(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2021-08-05

(1272) Užparaštė, l: tiesiai šviesiai

ėgstu durstyt žodžius, ir šįkart tebūnie tokių. Kartais pagalvoju: išsakydami savo nuomonę, per dažnai pasitelkiam piktažodžius ar kreivažodžius – jei atvirai, tai būtinai piktai („kad maža nepasirodytų“, kaip kartais priduriama); arba visaip vizginam uodegą, visokiom išlygom, antra vertais apkaišiojam nuomonę, užuot sakę tiesiai šviesiai. Pastaras kartas, kai taip pagalvojau, buvo perskaičius prel. Aleksandro Dambrausko, 1911–1912 ir 1916–1919 metais redagavusio Ateities žurnalą, atsaką redakcijos vardu žmogui, atsiuntusiam leidiniui eiliuotų tekstų, ne savo:
D[raug]ui P. B-ui [noris skaityt: Peliksui Bugailiškiui, bet greičiausiai tatai tik inercija?]. Tamstos „Sodžiaus dainius“ paprastas kaimietis grafomanas, niekuo neinteresingas eiliadirbis, taigi „At.“ neturime jam vietos. Patarkite jam mesti eiles rašius. (Ateitis, 1918, nr. 12, p. 352)
Adomas Jakštas kaip tiesiažodininkas, nuosekliai ir tiesiai šviesiai reiškęs savo nuomonę – ir apie žmonių darbus, ir net apie Bažnyčios reikalus.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą