(758) Laiškų dėžę tuštinu, i: iš bendravimo su Kaziu Bradūnu

Prae scriptum. Gautieji laiškai sudėti dėžėn, ant kurios priklijuota laiškai įvairiausi.
Pagalvojau, gana jiems tūnot viename iš butų Laisvės prospekte Vilniuj, tekeliauja Rankraštynan (LLTI BR). Bet prieš ten atiduodamas, nenusižengdamas taisyklėms (kol neatiduotì – mano, asmens, o ne rankraštyno vedėjo – valioj), korespondenciją ir kt., pamaniau, imsiu ir paskelbsiu (tuolab: galiu šį tą ir pakomentuot).

(1) Pirmasis —vg— laiškas Kaziui Bradūnui (1917–2009) turėjo būt rašytas 1990-ų pačioj pradžioj; juodraščio neišsaugojau. — Bradūnas – Gasiliūnui:

Čikaga, 90.III.2

Gerbiamas sietynieti Gasiliūnai,
Ačiū už mane pasiekusį Jūsų laiškutį. Surado mane ir Jūsų užrašytieji man „Sietyno“ numeriai. Dabar žurnalo aš turiu antrąjį, penktąjį ir šeštąjį numerius. Ketvirtąjį tik esu matęs. Kitų visai nemačiau. Jeigu iš tų dar turėtumėte kokį atliekamą ir kaip nors man permestumėte, tai būčiau labai dėkingas. Bet nesirūpink, jeigu neišeina.
       Aplamai Jūsų „Sietynas“ yra pats geriausias kultūros, ypač lituanistikos, žurnalas Lietuvoje. Ir būtų didelis nuostolis, jeigu leidinys sustotų ėjęs. Kažkaip neteko girdėti, kad būtų išėjęs septintasis numeris. [Išėjo.] Todėl širdy ir neramu: negi pasiliks tik anie puošnieji, bet gerokai tuštesni? [Galiu tik spėt, ką K.B. turėjo galvoj: gal Sietyno numerius, kuriuose nėra ko nors apie jo bičiulius bendramokslius Bronių Krivicką ir Mamertą Indriliūną? – Žr. Ingos variantą komentaruose; ji greičiausiai teisi.]
Džiaugiuosi, kad ir aš su savo trigrašiu įsispraudžiau į „Sietyno“ puslapius [nr. 6, p. 28–33, buvo išsp. K.B. eilėraščių ciklas Venecijos vasara]. Ir ačiū Jums visiems už dėmesį.
       Labai sukrėtė mane Jūsų užuominos apie Mamerto Indriliūno ir Broniaus Krivicko likimą. Jaudina ir tai, kad rūpinatės jų atminimu. Mano paties atsiminimai turbūt būtų pavėluoti, jeigu ir siųsčiau. Deja, nesuspėjau jų parašyti. O gal ir jūs vėluojat? Tada duokite man paskutiniąją datą, iki kurios turėčiau savo atsiminimus jums atsiųsti. Žinoma, jie nebūtų kažin kas, nebūtų akademiškai intelektualūs, o tik asmeniški ir labai žmogiški anų laikų kontekste.
       Jeigu nebus kokių netikėtų kliūčių, tai su turistine grupe šį pavasarį – gegužės 16 d. – nutūpsiu Vilniuje. Pabūsiu Lietuvoje pora savaičių – iki gegužės 31 dienos. Gal kaip nors pavyks aplankyti ir savo artimiausių draugų kapus: Vytauto Mačernio ir Mamerto Indriliūno. O Bronius Krivickas, kiek mane informavo Čikagoje sutiktas Vytautas Kubilius, užkastas kažkur Latvijoje, į kurią jis su savo daliniu buvo pasitraukęs [tikroji B.K. žūties vieta tuolaik dar nebuvo žinoma; Latvijoj žuvo Broniaus brolis Jonas Krivickas].
       Tai tiek šiuo tarpu. Gyvuokit!

(2) Gasiliūnas – Bradūnui:

Vilnius, 1990.05.25

Gerbiamas Poete,
labai ačiū Jums, kad atsiliepėte į mano laiškelį, kad taip palankiai įvertinote mūsąjį „Sietyną“, kuris gyvas ir nepriklausomoj Lietuvoj (netrukus turėtų pasirodyti IX nr., jei kas nors neatsitiks).
       Atleiskite už ilgą tylą. Laukiau Jūsų atvažiuojant į Poezijos pavasarį, tada ir būčiau ieškojęs progos prie Jūsų prisibrauti ir pakalbinti. Bet įvykiai susiklostė, deja, kitaip.

viršelio dailininkas – bičiulis a.a. Audrius Naujokaitis

       Gerbiamas Poete, Jūsų laiške žadėtieji atsiminimai apie Bronių Krivicką ir Mamertą Indriliūną yra laukiami bet kada, ir juos „Sietyne“ bemat skelbtume. Kadangi šį laišką siunčiu per Vytą Landsbergį, kuris maždaug mėnesį bus Amerikoj, tai gal Jums pavyktų per tą laiką parašyti, ir jis grįždamas parvežtų? Jeigu Jums toks pasiūlymas netiktų, viliuos vis tiek kada nors atsiminimus pasieksiant mane ir tuo pačiu „Sietyną“ [K.B. atsiminimai ir trys eilėraščiai buvo paskelbti Sietyno nr. 10, p. 48–56; ar per Vytą L. jie iš JAV atkeliavo – nebeprisimenu].
       Kadangi laiškų nuorašų nepasilieku [pirmojo laiško nuorašo nepasilikau; šito – jau pasilikau; skaitot], šiek tiek primiršau, ką esu rašęs apie B.K. ir M.I. anajame.
       Kovo mėn. įvyko du B.K. ir M.I. prisiminimo (tiksliau – priminimo) vakarai: vienas restauruotoje Biržų pilyje (ypač įspūdingai pasakojo dabar Panevėžy gyvenanti Elena Gabulaitė [išsp. Sietyno nr. 9, p. 55–60]), antrasis – Vilniuje, Menininkų rūmuose [jaunimui: dabar ten Prezidentūra]. Pastarąjį filmavo Lietuvos TV, ir jau du kartu buvo rodyti per televiziją jo fragmentai (trunka valandą).
       Po šios laidos parašė viena moteris iš palatvijės ir pranešė turinti B.K. poezijos sąsiuvinį. Dabar šis unikalus mūsų literatūros ir pasipriešinimo sovietams „liudininkas“ yra mano rankose. Pats sąsiuvinis pavadintas „Žiaurusis Dievas“. Jame: 34 eilėraščių skyrius tuo pat pavadinimu, 38 sonetų rinkinys „Neužmirštuolei, žydinčiai nakty“ (skirtas, kaip galima suprasti, žmonai), satyra „Po Stalino saule“, kurią sudaro per 60 eil., ir 71 Goethės eil. vertimai, pora Ronsard’o, po vieną Baudelaire’o, Nikolaus Lenau ir Agnes Miegel. Toks turinys. Tai rašyta ir versta 1945–1949 m. Šiek tiek jų bus paskelbta IX „Sietyno“ nr. [publikacija „Poezija tarsi iš nebūties“, p. 70–93; dabar sąsiuvinis saugomas LLTI BR, F1-7584], o viskas – B.K. Raštuose, kuriuos baigiu rengti, bet paskutinio taško dar nedrįstu dėti. Yra vilties, kad dar gali šis tas „išplaukti“. [Ir išplaukė – buv. Partijos istorijos instituto archyve radau mašinėle perspausdintą poetinės kūrybos ir vertimų visetą (1945–1951), dovanotą Juozui Šibailai-Diedukui; Raštų pirmas tomelis – kaip Sietyno bibliotekėlės pirmoji knyga, išėjo 1993-ais.] Be to, Vilniaus Universiteto archyve pavyko rasti B.K. diplominį darbą „J. Aisčio-Aleksandriškio idėjų pasaulis“, kurį Putinas ir Maciūnas įvertino lab. gerai. Beje, knaisiodamasis po bibliografijas užtikau tokį faktą, kad 1974 m. „Draugo“ kultūriname priede buvo perspausdintas B.K. str. iš „Kūrybos“ „Kančia ir džiaugsmas J.A.-A. poezijoje“. Lietuvoje 1974 m. „Draugo“ nepavyko rasti. Nebent jis galėtų būti dabar sovietų kareivių okupuotame vad. Partijos istorijos institute, bet ten prasibrauti neįmanoma. Gal Jūs galėtumėte kaip nors parūpinti šią publikaciją? Būčiau be galo dėkingas. Tiesa, VU rankraštyne yra ir Jūsų diplominis darbas.
       M.I. diplominio darbo nebuvo baigęs. Tad ir diplomo negavęs. Jo kokių nors nežinomų rankraščių nepavyko kol kas rasti.
       Susikaupė nemažas pluoštas nuotraukų, bet vargu ar pavyks jas paskelbti M.I. ir B.K. knygose, nes jas žadame pirmiausia išleisti tokiu pat būdu kaip ir „Sietynus“, t.y. be iliustracijų.
       Prašau atleisti, kad tiek daug prirašiau ir sutrukdžiau.
       Perduodu savo ir kitų sietyniečių pagarbą bei linkėjimus, ir lieku su viltimi –
                                                                                                                                                              Virginijus Gasiliūnas 

Raštiško atsako, regis, nebuvo. Tik bendrauta, kai Kazys Bradūnas pirmąkart atvyko į nepriklausomybę atgavusią Lietuvą 1990-ų rudeniop. Per Maskvą–Rygą. Iš Rygos važiuodamas Vilniun, buvo sustojęs ir Gerkiškiuos šalia Pabiržės, kur pakasti Mamerto Indriliūno palaikai. (Broniaus Krivicko vardas tan paminklan įrašytas iš tuolaikės nevilties: esą nežinia, kur žuvo, tai bent čia įamžinkim.)

        1990-09-13 įjungęs diktofoną bendravau su Kaziu Bradūnu. Iš to išėjo publikacija Šiaurės Atėnuose, 1990-09-26, nr. 34, p. 3 (pasirašyta: Paulius Tolvaiša; su Audriaus Zdanavičiaus nuotrauka):

Poetas Kazys Bradūnas: Buvau ir duobkasys

Perfrazuojant „Vagos“ išleistosios Kazio Bradūno poezijos rinktinės pavadinimą, tauta renkasi prie vieno stalo. Ir ne paskutinei vakarienei. Kas grįžta iš už Atlanto su savo dvasios dovanom, kas iš Sibiro karstuos jau, vilkimės, amžinam poilsiui gimtojon žemėn. Bet dar, matyt, negreit unikalioji tautos patirtis per pastaruosius dešimtmečius bus suimta vienan daiktan – skausmai ir džiaugsmai, sudužusios viltys ir išsipildymai, netektys ir neuždusintas noras būti laisviem. Ir gal tada suprasim, kad esam be galo turtingi – ir bent savigarbos bei pagarbos verti.
       Atsiradus progai, užklausiau poetą Kazį Bradūną galbūt ne apie pačius esminguosius, bet, pamaniau, bene įdomiausius jo gyvenimo momentus – pirmąsias knygas, išėjusias dar vokiečių okupuotoj Lietuvoj, pirmuosius tremties metus Vokietijoj ir „įsikurtuves“ Amerikoj. 

----------------------------------------------------------------------------------------------------- 

Pirmoji rankraštinė mano knyga – tai „Pėdos arimuos“. Ji buvo parašyta anksčiau negu „Vilniaus varpai“. Ir galbūt būtų išėjusi 1944 metais. Jau buvo atspausdinta, sulankstyta, tik viršelis neužlipintas – ir bolševikai grįžo. Bernardas Brazdžionis, kada Kauną jau apšaudė ir bombardavo, užėjo spaustuvėn, žiūri – Bradūno knyga. Tai jis lašinių davė darbininkams ir paprašė: susekit man bent dešimt, greitosiomis užlipinkit viršelį (Antano Kučo buvo pieštas). Tie ir padarė. Ir Brazdžionis, siekdamas mano tėviškės, kuprinėlėj atnešė tuos dešimt egzempliorių. Išdalinau draugams, o pats likau su viena. Ir tik tiek teturėjau. O pernai mano tėviškės kaimyno anūkė, gyvenanti Kaune, per važiuojančius Amerikon perdavė antrą egzempliorių. 
        Bet, pasirodo, bolševikai ne viską sunaikino. Eugenijus Matuzevičius pirmam laiške, kuris mane pasiekė Amerikoj, rašė, kad „Pėdas arimuos“ nuvežė neįrištas į Kauno senamiesčio krautuves ir naudojo kaip vyniojamąjį popierių. Bet mes, sako, šitai sužinoję, eidavom į tas krautuves ir atsirinkdavom lakštus. Ir taip ne vienas egzempliorius išliko. O va Jonas Juškaitis dabar pasakojo, kad jis, pradžios mokyklos mokinukas, 1944 metų rudenį Jurbarko knygyne nusipirko mano „Pėdas arimuos“... 
        Vilniuj buvau ir tokį eilėraščių cikliuką parašęs. Sykį atvažiuoja Bernardas Brazdžionis (mudu buvom pažįstami, dar gimnazistas bendradarbiavau jo redaguojamuose „Ateities spinduliuos“, ten mano pirmus eilėraščius išspausdino) ir klausia: ką rašai, Kazimierai? Sakau: parašiau tokį cikliuką. – O ar negali man duoti? Mes, sako, Kauno literatai, susirenkam kartais, tai bus naujiena – paskaitysiu tavo sonetų. Ir išsivežė. Po kokių dviejų mėnesių vėl atvažiavo į spektaklį ar operą ir atvežė tuos „Vilniaus varpus“. Toks žalias viršelis. Taip 1943 metais išėjo tie sonetai be jokio okupacinės valdžios leidimo, nors parašyti vėliau už „Pėdas arimuos“. Paskui dar papildžiau ir antrą laidą išleidau jau Tiubingene – su amžinatilsį Liudo Vilimo iliustracijom, dviem spalvom...
       Šiaip Vilniuj okupacijų metais ne tik tos kultūrinės sueigos pas profesorių Vincą Mykolaitį-Putiną, toks akių prašvietimas būdavo, kai kas mėnesį po sykį, penktadienio vakarais, mes savo eilėraščių paskaitydavom, jis savo, kurių neskelbė. Buvo ir tokių šeimų, kurios mėgo poeziją ir mus, rašančius studentus, privačiuos namuos į literatūrines vakarones pasikviesdavo. Tų šeimų dukros dažniausiai universiteto studentės, mūsų pažįstamos. Atsimenu, kai mano pirmoji knygutė išėjo, tai tokia Ladygaitė, nepriklausomybės laikų generolo duktė, savo namuos suruošė lyg ir savotiškas sutiktuves. Skaičiau savo sonetus, vakarojom...
---------------------------------------------------------------
Vokietijoj rūpėjo vien tik, kad mūs neatiduotų rusams. Sakysim, ukrainiečius, totorius buvo leista rusams patiems suimt, susikraut į sunkvežimius ir išsivežt. Tai mes, tokių pavyzdžių matydami, labai bijojom, kad ir su mumis tas neatsitiktų.
       Jokių prošvaisčių ateity nebuvo matyti. Dar išsyk vieni tikėjosi: o, bus tuoj karas su rusais, jau Amerika atominę bombą turi, pasakys: ponai, eikit atgal, ir visi einam į savo kraštus. Bet amerikiečiai to nepadarė, o rusai kaip atsisėdo, taip ir sėdėjo Europos vidury, galėjo laisvai važinėt po Vakarų Vokietiją su savo smailais durtuvais. Važiuoja koks nors rusų sunkvežimis, ir baimė ima, ar nesustos prie mūsų stovyklos. Ta baimė dingo, kai prasidėjo įtampa tarp Vakarų sąjungininkų ir rusų, kai tie 1948 metų pabaigoj ar 1949-ųjų pradžioje ėmė blokuot Berlyną – pusei metų ar keturiems mėnesiams uždarė visus žemės kelius. O Vakarų Berlyne apie du milijonai gyventojų – jiems reikia gyvent, reikia duonos, pramonė turi judėt. Vakarų sąjungininkai suorganizavo tokį oro tiltą, kad vos ne kas minutę leidos ir kilo transporto lėktuvai, jie viską pristatė: ir kurą, ir dujas, ir aliejų, ir maistą, ir žaliavas, – viską, kad miestas funkcionuotų visiškai normaliai. Rusai, matyt, nesitikėjo, kad Vakarai šitaip galėtų aprūpinti dviejų milijonų miestą visa kuo. Taigi rusai pirmiausia blokadą išbandė ne prieš Lietuvą, bet prieš Berlyną. Tada mes jau manėm, kad bus karas. Ir gal būtų prasidėjęs, jeigu rusai būtų išprovokavę – pašovę kokį lėktuvą ar pan. Visi tada kalbėjo: jei jie ką nors, tai Vakarai jau smogs. Bet jokio incidento nebuvo. Paskui pakilom Amerikon.
       Kultūrinis gyvenimas Vokietijoj labai klestėjo. Žmonės neturėjo ką veikt, patys apie save apsikuopdavo, prisikirsdavo miškuos malkų. Visa stovyklų administracija – pačių gyventojų rankose, tiktai tokia organizacija UNRRA (ką reiškia tos raidės, aš ir nežinau) atveždavo visa, kas reikia. Drabužius duodavo, visą maistą atgabendavo ir į sandėlį sukraudavo. Pati stovyklos vadovybė (lenkų stovykloj – lenkiška, lietuvių – lietuviška) tą turtą dalindavo. Niekas nevertė, kad eitum dirbt į vokiečių fabrikus ar kur kitur. Turėjo žmonės pastogę – nei užpučia, nei užlyja, tai visokio galo ir išsigalvodavo.  Ypač pajėgi buvo Bernardo Brazdžionio karta, mes tai dar geltonsnapiai,  jaunieji rašytojai. O, kas ten darydavos! Literatūros vakarai, tokia skrajojanti ketveriukė – Antanas Gustaitis, Pulgis Andriušis, Brazdžionis ir Stasys Santvaras – beveik tik kelionėse ir praleisdavo laiką, su literatūros rečitaliais važinėdami. Ir lietuviškas baletas buvo – statė „Kopeliją“, klasikinius veikalus ir gastroliavo. Tų stovyklų keliasdešimt. Iš vienos į kitą, iš vienos į kitą – žmonės vaišingi, kaip ir dabar Lietuvoj, tai tik gyvenk. 
       Laikraščiai ėjo, žurnalai, knygų kelios leidyklos. Turiu visų komplektus. Iš žurnalų paminėt reikia „Žvilgsnius“, „Gintarą“, nuo 1945 metų redagavau „Aidus“. Tada visi rašė. Ir gerai rašė, mokėjo lietuviškai, nereikėjo redaktoriui dirbt – gauni rankraštį ir gali nešt tiesiai į spaustuvę. „Aidus“ iš pradžių Miunchene ir redagavom, ir spausdinom. O paskui spausdint pradėjom Augsburge, ten geresnis lietuviškas šriftas buvo. Toj pačioj spaustuvėj ėjo ir toks savaitraštis „Žiburiai“, kurį laiką net dienraštis buvo. Iš Miuncheno į Augsburgą valanda kelio, tai ir važinėdavau kas antrą dieną „Aidų“ laužinio ar korektūrų skaityt.
       Žodžiu, labai gerų knygų išėjo. Sakysim, Vinco Ramono „Kryžiai“. Tai, mano galva, pats geriausias išeivijoj parašytas romanas. Ir keista, kad Lietuvoje, kai perspausdina ne vieną išeivijos rašytoją, Ramonas yra užmirštas. Tiesa, „Kryžiai“ didelį erzelį sukėlė, bet tai literatūrinį gyvenimą tik paįvairino. Juk jo knygoje „Dulkės raudonam saulėleidy“ – visas pirmas bolševikmetis kaip ant delno. Lietuvos miestas, konkrečiai – Marijampolė, o „Kryžiuose“ – Suvalkijos kaimas.
       Vincas Ramonas ideologine prasme buvo „frontininkas“. Tai aš Lietuvių Fronto Bičiuliams sutikęs vis sakau, kad pasirūpintų jų ideologiją reiškusio rašytojo perleidimu Lietuvoj. Tai tikrai didelis rašytojas. Ir toks keistas žmogus. Marijampolės marijonų gimnazijoj mokytojavo, viengungis visą gyvenimą.
       Beveik dvidešimt dvejus metus, nuo 1961-ųjų, redagavau „Draugo“ kultūrinį priedą ir vis stengdavaus, kad Ramonas parašytų kokią novelę atkarpai. Jis ateidavo į redakciją per metus gal porą kartų užsimokėt prenumeratą ar kokias mišias užprašyt pas marijonus koplytėlėj. Tai aš vis, kai gurkšnodavom kavą, prašydavau: „Vincai, parašyk man novelę.“ O jo argumentas būdavo toks: „Žinau, kad geriau už ‘Kryžius’ neparašysiu. Tai aš ne toks durnius, kad rašyčiau ir visi sakytų: matai, Ramonas jau išsikvėpė.“ Ir neparašė. O gal būt ir geriau parašęs?
---------------------------------------------------------------
Mūsų šeima iš Vokietijos išplaukė 1949 metų gegužės mėnesį. Iš pradžių Amerikoj buvau duobkasys. Ir labai tuo didžiuojuos. Sakau: mano buvo šekspyriška profesija. Atsimenat „Hamleto“ tuos du duobkasius, kurie paėmę kaukolę filosofuoja? Mes kastuvais kasdavom, o dabar Amerikoj tokie maži buldozeriai, kaip siuvamoji mašina padaryti, – ir iškasa.
       Paskui statybinių akmenų apdirbimo įmonėj dirbau. Iš granito, marmuro, dolomito darydavom karnizus, palanges. Ta įmonė buvo Baltimorėj, pašonėj esantį Vašingtono Kapitolijų ir Prezidentūros rūmus remontuodavome. Milžiniški pastatai – tai remontuoja ir remontuoja. Kaip Vilniaus senamiestį – restauruoja ir restauruoja. Aš ir sakau: buvo toks meisteris kaip Michelangelas – su plaktuku ir kaltu. Jis statė Šv. Petro ir Povilo bažnyčios kupolą, o aš – Vašingtono Kapitolijaus...
       Išsyk prie tų akmenų šeši ar septyni lietuviai dirbom. Paskui vieni išvažiavo į Čikagą, kiti į Klyvlendą, o mes trys iki 1961 metų triūsėm. Buvo tokia pašiūrė – tik stogas ir viena siena, žiemą ir šalta, ir vėjai, tai mes prie tų mašinų statinėse ugnį kūrendavom. Turiu nuotrauką, kurią jei parodyčiau ir pasakyčiau, kad mes Vorkutoj ar prie Laptevų jūros, tai niekas, matyt, nesuabejotų. Ir dar vieną turiu. Aš jau buvau meisteris prie tos mašinos, o mano padėjėjas – tikras grynakraujis indėnas, kuris nei rašyt, nei skaityt nemokėjo, tik nueit šnapso nusipirk, ir cigarą visada rūkydavo. Jis vis pasakodavo, kad jo gimtinė buvusi Nort Karolainoj...
       Griebės žmonės į Ameriką atvažiavę darbo, kokio tik gauna, kad nors atsistotų ant kojų, savo rankom užsidirbtų pinigų, kad nereiktų ubagauti, pašalpų ieškot. Siekėsi žmonės ir prasigyveno. Lietuviai – tik savo darbštumu ir sąžiningumu. O paskui stūmėm vaikus į mokslus. Juk iš tos lietuvių masės – apie 80 procentų buvo inteligentai. Jeigu žmogus moka tvarkytis gyvenime, tai Amerikoj nežūsta. Bet tas geras gyvenimas kitus tvirkina. Kartais nufotografuoja sovietų žurnalistai girtą kur nors gatvėj gulintį, va, sako, Amerikos benamiai! Yra jiems prieglaudos. Tuos benamius sugaudo, užregistruoja, o jis rytoj vėl gatvėj. Protestuoja, kad laisvę kažkas varžo: jis nori gyvent kaip benamis. 

-----------------------------------------------------------------------------------------------------
Paskui kalba pakrypo kiton pusėn, ir Poetas prasitarė:
       – Vilniaus beveik nemačiau. Tik vieną dieną Katedros požemius Napalys Kitkauskas aprodė ir į Gedimino kalną visa šeima buvom užlipę. O šiaip – keliavom, keliavom, keliavom...
       – Ir to laiko nebedaug liko, – išsprūdo apie viešnagės pabaigą pagalvojus.
       – Kad ir gyvent nebedaug liko, – palingavo galvą Poetas. – Bet vis sakau: kai bus man aštuoniasdešimt, tai nusiskusiu barzdą ir penkiolika metų atjaunėsiu, – šyptelėjo.
       Sveikatos ir kūrybinės sėkmės Jums, Poete. Ačiū už prisimintas gyvenimo nuotrupas, už poezijos knygas. 

(3) Šitas laiškas rados iš noro pasiaiškint. Nesmagu aiškintis, ypač jei nesijauti kaltas dėl ko nors esąs. Pradžioj maniau, kad neverta jo šičia skelbt, bet paskui persigalvojau – vis dėlto šioks toks nesusipratimų liudijimas, tebūnie. – Mėginu atkurt tuolaikę situaciją: išeivijoj „srovės“ jau išsigraužusios savas vagas; kas rimtai plaukia, kas pakrantėj įsitaisęs; grubiai skirstant – ateitininkai/frontininkai vs liberalai/santarininkai; Draugas/Aidai vs Akiračiai/Metmenys. Mums, galima sakyt, jaunuoliams (dar nebuvo nė 30), čia, Lietuvoj, buvo įdomu viskas, ką ten tik rasdavom gyvo, nesvarbu, ar Aiduos, ar Metmenyse straipsnis paskelbtas, jei geras – tai geras. O Kazys Bradūnas – Aidų, Draugo kultūrinio priedo redaktorius, ateitininkas, ir jam norėjos, kad ir čia, Lietuvoj, tokios orientacijos žmonių rastųs, kad jo ir bičiulių pėdom eitų. Gasiliūnas lyg ir ton, „teisingon“, pusėn suko, bet staiga ėmė ir – nuklydo pas santarininkus, jiems ėmė tarnaut. — Gasiliūnas – Bradūnui (juodraštis be datos, turėtų būt 1990-ų spalis):

Garbus Poete,
šį laišką imuos rašyt jausdamas savotišką nesmagumą, apėmusį po pašnekesio su Vytu L. jau Jums išvykus, kai jis papasakojo apie Jūsų susirūpinimą dėl mano jau sudarytų „Laisvųjų Metmenų svarstymų“ [knyga išėjo 1993-ais].
       Kadangi po susitikimo pas Vytą L. pajutau labai didelį pasitikėjimą Jumis (tokio nejutau net Marcelijum Martinaičiu, kurs studentavimo laikais (1980–1985) mums buvo tikras autoritetas), tad ir norėčiau viską išklot kaip Tėvui. Atleiskit, jei tai skambės familiariai ir Jus žeis. Bet toks jau mano netikęs būdas – labai dažnai kalbu tai, ką jaučiu, o ne tai, ką reiktų, ir neretai susilaukiu nemalonumų.
        Taigi, sudaryti Metmenų stipriausių straipsnių rinkinį (ne visos išeivijos!) prieš pusmetį pasiūlė Rašytojų sąjungos Leidybinės grupės sekretorius Eugenijus Ignatavičius. Iš pradžių atsisakiau, siūliau pasiieškoti kito, solidesnio sudarytojo. Bet po kurio laiko vėl paskambino p. Ignatavičius ir ėmė įkalbinėt: atseit, sietynietis, ir jauni turi imtis darbo etc. Buvau beveik viską skaitęs, kai kuriuos numerius dar prieš visas pertvarkas, ir sutikau. Vis dėlto Kavolio, Mickūno, Donielos, Šilbajorio ir kt. Metmenų autorių straipsniai, sudėti knygon, reikalingi. Taip ir atsirado tas rinkinys.
        Tiesą sakant, nesu Metmenų adeptas, juoba liberalas [tuolaik – taip, XX amžiuj balsuodavau už konservatorius, t.y. už Landsbergį, tik kai datą rašyt pradėjom nuo 2 – už liberalus ėmiau]. Greičiau, kaip sakydavo mano senelis, priklausau abejojančių savagalvių padermei. Nors mums, gimusiems Chruščiovo laikais ir augusiems klestint Brežnevo „brandžiam socializmui“, žodžiai laisvė, liberalizmas turėjo kažkokios magiškos galios. Antra vertus, iš išeivijos periodinių leidinių bene vieninteliai Metmenys mus vargais negalais pasiekdavo. Mūsų alkani protai daugiausia mito žmonių bibliotekose bei palėpėse užsilikusiom prieškario knygom, Židiniu, „gardžiąja“ Naująja Romuva. (Nekalbu apie tai, ką turėjom skaityti, kad galėtumėm baigti mokyklas ir universitetus.) O apie Aidus, Draugo kultūrinį priedą, Į Laisvę ir kt. težinojom (tikrai dauguma), kad tokie yra. Ir viskas. Tik kai buvo panaikinti spec. fondai atsirado galimybė bent jau perversti ir labiausiai dominančius straipsnius perskaityti. Bet suspėk tu viską žmogau aprėpti, kai ne tik atsiveria galimybė su išeivių leidiniais susipažinti, bet ir imami spausdinti tremtinių atsiminimai etc. Be to, sakysim, [Nacionalinės bibliotekos fonduose] Aidų vos ne dvidešimties metų numerių trūksta, beveik viso dr. Juozo Girniaus redagavimo laikotarpio, kitų metų – iš 10-ties 5–6 nr.
        Tai, kas ateidavo iš anapus Atlanto, mes gaudėm ir rijom nelabai rinkdamiesi, ar frontininkų, ar ateitininkų, ar liberalų. Ir aiškaus supratimo apie ideologines bei pasaulėžvalgines sroves nelabai turėjom. Tik dabar, kai paaiškėjo, ką Liūtas Mockūnas padarė su Egzodo literatūros atšvaitais [sudarė lietuvių egzodo literatūros kritikos antologiją, 1946–1987] (beje, pirmas atvejis, kai ir Lietuvoj (Vidmantas Valiušaitis Pergalėj [„Ką atmuša ‘Egzodo literatūros atšvaitai’“, 1990, nr. 8, p. 86–93]) išdrįsta, o gal pajėgta kritikuot išeivijos sudarytoją ne iš bolševikinės konjunktūros sumetimų [pagrindinis priekaištas, kad pristatomi tik „savi“ kritikai, vad. naujoji karta; visiškai diskvalifikuojama vad. vyresnioji karta – Brazaitis, Maciūnas, Vaičiulaitis, Grinius], ir mums, jauniems, ima šviesėt akys žvelgiant į išeivijos literatūros ir apskritai kultūros peripetijas.
        Taigi net nebežinau, ką man daryt – atgailaut, smerkt save, kad nieko pikto širdy neturėdamas ėmiaus ir sudariau tą Metmenų straipsnių rinkinį? Atsisakyt jau padaryto darbo? Nors, garbės žodis, nesijaučiu padaręs nuodėmės. Tuo pačiu metu suprantu, kad santariečiai liberalai pakeliui į Lietuvą gana stipriai išsiveržė į priekį, net užbėgo kai kam išties vertingesniam už akių. Esu įsitikinęs, jog tiesiog būtina sudaryti ir Aidų straipsnių bent porą tomų, nes Maceinos, Griniaus, Girniaus, kunigijos didžiųjų protų darbai gal net reikalingesni Lietuvai. Bet kas iš Lietuvoj esančių aprėps tokias platybes, kalnus – tiesiogine žodžio prasme – medžiagos?.. Beje, apie tai užsiminiau dar prieš minėtąjį pokalbį su Vytu L., atsakydamas į Pergalės anketą „Laisvės gundymai“ apie lietuvių literatūros ateitį [išsp. 1990, nr. 11, p. 97–99].
        „Vagoje“ paklibinau reikalus dėl Vinco Ramono Kryžių „Aukštupių“ serijoje. Tik labai gaila, kad kažkoks kooperatyvas jau ėmęsis Dulkes raudonam saulėleidy leist fotografuotiniu būdu. Kaip baigiamąjį pasiūliau dr. Jono Griniaus straipsnį, rašytą šio romano proga ir išspausdintą 1948 m. Aiduose. O gal kas nors išsamiau ir dar įtaigiau yra rašęs? Gal vertėtų, kad kas iš Lietuvių Fronto Bičiulių dabar naują parašytų? Lietuvoj tokio, beveik įsitikinęs, nėra. [„Vaga“ neišleido, 1992-ais išleido Į Laisvę fondo Lietuvos filialas Kaune.]
      Atleiskit, Poete, kad tiek daug pripliurpiau apie save. Tikriausiai tai Jums nelabai ar net visai neįdomu. Bet norėjau (tik nežinau, ar pavyko) paaiškinti situaciją dėl to savo darbo.
        Ir dėl publikacijos Šiaurės Atėnuose nesu patenkintas. Atleiskit, visai nevykusiai įrėminau Jūsų pasakojimus, tikrai.
                                           Su pagarba – Virginijus Gasiliūnas 

P.S. Paulius Tolvaiša – mano pseudonimas ŠA. Beje, jei norėtumėt gaut (jei negaunat) šį laikraštį – praneškite. Tai bus mums didelė garbė. Dar kartą ačiū už sušalpą – stengsiuos kaip galima racionaliau panaudot leidžiant Broniaus Krivicko Raštus. Pirmasis 300 p. tomelis jau beveik perspausdintas.
                                            Sudiev – vg

Ar sulaukiau atsakymo – nebeatsimenu; dėžėj – nėra.

— turima omeny knyga Chapel B, išėjusi po poeto žūties —

(4) Esu parengęs Algimanto Mackaus rinktinę Ir mirtis nebus nugalėta (išėjo su 1994 data). Knygos pabaigoj yra skyrius, kur sudėti Mackui dedikuoti tekstai. Vienas jų – Kazio Bradūno eilėraštis. Nusiunčiau korektūrą klausdamas, ar nieko prieš, kad šitas tekstas būtų rinktinėj ir – kad patikrintų; matyt, dar šį tą buvau pridūręs. — Bradūnas – Gasiliūnui: 

Vilnius, 94.XI.23 

Mielas Virginijau,
Ačiū už laiškutį. Malonu buvo išgirsti, kad Pats nenuleidi rankų ir su literatūra pirštus esi sudūręs. Žinoma, nieko neturiu prieš, jei tą mano epitafinį eilėraštį ten kur nors priglausite prie Algimanto Mackaus.
       Malonu girdėti, jog juda ir antrasis Broniaus Krivicko Raštų tomas. Jo leidimo reikalu norėčiau su Pačiu pasikalbėti. Gal galėtum man paskambinti telefonu: [...]. [Antrasis B.K. Raštų tomelis tokiu pat pavidalu kaip pirmasis neišėjo. Viskas per ilgai užsitęsė. Sietynas užsiraukė 1991-ais, po kelerių metų pavymui leist bibliotekėlės antrą knygą – ne šis, nei tas. Ir kaip ją išleidęs beplatinsi?]
       Tai tiek šį kartą. Gyvuok!
                                                        Kazys Bradūnas

Paskutinį kartą su Poetu pabendraut teko 2004-06-09. Jau labai sunkiai vaikščiojo, bet galva šviesi. Aisčio 100-mečio proga paprašiau prisimint ir net padainuot. Puikiai! – Nežinau, ar tie 06-13 transliuoti „Literatūros akiračiai“ išlikę radijo archyve (savajam turiu).