Googlindamas Даля Гринкевичюте radau keletą nežinotų dalykų. Svarbiausias – iki šiol niekur Dalios Grinkevičiūtės bibliografijoj neminėtas (nebent būčiau nepastebėjęs; galimas variantas) nekrologas, paskelbtas netrukus po mirties, 1988-ų pradžioje. — Sergejaus Grigorjanco internetinėj svetainėj užtikau jo redaguoto žurnalo Гласность vieno numerio turinį – nr. 13, 1988. Paskutinės dvi pozicijos: Некролог. Даля Гринкевичюте / Воспоминания Дали Гринкевичюте.
Kas per žurnalas? Pagal Aleksandro Suetnovo parengtą leidinį Самиздат [1985–1991]: библиографический указатель (Maskva 1992, p. 53), Гласность – 1987–1989 metais kartą ar du per mėnesį ėjęs nepriklausomas (t.y. be Glavlito peržiūros leidžiamas) visuomeninis-politinis žurnalas. Iš viso išėjo 33 numeriai. — Nr. 13 pagrindinė tema – prieš 70 metų Liaudies komisarų tarybos priimtas Dekretas apie cerkvės atskyrimą nuo valstybės ir mokyklos nuo cerkvės (priimtas 1918 I 20 / II 2, įsigaliojo I 25 / II 5), tad galima spėti, kad šis numeris ir pasirodė 1988-ų sausio pabaigoj ar vasario pradžioj.
Ilgokai užtrukau, kol gavau tų publikacijų kopijas. Dėkui Aleksejui M. – rado žmogų, kuris nukopijavo tuos kelis žurnalo, priskiriamo naujajam samizdatui, puslapius. 43-iam puslapy – toks tekstas:
Dalia Grinkevičiūtė (1926[= 1927]–1987)
Atsisveikinimo žodis – atleidimo žodis. Ar bus mums atleista? Dar prieš porą dienų visi tie, kurie kamavo, kankino Dalią Grinkevičiūtę, turėjo galimybę prisipažinti nusikaltę jai. Šiandien – jūs visi pavėlavot:
– Jūs, priėmusieji sprendimą suimti Dalios tėvą Juozą Grinkevičių. Jis mirė iš bado lageryje Sverdlovsko srity Gari kaime. Reabilituotas po mirties.
– Jūs, tą pačią 1941 metų birželio 14-ą suėmusieji Dalios motiną, septyniolikos metų brolį ir keturiolikmetę Dalią.
– Jūs, išsiuntusieji Grinkevičiaus šeimą kartu su kitais keturiais šimtais moterų ir vaikų į negyvenamą salą už poliarinio rato.
„Saloje nebuvo jokių žmogaus pėdsakų: nė vieno namo, žeminės ar jurtos, tik plika tundra, sukaustyta amžino įšalo, į kurią arktinė ekspedicija buvo įkalusi lentelę, kad sala pavadinta ‘Trofimovsku’.“
... „Žmogui ant narų buvo skirta 50 centimetrų. Tai buvo ledo kapas. Lubos – ledas. Sienos – ledas. Grindys – ledas.“
Per pirmąją žiemą „mirė kas antras tremtinys, išvežtas be teismo, tardymo ir kaltės“.
– Jūs, Trofimovsko viršininkai – Mavrinai, Sventicki, Jankovski, Travkinai, Guliajevai, – jūs kalti dėl to, kad žuvo, „išmirė ištisos šeimos: mokytojo Baranausko šešių žmonių šeima; Žygelio šeima, keturi žmonės; iš septynių žmonių Augustino [= Augustinaičio] šeimos liko vienas berniukas; iš septynių žmonių Geidonio šeimos – tik motina; iš penkių Šiurkaus šeimos žmonių – vienas berniukas; iš Markevičiaus šeimos liko dviese – motina ir dukra. Ir taip toliau.“– Jūs, Kauno tardomojo kalėjimo tardytojai, kurie 1950 metais kankinot ir tyčiojotės iš dvidešimt trejų metų Dalios tik dėl to, kad ji slapčia iš tremties Jakutijoje išvežė mirštančią motiną; kad ji, „kaltu ir kirviu po gabalėlį iškirtusi betonines grindis“, iškalusi kapą gimtųjų namų rūsyje, palaidojo motiną.
– Jūs, KGB darbuotojau Stankevičiau [pavardė minima tik rusiškai rašytuose DalG atsiminimuose], 1950 metais iškankintai, bet nepalaužtai Daliai siūlęs bendradarbiauti su organais ir grasinęs dvidešimčia metų katorgos, jei atsisakysianti.
– Jūs, bevardi saugumo karininke, perskaitęs nuosprendį: „Už pabėgimą iš tremties – treji metai laisvės atėmimo, po to grąžinti į Jakutiją, kur gyveno.“ Jūsų pastangų dėka per Vilniaus ir Maskvos kalėjimus Dalia buvo nudanginta į Unžlagą, Gorkio srities Suchobezvodjės stotį. Išbuvusi trejus metus lagery, jūsų dėka ji tris mėnesius kasėsi per Sverdlovsko, Novosibirsko, Irkutsko, Kirensko skirstomuosius kalėjimus ir 1953-ų rugsėjį grįžo į tremtį Jakutijos ASSR.
– Jūs, partijos Klaipėdos rajkomo darbuotojai, užuot pagal nuopelnus įvertinę Dalios, kaip gydytojos, puikų 14 metų darbą kaimo ligoninėj, užsiėmėte jos persekiojimu.
– Jūs, partijos Šilalės rajkomo pirmasis sekretoriau V[ladai] Bartaši, kuris tęsėt viršuj suplanuotą „vaikymą ratu“– „kol nugriūsi arba paliksi Lietuvą“. Tai jums buvo skirti jau penkiasdešimtmetės, palaužtos fiziškai, bet ne dvasiškai, Dalios žodžiai: „Sekretoriau, nežiūrint į viską, aš jums dėkinga už atvirumą. Paskutiniai mano mirštančios motinos žodžiai buvo: ‘Kodėl mūsų visų keturių nesušaudė prie vagono durų?’ Dvidešimt ketverius metus aš nenorėjau tikėti tais žodžiais, bet šiandien jūsų kabinete aš supratau, kokia be galo teisi ir įžvalgi buvo mano nelaimingoji motina. O dėl jūsų reikalavimo išvykti iš rajono, tai aš jį įvykdysiu, bet tik po to, kai Laukuvą paliks žydų mergaitės Minos Kolonaitės [= Kaganaitės] ir jos motinos žudikai, kurių pavardės trisdešimt metų žinomos kiekvienam, be abejonės, ir jums, ir saugumo organams, bet jų gyvenimas ramus ir jo netemdo joks debesėlis. Be to, savigarba man neleidžia išvažiuoti anksčiau, negu išvažiuos profesionalios prostitutės.“
– Jūs, vykdomojo komiteto pirmininke [Vincai] Sakalauskai, nutarimo projekte pasiūlęs žodį „iškeldinti“ pakeisti žodžiu „atleisti“, o tada, kaip jūs teikėtės pareikšti, išvykimas „įvyks automatiškai“.
– Jūs, M[arija] Vitkevičiene, [Šilalės] rajono KGB viršininko žmona, kaip priklauso baigusi pjudymą straipsniu rajoniniame laikrašty [„Dėmės baltame chalate“, Artojas, 1974 VI 12, p. 3–4]. Jūs nusišnekėjot iki to, kad Dalia palaidojo savo motiną rūsyje „iš sektantiškų fanatiškų paskatų“ [tokio teiginio straipsny nėra].
Bet, laimei, Dalios gyvenime buvote ne tik jūs.
„Ir kai jau niekas jokios vilties nebeturėjo, į Trofimovską atvyko Žmogus, kuris išgelbėjo nuo mirties likusius gyvus. Tai buvo gydytojas pavarde Samodurovas, Lazaris Solomonovičius. Jis aplankė kiekvieną baraką, apžiūrėjo ligonius, lavonų štabelius ir pradėjo labai energingai veikti. Drąsiai susirėmė su Trofimovsko viršininkais – sočiais, įmitusiais, vilkinčiais kailinius ir avinčiais untus, ramiausiai siuntusiais mus į kitą pasaulį.
[...] Vasario 9 mes pirmąkart pamatėme Saulės kraštelį. Baigėsi poliarinė naktis. Supratome, kad likome gyvi.
Po mėnesio daktaras Samodurovas išvyko. Girdėjom, kad žuvo fronte. Bet gal tai netiesa? Žemai lenkiamės Jums, Daktare Samodurovai!“
Daktaras Samodurovas išgelbėjo žmones nuo mirties. Daktarė Dalia Grinkevičiūtė, be to, gelbėjo nuo užmaršties lietuvių tremtinių atminimą.
...„Sala dabar tuščia... Gedulinga muzika nesklinda virš sušalusios salos. Bet mano atmintis gyva. Ir man norisi ten pastatyt nors kuklutį paminklą.“
Būtent dėl šito normalaus siekio Dalią persekiojo iki pat mirties, ji neteko darbo, sveikatos, galimybės gyventi savam name.
„Siela pervargo nuo beprasmio niekingo žmonių kankinimo“, – rašė Dalia viename paskutiniųjų laiškų. Dalia Grinkevičiūtė mirė per Kalėdas Kauno ligoninėje.
Niekas iš aukščiau paminėtų neatėjo pas mirštančiąją su atgaila.
Bet Dalia įvykdė savo pareigą. Ji pastatė amžiną paminklą beprotiško žvėriškumo aukoms. Ji pasakoja apie tai, su kuo normalus protas negali susitaikyti.
Dvidešimt puslapių, rašytų krauju, – Dalios kryžius, neštas nuo keturiolikos metų.
Ar atsiras pasauly žmogus, kuris perskaitys tuos dvidešimt puslapių nepravirkęs.
Nebent Dalios kankintojai? Dabar pirmiausia jiems skirtas Dalios Žodis, ir jis pasieks juos. Jis užklups juos netikėtai.„Kol neperkėliau visų vardų iš atminties ant popieriaus, mane kankina nemiga. Naktimis mane dusino praeitis, stingo pirštai. Bet staiga, parašius pirmas eilutes, siela atlėgo.“
Dalios sielos niekas nebeslegia. Dabar ji laisva. Laisva, kad mūsų siela susigūžtų į kamuoliuką, priimdama savin jos kančią.
Mes visi kalti prieš Dalią. Ji gyveno tarp mūsų. Gydė ligonius, pati sunkiai sirgdama. Rašė mums laiškus, įkvėpdama vilties ir tikėjimo.
Dabar jos nebėra – ir mes kalbam apie ją. Kas mums belieka?
1987 metų gruodžio 25
Toliau, p. 44–47, išspausdinti 1976-ų liepą rusiškai rašytieji DalG atsiminimai, apimantys 1941–1976 metus, – tie minėti dvidešimt puslapių, kuriais remtasi rašant nekrologą, – pirmąkart in extenso. Didesnioji jų dalis, baigiama pasakojimu apie motinos perlaidojimą 1962-ų vasarį, buvo paskelbta rinkinio Память antroj knygoj (Maskva 1977 [samizdatas], Paryžius 1979 [tamizdatas; yra internete pdf formatu, žr. p. 555–566]. Visur kartojamas teiginys, esą šių DalG atsiminimų antroji, mažesnioji, dalis pirmąkart paskelbta žurnale Вильнюс (1990, nr. 3), yra klaidingas.
Lieka neatsakytas vienas svarbus klausimas: kas nekrologo autorius? Viliuos: kol kas neatsakytas. Visokius spėjimus pasilieku sau; jei nepaaiškės, kas rašė, užfiksuosiu priedure.
Prieduras (2021 VIII 19) Nepavyko išsiaiškint, kas nekrologo autorius. — Parašiau el. laišką žurnalo Glasnost’ redaktoriui Sergejui Grigorjancui klausdamas, gal ką prisimenąs apie tą nekrologą, – jokio atsako. Ko dar paklausus? Išgooglinau, kad Dmitrijus Volčekas 1987–1989-ais dirbo žurnalo redakcijoj; parašiau, to paties paklausiau įterpdamas spėjimą, kad gal kas iš maskviškių galėtų būt autorius. Štai atsakymas:
Уважаемый Виргиниюс,
Благодарю за письмо, но, к сожалению, я не могу помочь, это было очень давно, мы получали много материалов по диссидентским каналам. Думаю, что текст был написан в Литве, а не в Москве, но могу и ошибаться. Боюсь, что и Григорьянц не помнит, он пожилой человек, а остальные редакторы уже на том свете.
С уважением,
ДВ
Nerandu, nebesugalvoju, į ką dar iš galinčių žinot, t.y. atsimint, būtų galima kreiptis ir klaust. — Lieka tik pasidalint spėjimu.
Pradžioj ir man dingtelėjo mintis, kad gal tas nekrologas į Maskvą atkeliavo iš Lietuvos. Bet: kas Lietuvoj 1988-ų pačioj pradžioj galėjo turėt tiek drąsos, kad pasirinktų tokią nekrologo formą – išvardint visus skriaudikus? Kai kurie iš jų tikriausiai tebebuvo gyvi (tarkim, Vladas Bartašis, Marija Vitkevičienė)? Juk dar keli mėnesiai turėjo praeit, kol Literatūroj ir mene pasirodė Justino Marcinkevičiaus straipsnis (gegužės pabaigoj), kol buvo paskelbta lietuviška atsiminimų versija (vasaros pabaigoj). Neradau kandidatų į tokius drąsuolius.
Nekrologas atremtas į rusišką atsiminimų versiją, kuri pirmąkart visa ir paskelbta kartu (tik rusiškoj minima pavardė saugumiečio, mėginusio verbuot DalG 1950-ais, – Stankevičius; ir nekrologe paminimas [pagalvojau: ar ne šitas? vienmetis; gal buvo atsiųstas Kaunan atlikt praktikos?]). Nekrologo autorius ar autorė atsiminimus kartu su savo tekstu ir perdavė redakcijai? Labai tikėtina.
Rašant nekrologą pasitelktos dvi citatos iš DalG laiško (ar laiškų), logiškiausia būtų manyt – rašyto (ar rašytų) nekrologo autoriui ar autorei. Jei atsirastų toks laiškas ar laiškai – iškart būtų viskas aišku. Laiškus dažniausiai rašom arba nelabai gerai pažįstamiem, arba palygint toli esantiem gerai pažįstamiem žmonėm; su artimiausiais ne per toli esančiais noris tiesiog pasikalbėt. Nekrologo autorius – kas nors iš ne Lietuvos, su kuo DalG artimai bendravo, kuo pasitikėjo.
Va tokios mintys sukiojos galvoj svarstant, kas galėjo parašyt 1988-ų pradžioj Maskvos neoficialiam leidiny paskelbtą nekrologą.
P.S. Jei jau užsiminiau apie laiškus, tebūnie dar užfiksuota šis tas. — Kol kas pilniausiam DalG tekstų leidime (LRS leidykla, 1997) „Laiškų“ skyrelis – du puslapiu (278–279).
Ten esanti laiško poetui Grigorijui Korinui ištrauka – neabejotinai iš jo atsiminimų „Dalė“ (Вильнюс, 1990, nr. 3, p. 137–138). Atsiminimuos yr dar viena, spėtina, ištrauka – iš 1983 X 10, per tėvo mirties metines, rašyto laiško, ir ištisai pacituotas paskutinis laiškelis iš ligoninės („Brangieji mano! / Guliu Kaune, onkologinėj klinikoj... nusilpusi iš bado. Abejoju, ar išgyvensiu. [etc.]“ — Korinas mirė 2010-ais. Kur dabar jo archyvas?
Jo atsiminimuos minimas dar vienas DalG laiškas – „письмо на имя Брежнева, оно было написано на сорока страницах и скорее походило на художественную хронику“ (ir Aldona Šulskytė atsiminimuos jį mini). Turėtų jis būt KGB vestoj DalG byloj (kiek žinau, ji yra LYA; gal tik man keista, kad nė vienas istorikas nesiėmė jos tyrinėt, bent jau nesu skaitęs tokio teksto).
1997-ų knygos iliustracinėj daly galima pamatyt Jelenos Bonner 1983 I 15 rašytą atvirlaiškį Grinkevičiūtei – dėkoja už naujametinius sveikinimus. Pasidomėjau Sacharovo archyve – atsakė, kad pas juos saugomas vienas atvirukas – 1976 XII 15 rašytas sveikinimas Jelenai Bonner su artėjančiais naujais metais.
Turėjo būt laiškų pusbroliui Vitalijui Stacinskiui (mirė 2010). Aplinkiniais keliais paklausiau našlės Tatjanos Zverevos, gyvenančios Prancūzijoj, apie laiškus. Atsakė, kad viską po vyro mirties atidavusi į GULAGo istorijos muziejų Maskvoj. Paklausiau, kas ten yr. Pasirodo, ten tik tai, kas susiję su tėvu, DalG dėde Kazimieru Stacinskiu (neatsakomas klausimas: ar 1941-ais tremiama Pranė Stacinskaitė-Grinkevičienė žinojo, kad jos metais vyresnis brolis sušaudytas kaip „liaudies priešas“?). Gal kam nors gyvas būdamas VitS atidavė pusseserės laiškus? O gal sunaikino savo archyvą? Nežinau.
— Gana, pasak Donelaičio. Šiuokart.
Gimimo metai neteisingi.
AtsakytiPanaikintiTaip, apsirikta. Nepastebėjau, kad apsirikta. Patikslinau. Dėkui, Inga.
Panaikinti(Nors tie gimimo metai esmės nekeičia.)