(1200) Visiškai tarp kitko: du Algimantu, Mackus ir Kuras

AlgK, Peizažas nr. 20 (1981; repr. iš NR, 2003, nr. 4)

Poeto ir dailininko pavardė vienam sakiny dažniausiai atsiduria tik tuo atveju, jei kalbama apie iliustracijas irba asmeninę draugystę (Judita Vaičiūnaitė ir Rimtautas Gibavičius, Sigitas Geda ir Petras Repšys etc.). O kad poeto ir dailininko kūryba būt siejama, gal kas ir siejo, bet pavyzdžių, bent dabar, šįryt, neateina galvon.
Naujojoj Romuvoj 2003-iais (nr. 4, p. 60–62) buvo Aldonos Dapkutės rašinys apie Algimanto Kuro tapybą „Būtasis nepakartojamasis“ (popieryne per atostogas užtikau). Su dviem citatom iš knygos 72 lietuvių dailininkai – apie dailę (1998); antroji:

Vis iš naujo noriu nutapyti kokį „iškankintą plotą“. [...] Kaip tai padaryti nekopijuojant formų „pažodžiui“? Kaip surasti tą daugiasluoksnę struktūrą?

Iškankintas plotas juk iš Mackaus – Neornamentuotos kalbos generacijos ciklo, ten tas plotas ne kartą minimas.
„Pokalbio apie negyvųjų gimimą“ pradžia:

Iškankintame plote
esu tamsus ir užtikrintas;

yra „Dvi grubios variacijos iškankintam plotui“, prasidedančios:

Pagaliau galiu ilsėtis šitame iškankintame plote:
mano troškulį malšina duobė,
duobės troškulį malšinu aš;

grubiai tariant, apie mirtį čia kalba Mackus. Bet irgi ne tiesiai šviesiai, o pasitelkdamas „daugiasluoksnę struktūrą“. Nesu matęs viso Kuro ciklo Peizažai, tik kelias reprodukcijas (yr ir prie Dapkutės str., vieną nukopijavęs įdėjau čia), bet ar labai pjautųs tekstas ir vaizdas, jei Peizažams kas kaip motto pasiūlytų pirmas Chapel B Introdukcijos eilutes?

Mirtis yra pasenęs ir nuvėsęs
saulėleidis virš Lietuvos gamtovaizdžio

Perskaičiau visus Kuro pasvarstymus, 1989-ais užfiksuotus ir Alfonso Andriuškevičiaus sudarytoj knygoj paskelbtus; užkliuvo: „Tapau, galima sakyt, paveikslų galvojimą“ (p. 168; ir Dapkutė cituoja), – teiginys, lyg ir leidžiantis svarstyt apie kūrybą ir kitam, idėjų, lygmeny? Kaip ir Mackaus poezijos atveju. Nėr taip: что вижу – то пою/рисую.
Tikrai nesijaučiu galįs ką nors įrodyt, ir noro tokio neturiu, tiesiog – pasigalvojo apie sąsają poeto AlgM (*1932) ir dailininko AlgK (*1940) – jųjų pasaulėvokos, pasaulėmatos, ir kad menas – ne atspindys, o paraleli realybė (kažkaip ne visai tiksliai pastaroji mintis išsireiškė). Tik tiek.

P.S. Stipresnis pamatas gertint būtų Mackų ir grafiką Romą Viesulą, ir tai yra jau dariusi Ingrida Korsakaitė, žr. „Netektį apraudanti Romo Viesulo grafika“, Kultūros barai, 1994, nr. 10, p. 19–25.