(604) Visiškai tarp kitko: kas toks buvo Boleslauskas?

Šios dienos Literatūroj ir mene yra du puslapiai Sergejaus Dovlatovo (vertė Jūratė Visockaitė). Smagu skaityt, bet vienoj vietoj ėmiau ir pasijutau neišmanėlis, ir net visagalis Googlas nieko nepadėjo:

Per [religijos seminarų] pertrauką tarp dalyvių ėmė cirkuliuoti dokumentai. Judaistai rinko parašus Anatolijaus Ščaranskio gynybai. Stačiatikiai siekė Glebo Jakunino išlaisvinimo. Islamo sūnūs rūpinosi Mustafa Džemiliovu. Katalikai mėgino išgelbėti Juozą Boleslauską.
Dėl parašų kilo netikėtų sunkumų. Judaistai atsisakė ginti stačiatikį Jakuniną. Stačiatikiai nepanoro siekti žydo Ščaranskio išlaisvinimo. Musulmonai pareiškė, kad jiems užtenka nuosavų problemų. O katalikai iš viso ėmė kalbėti lietuviškai. (LirM, 2014-03-28, p. 35)

Nors ir apgraibom, bet žinau, kas yra Natanas Ščaranskis, kas yra Jakuninas, kas yra Krymo totorius Džemiliovas (pastaruoju laiku labai dažnai minima jo pavardė), o va kas yra ar buvo Juozas Boleslauskas – nė menkiausios nuovokos; iš konteksto sprendžiant, sovietmečio disidentas, bet tik tiek. – Gal kas žinot? O gal (gal net: greičiausiai) čia kokia klaida įsivėlusi?
P.S. (04-04) Internetinė Dovlatovo teksto versija kol kas be komentarų.

(217) Užparaštė, xxi: vėlyvojo sovietmečio Baudelaire.lt

Nuotraukos iš Nemuno fragmentas

Ketvirtadienio Nemune Gasparas Aleksa per du puslapius 70-mečio proga primena a.a. Algirdą Verbą: pokalbis ir 8 neskelbti eilėraščiai + jų rankraščių faksimilės (internetinė versija čia; net keista, kaip operatyviai šįkart atsirado numerio medžiaga virtualioj erdvėj).
Suprantu, kad visokios etiketės niekai, bet kartais, kai reikia ką pasakyt striukai drūtai, visai praverčia. Verba – vėlyvojo sovietmečio Baudelaire.lt išsikristalizavo iš jo paties minties (1996-03-30):

Mane gelbsti geležinė ritmika, klasikinė forma. Aš niekada nebūsiu Strielkūnas. Jis savo lygį išlaiko. Mano kelias kitas. Mane žavi Baudelair[e’]as. Kaimas iš mano gyvenimo dingo – tiu tiū!.. Teisybė, Žvėryne rytais gieda gaidžiai, o dieną gali pamatyti triušius, palaidus šunis ir... daug girtuoklių!

Ir šešių eilučių iš rankraščio:

Ak, tie dūdų orkestrai!
Vėl į kalnelį nubliaus.
Dėjau ant jų aš skersą,
Dar pagyvensim, brolau.
— — — — — — — — — —
Aš norėjau numirti ant kryžiaus,
O greičiausiai – užteks pagriovy...

Ne pagriovy, Raseinių ligoninėj mirė, 2000-ais. Taip, paskutinis gyvenimo dešimtmetis jau priklauso postsovietiniam laikui, bet jis tebuvo sovietinio tąsa, apie A.V. gyvenseną ir poeziją šnekant.
(Tarpukario Baudelaire.lt – Leonas Skabeika; jei kas imtų gretint su Verba, kad ir pasaulėvokos lygmenis, gal kas įdomaus išeitų?)
Alfas Pakėnas bernardinuos.lt sieja Verbą ir Širvį. Nežinau; kad abu ugnį gesino ugnim, t.y. buvo girtuokliai („aлкоголизм – излечим, пьянство – нет“, prisimenant Sergejų Dovlatovą), – taip, bet jų poetika, ergo, ir pasaulėvoka, vis dėlto skiriasi, ir stipriai.
Man Verba kaip poetas prasidėjo nuo mokyklos baigimo metais išėjusio rinkinio Aprišu obelį (1980). Iki šiol atsimenu:

Krapnoja įstrižai. Tai šiaurė rūksta,
Nuodinga lyg sieros rūgšties garai.
Tai prakaitas iš geležies, tai druską
Iškėlė surūdiję ežerai.

Bet čia tik šiaip.