(1055) Murmuratio, iv

el. paštu gautas pa(si)sveikinimas

1
(Ko toks liūdnas, lyg Lietuvą būtum pardavęs? – paklausė ketvirtadienį kolegė (o gal tik pasigirdo). / Nei liūdnas, nei ką, svarstau, ką  geresnio tokia proga buvo galima sugalvot už šitą pranešimą, tinkamą mokslinei konferencijai, bet ir ten būtų buvęs per ilgas. / Taigi žmogus ką tik knygą išleido. / Betgi čia ne knygos pristatymas. / Tai ir Marijos Vileišytės poezijos vertimai nepatiko? / Iš klausos sunku spręst; nelabai, nereikėjo mėgint rimuot, ir ritmas kai kur šlubavo. / Eik tu niurzga geriau į viršų, yra torto. / Trispalvio? / O ką? / Nemėgstu torto, – pasakiau beveik teisybę, – ir šampano ne, – pridūriau teisybę. – O ko dar yr? / Kibinų. / Gerai, einu.)
Trispalviai blynai, trispalviai paprikų rinkiniai, trispalviai kaklaraiščiai etc., nežinau, man tokie dalykai nepatinka; ypač nepatiko net prieš Prezidentūrą pastatytas #LT100, kurį perskaitai: Lietuvai 100, o ne Lietuvos Respublikai 100; manau, kai kurių žmonių galvose šita šventė pridarė painiavos; džiugi nuotaika iki pirmadienio išgaruos, o painiava liks.
Ir dar apie vieną dalyką – Prezidentės skelbtas lenktynes: švęsk kuo išradingiau ir laimėk; darymą iš šventės varžybų. Prisiminiau tokią istoriją. Yra Dzūkijos nacionaliniam parke kaimas – Musteika, ir upelė tuo pat vardu yra; Šiaurės Atėnuos 2007 VIII 25 (nr. 32, p. 11) buvo išspausdinti Emilijos Liegutės pasvarstymai apie kaimą ir upelę. „Musteikiškiai sielvartauja dėl pelkės prarytos upelės, mėgina pjauti tas ‘šunažoles’, bet kuo daugiau pjauni, tuo labiau želia. O reikėtų išvalyti nusėdusį dumblą, pagilinti upelę – ir malonus vandens čiurlenimas vėl skambėtų, moterys vėl lėktų ant tiltelio nusiplauti kojų, išvelėti žlugto...“ Į tokias svajones sureagavo Henrikas Gudavičius: „Įsivaizduokim tiktai: autorei norisi, kad išvalytas Musteikos upelis čiurlentų ir skambėtų! Kada Musteika skambėjo? [...] lėtame pelkių ir miškų krašte – lėtos yra ir upelės. Nereikia jų nei valyti, nei skubinti. Niekaip upelė negali čiurlenti, jei per vieną kilometrą nukrinta tik penkiolika centimetrų. Antai Grūda savo žemupy [...] nukrinta net keturis metrus per kilometrą, todėl ir šniokščia, ūžia, čiurlena. Prašom ten eiti ir klausytis.“ (ŠA, 2007 IX 8, nr. 34, p. 11) — Kodėl tą Musteiką prisiminiau? Nes nepatinka tendencija skatint visus elgtis vienodai – entuziastingai, džiaugsmingai ir pan. Kas nešokinėja – tas ...?

Vilniaus viešojo transporto talonas, verso
2018 II 14

2
 „Niekad nesupratau tų gimimo/mirties datų minėjimų“, – parašė pastabą Giedrė Kazlauskaitė prie įrašo apie mirtadienius ir Jurgį Bielinį. Normaliem žmonėm reikia progų, – sureagavau; pasitikslinu: slunkiam reikia progų, ir dar kad kas iš šono baksteltų. — „Nuo to, ką darote ir kaip gyvenate, priklauso, pakelta ar nuleista galva stovės mūsų Valstybė“, – perskaitė Prezidentė Daukanto aikštėj sakinį, bakstelėjo; ir atsirado proga pamurmėt dėl, manyčiau, negero dalyko: noro sužmogint tai, ko nereiktų. O noris pamurmėt jau daugiau kaip 10 metų, nuo tada, kai perskaičiau Liudviko Jakimavičiaus pasvarstymus:

Apie valstybę galima kalbėti panašiai kaip ir apie žmogų, nes ji mūsų pačių sukurta pagal žmogaus modelį. Tai kolektyvinės sąmonės kūrinys, už kurį lyg ir visi bendruomenės nariai turėtume būti atsakingi. Valstybės „mašina“ veikia ar turėtų veikti pagal tas pačias taisykles kaip ir individas. Tiesa, tobulų individų nėra, jie daro klaidų, nuodėmiauja, nusižengia, teisinasi, veidmainiauja, meluoja, žudo, kartais kankina kitus ir save, atgailauja, pasižada ir netesi, kartais imasi didingų ar labdaringų žygių, kad kaži kuriam siužeto taške galėtų jį užskliausti sumeluota pasakos pabaigos formule. Žmogui nuodėmes atleidžia Dievas, o ar yra institucija, kuri atleistų nuodėmes valstybei? Yra. Savo kūriniui, kaip ir vaikui, nusižengimus ar paklydimus turėtų atleisti tie patys piliečiai, kurie ją sukūrė, lygiai taip pat mielaširdingai kaip ir tėvas savo sugrįžusiam plevėsai sūnui palaidūnui. („Ir tada jie ilgai ir laimingai gyveno“, Metai, 2007, nr. 8/9, p. 3–4)

Vilmantas Marcinkevičius,
Nepriklausomybės diena. Pagal Botero, 2005
reprodukcija iš Kultūros barų, 2005, nr. 3; paveikslas
nutapytas parodai „Šuolis iš savęs: menininko identitetas“;
kuratorė Laima Kreivytė norėjo,
kad autorius būtų ne kas esąs, o kuo nors apsimestų:
VilmM apsimetė FernB

— Ne, valstybė – ne tautos nulipdytas golemas; jei jau noris su kuo nors gretint, tai būtų galima su namais; kaltint namus, kad juose tau nemiela gyvent, juk nelabai protinga; ne krosnis kalta, kad šalta, o tas, kas sugalvojo statyt krosnį netinkamoj vietoj ar netikusiai pamūrijo, ar malkų neparūpino; ne spintelė kalta, kad joj nieko nėr, o tas, kas nepagalvojo apie maisto atsargas; etc. Namai yra tokio dydžio ir tokioj vietoj, ir nieko čia nepakeisi; gerai, kad jie yr, kad gali gyvent savo namuos (jei nepatinka, gali ieškot atsarginių, gali gyvent kituos, kaip kas pasirenka); o kaip gyvent – nuo tavęs paties ir kartu gyvenančių priklauso; nepatinka, siek, kad būtų keičiamos bendrabūvio taisyklės, kad [...; atsiprašau, nevykusiai postringauju, gana].
Ar svarbu, kaip mes įsivaizduojam tą ar aną dalyką? Regis, taip. Ar susikurtas vaizdinys lemia mūsų veiksmus, reakcijas. Regis, taip. Todėl nelabai įsivaizduoju, kaip galima švęsti valstybę (tą daryt, bent jau gerbvilniečiai, buvo skatinami); švęsti kokio nors įvykio jubiliejų – taip, Jonines ar Velykas – taip; o valstybę – kaip? — Taip, niurzga, neišmokęs pozityviai žvelgt į gyvenimą.

3
Ir dar, jei jau leidaus murmėt. Apie vištą ir kiaušinį. Demokratijos laikais.
Višta padeda kiaušinį – piliečiai išrenka valdžią. O padėjusi kiaušinį ima piktintis, kad jisai netikęs, nedaro to, ko višta norėtų. Bet juk nuo vištos priklauso, koks tas kiaušinis. Įtari, kaltės kituos ieškanti ir lengvai randanti, be kruopelės abejonės savo teisumu tikinti višta padeda atitinkamą kiaušinį. Gal ką kita lest reiktų? Bet višta lesa tai, ką nori, o ne tai, kas galbūt jai būtų į sveikatą. Ir nieko nepadarysi, ir nieko nepakeisi. – Kam tokius niekus rašinėju? Tiesiog noris panosėj pamurmėt: priežastį su padariniu kartais sukeičiam vietom.

4
Regis, išsimurmėjau. – Ne, ne viskas gasiliūnui juodai atrodo. Štai, tarkim, du dalyku, kuriais džiaugiuos:
— džiaugiuos perskaitęs Arūno Vyšniausko straipsnį „Vasario 16-oji telekomunikacijos prie 100 metų sąlygomis“ Kultūros baruos (2018, nr. 1, p. 2–9), kuriame aiškiai įvardinta, koks Vokietijos paskolintas dokumentas rodomas Signatarų namuos: vienas iš dviejų priedų (kitas priedas – 1917 XII 11 pareiškimas) prie notifikacijos, kurią Lietuvos Tarybos delegacija 1918 III 23 įteikė Vokietijos valdžiai. (Perskaityt, bent kol kas, straipsnį galima tik popieriniuos KBaruos.)
— tikrai eisiu pažiūrėt Jolitos Vaitkutės sukurtų signatarų portretų; prisimenant, kokį dr. Basanavičių ir Vytį norėta ir tebenorima statyt, šie portretai ypač džiugina, nes jie ne iš praėjusio laiko, dabar ir dabartiškai sukurti.
(P.S. Atsiprašau, jei ką šis įrašas nuvylė – kartais noris ir pamurmėt; tokių juk nedaug šitam tinklarašty.)

(977) Ars memorativa: apie Mackaus knygą

erai, kad yra ką prisimint ir nemalonesnio. Malonūs prisiminimai būna tokie skysti, lyg per rūką, o kurie nemalonesni – tokie reljefingi.
Vakar buvau Šlapelių namuos. Algimanto Mackaus poezijos vakaras „Aš noriu tik žalios“ iš ciklo „Išėjusiems – sugrįžti“. Besiklausydamas poezijos ne tik galvojau, kaip galėčiau pasiginčyt su žodį apie Mackų tarusia Dalia Satkauskyte (ne Parulskis, o a.a. Valdas Gedgaudas paskutinis ryškiausias mackininkas), ir šiaip, pamačius apiplyšusią knygą Ir mirtis nebus nugalėta (Egidijus Stancikas savo egzempliorių buvo prieky ant tokios lyg spintelės pastatęs), visokių atsiminimų sukilo.
Viskas prasidėjo maždaug 1990-ų, regis, rudenį; dirbau „Vagos“ leidyklos Lietuvių literatūros palikimo redakcijoj. Be kitų leidybos krypčių, ir egzodo rašytojų knygos ėmė eiti be visokių viršaus leidimų. Ir Mackų reiktų išleist, buvo nuspręsta. Tokios gražios rinktinės, kokia išėjo Amerikoj – Augintinių žemė, 1984, su Prano Lapės piešiniais, „Vaga“, aišku, nepakartos, tai gal galima būtų Mackų pristatyt kuo išsamiau, ne tik kaip poetą? Parašiau laišką Algirdui T. Antanaičiui, išsamiausios biografinės apybraižos autoriui (buvo Metmenyse 1981-ais), klausdamas, kur dar, be Margučio, ieškot Mackaus tekstų. Pasiūlė kreiptis į poetę Živilę Bilaišytę, kuri 1971-ais, baigdama Pedagoginį Lituanistikos Institutą Chicagoj, parengė Mackaus bibliografiją, ten esą užfiksuoti ir tekstai, pasirašyti slapyvardžiais. Parašiau, paprašiau, atsiuntė. Vienintelė vieta, kur Lietuvoj sukaupti išeivijos periodikos komplektai, buvo vad. Partijos istorijos institutas. Tuolaik jam vadovavo Vanda Kašauskienė (rašytojo Raimondo K. žmona), be to, toks laikas buvo, kad visi norėjo prie gerų darbų prisidėt, – sėdėdavau po kelias valandas ten ir ranka nusirašinėdavau iš laikraščių; o Nacionalinėj (ten buvo kopijavimo aparatų) dariau kopijas iš žurnalų. Susikaupė medžiagos nemažai, ir skyrius „In memoriam“ susidėstė.
Iš to laiko prisimena griausmas iš giedro dangaus – Dalios Bilaišytės laiškas, rašytas 1991-11-12:

Gerb. V. Gasiliūne,

Rašau su liūdna žinia, kad šių metų rugsėjo 23 d. mano sesuo, Živilė Bilaišytė, mirė. Žinau, kad ji buvo nesenai atsiuntus savo darbą – A. Mackaus bibliografiją ir kad jūs šį darbą vertinot. Ji labai džiaugėsi, kad darbas jus pasiekė. Stebėjosi, kad nors kai atliko mažai jį vertino, iš tikrųjų yra labai naudingas, padės kitiems. Labai apgailestavo jūsų vargą ir laiko praleidimą perrašant darbus. [...]

Komentarus baigiau rengt 1992-ų gegužės 4 (30-metis). Knyga pasirodė po daugiau negu pustrečių metų. Per tą laiką išėjau iš „Vagos“, pradėjau dirbt pas Saulių Žuką „Baltose lankose“. Mėginau atsiimt knygą („BL“ žadėjo išleist nedelsdamos ir gražiau), bet nieko iš to neišėjo, Aleksandras Krasnovas, tuolaik „Vagos“ vyr. redaktorius, nesutiko atiduoti: mes išleisim (parėmė Atviros Lietuvos Fondas).
Knygai pagaliau išėjus, neilgtrukus, 1995-01-20, 7 meno dienose pasirodė Liudviko Jakimavičiaus, nuolatinio savaitraščio bendradarbio, recenzija (nepalanki, švelniai tariant):

knygos dailininkas Saulius Chlebinskas (1953–1999)

Geras daik[t]as, bet su broku

Algimantas Mackus. IR MIRTIS NEBUS NUGALĖTA. Vilnius, Vaga, 1994, 735 p., 7000 egz.

Nudžiugau išgirdęs, kad po kelerių metų stumdymosi ir odisėjų iš vieno „Vagos“ stalčiaus į kitą pagaliau pasirodė Algimanto Mackaus knyga „Ir mirtis nebus nugalėta". Tyčia rašau „knyga“, nes negaliu jos pavadinti pomirtiniais rinktiniais raštais dėl daugelio priežasčių.
     Su tų pačių metų signatūra (1994) „Vagos“ leidykla išleido (tiksliau – perleido) Antano Škėmos rinktinius raštus su Algimanto Bučio įžangos straipsniu ir čikagiškio leidimo komentarais. A. Škėmos ir A. Mackaus likimai taip metafiziškai ir tragiškai susiliečia, kad ir jų palikimo gretinimas gali būti ne vien atsitiktinės mirties faktu paremtas (abu žuvo autokatastrofose). Pavartęs ir vieno, ir kito pomirtinius leidinius, vis dėlto turiu pastebėti, kad labiau pasisekė Antanui Škėmai, nes jo raštus sudarinėjo artimi jam žmonės – amžininkai, „egzilai“. Beje, Virginijus Gasiliūnas – A. Mackaus knygos sudarytojas, matyt, patyrė daugybę sunkumų ir nepatogumų sudarinėdamas šią knygą. Visų pirma jam neteko matyti gyvo poeto, antra – jis „egzilų“ patirtį žino tik iš knygų, o trečia – sudarant tokio pobūdžio knygą yra būtina pasiknisti ne vien Lietuvos bibliotekose. Beje, sudarytojas ir pats prisipažįsta savo komentaruose, kad ne visa medžiaga jam buvo prieinama – kad naudojosi daugiausiai tik publikacijomis bei labai nedidele dalimi tekstų, kurie dūli užjūrių archyvuose ir rankraštynuose. Gal todėl tokie mėgėjiški, neakademiški ir komentarai, lyginant su A. Škėmos raštais. Kai kurie aiškinimai beveik paraidžiui perrašyti iš labai abejotiną vertę turinčios 1972 m. išleistos Lietuvoje Algimanto Mackaus rinktinės „Poezija“. Ir su šia knyga poetui nepasisekė. Ilgame įžangos žodyje šmėkščiojo gana talentingai inkrustuoti žaibolaidžiai: „pseudopatriotinės emigracinės literatūros srautas“, „gan lėkštai reiškiamas tėvynės ilgesys“, „žodynas, pasiskolintas iš reakcinės emigracijos“ ir t.t. (A. Baltakis). Beje, reikia ir prisipažinti, kad tokius beveik groteskiškus tekstus mokėjome ir perskaityti, ir dešifruoti, visai nekreipdami dėmesio į tai, ko reikalauja „ciesorius“ Zimanas ar Brežnevas.
     Tuo keisčiau atrodo dabar išleistas Algimanto Mackaus viso gyvenimo tekstų rinkinys be jokio įvadinio sudarytojo žodžio. „Amicus Plato, sed magis amica veritas“, Virgi.
     Knygos priešlapyje „Vagos“ leidykla dėkoja poeto motinai Marcelei Mackuvienei už mokyklų bibliotekoms nupirktus šio leidinio egzempliorius. Atviriausiai prisipažinsiu, – jei būčiau dabar moksleivis, tikrai neskaityčiau tokios knygos, kurios pradžioje nėra jokių nuorodų, kas yra jos autorius, kokį gyvenimą jis nugyveno, kokia buvo jo pasaulėjauta ir pasaulėžiūra, kada jis gimė ir kada žuvo. Turiu begales sentimentų Liūnei Sutemai, kurios poetiniu tekstu pradedama knyga, bet tas beveik proginis tekstas apie A. Mackaus pomirtinį rinkinį „Chapel B“ tikrai neaprėpia nei visos jo kūrybos, nei to, kas į šią knygą pakliuvo. Juolab, kad poetės tekstas yra metaforiškas, kuriam suprasti nepakanka vien A. Mackaus kūrybos, o reikia šiek tiek išmanyti ir pačios Liūnės Sutemos poetinį bei gyvenimo kontekstą.
     Niekaip negaliu suprasti: jei pats Virginijus Gasiliūnas nesugebėjo parašyti įvadinio straipsnio, kodėl tikrai apžvalginį Algirdo Titaus Antanaičio parašymą „Algimantas Mackus: Biografijos ir būdo bruožai motinos ir draugų prisiminimuose“ nukėlė beveik į pačią knygos pabaigą. Joks Lietuvos moksleivis neskaitys knygos taip, kad tik 609-ajame puslapyje sužinotų, kas buvo jos autorius, kaip klostėsi jo santykiai su ganėtinai pakrikusia išeivijos bendruomene.
     Viena bėda dar ne bėda. Atskirai ir ilgai būtų galima šnekėti ir apie knygos meninį vaizdą. Man regis, padaryta didžiausia klaida, kad knygą užsimota iliustruoti kaip kokį poezijos rinkinį (dailininkas Saulius Chlebinskas). Jo „kapiliarinė“ grafika, be abejo, papuoštų Alio Balbieriaus poezijos rinkinį, bet šalia A. Mackaus kieto dylaniško kalbėjimo ji tikrai „nesuskamba“. Nesuprantu, negi nebuvo įmanoma gauti nors vieną poeto nuotrauką bent jau knygos pradžiai. Jei kas manęs būtų paprašęs, tikrai būčiau iš užjūrių atvežęs – ir ne vien tik nuotrauką.

Po savaitės (1995-01-27) 7MD išspausdino atsakymą:

Atvirlaiškis Liudvikui Jakimavičiui dėl Mackaus knygos
Pone Liudvikai, išmaningasai vertintojau, Tavo opusas įkvepiantis, ir negaliu neatsiliepti. Pirmiausia – Mackaus knyga ir yra knyga, o ne rinktiniai raštai, tad jokie „tyčiai“ visai nereikalingi. Lyginti Škėmos perleidimą su nauju dalyku, aišku, galima, bet neprošal būtų priminti, jog tokio perleisti galimo daikto, kaip Mackaus rinktiniai raštai, mačiusieji ir pažinojusieji poetą etc. nėra parengę ir išleidę. Taip, Liudvikai, aišku, negerai, kad per vėlai gimiau ir gyvenu Lietuvoj. Dar reikėjo paklaust: „A počemu bez šapki?“, ir viskas būtų buvę galutinai aišku.
     Dabar dėl svarbiausio dalyko – dėl Mackaus rankraščių. Turiu pasakyti, jog jie ne dūli užjūrio archyvuose ir rankraštynuose, o yra privataus asmens, neatsakiusio į mano laiškus, rankose. Ir, matyt, ne tik į mano laiškus, nes po Dalios Juknevičiūtės mirties išeivijos periodikoje nebuvo nė vienos Mackaus kūrinių publikacijos, parengtos iš rankraščių. (Štai todėl ir yra tik knyga, o ne rinktiniai raštai.)
     Sakyti, kad komentarai mėgėjiški, neakademiški, nepateikiant jokių argumentų – Tavo reikalas, bet dėl žodžių, esą komentarų dalis paraidžiui nurašyta nuo 1972 metų „Poezijos“, – reiktų tiesiog spjaut Tau į barzdą sakant: „Tai šmeižtas“. (Ir nei amicus, nei juo labiau Plato čia niekuo dėti, kai jausmai valdo protą.) Sakau: tai melas, ir padorumas reikalautų atsiprašyt.
     Tavo pasigestasis įvadas (kas, kada, kur, ką, kaip etc.) man atrodė nereikalingas, nes: (1) knyga rengta žinantiems, kas yra Mackus, (2) kadangi yra skyrius „In memoriam“, kartoti nebuvo prasmės, o (3) kūryba pati kalba; interpretuoti ją dera ne knygos įvade, bet atskiruose straipsniuose bei monografijose. O dėl sumoksleivėjimo, – nors tai ganėtinai sunku, bent man, drįstu priminti moksleiviui L.J., kad jo literatūros vadovėlyje apie Mackų ir Liūnę Sutemą yra atskiras skyrius. Vadovėlį reiktų pasiskaityti, o Mackaus knygos, jei nenori, – neskaityk.
     Dėl skyrių atsklandų (ne iliustracijų) nesileisiu į ginčus, nesijaučiu gerai išmanąs šią sritį. Kad reiktų nuotraukos – ir aš rengdamas knygą taip maniau ir siūliau dailininkui; dabar džiaugiuos, kad nuotraukos nėra, nes tokiu būdu atspaudus vargu bau pažintum žmogų.
     O didžiausią įspūdį Tavo opuse padarė tai, jog, išaiškinęs, kas ir kaip turėjo rengti norimuosius matyti Mackaus rinktinius raštus, diagnozavęs mano kūrybinę impotenciją ir apkaltinęs plagijavimu etc., sugebėjai nė pusės žodžio nepasakyti apie „smulkmeną“, dėl kurios rengta ši knyga, – apie paties Mackaus tekstus. Sektinas profesionalios recenzijos pavyzdys. Sveikinu!

Dabar skaitydamas šitą sankirtą pagalvojau: svarbiausia buvo surinkt daiktan Mackaus tekstus; rinktinių skirtingoms skaitytojų grupėms galima parengt kiek reikia. Tai, kas nepateko knygon, esu čia paskelbęs (ne tiek jau daug atsirado):
— trys laiškai Daliai Sruogaitei;
— Antano Škėmos Vieno ir kitų recenzija ir replika;
— Tennessee Williamso Stiklinis žvėrynas (apie pjesę ir pastatymą).

(760) Ars memorativa: prisimeni lyg ir prisimenąs, kai kas nors ką nors primena, i

Šįmet VU Filologijos fakultete bus apgintas (nežinau, ar jau apgintas, bet bus, nes reikiamos kondicijos, perskaičiau, – turėtų!) Erikos Urbelevič – lietuvių filologijos ir užsienio (italų) kalbos programa – bakalaurinis darbas „Filologijos rudenų fenomenas“.

universiteto poetai —vg—, Valdas Daškevičius, Aurelijus Katkevičius ir Robertas Danys
pas būsimuosius pedagogus Literatūros rudeny, 1984 (Onos Pajedaitės nuotrauka)
Как молоды мы были, как молоды мы были, / Как искренно любили, как верили в себя :)

(1) Keista, kai tampi tyrimo objektu. Tikrai. – Štai pagrindinėj darbo daly – dėstyme – autorė ima ir pacituoja Vytautą V. Landsbergį, prisimenantį:

Išeidavo Gasiliūnas savo žemu balsu skaityti „tavo šlaunų vingiuoti laiptai...“. [Jackau, eilutė lyg ir mano, bet nebeprisimenu tokio eilėraščio; gėda] Ir visos merginos iš karto tapdavo jam labai... draugiškos. Jis buvo gražus, labai romantiškas vaikis. (l. 22)

Po galais, negi čia aš prisimenamas? – Suprantu (gal net prisimenu?), kad ir seksualinės intencijos glūdėjo rašomų tekstų potekstėj; VVL atminty užsifiksavo būtent potekstė. – Dabar juokinga. – Žiūriu į nuotrauką ir prisimenu žmogų, kuris numezgė tą baltą megztinį.

(2) Kitas kurso draugas, Liudvikas Jakimavičius, klausinėjamas ima pasakot:

Aš prisimenu, kad jie [= Filologijos fakulteto galvos, t.y. dekanas Jonas Balkevičius ir prodekanas Albinas Jovaišas] mus labai saugojo. Nes ten būdavo visko, ateidavo kartais išgėrusių studentų, už tai faktiškai galima buvo mesti iš Universiteto, bet mūsų dekanatas mus nuo nemalonumų visados išgelbėdavo, pridengdavo.
       Tiesa, mus vieną kartą norėjo išmesti iš Universiteto. Studentų bendrabutyje kilo konfliktas su kažkokiais komjaunuoliais, susimušė vienas mano kursiokas su berods fakulteto profsąjungos lyderiu, kuris šiais laikais padarė didelę politiko karjerą. Situacija buvo tokia, kad bendrabutyje vaikinai žiūrėjo krepšinį [finalai vyksta pavasarį?], o komjaunimas juos atėjo raminti. Kilo susistumdymas ar nedidelės muštynės. To pakako. Tasai „komsomolcas“ buvo idėjinis, kaip ir dera tokias pareigas einančiam. Be to, kerštingas – užsimojo išmesti mūsų vieną ar du kursiokus iš Universiteto. Mes užprotestavome ir sakėm[:] meskit lauk visą kursą. Sustreikavom. Nėjom į paskaitas. Tuo metu buvome jau ketvirtakursiai, kaip pašalinsi visą kursą? Skandalas. Mus dekanatas išgelbėjo, nors buvo didelis spaudimas. (l. 63)

Taip, prisimenu, bet tikrai prisimenu tik žmogų, kurį norėjo mest, bet neišmetė, – Antaną Jurčį, vyresnį už daugumą mūsų, po kariuomenės, rašiusį visai neblogus apsakymus; su kuriuo teko kartu gyvent vienam kambary bendrabutyje, tik anksčiau, nei nutiko tas incidentas. – Man tik vienas dalykas pasirodė keistas: kodėl Liudvikas neįvardijo žmogaus, kuriam Antanas Jurčys davė į snukį. Abejojo? Nenorėjo? – Gal ir klystu, bet, regis, tai buvo ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiaus kavalierius Jonas Paslauskas. Tai turėjo vykt 1984-ų pradžioj? Nebeprisimenu. – Antaną prisimenu, o va visa kita – migla. Apsitarti, kaip mes galim kovot už Antaną, buvom susispietę 91 auditorijoj, toj, kur pirmam kurse klausėmės apie TSKP istoriją? – Išranki ta atmintis.

— nuotrauka iš to paties renginio — šypsena! – nors ir paplaukusi —

(3) Ir dar. Visi kalbintieji apie Filologijos rudenis, savaime suprantama, prisimena a.a. Robertą Danį – Robaką, kaip jį vadindavom. Štai Valdas Daškevičius:

Kartą Kultūros klube ant stalo radau mašinėle spausdintą gana įdomią poemėlę. Tekstas buvo nepasirašytas. Klausinėjau, bet nė vienas neprisipažino, kieno šis kūrinys. Jį skaitėme ir aptarinėjome net Literatų būrelio susirinkime kartu su M. Martinaičiu, tačiau stilius mums buvo nepažįstamas. Tik po kurio laiko paaiškėjo, kad poemėlę sukūrė ir paliko R. Danys, norėdamas kitiems jauniesiems universiteto poetams (mus jis vadino modernistais) įrodyti, kad ir jis moka rašyti moderniai, bet to nedaro sąmoningai. (l. 91)

Pamini, be kita ko, slaptingąją poemą ir Aidas Marčėnas In memoriam (gražus ir teisingas surašas).
Štai tas Roberto Stebėjimas (kadangi dedikuota man [kaip supratau, tai reakcija į Laukinio karvelio akis ir kai kuriuos eilėraščius], tai ir priglaudžiau tada tekstą); tikrai ilgas (nes plonas), tad įdėjau į atskirą puslapį; 16 lapų; datuotina: apie 1984.

P.S. Ar tai R.D. alter ego kalba [kirčiuokit, kaip norit]? – Abejoju. Manau, imitacija. – Ar Robakas turėjo alter ego? Jis visada buvo jis.
Kai prisimenu Robertą, pirmiausia išgirstu galvoj jo „Ginkluokimės“. — Įrašyta 2004-11-26, kai VU Kiemo teatro salėj buvo minimas Filologijos rudenų 25-metis (iš to įrašo išėjo dvigubas CD); renginį vedė Domantas Razauskas ir Lukas Miknevičius; jie ir pristato Robertą Danį, kuris [pradžioj] skaito porą senųjų savo eilėraščių:

Mes vis apibūdindami žmogų, jei jis rašė eilėraščius, ir pradedam: poetas etc. Nemanau, kad elgiamės teisingai. Pirmiausia turėtumėm minėt veiklas, kurios turėjo didžiausios (pozityvios) įtakos. Roberto D. atveju, manau, turėtumėm pradėt: mokytojas etc. Kodėl taip manau? – Taip rašyta, Robertui mirus, delfy.lt – keturi komentarai [dabar neberodomi: Komentaras yra nebeaktualus, todėl neberodomas]:

Roberta labiau pazinojau kaip mokytoja, kai jis deste lietuviu kalba ir literatura Zveryno gimnazijoje. As tuomet buvau jo mokinys. Jis elgesi visai kitaip negu kiti mokytojai. Ateina ir kalba tyliu, ramiu, itikinamu balsu. Jokio pykcio, jokiu konfliktu, o klaseje tylu lyg kapinese. Visi klauso. Net kazkaip nepatogu budavo triuksmauti ar issisokti. Negaledavom pykti uz prastesni pazymi ar nuobauda, nes jis budavo teisus. Klases rungdavosi, kad pakliutu pas Roberta. Fantastiskas zmogus, kuris padare negriztama poveiki daugelio mokiniu pasauleziurai, vertybems, supratimui apie supanti pasauli. [Vėliau tas pats žmogus pridūrė:] Skubedamas uzmirsau parasyti svarbiausia dalyka - Robertas ismoke nevaidmainiauti.
------------------------------------------------------------------
Robertas buvo musu klases laisves mokytojas... Ilsekis ramybeje.
------------------------------------------------------------------
Kaip mokytojas jis mums davė labai daug. Atskleidė nežinomus pasaulius, mokė nuoširdumo, mokė turėti savo nuomonę, o ne aklai priimti primestą. Pritariu R. Kuodžiui, iš jo sklido laisvė, kurios mums kaip oro anuomet reikėjo. Laisvės ir dvasingumo. Ilsėkis ramybėje, Robertai.
------------------------------------------------------------------
Buvau Tavo mokytoja, Robertai. Prisimenu tokias dideles, kampuotas, lyg griūvančias raides, netvarkingai tvarkingą rašyseną, lapelius ir sąsiuvinius, o kartais ir išspausdintus pluoštus eilėraščių. Prisimenu Tave, deklamuojantį M. Martinaičio eiles (Severiutės dalios niekas geriau neperteikė – iki šiolei), dainuojantį ir skambinantį gitara, dažnai išsiblaškiusį, atrandantį ir prarandantį, bet visada mielą ir tikrą. Deja, nepajėgėm nei apginti, nei apsaugoti, nei padėti...Nepyk, nors Tu ir nemokėjai pykti. Gynei gerumą ir tikrumą, kad ir kaip sunku tai apginti. Kaip skaudu, kad jau nespėjom Tavęs rasti – o vos prieš savaitę ieškojom Tavęs, kad ateitum pavaduoti išvykstančios kolegės. Skambinom – neatsakei. Ir jau neatsakysi. Ilsėkis Ramybėje... 

Ką čia ir pridursi? Ir nereikia.

(505) Užparaštė, lxxi: apie poetinį vaizdą

Įtaigiausiai, stipriausiai neapčiuopiami dalykai (pvz, tuštùmas, kas nors arba aš – tùščia arba tùščias / tuščià) išreiškiami pasitelkus tai, ką galima patirti tiesiogiai, – pamatyti, paliesti, užuosti, išgirsti; kai sukabinami (paprasčiausiai tariant) dvasinis ir materialinis egzistencijos lygmenys.
Liudvikas Jakimavičius:

Metų metus
buvo tuščios kaip vėjas.
Susimokė
repetuoti mirusiųjų melodijas,
sugaut iš tylos
dvi senos vestuvinės taurės
čekoslovakiško stiklo
etažerėje
už langelio.
(„Kaip vėjas“, LM, 2007-02-23, p. 1)

Arba Agnė Žagrakalytė:

Ne širdis – volframo siūlelis
Aš tuščia, kaip įdegus
Kepsninė ryto rasoj
(„Suvenyrinių meilužių krautuvė“, LM, 2007-03-02, p. 1)

-----------------------------------------------------------------------------------------

2013-06-27, palygint ankstyvas rytas

Ne, nesigretinu, jokios ten poezijos nebuvo, buvo stipriai pagiringas šeštadienio rytas (penktadienis – paskutinė darbo diena, tad leidau sau nuvežtas 30 km už Vilniaus prisigert), išeinu pro namelio duris surūkyt pirmos cigaretės, greit septynios: saulė jau patekėjusi, o ant krapų tokia rasa pakibus, kad nors eilėraštį rašyk:

kokie rasingi krapai

nufotografuot juos negana,
tą reikia pamatyt,
jei iš tikro susiruošei
mirti ar pan.

Nu(si)sodinimas ant žemės: yra mirusiųjų tarp krapų, iš tikrųjų mirusių:

Žiūriu, tikrai, darže, krapų lysvėje, veidu į žemę guli vyras. Dar tikėjomės, kad jis gyvas, dukra tikrino pulsą, bet gyvybės ženklų nerado. (cit. iš čia)

Taip, mirti galima visur, tik – kaip; esmė?

(358) Užparaštė, xlvii: apie tvorą, 209, Šliogerį, valdžiažmogius ir kt.

ro tą tvorą šalia Konstitucijos prospekto šiokiom dienom pravažiuoju dukart – į darbą ir iš darbo. Dabar ji nieko nebesaugo, nes pastatas jau nugriautas. Bet dar gan aiškiai matyt uždažyta juosta, paslėpusi ten buvusį užrašą (209 ranka). Ir vis prisimenu Arvydą Šliogerį, kurio atminty presuotų drožlių plokštės virto lentom:

Šiandien, važiuodamas autobusu namo, į savo Pilaitę, pavargęs po paskaitų, beveik snaudžiantis, netyčia pakėliau galvą, dirstelėjau į dešinę pusę ir nustėrau: ant grubių lentų tvoros, saugančios didžiųjų kapitalizmo [= vėlyvojo socializmo] statybų liekaną, griūvantį gelžbetoninį monstrą, puikavosi vadinamasis graffiti. Štai jo turinys: „Ar kada nors ragavai korumpuoto valdžiažmogio kraujo?“ [Regis, frazė ilgesnė buvo? Patikslint galėtų nebent 209.] Kadangi nesu kraugerys, viduje net susigūžiau ir iškart įsijuslino frazė: tai štai kaip „atgimusios“ Lietuvos tauta myli savo „politinį elitą“! Ir kartu tai kalbos genijaus ištarmė: valdžiažmogis. Politikų nebėra, liko tik valdžiažmogiai. („Bulvės metafizika“, Metai, 2011, nr. 4, p. 132)

Valdžiažmogis jau užfiksuotas Lietuvių kalbos naujažodžių duomenyne; Liudviko Jakimavičiaus sakinį nusiunčiau aš, nes, dingojas, būtent jis pirmasis šitą žodį pavartojo; vadinas, jam ir skirtas, Šliogerio manymu, kalbos genijaus titulas (pagrįstai/nepagrįstai – tai jau kitas klausimas).
Kai pagalvoji: ir kokių tik atsiprašant konsteliacijų galvoj neprisiranda užmetus akį į paprasčiausią tvorą. :)

(53) Pustrečios digresijos: Brazdžionis, Parulskis, Jacinevičius

Kultūros barų 12-am numery yra Almanto Samalavičiaus straipsnis „Beveik normalūs“. Pastarųjų dviejų dešimtmečių lietuvių literatūros vaizdelis, rašytas pirmiausia turint galvoj kitakalbius skaitytojus – KB yra Eurozine the netmagazine partneris, – vertimas į anglų kalbą jau paskelbtas: „Almost normal“. Šiek tiek sutrikdė pavadinimas: nieko neįdomesnio negali būt už „normalią“ literatūrą, bet čia tikriausiai ironija užslėpta. Tada visai neblogai.

(i) Brazdžionis : Parulskis – 125 000 : 11

Iš Samalavičiaus straipsnio (apie tuos laikus, kai dar buvom nenormalūs):

[...] Lietuvoje Bernardo Brazdžionio, garsaus egzilio poeto, poezijos rinktinė buvo išleista 100 tūkstančių egzempliorių tiražu ir beregint išgraibstyta! Žvelgiant normalaus Vakarų piliečio akimis, toks poezijos knygos tiražas šalyje, kur gyvena vos šiek tiek daugiau nei trys milijonai žmonių, yra kažkas iš fantastikos srities... (p. 21)

Ir atminty iškilo viena korektūra. Blusinėdamas leidinio 300 Baltic Writers maketą, straipsny apie Brazdžionį pataisiau:

The 1989 edition of his poetry, Poezijos pilnatis (Full Moon of Poetry), was printed in a record number of [100,000 =] 125,000 copies.

Prieš tai su kolege D.M. aptaręs, ar verta tikslint. Prieš keletą metų vesdamas šeštadieniais per Lietuvas radiją viktorinas, buvau pateikęs klausimą (lengvą, kad greit atsirastų, kas atsako) apie didžiausią poezijos knygos tiražą. Bemat buvo atsakyta, kad B.B. Poezijos pilnatis ir kad 100 tūkstančių. Bet į studiją paskambino vardu pavarde pristatydamas leidėjas Vilius Užtupas ir kaip vad. Jasukaitytės „Sietyno“ (teatro ir kultūros studijos; patikslinau, kad nesipainiotų su mūsų leistu žurnalu) knygas po spaustuves ganęs asmuo patikslino: buvo papildomas tiražas – dar 25 tūkstančiai atspausdinta. Šaltinis patikimas, nusprendėm.
– O jis dar gyvas?
– O ką? Jau? – Pagooglinau. Taip, a.a., †2008-08-29. Pirmasis Lietuvoj pradėjo leisti miniatiūrines knygutes. Ką yra išleidęs, galima pasižiūrėt čia: http://pirmojiknyga.mch.mii.lt/Leidiniai/miniknygos.lt.htm. Ir prisiminiau vieną vėjavaikišką akibrokštą – bene vienintelį pavykusį bandymą laikinai paglemžt iš V.U. mažiausios lietuviškos knygos autoriaus ir leidėjo titulą.

Buvo 1994-ų spalio trečias dešimtadienis, lapkričio 7-ą Menininkų rūmuos (dab. Prezidentūroj) turėjo vykt „Baltų lankų“ leidyklos naujų knygų pristatymas (turėjo būt pristatyta pradėtoji „Literatūros kolekcija“, pagaliau išleista estetikos antologija Ties grožio vertybėmis, Baranausko rinktinė ir kt.). Tada BL glaudėsi Kultūros barų redakcijos dviejuose nuomojamuose kambariuose Universiteto gatvėj (dab. Prezidentūros priimamasis), viršutiniam aukšte. Kavos leisdavomės gert į pirmą aukštą – „Lietuvos“ ansamblio kavinę. Vieno tokio kavagėrio metu (a.a. redaktorė ir vertėja Rasa Jurgelėnaitė, maketuotoja Ramunė Januševičiūtė ir —vg—) ir kilo mintis: reikia Sauliui Žukui padaryt siurprizą – jam nežinant išleist ką nors tokio ir ten pat pristatyt. Be to, dar viena sąlyga: kad praktiškai nieko nekainuotų.

Vladimiro Gulevičiaus nuotrauką perfotografavau iš 7MD-ų

Net nebeatsimenu kuriam nuslydo nuo liežuvio: gal kokią mažiausią? Tada mažiausia V.U. išleista knyga buvo 18×20 mm. Kad pavyktų sumanymas, būtiniausiai reikėjo dar vieno žmogaus – knygrišio. Tad ir kreipėmės į Ferdinandą Saladžių. Gerai, įrišiu. Bet nedaug, nes lapkričio 7-a jau čia pat. Sutarėm: darom 15×20 mm 11 egz., o Ferdinandas dar pridėjo: kietas įrišimas. Dabar: ką? 1994-10-22 Šiaurės Atėnuose buvo išspausdinti trys Sigio Parulskio eilėraščiai, vienas jų – „Laiškas“. Tikrai gražus. Palygint ilgas. Svarbiausia – naujas, neįdėtas į tuolaik ar tik ne spaustuvėn jau išvežtą rinkinį Mirusiųjų. Bet: dauguma eilučių per ilgos – tektų dirbtinai „užlaužt“. Sigis paprašytas pats „patrumpino“ – perlaužė eilėraštį iš naujo, kad eilutėj būtų ne daugiau kaip po tris žodžius (prielinksnių ir jungtukų neskaitant). Kad būtų ne žaisliukas, o tikra knyga, iš Knygų rūmų išgavau ISBN 9986-403-49-9 ir UDK: 888.2-1, Ramunė sumaketavo, Ferdinandas įrišo, dar pasiūlė giliaspaudinio šrifto skaičiais sunumeruot egzempliorius. Duomenys tokie: 15,5×19,8 mm dydžio, 4 mm storio, 0,96 g svorio, 40 p. Pristatyta 1994-11-07, agentūra „Factum“ buvo įtraukusi į Lietuvos rekordų knygą, kur išbuvo iki 1996-ų, kada V.U. susigrąžino laurus: Lietuviškai knygai 450, dydis – 14,1×16,5 mm, storis – 5,1 mm, svoris – 0,95 g, 64 p., 120 egz. Nors iki šiol S.P. Laiškas – mažiausia lietuvių poezijos knyga, kietai įrišta, o ne apipjauta brošiūra. Be to, net su kaptalais.
Liudvikas Jakimavičius recenziją apie šią knygą – tai, kas ŠA buvo eilėraštis, virto „lyrine meilės poema iš trijų solidžių dalių“ – baigė taip:

Gyvenime nesu skaitęs tokios mažos ir geros knygos. (7MD, 1994-11-11)

Tiek to pirmojo nukrypimo į Brazdžionio rinktinę ir Parulskio antrą poezijos knygą. Kita dalis (pusantros digresijos) vadinsis „Leonidas Jacinevičius: apie alkoholį ir miestiškąją prozą“ (dar reikia šį tą patiksint, paskaitinėt).

(47) Metų žodis – signum temporis

Lapkričio vidury prieš akis buvo šmėkštelėjusi žinia apie anglišką 2009-ų Metų žodį, išrinką New Oxford American Dictionary, taigi JAV, – to unfriend. Lietuvių kalbon jis buvo išverstas pakišus kalkę: išdrauginti. Grynai formaliai žiūrint, šiokį tokį darybos pagrindą galima rast. Yra: įvaikinti (įdukrinti, įsūnyti), bet nevartojam kaip alogiško išvaikinti (nors gal ir tiktų tiems, iš kurių teismas atima tėvų teises). Įdrauginti/išdrauginti – nei šis, nei tas. Regis, el. laiškais kviečiama draugauti (viskas gerai ir aišku: sutinku arba nesutinku). Apie santuoką sakoma: nutraukti santuoką, išsiskirti, kartais dar pamesti. O draugystės (nors tik virtualios) atveju? Variantai: nutraukti draugystę (bet nelabai tikęs variantas kalbos ekonomijos požiūriu – du žodžiai); išmesti/išbraukti iš draugų (tas pats priekaištas, net trys ž.); laisviau galvojant, gal galima būtų ir: eik velniop / dink iš mano el. akiračio? (Nors žodžių daugoka, bet skamba visai gerai. Beje, kitų Metų žodžių vad. vertimai ne ką geresni: intexticated – intekstikuotas, sexting – sekstinimas, birther – gimininkas, choice mom – pasirinkimo mama. Lietuviškai šį pranešimą parengė BNS, o svetainės tik atliko copy+paste veiksmą.)

12-16 savo Metų žodį, tiksliau – žodžius baigė rinkt rusai. Šitie rinkimai Rusijoj pradėti 2007-ais. Tada Metų žodžiu tapo гламур, antrą ir trečią vietas užėmė нанотехнологии ir блог. 2008-ais situacija pasikeitė: Metų žodis – кризис, nedaug atsiliko стабилизец ir posakis кошмарить бизнес. 2007-ais ir 2008 rinko tik ekspertai – kalbininkai ir rašytojai, o šįmet savo nuomonę galėjo pareikšt ir internautai, be to, atsirado net kelios nominacijos. (Tolesnis tekstas kompiliacinis, pagrindinis šaltinis – rinkimų organizatoriaus Michailo Epšteino komentaras.)

Metų žodis
√ антикризисный (Metų žodis internautų nuomone; pasak Epšteino, tai pernykščio žodžio „sinantonimas“ – „массовое сознание, уповая на «антикризисное», все еще остается в плену психологии кризиса“)
√ перезагрузка (Metų žodis ekspertų nuomone; angliškai sakant, reset; kaip naujosios JAV užsienio politikos principas; Epšteino manymu, šis žodis „указывает не просто на перемены, но на их радикальный характер, готовность начать с нуля дело, зашедшее в тупик, обросшее ошибками и искажениями, что импонирует русской ментальности. Перезагрузка – сродни перестройке“)
Keli kiti finalinio etapo žodžiai: internautams taip pat patiko žargonizmai зомбоящик (t.y. televizorius) ir медвепутия (dabartinė Rusijos santvarka? Plg. demokratija ar monarchija); aišku, neapsieita ir be: пандемия beigi свиной грипп. (Pradiniam etape mėginta siūlyt ir „gražių“ žodžių – viltis, atgimimas, – bet jie nepasiekė net pusfinalio.)

Metų posakis
Įdomiausi man pasirodė голодообразующее предприятие (Epšteino paaiškinimas, nors gal ir nereikalingas: „пересмешка в адрес «городообразующего предприятия», закрытие которого обрекает город на голод...“) ir новые бедные (nuskurdę naujieji rusai). Kiti: вторая волна кризиса, крепкое кофе, газовая война, государственное предпринимательство, отсрочка по кредитам.

Словотворчество (sakyčiau: naujadaras)
√ нЕхоть — состояние, когда ничего не хочется (Epšteinas viename interviu iš šito žodžio visą teoriją išveda: „Oднo из первых слов, вышедших в лидеры в категории «Неологизмы» на конкурсе «Слово года», – «нехоть», то есть состояние, когда ничего не хочется: не хочется производить детей, слова – ничего не хочется. Общее состояние народа выражено этой нехотью. Где нет воли к жизни, там нет и воли к смыслу. Люди перестали плодиться, демографический спад, и язык перестал рожать. Мы только воруем чужие слова или импортируем из других языков, a сами ничего не производим и не можем дать миру.“)
√ брехлАма — реклама, которая брехня и хлам
√ нанА-технологии — предвыборные подачки (platesnis paaiškinimas: „в сверхпопулярных и официозных «нанотехнологиях» достаточно заменить одну букву, чтобы стала явной тайна всех политтехнологией, построенных на бессмертном «на! на!»“)

СЛОВОсеть (tinklažodis?)
√ гУглик — единица известности в интернете (одно упоминание в сети); новейшая информационная валюта (Epšteino pasamprotavimas: „Не исключено, что слово «googlik» в латинской транскрипции может войти из русского в международный обиход. «Google» знаком всем языкам, а вот такого удобного уменьшительного суффикса, как русский «ик», еще поискать. И тогда «гуглик» может стать первым русским словом, проникшим на Запад за последние двадцать лет, после горбачевских «гласности» и «перестройки».“)
√ френдёж — механическое расширение списка друзей («фрэндОв») с целью поднятия рейтинга собственного ЖЖ (t.y. livejournalo; rusai nori atrodyt draugingi, o amerikiečiai – atsikratę virtualių draugų? Skirtingos raidos fazės?)
√ вампьЮтер (от нем. Vampir и англ. Computer), разг. – компьютер по отношению к человеку, впавшему в так называемую компьютерную зависимость; вампьютеризАция — распространение компьютерной зависимости в обществе
Man pasirodė įdomiausi tie, kur žaidžiama pačios rusų kalbos pagrindu:
√ вир (сокращение от «виртуальный» и одновременно аналог слова «мир») — виртуальный мир, обладающий свойствами реального
√ нИчность (от «ник») — виртуальная личность
√ осетенЕть — срастись с сетью, «запасть» на ней; осетенЕлый (ср. осатанелый, остервенелый) — наркотически зависимый от сети
√ чАтнутый — помешанный на чатах, проводящий в них все время

Savo Metų žodį, kiek pavyko išsiaiškint, renka ir vokiečiai (Wort des Jahres, 2008: Finanzkrise, 2009: Umweltprämie), prancūzai, japonai, tikriausiai ir dar kas nors. Ir Google paskelbė populiariausias ir greičiausiai dažnėjančias paieškas (žr., pvz., čia; google.ru paieškos langelin dažniausiai buvo įrašoma: скачать; o kas google.lt?)

۩ ۩ ۩
Kas darės galvoj, kol badžiau ikšiolinį tekstą, savaime aišku: ieškojau kandidatų 2009-ų mūsajam Metų žodžiui, pasiskolinęs iš rusų kai kurias nominacijas. Kas be ko, ne vienos galvos tai darbas – net pasiūlyt žodžius – laiko ženklus. Užfiksuoju, ką prigalvojau.

Metų žodis
√ nežinia. Internete radau šį siūlymą, ir jis man atrodo labai tikęs; iš Mažeikių rajono laikraščio Būdas žemaičių vedamojo:

Šiemet visoje Lietuvos žiniasklaidoje tik ir mirgėjo n e ž i n i a. Jei kas sugalvotų išrinkti populiariausią metų žodį, ko gero, būtų išrinktas būtent šis. Nežinia kankino bedarbius ir verslininkus, studentus ir pensininkus, vairavimo mokyklų vadovus ir Dainų švenčių organizatorius, pareigūnus ir medikus, besilaukiančias ar mažamečius vaikus auginančias mamas ir žmones, palydinčius į Amžinybę artimuosius... „Trečdalis apklaustų didžiųjų miestų gyventojų prisipažino, kad šiuo metu juos labiausiai erzina ir nerimą kelia visiška nežinia dėl ateities“, – tai tik vienas vienintelis sakinys iš visų skelbtų publikacijų.

√ Vamzdis, vamzdis, didžiąja raide pradedamas, t.y. Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arka“; pasak Liudviko Jakimavičiaus, tai esąs „iškalbingas simbolis ir ženklas, liudijantis mūsų visuomenės dvasinę būklę. Sykiu tai ir drastiška provokacija, kuri savo tikslą pasiekė 100 procentų. Objektas suerzino didžiąją visuomenės dalį, ir tai yra gerai, nes tokios provokacijos suteikia galimybę diskutuoti ir pasiaiškinti, kokioje kultūrinėje terpėje mes gyvename.“
√ homofobija (vertinamasis žodis, bene dažniausiai minėtas užsienio žiniasklaidos rašant apie LR įstatymų leidybą?)

Metų posakis
√ susiveržti diržus

Metų naujadaras
√ kubilizmas (ar ne Aloyzas Sakalas pasiūlė, o išpopuliarino Rimvydas Valatka? Jau vartojamas ir Kubilistanas)

Metų žargonizmas
√ vamzdiec (hibridinės darybos prieveiksmis; vartotas ir anksčiau – su vamzdžiais, kurias Lietuvon teka dujos ar nafta, visada problemų buvo, bet šįmet šis žodis įgavo naują prasmę – esą mūsų kultūrai vamzdiec: daros panaši į daugumos niekinamą Vamzdį, t.y. „Krantinės arką“; žr. Metų žodžio nominaciją, plg. su rusų 2008-ų žodžiu стабилизец)

Vargu ar verta rašyt P.S.: Siūlykite savo kandidatus!

— papildai

(24) Lietuvių kultūros (nominativus pluralis)

vieno iš reklaminių stendų fragmentas
(su troleibusų laidais)

Prisimenant pokalbio fragmentą, užrašytą ant Gintaro Grajausko eilėraščių rinkinio Naujausių laikų istorija (2004) viršelio:
– Istorijos nėra. Yra tik istorijos, –
pamažėl susiklostė toks teiginys:
– Nebuvo, nėra ir nebus vienos lietuvių kultūros; buvo, yra ir bus lietuvių kultūros (tiksliau sakant, subkultūros; kiek? – daug, l. daug).
Ir sinchroniškai, ir diachroniškai permąstydamas, ieškodamas laiko ir vietos, kur ta viena lietuvių kultūra iš tikrųjų galėjo būti, nerandu. Taip, galvose kai kurių žmonių kai kuriuo laiku, bet susikurta, kaip svajonė, siekinys ar panaši efemerija. Juk net Dainuojančios revoliucijos laikais (atrodė, vienybė težydi) buvo mažiausiai dvi subkultūros, kurias vieną nuo kitos skyrė požiūris į laisvę: liberté über alles ar svarbiausia kas kita (kad išlikčiau savo poste, kad pinigai nenuvertėtų etc., etc., etc.).
Dalis subkultūrų savo požiūrius reiškia per ilgesnius tekstus, dalis – komentuodamos pastaruosius; dalis subkultūrų yra pakančios kitakultūriams, dalis – pripažįstančios tik savo savo tiesą. Šiek tiek bandyta patyrinėt praėjusio amžiaus antros pusės vad. jaunimo subkultūras (hipius, pankus, reperius, skustagalvius ir pan.), jų vertybines orientacijas, bet juk egzistuoja ir mūsų senimo subkultūros, ir vad. Karlsono amžiaus (pačiame jėgų žydėjime) lietuvių subkultūros. Yra subkultūrų, kurioms priklauso nuo pienburnio iki žilagalvio (pvz., lietuvių homofobų).
Gana tų teorinių svartybų. Du švieži pavyzdžiai, kurie, manau, bent iš dalies lyg ir turėtų pagrįsti teiginį apie kultūras. Tiesiog užfiksavau.

1
Delfin.lt 2009-07-01 buvo įdėtas Valentino Mitės straipsnis „Popkaralius mirė, tačiau jo muzika neišliks“. Preambulė:

Mirė Michaelas Jacksonas. Dėl ankstyvos mirties liejasi ašaros ir liūdesys įgyja sentimentalios isterijos prieskonį. Tai suprantama – jis buvo tikrai gabus muzikantas ir, be abejonės, komercinės muzikos dievaitis.

Tolesnis tekstas pagrįstas Jacksono ir Jimo Morissono gretinimu: kaip V.M. suvokia ir vertina vieno ir kito asmenybes bei kūrybą. Gal išeities taškas ir nelabai vykusiai pasirinktas, gal reikėjo gretint, pvz., su Johnu Lennonu, bet ne tai svarbiausia. V.M. manymu, „Jacksonas taip ir mirė būdamas 50-ies metų vaikas“, o „Morrisono muzika siekė peržengti šią realybę ir pamatyti daiktus tokius, kokie jie yra iš tiesų. Tai tikrai artimas Platono filosofijai siekis.“ Nuomonė, viena iš daugelio. Sulaukusi beveik pusantro tūkstančio komentarų. Nuo: Arturas, 2009 07 03 03:57: „Autorius yra KRETINAS!“; hugler[...]jonas, 2009 07 03 01:07: „kas gimda,mitei nu..neikirstas kuolas subinen, kitos neimanoma nuomones susidaryt,varksas mite“; autoriui, 2009 07 02 23:59: „susikisk i subine savo straipsni:) ir pagalvok o ka pats esi gero nuveikes???? be sitos rastliavos:) geda“ ir ATA, 2009 07 03 10:56: „MITE MIRK!!!“ iki: mindaugas, 2009 07 03 10:21: „Labai geras straipsnis. Pritariu 100proc.“
Štai pora dalykų, kuo vertybiškai skirias kai kurios subkultūros. Vieni (pvz., V.M. arba aš) mano, kad galima ar net visai neblogai būtų turėt savo nuomonę, kuri lygiai taip pat vertinga ir gerbtina kaip ir kitų, jei neperžengiamos padorumo ribos, o kiti – kad tik jų nuomonė yra teisinga, o argumentas: tai daugumos nuomonė; arba: vieniems garsus = savaime talentingas, kitiems – visai nebūtinai:

invisible, 2009 07 02 22:14: Kažkodėl pasaulio nuomonė yra priešinga straipsnio autoriaus nuomonei.Netgi garsūs Lietuvos dainininkai,tokie kaip A.Mamontovas mąsto kitaip negu p. Mickus. Ir apskritai šis straipsnis- subjektyvūs kliedesiai.

Auris, 2009 07 03 08:08: Traukit lauk takvaila straipsni,nekurstykit nesantaikos.

neaiskumas, 2009 07 03 09:57: gerb.pone V.Mite, iseikite i gatve, ir iseiles sustabde 100zmoniu, paklauskite kas yra Morisonas? 99.9999% neatsakys. O MJ net mano uosviai zino kuriems 60-62metai. Biski gerbiamasai mastykite ka snekate ir ka rasote!!!!! [Po minutės priduria:] MJ turejau ploksteles kai man buvo 8-10metu, turiu CD dabar, klausau jo muzikos per M-1 plius, MJ -BUVO YRA IR BUS!!!
p.s. visgi, kas tas Morisonas?

petras, 2009 07 03 06:04: rimts klausimas, kas tas J.Morrisoną? pirma karta girdziu apie kazkokius the doors.. gal tik vienas kitas pensijinio amziaus smogelis tokius ir prisimena.. praeis keletas metu ir tie patys keli vienetai, prisimenantys tuos dinozaurus, ismirs

Arba dar pora skirtumų. Pvz., kas turima galvoj sakant fundamentalūs klausimai? Vienų manymu, tokie ar panašūs: kokia yra gyvenimo prasmė, kas yra mirtis ir pan.; kitą nuomonę žr. komentare. Arba: kūryba turi kreipti žmogaus sielą katarsio link ar žadinti teigiamas emocijas, t.y. linksminti, smaginti? (Kaip digresiją galima pridurt ir klausimą: žmogus turi sielą ar ne?)

xero, 2009 07 03 06:20: Jūsų subjektyvūs ir nostalgija jaunystei dvelkiantys paistalai išeina už sveiko proto ir logikos ribų. [...] Faktas yra vienas - MJ SAVO srity buvo muzikos genijus ir jo muzika gyvuos,kaip kad ji jau gyvuoja kelis dešimtmečius. Jo koncertai buvo nepakartojami,užkrečiantys, suvienijantys skirtingų kartų žmones.Teko dalyvauti MJ koncerte Varšuvoje.Kito tokio įspūdingo koncerto daugiau niekada nemačiau ir abejoju, ar apskritai kada nors pamatysiu. Sakote MJ dainos nesugebėjo kelti fundamentalių klausimų? Vadinasi blogai tas dainas supratote arba apskritai nesiklausėte, nes butent MJ dainose apstu aplinkos apsaugos,taikos, rasinės lygybės temų. Ir dainos žavesys tikrai nenublanksta klausant tik audio. Tokios muzikos klausytis gera,ji kelia teigiams emocijas ,o Morrisono dainos veda į depresiją ir [iki] kažkokio nusvitimo toli,kaip iki menulio. Bet kokiu atveju -kiekvienam savo, tik pasilikime savo daržuose nesvaidydami akmenų į kitus.

***, 2009 07 03 01:57: […] Man asmeniškai muzika labai daug reiškia gyvenime, anksčiau klausydavau rocką, tą tamsų [r]ocką, kuris mane nuvarė į depresiją ir kas iš to? Gyvenimo geriau aš nepažinau, jokio ypatingo nušvitimo nepatyriau, tiesgiog buvo liūdna liūdna liūdna... Dabar klausau daug linksmesnę muziką ir apskritai gyvenu truputį kitokį gyvenimą. Ir... kam gilintis? Man tai nesuteikė laimės, gal jūs nenorite pripažinti, tačiau daug kam irgi nesuteikia.

2
Į antrąjį pavyzdį tebus pažvelgta tik vienu aspektu: kas yra mūsų kultūra, mūsų kultūrinis paveldas?
2009-06-29 Lietuvos žiniose buvo išspausdintas Kazio Kazakevičiaus straipsnis „Unikalios, bet nereikalingos sinagogos“. Žinios santrauka tokia: „Lietuvos žydų bendruomenei grąžintas Kalvarijos sinagogų kompleksas, investavus į jį milijoną litų, paliktas griūti.“ Bemat įsidėjo šį straipsnį ir delfi.lt. Ir pasipylė komentarai (tų, kurie užtraukia baudžiamąją atsakomybę, nesiruošiu cituot, tegul dirba savo darbą tie, kas už tai gauna algas; aspektą įvardinau pirmam sakiny).

q10, 2009 06 29 10:57: Nėra Lietuvoj kitų problemų, tik žydų turto išsaugojimas! cha cha cha...

asd, 2009 06 29 10:38: sinagogos nera lietuviu kulturos dalis,nera joks tautinis paveldas todel i ju atstatyma neturi buti investuojama nei cento. sinagogos grazintos zydams jie tegul ir rupinasi. sugrius -bus sugriuve.jei pastatai avarines bukles-reikia griauti priverstinai,kad nekeltu pavojaus aplinkiniams.

mda, 2009 06 29 10:20: kam cia parinates, grazino turta, tegu rupinasi, nesirupins, sugrius, bus nauda gera, nereikes babkiu investuoti ir bus plynas laukas, bulves zmones sodint gales. o ten tie amerikoj zydai tegu krykstauja, nori tureti, turi investuoti. vienareiksmiskai. jei nesirupini, tada bulves sodinsim.

Audrius, 2009 06 29 09:48: Nematau problemos. Labai norėjo kad grąžintų - te, turėkit. Ir susikišt galit į subinę dabar tas savo sinagogas.

uuu, 2009 06 29 09:48: […] Ir dar klausimas paprastas: kuo lietuviui unikalios žydų sinagogos? Lietuviai kaimuose turi unikalių bažnyčių, dvarų, ir kitų unikalių pastatų, kurių nereikia gražinti, ir už kuriuos nereikia mokėti kompensacijos, jie priklauso lietuvai, tegu juos ir tvarko. Sutvarkyti žydų sinagogą, tai žydų turtas nekiškite nagų, juo labiau mokesčių mokėtojų pinigų. Jei žydams jos unikalios, tai tegu žydai jas ir tvarko.

x, 2009 06 29 08:38: Kieno sinagogos tegul tas ir rūpinasi, mes lietuviai savo tautos paminklais rūpinkimės.

Griūva, daug kas griūva! Griūva ir Joniškio Raudonoji sinagoga, kuri priklauso savivaldybei, griūva Širvintų r. esantis Bartkuškio dvaro ansamblis – ne kitų, lenkų, o privati Giedros Petraitis nuosavybė (taip, to paties „Humanoj“ apsivogusio Petraičio žmonos)...
O aš jaučiuos bendrakultūris su Grigorijum Kanovičium, į kurį iš nevilties kreipėsi Joniškio savivaldybė (cit. iš Absoliutos Andželikos Lukaitės pokalbio su rašytoju):

Neseniai gavau iš Joniškio mero laišką apie Raudonąją sinagogą, kuri Joniškyje žūsta. Jis kreipėsi į mane pagalbos, kad padėčiau kaip nors išsaugoti šitą objektą. Aišku, dabar niekas nelanko tos sinagogos, bet ženklas turi likti. Tačiau tam nėra pinigų.
Manau, kad lietuvių palikimą turi padėti išsaugoti ir žydai, ir lenkai, ir rusai. Žydų palikimą turi padėti išsaugoti irgi kitų tautybių žmonės. Tai yra toks abipusis padėjimas, pagalbos procesas.

Nes tai yra mūsų kultūros, mūsų palikimo dalis. Bet taip mano tik tam tikros subkultūros žmonės, kiti – kad ne mūsų. Retorinis klausimas: ar liumpenizacija tik sunkmečio palydovė, ar?.. Per daug pompastiškai skamba pabaiga, atsiprašau, nesusivaldžiau.

۩ ۩ ۩
Liudvikas Jakimavičius rašinin „Fragmentuota sąmonė“ įdėjo mintį apie mokytojo poreikį:

Jei norime išlikti, nepatekti į suiručių akivarus, tiesiog privalome atkurti „mokytojo“ statusą. Nebūtinai to mokytojo, kuris dirba mokykloje, bet „mokytojo – tarpininko“, kuris, turėdamas daugiau žinių, informacijos ir įgūdžių, taptų vertėju, galinčiu išversti paprastam žmogui į suprantamą kalbą sujauktą informacinį srautą. Tas vertimas, sustruktūrinant ir sudedant į tam tikrą vertikaliai orientuotą tvarką sueižėjusią, fragmentinę visuomenės sąmonę, ir būtų mokytojo – tarpininko priedermė. Tuomet atsirastų ir vertybinis matmuo, į savo vietas padedantis visuomenei sustatyti mūsų kasdienius ir nekasdienius įvykius [...].

Nėra vieno mokytojo ir negali būti; bet yra mokytojų. Vienos subkultūros žmonėms mokytojas Justinas Marcinkevičius, kitos – Jėzus Kristus, trečios – Sai Baba, ketvirtos – Petras Gražulis, penktos – a.a. Ričardas Mikutavičius, šeštos – Marijonas Mikutavičius etc. Ir jie išverčia „paprastam žmogui į suprantamą kalbą sujauktą informacinį srautą“. Išverčia – pagal savo vertimo teorijos principus.

(3) Kalanavičius ir Raila

Dar kartą noris grįžt prie Jakimavičiaus pokalbio su Stankevičium bernardinuos.lt (paskutinįkart, tikrai). Stankevičius:

Anksčiau tas [literatūros] procesas buvo gražiai sutvarkytas, sustruktūruotas. Jiems [senesniajai poeziją skaitančiųjų kartai] tarytum viskas buvo padėta ant lėkštutės. Justinas Marcinkevičius yra jėga. O, tarkim, koks nors Antanas Kalanavičius yra nesuprantamas ir nieko vertas. Aišku, tai buvo didelė neteisybė, nes Kalanavičius, mano galva, vertas nė kiek ne mažiau nei Marcinkevičius, tačiau tada visi procesą suvokė taip, kaip jis jiems buvo pateikiamas. Ir jie jautė vidinę ramybę, – už mus yra viskas nuspręsta, kas yra gera, o kas bloga, mums tik reikia žinoti, kaip nuspręsta. Dabar situacija yra kur kas chaotiškesnė [etc.]

Marcinkevičių 1 įraše sukabinau su Stankevičium, o šįryt dingtelėjo, kad yra su kuo sujungt ir Antaną Kalanavičių. Su Romu Raila. Krosniakuriu iš Siesikų. Beje, prozininkės Danutės Kalinauskaitės bendrakursiu. Taip pat laikomu paraštėje, nors jis ir pats literatūros puslapin per daug nesiveržia (prisiminiau iš Gedos dienoraščio: esą Kalanavičiui, neleidžiamam Lietuvoj (pro duris), buvo kilusi idėja įlipt literatūron pro langą – per Maskvą – reikią pirmiausia išleist knygą rusiškai, tada jau nebebus kur dėtis „Vagai“, teks leist; rezultatas aiškus: pasvajot galima). Railos PK Grafo manija išėjo 1996-ais Ukmergėj. Su garsiuoju (nors nelabai tikęs čia tas žodis) eilėraščiu apie Aukštaitijos miestelį, mano manymu, trauktinu į visas bent jau sovietmečiu kurtos (ar ir XX amžiaus) lietuvių poezijos antologijas:

Baltas ir ramus miestelis šitas
Aukštaitijos.
Kaip gražiai darželiuose čia žydi
pinavijos.

Kaip palankiai čia kaimynas šneka
su kaimynu.
Kaip gardžiai čia girtuoklėlis laka
alų, vyną.

Kaip gražiai keliauja į bažnyčią
davatkėlės.
Kaip nuobodžiai pramogauja šičia
jaunimėlis.

Kaip lengvai čia vėjy dulkės sukas
prie stotelės.
Kaip gražiai čia ilgisi berniukas
didžio kelio.

Kaip maloniai gelsvas lėkštas rytas
glosto kaktą.
Kaip gražiai čia būtų nužudytas
Francas Kafka.

Prieš porą ar trejetą metų tas pats Ukmergės kultūros fondas norėjo leist jo antrąją knygą. Teikė paraišką Kultūros ministerijai. Su Ričardu Šileika parašėm nemeluotai entuziastingas rekomendacijas (dauguma eilėraščių išties stiprūs, unikaliu balsu parašyti), net pavadinimą buvom parinkę pagal vieną eilėraštį – Žygdarbis (AAJ buvo aprobavęs), bet... paramos negauta. Ir tyla. Dabar taip gailiuos, kad nepasidariau to rankraščio kopijos, tik įspūdis liko. Kai kurie eilėraščiai tikrai buvo jėgingi, nenusileidžiantys kai kuriems kad ir to paties Stankevičiaus. Kas čia? Likimas: kol gyvas – paraštėj, kai mirsi – kaip jau išeis. Paskutinio sakinio vieton prašosi moralistinė parafrazė (Negi dabar mažiau manančių, kad Rimvydas Stankevičius yra jėga, o, tarkim, koks nors...), bet gal nereikia. Nebuvo, nėra ir nebus tos besiilgimos teisybės (kad ir vertinant literatūrą). Tiesiog: stop.

(1) Stankevičius ir Marcinkevičius

Bernardinuos.lt 2009-06-11 įdėtas Liudviko Jakimavičiaus pokalbis su šių metų PP laureatu Rimvydu Stankevičium „Pomiškis kirtavietėje“. Gerai klausiama, atvirai atsakoma. Komentatorių priekaištai dėl susireikšminimo juokingi: susireikšminimas (kad ir: „Visi poetai bando pasakyti tai, ką žmonės savo pasąmonėje apie save seniai žinojo, bet neatrado žodžių, kaip tai suformuluoti. Tokią matau savo poezijos funkciją“) būtinas, tai yra esminis stimulas kurti. Bet ne tai norėjau užfiksuot.
Užstrigo Valentino Sventicko Stankevičiui telefonu tarta frazė: „Tu ne Geda, tu Marcinkevičius.“ Kad Stankevičius kažkuo panašus į Justiną Marcinkevičių, buvo dingtelėję skaitant Diktantus sielai. Sakau: kažkuo, nes baisiai sunku verbalizuot tą tik juntamą panašumą, nes jis susijęs ne su poetika, o su asmenybiniais dalykais: gal misionieriškasis pradas (atsimenu, kaip lietuvių kalbos mokytoja kokias 1979 metais yra ištarusi: prieš šitą žmogų [t.y. J.M.] būtų galima atsiklaupt; Diktantų sielai įžangoj R.S. samprotauja apie savo tekstus kaip pamokslus, pokalby su Andrium Jakučiūnu reiškia norą, kad jo tekstai būtų diktuojami moksleiviams etc.), gal tas panašumas plaukia iš to, jog ir vienas, ir kitas mano, esą poezija turi būt daugiau negu poezija (supaprastintai šnekant). Argi J.M. negalėtų kaip savo pacituot R.S. sakinių: „...reikia rašyti tai, ką žmogus nori iš poeto išgirsti. Jie nori, kad poetas įvardytų jų būsenas, kurioms jie, žmonės, nežino vardų. Jie nori poeto pagalbos: ‘Pasakyk, kas man darosi’.“? Ar ne tai buvo (ir tebėra) esminė J.M. populiarumo priežastis? (Ir gerumas tas gyvenimas, ir ašara dievo aky, ir pagaliau skiemenuojamoji Lie-tu-va, ir kt.). Nežinau. Bet jungtukas „ir“ tarp tų dviejų pavardžių dera; suvokiant visus poetikos, laiko ir kitų dalykų nelemtus skirtumus. Nors gal ir klystu.