(1281) Iš popieryno, lxiv: apie Dantę ir Dostojevskį prieš 100 metų ir kt.

įmet Dantei 700, Dostojevskiui 200. Specialiai nesidomėjau publikacijom, skirtom jubiliejams. Iš to, ką skaičiau, įsiminė Tomo Rikliaus tekstas Naujojo Židinio-Aidų nr. 6 apie Katalikų Bažnyčios požiūrį į Dantę (perpublikuotas 15min.lt), slunkius būdamas neprisiruošiau rugsėjį pasižiūrėt Giedriaus Kazimierėno tapytų Pragaro ir Skaistyklos giesmių; įdomu buvo skaityt Monikos Bertašiūtės-Čiužienės pokalbį su Dagne Beržaite apie Dostojevskį ir jo kūrinių vertimus į lietuvių kalbą (VU doc. manymu, „geriausi – L. Žukausko vertimai“; čia tikriausiai korektūros klaida, turėti omeny Leono Žurausko; o aš įsivaizdavau, kad Motiejaus Miškinio, išvertusio Brolius Karamazovus (svarbiausią D. romaną šalia Biesų), be to, ir rašęs (tarkim, Didžiųjų rašytojų siluetuos), ir kalbėjęs apie Dostojevskį: jo paskaitos VU karo metais apie D. daugeliui būsimųjų žemininkų gerai įsiminė. — Bet nėkart nepastebėjau, kad rašant apie Dantę būtų paminėtas Dostojevskis, o rašant apie Dostojevskį – Dante, t.y. kad būtų užfiksuotas koks nors santykis, kokia nors sąsaja tarp šių kūrėjų ar jų kūrinių.

— ir prisiminiau Vydûną (iš jo diplominį rašiau, net Vydūno draugijai jos gyvavimo pradžioj priklausiau; kai dirbau „Vagoj“, buvo pasiūlę sudaryt jo rašinių apie literatūrą knygą serijai „Kritikos biblioteka“; dėtinų sąrašą buvau susidaręs, daugumos kopijas jau turėjau, pavadinimo kelis variantus sugalvojęs, pvz., dabar juokingai skambantį Už dvasingąjį meną; šį pavasarį tvarkydamas popieryną radau tą aplanką, makulatūron išmečiau peržiūrėjęs, tik kelių tekstų kopijas pasilikau, tarp jų – rašinių apie Dantę ir Dostojevskį, paskelbtų vienas po kito paties prirašomam laikrašty tautos dvasiai tvirtinti Darbîmetis – 1921, nr. 4, p. 22–26).

Dostojevskio dar tik šimtmetis tada minėtas; Vydûnas buvo vokiškai skaitęs du jo romanu: Raskolnikoff (t.y. Nusikaltimą ir bausmę) ir Die Brüder Karamasoff; ir užfiksavo sąsają [cituodamas Vydûno vartotas grafemas pakeičiu dabar mum įprastom]:

... šiais metais, kuriuose atsimename Italos poeto Dante, Dostojevskis mano akyse rodosi vis šalia Dantės. Bet tik taip ilgai, kaip skaitai „Pragarą“. Beveik visas gyvenimas, kurį jis mums rodo, yra gyvenimas pragare. Visas Rusijos žmonių kančias jis supasakoja. O taip gyvai, kad ir skaitytoją kuone įtraukia į tą pragarą. Bet nėra tat, apie ką jis kalba, apskritai pragaras, bet atskirasis Rusų tautos pragaras. Sako, Dostojevskis būk paeinąs iš Lietuvių. Nieko tai nereiškia. Jis, gal kaip niekas kitas, parodo Rusų kankyklą, Rusų žmones su visu jų vargu ir visais juos kankinančiais velniais. Ir ką jis numano apie kelią dangun, apsivalymo kelią, yra Rusų kelias. (p. 26)

Taip, jaučiu silpnybę visokiom sąsajom, nors gal ir ne kažin ką iš jų galima išsunkt. — Jei jau pradėjau, dar apie vieną. Bernardinai.lt minėdami Dostojevskio jubiliejų paskelbė publikaciją „Dvasinis artumas: Vytautas Mačernis ir Fiodoras Dostojevskis“ – įvadas + ištrauka iš Aldonos Ruseckaitės romano Dūžtančios formos, kur pasakojama, kaip VytM ėmėsi skaityt rusiškai Brolius Karamazovus; yra Ruseckaitės tekste toks gabaliukas:

Galop 1941 metų sausio septynioliktą dieną užrašomi pamąstymai apie patį Dostojevskį, nors romano dar perskaityta ne taip daug, tačiau asociacijų jau randasi. Dostojevskis – keistas menininkas. Jį galėčiau pasiaiškinti sau tik tokiu palyginimu. Jo menas, tai pavasario dienos dangus, kur labai daug debesų, juodų, tamsių, pilkų. Bet jie visi bėga per dangų, nesustoja vietoj, kartais pro debesis ištrykšta spinduliai, apšviečia laukus, …saulė mūsų laukiamu skaistumu pažiūri žemėn. …Į darželius atbėga vaikai ir susėdę žarsto kvepiančias dar drėgnas smilteles. Ir seka ilgas saulėtas pavakarys, visur taip šviesu ir jauku… taip gyva ir džiaugsminga… Vargu, ar kas kada būtent taip suprato tamsųjį Dostojevskį.

Vargu, ar kas kada ≈ [greičiausiai] niekas niekada (na kaip praleisi progą įžvelgt unikalumą?). — Nežinau, ar galėjo būt Mačernis skaitęs Vydûno rašinį apie Dostojevskį (Telšių gimnazijos bibliotekoj Darbîmetis galėjo būt, čia Vydûnas 1920–1923 nuolat lankydavosi), bet faktas toks: debesys ir dangus jau buvo pasitelkti prieš beveik 20 metų, 1921-ais:

... Dostojevskis duoda savo veikalams ypatingą žmoniškumo pagrindą. Berods jo žmoniškumas kaži-kur toli randasi, kaip už debesų dangus, kurs tiktai kartais matomas. (p. 25)

Gal šį palyginimų sąsaja ir atsitiktinė; greičiausiai atsitiktinė. Bet šiaip – įdomus dalykas. Tik įdomus dalykas?/.

P.S. Jei kas užkibtų už šitos temos, VU leistoj Literatūroj (nr. 51(2), 2009, p. 41–58) buvo labai išsamus Margaritos Varlašinos str. „Teigiamo santykio su Dostojevskio kūryba problema: Vydūnas“.

(1235) Iš popieryno, lxi: apie žmogų ir Trušelius

Vakar buvau grįžęs prie popieryno: reikia baigt mėžt. Krūva visokio Vydûno – publikacijų kopijos, išrašų sąsiuviniai, vokai. Niekam to nebereiks, ergo, iškeliavo į atitinkamą konteinerį. Aišku, prieš išmesdamas dar paskaitinėjau. O vieno straipsnio kopiją pasilikau: „Rašytojai menininkai“, Pradai ir žygiai, 1926, nr. 6, p. 123–128. Dėl (a) neįprasta, nors ir suprantama reikšme vartojamų žodžių reiškinys ir padaras ir dėl (b) Trušelių.

(a) Apie žmogų kaip reiškinį ir padarą:

... kiekvienas žmogus yra reiškinys savo amžiaus ir savo tautos. Nėra tuo pasakyta, kad jis esąs savo laiko ir savo tautos padaras. Kiekvienas žmogus yra gyvenime mažiau ar daugiau aktingas veiksnys. Bet tuo būdamas, jis atspindina ir savo amžiaus ir savo tautos ypatingumą. Nors labai dažnai jis yra ir tik laiko ir aplinkos padaras. [...] Kiekvienas tuo yra kuo daugiau, kuo mažiau jis gyvena esmingai. (p. 125)

— Ar yr pagrindo tuodu žodžiu šitokiom reikšmėm įvardint kaip (filosofinius?) terminus? – gal ir kvailas klausimas.

(b) Neįsivaizduoju, kas dabar panašiam kontekste pasitelktų vietovardį Trušeliai:

Žmonės, Lietuviai, ypatiai jaunimas, nepaprastai gausingai susigrūdo didiose vietovėse. Jie gyvena maždaug kaip seniau, kad retkartiais žmonės rinkoj kimšosi. Toliau daug daugiau negu seniau pateko, tarsi, statiai iš Lietuvos kaimo in dideliausiąsias pasaulio vietoves. Ir jie didiai puikuodami apsitaisė ir stengėsi pasielgt kaip žmonės, kurie ten gimę. Bet žmonių prigimtis neapsivertia tuo patiu laiku kaip nukeliauni iš Trušelių lig Paryžiaus arba Romos. (p. 126)

Jei gerai supratau, šito kaimo prie Klaipėdos vardas čia pasitelktas taip, kaip kad mes dabar pasitelkiam (dažniausiai) Balbieriškį. — Vydûnas kaip lietuvninkų reiškinys.

(1168) Iš popieryno, liii: Vydûnas ir Rimšos „Artojas“ Sudermanno akimis

1993-iais, minint Vydûno 125-ąsias gimimo metines, Literatūroj ir mene per du numeriu (nr. 12 ir 13, III 20 ir 27) buvo išspausdintas Jürgeno Storosto (Vydûnas – jo senelio, Jurgio Storosto, brolis) straipsnio „Zum Verhältnis zwischen Vydūnas und Sudermann“ vertimas su Vacio Bagdonavičiaus įvadu.
Ten pacituota, ir ką Hermannas Sudermannas užsirašęs dienoraštin apie pirmąjį jų susitikimą Tilžėj 1916 XI 15 „jam įprastu natūralistiniu, iš dalies cinišku stiliumi“:

atvaizdas iš limis.lt

Žvalus nuo spustelėjusio šaltuko, po išmiegotos nakties kėliausi važiuoti [iš Šilutės] į Tilžę [...] Storosta pasitinka mane stotyje. Mažas, liesas, išdžiūvęs žmogutis siauru, senu mąstytojo veidu, bebaigiąs ketvirtą dešimtį. Einame pas jį į namus. Beveik tris valandas užtrunka pokalbis, kurį aš rūpestingai užfiksuoju. Pasakoja man apie lietuvių vargus Rusijoje, užėjus mūsų kariuomenei, ir sakosi vidujai nusigręžęs nuo vokiečių, nebenori, kad Lietuva būtų vokiečių imperijos valda. Dabar dirbąs religinį filosofinį darbą. Ant sienų – mistinio pobūdžio paveikslai: Beklinas [Arnold Böcklin], Fidusas etc. ir graudinanti kuinu ariančio lietuvių valstiečio skulptūrėlė [die ergreifende Skulptur eines mit dürrer Schindmähre pflügenden litauischen Bauern] ant spintos, padaryta kažkokio lietuvio. Viskas skoninga, viskas labai asmeniška. Atsisveikinome draugiškai. („Apie Vydūno ir Zudermano santykius“, LM, 1993 III 20, p. 11; iš vokiečių kalbos vertė Jurgis Kunčinas)

Nekyla abejonių: ant spintos stovėjo Petro Rimšos „Artojas“ (1907) – „tiesiog šios dienos Lietuvos paminklas“, kaip Vydûnas jį apibūdino pamatęs II lietuvių dailės parodoj Vilniuj 1908-ais (vieną iš to „paminklo“ variantų tada išsivežė Tilžėn į vyksiančią parodą, o paskui nusipirko; plačiau apie Vydûną ir Vilnių žr. čia). — Kas graudino Sudermanną? Nemanau, kad basas artojas, – arklys, kuino vardo jau tik tevertas, – Sudermanno akis už jo pirmiausia užkliuvo. — Nežinau, man vis įdomu kitas/kitoks žvilgsnis; ypač į tai, į ką mes norom nenorom žvelgiam taip, kaip reikia; kad ir į šitą Rimšos lipdinį – kaip į Lietuvos alegoriją.
(Tą pačią dieną Sudermannas buvo susitikęs ir su Morta Raišukyte, tautinių rūbų audėja, Vydûno knygų leidėja ir bendraminte; įspūdis: „nyki trisdešimtmetė, švelniai, geraširdiškai kalbanti juodaplaukė, turi sarmatiškumo su tylia nihilizmo priegaide“.)
P.S. Straipsnio autorių Jürgeną Storostą tame Literatūros ir meno numery pristatęs Vacys Bagdonavičius paskutinėj įžangos pastraipoj užsimena, kad Vydūno draugijos garbės nario rašinius, skirtus senelio broliui, numatoma Lietuvoj atskira knyga išleisti. Neišėjo tokia knyga, bent kol kas. Trys JürgS-to rašiniai (minėtasis, „Vydūnas in Berlin“ ir „Vidūnas und Fidus“) įdėti Bagdonavičiaus sudaryton knygon Vydūnas und deutsche Kultur (2013-ais išleido LLTI); vertimai periodikoj išsibarstę:
▪ Vydūnas Berlyne, Pergalė, 1988, nr. 6, p. 152–162;
▪ Kryžkelėje [kai kurie visuomeninės-politinės Vydûno veiklos aspektai iki 1919 metų], Kultūros barai, 1990, nr. 3, p. 70–74;
▪ Vydūno tėvas, Ramuva, 1990, p. 26–34;
▪ Vydūnas ketvirtojo dešimtmečio vokiečių valdžios įstaigose ir spaudos organuose: do­ku­mentacija, Lituanistica, 1992, nr. 1(9), p. 113–143;
▪ Apie Vydūno ir Zudermano santykius, Literatūra ir menas, 1993 III 20, p. 11 ir III 27, p. 4, 5 ir 15;
▪ Vydūnas ir Fidus: kūrėjas ir jo knygų dailininkas, Kultūros barai, 1993, nr. 5, p. 57–62;
▪ Vydūnas ir kalba, in: Vydūnas lietuvių kultūroje, 1994, p. 179–190.
(Išsami dr. JürgS-to bibliografija – jo asmeninėj svetainėj.)

(1151) Aaktualijos, iii: Menschheitspartei laiškas lietuviams

[Kai gruodžio pabaigoj žiniasklaida ėmė ieškot įvykių, kuriuos galėtų pristatyt kaip metų svarbiausius, reikšmingiausius, kilo noras prisimint ką nors visai nereikšmingo. Pirmiausia prisiminiau, kad šičia trejus metus nebuvo įrašo, pavadinto aaktualija; blogai; kas iš pernai užkliuvusių dalykų tiktų kaip aktualijos priešingybė? Gal štai šitas straipsnelis, atsitiktinai pastebėtas Lietuvos Žiniose (1932 III 2, nr. 50, p. 2).]

Петър Дънов
(nuotr. iš adyulgerov.blogspot.com)

Vokietijos humanistų partija už taiką su Lietuva.
Šiuo momentu Vokietijos nacionalistų ir militaristų sudarytas ūpas, kad net pavojinga kartais ką nors pasakyti apie Lietuvą. Tačiau tam nesantaikos ūpui yra ir pasipriešinimo. Vakar mes rašėme apie Kelno radio stotį, kuri davė gražią apie Lietuvą paskaitą su koncertu [užvakar buvo rašyta, žr. LŽ, 1932 II 29, p. 5: „Kada vokiečių nacionalistų spauda siunta ir kursto prieš Lietuvą, Vokietijoj yra ir rimties ir nešališkumo. Pav. vakar 12 val. Kelno radio stoties buvo perduota paskaita apie Lietuvą: skaitė dr. Fainbergas; paskaita buvo pavaizduota lietuviškomis plokštelėmis. Tai malonus reiškinys“]. Dabar štai vokiečių humanistų partija (Menschheitspartei), kuri randasi su savo centru Hamburge, parašė šiokio turinio laišką į Lietuvos asmenis:
„Mielas drauge, dabartinio susijaudinimo metu, kuris vyksta Vokietijoj dėl įvykių Klaipėdoj [1932 II 6 gubernatoriui Antanui Merkiui atstatydinus Klaipėdos krašto direktorijos pirmininką Otto Böttcherį, Vokietijos Vyriausybė II 8 įteikė skundą Tautų Sąjungos Tarybai kaltindama Lietuvą šiurkščiai pažeidus Klaipėdos krašto konvenciją], mes neužmirškime, kad jūs ir mes esame žmonijos broliais ir kad mums negali būti jokių valstybių sienų ir priešų neapykantos. Mes prašome jūsų taipogi šiokioj dvasioj išsireikšti solidariai ir tvirtus politinius ryšius su mumis užmegzti nusistatant nekovoti prieš kitus tiek ūkio priemonėmis, tiek ginklu“. Pagaliau laišką baigia: „Junkitės su mumis ir junkit kitus“.

(Po teksteliu – nuotrauka: „Vokietijos fašistų vadas Hitleris, kaip kandidatas į Vokietijos prezidentus, sako pirmąją savo prakalbą per radio“.) — Nieko tokio neišgooglinau apie Humanistų partiją/sąjūdį, tik sakinį: „The German Menschheitspartei movement (1932) announced its belonging to the Universal White Brotherhood in Bulgaria and its respect to Master Peter Deunov.“ — Petyras Dynovas įrašytas knygon 100-те най-влиятелни българи в нашата история. — Ir dar dingtelėjo klausimas: Vydūnas būtų balsavęs už Menschheitspartei (sąsaja per die Menshlichkeit / žmoniškumą)? Jei nebūtų kito pasirinkimo? Per 1930-ų Reichstago rinkimus Menschheitspartei und neue Volksgemeinschaft gavo 1626 balsus, Preußisch-litauische Volkspartei – 666 (vienas jų – Vydūno?); taip mažai, kad net nemėginama paverst nuošimčiais. — Nykstamai mažas skaičius, – frazė, kurią pernai per radiją ištarė viceministras Giedrius Viliūnas, kalbėdamas apie ketinimus kai kuriuos socialinių mokslų institutus prijungt prie ministerijų (ten dirbančių žmonių skaičių turėjo omeny). Kodėl ją prisiminiau? Jaučiuos esąs iš nykstamųjų? Velniaižin. Gal. Bet tai jau susireikšminimas; blogai.

(1082) Visiškai tarp kitko: šis tas Vydûno metų proga

ietoj įžangos – prisiminimas.
Praėjusius metus norėjos baigt kokiu smagesniu skaitiniu, tai paskutinę darbo dieną iš naujų knygų lentynos paėmęs įsimečiau kuprinėn Vyto Toleikio Pasakojimus prabudus. Maniau, užteks ir metų pabaigai, ir kitų pradžiai. Suklydau – per greit susiskaitė tie atsiminimai (skaitydamas vis pagalvodavau: teisingai pasielgė žmogus – surašė, kol dar atmintis veikia, nelaukė, kol už lango ims slankiot svajonės apie praeitį).
O sausio pirmą ką daryt? Gerai, kai šį tą ir namie turi. Pasiėmiau Leopoldo Stanevičiaus sudarytą rinktinę Tremties keliais ir ėmiau skaitinėt. Ir še tau kad nori – epizodas iš Zinos Antanauskaitės-Brazaitienės (*1923 Zarasuose; vos baigusi gimnaziją, 1941-ų birželį ištremta su motina į Tomsko sritį, Lietuvon grįžo 1962-ais) atsiminimų „Netekę tėvynės“:

Į Sabalinką I [Sobolinka – kaimas Tomsko srities Bakčiaro rajone] buvo ištremtas Vilniaus universiteto antro kurso studentas Jonas Lazauskas (galbūt jo pavardę ir ne visai tiksliai užrašiau) [gerai užrašyta; *1919]. Jo tėvas, buvęs Švenčionių gimnazijos direktorius, atskirtas nuo šeimos, pateko į lagerį [Jonas Lazauskas-Krūminis, *1897, sušaudytas Kanske 1942 X 18]. Jonas su pamote [Ona Julija Sketeryte-Lazauskiene, * 1903] ir jaunesne seserimi [Birute Ona, *1938] vagone į Sibirą važiavo kartu. Dar tada jis išpranašavo, jog vokiečiai 1943 metais prie Volgos būsią sumušti. Jonas su pamote nesutarė ir jau vagone nuo jos atsiskyrė. Į Sabalinką I pateko vienas, be daiktų. Visą jo turtą sudarė enciklopedijos, Vydūno ir kitų filosofų knygos. Kolūkyje nuo pat pirmų dienų jam teko badauti, alkanam dirbti. Netrukus iš bado jis išprotėjo: vaikščiodavo žiemą basas, visai nuogas, tik apsisiautęs suplyšusiu paltu. Jis valgydavo kas pakliuvo, kas ką duodavo. Dažniausiai miegodavo tvartuose, kur likdavo kiaulių ėdalo. Visi lietuviai prašė kolūkio pirmininką, kad vargšą išvežtų į ligoninę, bet tas atšaudavo: „Ar ne vis tiek, kur nudvės?“ Prie kontoros buvo įrengta bulvių džiovykla: čia ruošė maistą kariuomenei. Ten dirbo lietuvės. Jos Joną įsileisdavo į vidų, duodavo bulvių ir leisdavo už krosnies apšilti, pagulėti. Sąskaitininkas Kulešovas ir jo draugas Černovas, jį čia aptikę, pakeldavo ir, išmetę per šalčius į lauką, dar apipildavo šaltu vandeniu. Taip Jonas prasikankino iki pavasario ir tada pabėgo į Komarovkos kaimą. Komendantas Sabalinas liepė jį uždaryti į tuščią trobą. Duodavo truputį maisto. Ten jis ir mirė. Brigadininkas Stasiui Žukauskui, Sakalinio sūnui, pasakė: „Padėk palaidoti savo tautietį“. Stasys sirgo, bet atsikėlė. Jam pagelbėti davė senutėlį rusą. Brigadininkas surado šlubą arklį, po to, nuplėšęs nuo tvoros kelias lentas, sukalė dėžę, į kurią, apklostę skudurais, vyrai įdėjo lavoną. Kelias į kapines pelkėtas, duobėtas, ana dėžė daužėsi, braškėjo. Kad nepamestų lavono, Stasys prilaikė dėžę, o senukas, ragindamas arklį ir prisimindamas, kad mirusįjį reikia „atgiedoti“, kartojo: „Gospadi pamiluj, gospadi pamiluj“. Ir čia pat arkliui sušukdavo: „Kuda prioš, chramaja kliačia?“ Kai arklys neklausė, senis jį keikė. Atvažiavę abu „duobkasiai“ iškasė kapui duobę, kurią tuoj pat užliejo vanduo. Iš nukirsto berželio Stasys sukalė kryžių, perskėlė lazdelę ir ant jos užrašė: Jonas Lazauskas – lietuvis. (Tremties keliais, 1992, p. 224–225)

Tokiu skaitiniu prasidėjo 2018-i, Seimo paskelbti ir Vydûno metais (150-metis; tikrai keista, kad metų programa buvo patvirtinta jau 2016 V 25). — Kalbant apie Vydûną, netikę atrodo įvardai filosofas ar rašytojas; gal arčiausiai – mokytojas, gal net prisimintinas sanskritiškas mahātmā; kad ir kaip manytum, dera pripažint: Vydûnas vienintelis toks mūsų kultūros istorijoj.
Mokytojas turi turėt mokinių; kur tik Vydûnui būdavo proga pabendraut tiesiogiai – ar kokioj gimnazijoj, ar kur – dažniausiai ir atsirasdavo mokinių – gerbėjų-sekėjų. Veikė ne tik tai, ką jis kalbėdavo, bet ir kaip – pats asmuo veikė. Kaip pavyzdį galima pasitelkt dailininko Česlovo Kontrimo, kurį, Telšių gimnazistą, buvo sužavėjęs Vydûnas, atsiminimų fragmentą:

Vydūnas Kauno čiuožykloj, 1931
(nuotr. saugoma Maironio literatūros muziejuje; iš čia)

Vydūnas nedėstė pagal iš anksto sudarytą programą ir į klases neidavo. Vienu ar kitu metu jis didesnėje patalpoje suburdavo vyresniųjų klasių moksleivius ir pradėdavo su jais šneką pasirinkta tema. Buvo jis nedidelio ūgio, kalbėti pradėdavo labai ramiai, visiems priimtinu tonu. Jis stovėdavo tiesiai, prieš auditoriją daug nejudėdavo ir negestikuliuodavo, tik lengvai pakėlęs ranką retkarčiais pabrėždavo svarbesnę mintį. [...] Kalbančiojo žodžiai ir žvilgsnis pasiekdavo klausytojų širdis ir auditorija suklusdavo, apkerėta lektoriaus iškalbos.
Prisimenu jo cituotas Getės [= Maironio] eiles: „Uzmiigo zeme, tik diangaus negęsta aaakys sidabriiines, ir spaaarnas mieeego malionaus neuzmigdys nakties ramyyybės“... Minkšta prūsiška tarsena įtikinamai piešė nakties paveikslą, o intonacija buvo tartum migdanti, ilgesinga ir atrodė, kad jis skaitydamas kreipiasi lyg į visą jį supantį pasaulį, prašydamas poilsio ramybės valandą.
Ištisus šešis mėnesius klausėmės Vydūno pasakojimų. Jis su mumis būdavo ne tik gimnazijoje. Daug laiko su juo praleisdavome ir gamtoje. Kartais prie Germanto ežero išsiruošdavo visa mokykla. Vydūnas mus stebino didžiule ištverme. Bėgimo takelyje taip pat nedaug kas iš mokinių jį aplenkdavo, nors tuo metu Vydūnui jau buvo daugiau kaip penkiasdešimt. [...]
Kiek prisimenu, Vydūnas mėgo sportuoti. Žiemą jį matydavome čiuožykloje, atliekantį įvairias figūras. Kaklą apsivyniojęs šaliku jis vis sukiodavosi kartu su į čiuožyklą atėjusia jaunuomene. Jį ir gatvėje dažnai galėjai pamatyti apsuptą jaunimo, kuriems jis nuolat dėstydavo savo mintis filosofijos ir žmonių elgesio temomis. (cit. iš čia)

Vydûnas buvo žmogus žinantis ir neabejojantis savo žinia; ir gyvenantis pagal tą žinią. Žinia paprasta, bendra visom didžiosiom pasaulio dvasinėm tradicijom: gėris kuria gėrį, o blogis – blogį; žmogaus uždavinys – daugint gėrio tramdant savo pažmoniškumą ir taurinant žmoniškumą visuose lygmenyse: ir kūno (vegetarizmas ir abstinencija), ir jausmų, ir minčių; nes tikrasis žmogus esąs dieviškos kilmės dvasia-siela. Vieniems tokios vienintelio teisingo kelio nuorodos labai patinka, kitiems nelabai; vieni linkę sekti, kiti patys ieškoti, nors tas ieškojimas tebūtų klydinėjimas.
— 1918 III 23 Vokietijos kaizeris Vilius II pripažino Lietuvos nepriklausomybę; IV 10 jo pavaldinys Vilius Storosta iš Tilžės parašė laišką Lietuvos Tarybai, norėdamas pasakyt kelis žodžius; tarp jų buvo ir šitie:

Sakoma, Lietuva statoma ant demokratybės pamato. Rodos, reikėtų tai taip suprasti, kad kilniausios visų Lietuvos gyventojų, būtent pačių lietuvių ir jų svečių, žmoniškumo pajėgos turės būti Lietuvos valstybės pagrindas: jos esmė ir jos stiprumas.
Visi kuone be skaičiaus valstybės gyvenimo reikalai, kaip svarbūs jie ir būtų, teturi tik antros eilės svarbumo šalia teisybės, teisingumo, tvirtybės, plačios ir aukštos nuožvalgos bei patvaros. Kame toms žmoniškumo išraiškoms pirmoji vieta skiriama, ten nereikia didžių politikos gudrybių valstybei klestėti. Gyvybė tikt jomis teminta. Kartais nuslėgtos jos pagaliau tik atlaiko viršų.
O kaip man rodos, Lietuva yra šalis, kurioje žmogus tikrąjį žmoniškumą labai aukštai stato. Todėl ir galima Lietuvos ateitimi tikėti. (laiškas paskelbtas Lietuvos aide, 1918 V 11, nr. 56, p. 3)

Nė lašo „realizmo“ nerastum Vydûno svarstymuos, bet kokia Realpolitik apraiška būtų atmesta kaip pažmoniškumo apraiška; ir po antrojo pasaulio gaisro, kaip jis vadino karus, traukdamasis iš Tilžės pats vos likęs gyvas, visokių baisybių prisižiūrėjęs, vis tiek neprarado tikėjimo savo pažiūrų teisingumu – Detmolde 1948-ais išėjo jo veikalas Tauresnio žmoniškumo užtekėjimas: Kada karų nebebus. (Vydûno draugija 2016-ais šitą knygą yra perleidusi; jei reiktų kam nors pasiūlyt, ką iš jo raštų galima būtų pasiskaityt, būtent šitą pasiūlyčiau.) — Gražios ir teisingos Vydûno mintys, ir gyvenimas gražus, pagal įsitikinimus nugyventas, bet žmogui vis tiek maloniau teisintis pri(si)menant tik pusę maksimos: errare humanum est, „užmirštant“ tęsinį: sed in errare perseverare diabolicum. Teisingai gyvenančiųjų buvo, yra ir bus tik mažuma, maža mažuma, nepalyginamai mažiau, negu tik teisingai kalbančiųjų ar rašančiųjų, kitus mokančių to, kuo patys nesivadovauja.
P.S. Juokais pagalvojau: jei bent jau viešai kalbantys ir rašantys imtų skirt žmogiškas ir žmoniškas, nemanytų, kad tai vienas ir tas pats dalykas, va ir būtų naudos iš Vydûno metų.

P.P.S. (2018 VI 1) Netikusios vartosenos pavyzdys (sakinys iš genocid.lt naujienų): „[2018 V 29] Tuskulėnų rimties parko memorialinio Komplekso Konferencijų salėje vyko Pasaulio tautų teisuolių įamžinančios parodos ‘Liudiję žmogiškumą’ pristatymas.“ Tikrai turėtų būt žmoniškumą – ir neketinu paisyt, ką siūlo eurovoc.europa.eu; į kurį rekomenduoja žiūrėt VLKK [2018 VI 11: buvau parašęs komentarą prie VLKK siūlymo, pasitaisė, siūlo žiūrėt kitur, bet ten ne žiūrėt, o ieškot reikia]; žr. BK 7 straipsnį: nusikaltimai žmoniškumui.)

(768) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, xlvi

– Va kas nors imtų tavęs ir paklaustų: „Kas yra gražu?“
– Pirmiausia imčiau išsisukinėt, cituodamas Ludwigą Wittgensteiną, būtent:

1942: Kas dailu, negali būti gražu. (L.W., Kultūra ir vertė, iš vokiečių kalbos vertė Saulenė Pučiliauskaitė, Kitos knygos, 2013, p. 96);

arba

ca. 1944: What’s ragged should be left regged. [Kas nedailu, turi būti palikta nedailu.] (ibid., p. 107)

– Pala pala! Supratau. Nenuklyskim į Vydūno skirtį: dailu vs gražu. – O kas yra gražu? Prašom pateikt pavyzdį.
– Obels (gali būt kriaušės, slyvos ar vyšnios, ar dar ko) žiedas. Dailiu jo tikrai nepavadinsi; žodis dailus visai žiedui apibūdint netinka. Kodėl gražus? – Todėl, kad jis gali virst [pvz.] obuoliu, o gali ir tiesiog nusibaigt: susitraukt, nuvyst ir nukrist; paprasčiausiai. – Gražu tai, kas [ne dailu] ir neatspėjama.

(428) Iš popieryno, xi: apie kultūros būvį – seniai seniai?

Šiandien sūnui Vytautui jau 28-eri.
Kol vaikams iki kokių 18–20, tik džiaugies, kad va, bežiūrint, anie auga/bręsta, o vėliau sykiu prisėlina ir kita mintis: o tu, tėvai, sensti; bet taip ir turi būt – taip ir šurmuliuoja ta gyvenimo „Božegraika“ (Kauną [kur dabar sūnus gyvena] prisiminus; ta užeiga buvo Mickevičiaus gatvės ir Laisvės alėjos kampe) – vieni lankytojai ateina ketindami šį tą nuveikt – ne tik šį vakarą, bet ir ateity, o kiti teapsilanko norėdami pasidalint prisiminimais, ką atseit „nuveikę“ ar ketinę nuveikt.
O koks aš buvau tokio amžiaus? – pagalvojau. Pakedenau vieną popieryno dėžių, ant kurios priklijuota „visokie rašgaliai“. Ir kilnojant popierius akis užkliuvo ne tiek už teksto, kiek už iliustruojamojo piešinio, – taigi čia Vytuko! — Kiek jam tada buvo? – Penkeri su viršum.
Išspausdinta 1990-12-19 Šiaurės Atėnuos, p. 6 (pasirašyta: Jeronimas Tiškus, nes pagrindinis slp., Paulius Tolvaiša, jau panaudotas – taip pasirašytas naujų knygų pristatymas/peržvalga; man tada buvo – paapvalinus – 28-eri su puse; nieko tokio neparašyta, bet skaityt vis dėlto ne gėda):

Kiek truks ginties būvis?
Jei kas paklaustų, kurioj gyvenimo srity pasiekta didžiausia pažanga per pastaruosius penkerius metus[1], – beveik nedvejojant galima atsakyti: šnekėjimo. Tarsi stebuklinga lazdele mostelėjus prabilom – kas tik netingi, apie ką tik netingim.
Vargo liežuviai ir dėl mūsų kultūros. Suprantama, guodėmės, kad ji buvo žlugdoma, teriojama, pešiojama, ujama, gujama. Juo toliau, juo daugiau ir graudžiau. Ir nutautinama. Taigi dabar ją reikia puoselėt, globot, kviest į svečius ir savas širdis, popint ir tautint. Prasidėjo koncepcijų kūryba – tautinės mokyklos, tautinės literatūros ir t.t., ir pan. Tik apie tautinių beprotnamių koncepciją dar neteko girdėt. O atgijusios „Jaunosios Lietuvos“ vadas Laisvam žody taip samprotauja: „Esame lietuviai, o ne kažkokie Lietuvos žmonės“; „Lietuva turi būti lietuviška, kitaip jos nepriklausomybė netenka prasmės“ (šios „koncepcijos“ nesiryžtu garsiai įvardinti)[2]. Pablūdom, ar koks galas? Negi vėl iš naujo teks pradėt aiškintis, jog kultūros, kartu ir visos egzistencijos, esmė yra žmoniškumas, o tautiškumas – tik anojo „spalva“, kaip sakydavo Vydūnas. Negi vėl teks laukti septyniolika nepriklausomų metų, kol Kossu-Aleksandravičius (naujasis) parašys ir bus suprastas:

Ir mes, matai, jau ne tautiečiai – žmonės –
Džiaugsmų ir ašarų vaikai.

Vytauto Gasiliūno paišas; 1990, gruodžio vidurys

Todėl, mano manymu, pirmiausia reiktų kalbėti apie žmoniškųjų vertybių – asmens orumo ir laisvės, atsakomybės, inteligencijos ir kitų – atgaiveliojimą. Tai tegali būt kultūros pamatas. (Tebus atleista už ne visai logišką priešpriešą: doras žmogus verčiau už nedorą lietuvį[3]). Stebint, kaip tautyste tarsi tvarsčiu bandoma apraišiot sergančią sielą [4], savaime atklysta mintis: amžinosios ginties būvis tęsiasi.
Anksčiau tarsi savaime suteikiantį prasmės mūsų šnekoms pridurdavom posakį: „iškilusios visai žmonijai atominės grėsmės akivaizdoje“, o dabar vis dažniau perskaitai ar išgirsti: „iškilusios mūsų tautai vakarietiškos masinės kultūros grėsmės akivaizdoje“. Taip, toks pavojus yra, bet nuo jo neapsaugos nei moralizavimai, nei aimanos, nei griežti draudimai, nei, sakysim, Didžioji lietuvių siena. Vienintelė galinti atsispirti – žmogaus siela. Jeigu jai nereiks šlamšto. Todėl būtų pats laikas prabilti apie mūsų gyvenžvalgą atvirybės pasauliui akivaizdoje. Kartu ir apie kultūrą. Bet štai bėda – mes nemokame apie tai kalbėti. Ir nesugebame? Juk dauguma kalbų šiom temom išsiskleidžia tik skambiomis ir rūsčiomis publicistikos lytimis.
Vytautas Kavolis 1960-aisiais yra rašęs: „Šiandien mūsų esama pakankamai subrendusių, kad į savo istoriją žvelgtume analitiniu sąžiningumu [...]. Kas kritikuotina – be baimės kritikuotina, ir kas pripažintina – džiaugsmingai pripažintina? Analitinės pastangos tikslas: savęs pažinimas tikroje savo didybėje ir menkystėje, tiesus ir dvasią brandinąs.“ O kaip „čia ir dabar“ esama? Ar nepasibaigia mūsų būties ir ateities apmąstymai skriaudų ir pavojų išvardijimu? Nūdienės kultūros sociologijos, analitine akim žvelgiančios, apraiškų, deja, beveik neįmanoma užtikti. Juk tik toks žvilgsnis brandintų, o ne aitrintų dvasią. Taigi, kad ir kaip liūdna būtų, tenka tarti: mūsų patirties ir kultūros apmąstymas bei analizė dar iš esmės nepradėti. Ir dar: gal jau laikas pripažinti, jog Vydūno, Šalkauskio, Maceinos ir kt. darbai pirmiausia suvoktini kaip lietuvių filosofijos istorijos objektas, bet ne kaip dvasinės sklaidos receptų knygos. Savų kelių reiktų ieškot su savo galvom ir savo silpnybių kuprelėm. Kuo baigėsi XIX amžius su Marxo ir Engelso idėjų kūnijimas XX amžiuje, savo kailiu esame patyrę.

Bet ką ten filosofijos, apmąstymai, analizės... Nėra žmoniškų literatūros, dailės, filosofijos ir kt. žodynų. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, turintis gulėt ant kiekvieno inteligento stalo, paskutinįsyk išleistas 1972-aisiais.
Manau, nedaug perdėsiu, mūsų kultūros šiandieninę būklę pavadindamas chaosu. O mes patys – kaip pavargę plaukikai ežero vidury – dugno nepasieksi, jėgas išeikvojai įveikdamas bangas, tad plūduriuoji akis įbedęs (lietuviškan) dangun. Pakeiksnoji, pasiplūsti, atsidūsti ir toliau plūduriuoji. O užsimerkęs matai sningant plaukiojimo vadovėliais – lietuviška mana.

P.S. Kadangi redakcija prašė pagalvot, kokia iliustracija tiktų prie šnekėjimo apie kultūrą, parašiau savo penkiamečio sūnaus nupiešt kultūrą. – Statulą? – Ne, kultūrą. – Ir viskas baigės graudžiom ašarom. Paskui vis dėlto nupiešė. Bet jo kultūra, drįstu spėt, panaši į žmogų.

------------------------------------------------------------------------------------------------------
Digresijos po 22-ejų su viršum metų:
[1] Manau, esminis Gorbačiovo ištartas žodis buvo ne перестройка, o гласность; būtent jis pradėjo draskyti sovietinės santvarkos (ergo: Sovietų Sąjungos) pamatus; per savaitraščius Ogoniok, Argumienty i fakty ir kt. Glasnostis Lietuvoj vėlavo, todėl sukėlė prasiveržusios užtvankos efektą (tarkim, Sauliaus Pečiulio ar Romo Gudaičio str. Kom. tiesoj ar Literatūroj ir mene).
[2] O gaila, kad nesiryžau jau tada įvardint; nes praėjus daug daug metų viešai išreiškęs (pasirašydamas peticiją, atsiradusią 2011-ais po Kovo 11-osios demonstracijos Gedimino prospektu), o iš esmės pakartojęs seniai turimą poziciją, tapau įvardintas kaip kosmopolitinis „žydrai-raudonas“ tolerastas [reikia paeit žemyn].
[3] Ir kodėl tada man norėjos atsiprašinėt? Nebent dėl daiktavardžių supriešinimo: žmogus vs lietuvis; dėl būdvardžių supriešinimo – ir dabar taip manau.
[4] Jackau, tada dar vartojau šitą žodį siela, nors ir parašęs diplominį darbą apie vydūniškąją kultūros sampratą (1985-ų pavasarį, Vytukui jau gimus ir naktimis kartkartėm verkiant), o anas į klausimą, ar žmogus turįs sielą, atsakęs: ne, nes žmogus yra siela, kuri turi kūną (ech, tas jaunystėj svarbusis Frommas: turėti ar būti); dabar šito žodžio nebevartoju, nes manau, kad – geriausiu atveju – žmogus yra protas, turintis sąžinę.

Su gimtadieniu, sūnau. Myliu. Ir atsiprašau, kad Tave seniai seniai, net nepradėjusį eit mokyklon, terorizavau (nors ir – „vardan tõs kultūrõs“). Atleisk.