(1052) Užparaštė, cxxxv: iš ginčų su Mackum dėl mirties

(Pernai serijoj „Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius“ išėjo Algimanto Mackaus kūrybos rinktinė Jo yra žemė, parengta Dalios Jakaitės. Įvade radęs sakinį „Su Mackum [Valdas] Gedgaudas kalbasi nuo pirmos iki paskutinės savo knygos“ prisiminiau įrašą, kur Valdą G. pavadinau paskutiniu ryškiausiu mackininku; bet nėr noro apie tai čia, skliaustuos, dar samprotaut, ir vargu ar ką prasmingo pajėgčiau užrašyt. Tik užfiksuosiu dvi abejones, imančias krebždėt galvojant apie pastarąją AlgM rinktinę: — Ar geras variantas rinktinę pavadint vieno iš rinkinių vardu? Labai abejoju. — Ar serijos pavadinimas turėtų turėt įtakos kūrinių atrankai? Lyg ir turėtų. Jei taip, negi Mackaus-Pagėgio Elegijos yra XX amžiaus lietuvių literatūros lobis? Na ne. Per plona knyga būt buvusi? Kelis iš rinkiniuos neskelbtų eilėraščių buvo galima pridėt ir dar šį tą iš savivokinių svarstymų.)

Siela paliks, bet sielos neliks.
Ir mirtis nebus nugalėta.
— — — — — — — — — — — —
Kūnas paliks, bet kūno neliks.
Ir mirtis nebus nugalėta.
— — — — — — — — — — — —
Laikas paliks, bet laiko neliks.
Ir mirtis nebus nugalėta.

Paskutinė – galbūt žinomiausia Algimanto Mackaus parašyta eilutė (iš Chapel B „Triumfališkosios“; nors mėgint suvokt posmų priešpaskutines įdomiau; tas kilmininkas, kiek jis dalies kilmininkas, kiek išreikalautas neiginio?).
Protu suvokiamas teiginys apie visa įveiksiančią mirtį (Dylano Thomo kalba tariant, death shall have dominion), kuriam instinktyviai noris prieštaraut. Kad ir taip, kaip Šuliny (PK 1988) Aidas Marčėnas:

aš niekada neišmoksiu mirties kalbos
(net paskutinę akimirką)

nes ir mirę kalba su mumis tik tiek
kiek jie yra gyvi nes nėra mirusių
yra tik tai
ką siekia mūsų gyva atmintis
(„Triušių narvas“, 4; p. 71)

Būtų įdomu tokia miniantologija su paantrašte: lietuvių mirties poezija. Mirtis juk ne tik filosofijos mūza, kaip manė Schopenhaueris.
Nesu specialiai ieškojęs, kas ginčijos su Mackaus ištara, kad mirtis nebus nugalėta. Iš atminties (ir popieryno) tik šis tas išniro.
— Erika Drungytė mirtį mėgina įveikt žirgu šokdama kiton, didžiųjų raidžių, plotmėn, kurią egzistuojant gali tikėt, gali ne:

Kūnų neliks. Bet liks Žodis
Ir Dievas nebus nugalėtas
— — — — — — — — — — — —
Vardo neliks. Bet Šokis[*] liks
Ir Dievas nebus nugalėtas
— — — — — — — — — — — —

Erika Drungytė ir Valdas Kukulas; Lapės, 2006-05-26

Pasaulių neliks. Liks Gyvenimas
Ir Dievas nebus nugalėtas
(„Atitartinė Algimantui Mackui“, Patria, 2015, p. 64–65)
[* Ar tai ne aliuzija į Marčėno Šokius (2008), kur daug apie mirusius?]

— Metuos (2010, nr. 3) buvo Valdo Kukulo eilėraščių publikacija; pirmasis:

Nieko nėra, kas mirtų
Ar būtų mirę. Durpyne
Durpių seniai nėra, o bruknės
Raudonuoja, nors mirk patsai.
Ir tada supranti: po durpynu
Driekias tikrieji miškai.

Tavo kaulai labiau sudūlės
Ten nei čia. Kas naktį
Tu kalbiesi su motina, tėvu.
O sakyk, ar kalbėjais
Taip gyvai su gyvais jais? Niekas
Neišlieka ilgiau negu kraujas.

Kraujo balsas jungia ne žmones.
Šitas ežeras mirtų be šitos
Miško laukymės, o šitas
Vilkas be mano stirnos. Mano, –
Sakau ir žinau, kad tai mano. (p. 37)

Galbūt klystu mėgindamas suvokt, ką norėjo pasakyt ValdK: tai, su kuo mes esam susisaistę, kame įklimpę, ką vadinam gyvenimu, yra negyvenimas, tad ir tai, ką vadinam mirtim, – nemirtis; tikroji būtis yra tai, kas buvo, ko nebėr kitiems, ką tik aš suvokiu; tik tai tikra. — Antras tos publikacijos eilėraštis, kuriame irgi galima pastebėt ginčo su Mackum atspindžių, lyg papildo ir pratęsia pirmąjį:

Akmens ant akmens neliks,
Bet išliks neapykanta. Rožės
Nesiglaus viena prie kitos, bet išliks
Mūsų meilė. Nebūsim čia, eisim
Ten, kur pėdsakų jokių nelieka,
Kur nėra jokios meilės nei pykčio.

Neapykanta mintanti meilė tikra
Kaip vanduo. Akmens ant akmens
Neliks, bet šaltinis upe pavirs,
Krūmo gaisras – ryto žara. Nėra
Mūsų žemėje mūsų, nėra
Jokio pėdsako, kad kada buvom.

Užtat šitos grotos lietaus
Yra amžinos. Amžinos buvo
Iki šiol pilnaties ir delčios vienutės
Ir palatos. Tačiau kaliniai, ligoniai
Jose negyvens. Akmens
Neliks ant akmens. Jau neliko.

Akmens ant akmens neliks,
Tačiau kerštas išliks, o ypač
Kerštas mylinčių, ergo, mylėjusių.
Rožės pavirs nuodais, o aukso
Žiedas virs kilpa. Bet nieko
Tai nereiškia jau nesantiems.
                         Buvusiems. (p. 37–38)

ValdK eilėraščiai, dingojas, iš tų būtinybinių, išsiveržiančių, o ne ištraukiamų ar sudėliojamų. (Yra sakęs [≈]: jei užeina eilėraščiai, metu visas apžvalgas, jau verčiau temano, kad užgėriau ir neparašiau.)

(930) Visiškai tarp kitko: apie Nemuną, buvusį ir būsimą, pakarksėjimai

Vakar atkeliavo bibliotekon paskutinis šįmet Nemuno numeris. Kaip laikraščio, leidžiamo kas dvi savaitės. Nei geresnis (= įdomesnis), nei blogesnis lyginant su kitais; vidutiniškas.

Nuo naujųjų vėl bus mėnesinis žurnalas.

Gruodžio vidury Audrius Ožalas kalbino naująją redaktorę Eriką Drungytę apie pokyčius:

Grąžindami žurnalo formatą – ir kvadrato formą, ir platesnės apimties turinį, norime grįžti ir prie svarbiausio dalyko – atsiribojimo nuo laikinumo, nuo žaibiškai greitai vienas kitą keičiančių įvykių, kuriems patogesnė yra virtualioji erdvė. Žmonės pradėjo suprasti, kad didžiausias turtas ir prabanga yra lėtas laikas, o „fast food“ – antikokybės ženklas.
     Mano svajonė, kad šis leidinys, kaip ir anuometis, būtų branginamas, žurnalo publikacijas būtų įdomu skaityti ir po 10, ir po 50 metų, o jo komplektai būtų saugomi namų bibliotekose. Kad jis būtų patrauklus estetiškai, panašus ir į meno albumą, ir į poezijos knygą, ir į leidinį apie asmenybes.

Norima grįžti prie „atsiribojimo nuo laikinumo“, taigi, reiktų manyt, kad sovietmečiu Nemunas buvo atsiribojęs nuo laikinumo, ergo, skendėjo amžinume. Tikrai?

Kas taip traukdavo anuolaik žurnalo skaitytojus? (1) Atitinkamo pobūdžio nuotraukos, (2) įvairios žinelės, kad ir iš antrų rankų, apie Vakarų muziką ir šiek tiek literatūrą; (3) kai kurie kritikos straipsniai. Ar tai vadintina „atsiribojimu nuo laikinumo“? Tiesiog kalėjimo visuomenėj vienam kaliniui buvo leista kurį laiką pabūti vos laisvesniam. Tik tiek.

Anuomet buvo branginami ne tik Nemuno žurnalai; jei iki šiol kieno nors sandėliuke ar rūsy tebėr špagatu surištų Nemuno komplektų, tai, bent jau keturiais atvejais iš penkių, ten galima rast ir Kultūros barų, ir Pergalių. Ar dabar daug tokių, kurie turi vietos savo namuose komplektuot žurnalus irba savaitraščius? Knygų, ir tų stengiamasi atsikratyt ar bent jau daugiau nebekaupti. Koks stebuklas turėtų įvykti, kad žmonės vėl imtų kaupt būtent vėl žurnalu virtusio Nemuno numerius?

Ims kaupti todėl, kad Nemunas atstos ir meno albumus, ir poezijos knygas, ir leidinius apie asmenybes? Ar tai įmanoma?

Kiekvienas kultūros leidinys turi savų gerųjų (= talentingų) autorių, kurių tiek nedaug Lietuvoj, ir kas turėtų atsitikt, kad, tarkim, Alfonsas Andriuškevičius savo vertimus ar eses imtų siūlyt ne Šiaurės Atėnams, o Nemunui; arba Agnė Narušytė rašinius apie fotografiją ne 7 meno dienoms, o Nemunui? Net jei (aišku, irgi: tarkim) Nemunas imtų siūlyt pasakiškus honorarus, ar tokie autoriai susigundytų „trupiniu aukso, gardaus valgio šaukštu“? Neabejoju – ne.

Ir žurnalu virtusiam Nemunui savo kūrybos siūlys daugmaž tie patys autoriai, kurie siūlė pailgo formato leidiniui. Ir jokių stebuklų (rašančiam vidutiniškai pasipila šedevrai) nebus.

7 meno dienos jau nebe viską spausdina laikrašty, kai kurios publikacijos būna tik jųjų interneto svetainėj. Logiška ir suprantama. O Nemunas bus tik popierinis:

Mes gyvensime apčiuopiamą lytėjimu, kvapu, rega, dydžiu, svoriu etc. matuojamą gyvenimą. Tai irgi lėto laiko privilegija. Geriau pasimėgauti „Nemuno“ tekstais bei vaizdais, nei permesti ekrane akimis ir pamiršti ar netyčia ištrinti... Žurnalą bus galima tik prenumeruoti ir įsigyti. Vėliau – įsigyti archyvinius numerius. Bet jo niekas nebedalins už dyką. Geriau sunaikinsime dalį tiražo.

Bus brendama prieš srovę. Ar toli bus nubrista? Kiek bus finansiškai (per prenumeratą) remiančiųjų šitą žygdarbį? (Paskutinio 2016-ų numerio tiražas 1000 egzempliorių.) Ar erdvius sandėlius turi būsimasis žurnalas? Ar jau sudaryta sutartis su kuriais nors makulatūros supirkėjais?
— Girdžiu: ko tu čia karksi, Gasiliūnai? O gal viskas bus kuo puikiausiai? Bent tūkstantis kauniečių išgirs Giedriaus Kuprevičiaus žodžius, cituojamus redaktorės, kad prenumeruot Nemuną – jų pareiga; arba: kiekviename numery bus „Stumbro“ trejų devynerių ir „Viči“ krabų lazdelių reklama – ir užsakovai dosniai atsilygint už tokią garbę, ir klestės leidinys, žiūrėk, net valstybės paramos neprašys.
Per senas ir ne Radauskas esu, kad tikėčiau pasakom. (Kaip ir Karbauskio sekama, esą dovanotas tautinis kostiumas vaiką pavers susipratusiu lietuviu.)