
Jokio pėdsako, kad kada buvom.

Užtat šitos grotos lietaus
Yra amžinos. Amžinos buvo
Iki šiol pilnaties ir delčios vienutės
Ir palatos. Tačiau kaliniai, ligoniai
Jose negyvens. Akmens
Neliks ant akmens. Jau neliko.

Akmens ant akmens neliks,
Tačiau kerštas išliks, o ypač
Kerštas mylinčių, ergo, mylėjusių.
Rožės pavirs nuodais, o aukso
Žiedas virs kilpa. Bet nieko
Tai nereiškia jau nesantiems.
                         Buvusiems. (p. 37–38)

ValdK eilėraščiai, dingojas, iš tų būtinybinių, išsiveržiančių, o ne ištraukiamų ar sudėliojamų. (Yra sakęs [≈]: jei užeina eilėraščiai, metu visas apžvalgas, jau verčiau temano, kad užgėriau ir neparašiau.)