(1148) Visiškai tarp kitko: šis tas apie tikrabalsį poetą Stulpiną

Gedimino Karaliaus sukurta VytM skulptūra ir Vytautas Stulpinas
(Mildos Kiaušaitės nuotrauka iš kaunorašytojų.lt)

[Metams artėjant į pabaigą, lyg savaime iš atminties ima nirt tai, kas džiugino, apie ką noris sakyt: gražu ir prasminga.]
Mačernis – ne Basanavičius, Telšiai – ne Vilnius: apie dr. JB-čiaus grįžimą Vilniun lapkričio 23-ią Gedimino Piekuro sukurto paminklo pavidalu tik akis užsirišęs ir ausis užsikišęs turėjai šansų nesužinot; kad Vytautas Mačernis spalio 12-ą grįžo į Telšius Gedimino Karaliaus sukurto paminklo pavidalu, sužinojau tik kai coll. Pranas Vasiliauskas iš savo Varnių parsivežė pluoštą Kalvotosios Žemaitijos numerių bibliotekos periodikos fondui papildyti. — Duok pavartyt.
2018 X 16, nr. 80, p. 1 ir 7: Lina Dijokienė, „Vytautas Mačernis – poetas, kūręs naują pasaulį“. Nebuvo jokių viešųjų konkursų, jokių rinkimų: Gediminas Karalius sukūrė modelį ir laukė, kol atsiras, kam reiktų tokios skulptūros; atsirado; kaip supratau skaitydamas, Vytautas Stulpinas buvo tas, kuris beveik 20 metų nepametė vilties pamatyt paminklą išlietą iš bronzos ir pastatytą Telšiuos, nors, neabejoju, tikrai buvo momentų, kai apimdavo neviltis ir norėdavos numot ranka, ir jį palaikančių atsirado, ir sulaukė: „Šiandien nuostabi, laiminga diena.“ Gražūs žmonės, siekiantys tikslo ir pasiekiantys. Gerai, kad skulptūra pastatyta šiemet, nelaukta VytM 100-mečio, 2021-ų; gal artėjant jubiliejui kam ateis į galvą kokių išradingesnių minčių, kaip primint poetą ne tik Žemaitijoj; ne per daug kainuojančių, jo kūrybą skleidžiančių.
— Gintarei Adomaitytei VytSt yr pripasakojęs ir apie gimtąjį Paežerės kaimą visai prie Telšių, ir Jonušiškę, kur augo, ir kita. Dėl jo poezijos – manyčiau, labai tiksliai įspūdį užfiksavo Liudas Gustainis, kurį pacitavo Violeta Šoblinskaitė rinkinio Pavėsiai (2007) recenzijoj:

Liudas, rašęs ŽODĮ šiai knygai, „tyliajai lyrikai“, pasak anotacijos, teigia: „... jis tiesiog vardija – žvyras, kryžkelė, medis, bet keista tai, kad ir daugelis kitų taip vardija, tačiau kitais aš netikiu, o Vytautu Stulpinu – tikiu“. Stulpinu, lygia dalia, tiki ir nuolankioji Jūsų tarnaitė, nors, atvirai prisipažinsiu: kodėl yr taip, kaip yr, nežinau. (Nemunas, 2008 II 7, nr. 5, p. 9)

Juokinga būtų, jei imčiau ir pareikščiau: o aš žinau; ne, nežinau, tik spėčiau: noris tikėt, nes VytSt poetinio kalbėjimo intonacijos tikros, savitos (ne išmoktinės, imitacinės). 2008 IV 4 Rašytojų sąjungos bibliotekoj esu įrašęs, kaip poetas skaito kai ką iš minėto rinkinio. Įrašo niekur nesu panaudojęs, tad, jei jau proga pasitaikė, siūlau jums pasiklausyt penkių VytSt-no eilėraščių.