(1279) Iš popieryno, lxiii: Vilimaitė apie Ulickają

 au senokai: kai bibliotekon ateina naujas Šiaurės Atėnų numeris, pirmiausia žiūriu, kas antro puslapio apačioj, – yr Juliaus Sasnausko memorabilia ar nėr. Ir beveik kaskart vis mėginu įkalbėt save: imk ir neskaityk šito gabaliuko, palauk, kol išeis knyga; juk tikrai bus knyga, bent šį tą rasi dar neskaityta, – ir tik labai retai pavyksta. Šį penktadienį nepavyko: padangėmis raitėsi dūmai (ne nuo Prūsų šalies, bet prūso nufotografuoti). — Nesusivaldžiau, subaksnojau, nors šito įrašo inspiracija – laikraščio pirmam puslapy.
Naujausio ŠA numerio (2021 IX 10, nr. 17) pirmam puslapy – Kristinos Devoinytės išverstas Liudmilos Ulickajos apsakymas „Laimingieji“. Labai stiprus apsakymas, mano supratimu. Iš pirmosios Ulickajos knygos – apsakymų rinkinio Бедные родственники, išėjusio 1993-iais.

Dabar Ulickaja garsenybė, jos kūrinių išversta daugiau kaip į 30 kalbų, lietuviškai yr, jei gerai suskaičiavau, septynios knygos, visokių premijų gavusi. O 1995-ais, kai tebuvo tik tas minėtas rinkinys ir žurnale Novyj mir 1992-ais paskelbta apysaka Sonečka, kas tada Lietuvoj ja domėjosi, galima sakyt, žavėjosi? – Bitė Vilimaitė. Šiaurės Atėnuos 1995 XII 2, nr. 47, p. 8 buvo jos rašinys „Rašytoja Liudmila Ulickaja ir jos ‘Neturtingi giminaičiai’“ (atmintis taip toli nebūt pasiekusi, tvarkydamas popieryną prie gerus metus vėl perskaičiau šitą tekstą).

Pradžia – taip galėtų prasidėt ir novelė apie rašytoją, kurios asmenvardis sutampa (visiškai atsitiktinai) su tikro žmogaus:

Dievai žino, kaip Liudmila Ulickaja atsidūrė tame grėsmingame Niujorko rajone. Prieš akis buvo laiptai, aukšti ir statūs, primenantys Odesos laiptus iš garsiojo kino filmo, kuriais žemyn nuriedėjo vaikiškas vežimėlis su kūdikiu. Ji kopė aukštyn, nešdamasi nedidelį dailų lagaminėlį, kuriame galima susidėti iš banko pagrobtas brangenybes arba naujausios knygos rankraščius. Taip, šį kartą jame buvo rankraščiai. Aukštyn, aukštyn, liko dar keli laiptų maršai, – ir tu iškopsi tarsi iš duobės į šviesą. Tačiau ten, laiptų viršuje, jos tykojo nauji pavojai. Pusamžis puertorikietis, apsirengęs skarmalais, avintis meksikietiškų sandalų liekanomis, už diržo laisvai užsikišęs peilį nuogais ašmenimis, ištiesė L. U. ranką, – ir ji akimirką suabejojo – ką patikėti tai ištiestai rankai, tam išsišiepusiam puertorikiečiui, – save ar lagaminą? Ir ištiesė jam savąją ranką. Po kelių minučių puertorikietis, vargšas valkata, beteisis emigrantas, atsidavęs turseno šalia L. U., ištikimai nešdamas jos brangųjį lagaminą, būdamas savanorišku vedliu, gidu, nešiku ir šiaip šauniu pakeleiviu, kuris kelio gale netgi kilniai atsisakys priimti kelis dolerius už paslaugas... Štai ir kelionės tikslas – namai, kur gyvena sūnus, atvažiavęs į Niujorką ieškoti laimės ir pirmiausia susiradęs nuostabiausią pasaulyje merginą, tapusią jo žmona, žavią juodaodę, linksmai, nerūpestingai besijuokiančią iš visko – kad trūksta kažko, užmiršo nupirkti, nespėjo susitvarkyti... L. U. gerai prisimena Maupassant’o novelę, kur kaimiečiai tėvai atsisako priimti savo sūnaus išrinktąją, atvežtą parodyti juodaodę nuotaką, – prisimena ir kas iš to išėjo, – ir, pasiraitojusi rankoves, truputį aptvarko jaunosios poros namus...

Kita pastraipa – vienas sakinys: „Svarbiausia – dvasinė ramybė, meilė, užuojauta, švelnumas.“ Kam svarbiausia? — Ir Vilimaitei, ir Ulickajai, – drįsčiau atsakyt.

Tolesnis tekstas apie Ulickają, jos apsakymus, be kita ko, ir „Laiminguosius“:

L. U. visa proza persmelkta begalinės meilės žmogui. Jos apsakymų herojai – tai visa galerija žmonių, atėjusių iš turgaus, iš siuvyklos, iš bibliotekos rūsio, iš kambarėlių, kur sienos prikalinėtos vinių drabužiams sukabinti, kur bekojė ir berankė mergaitė sėdi lange ir renka iš praeivių pinigus, kad galėtų savo mylimajam nupirkti butelį, – tai vis vargšai, Dievo nuskriaustieji, raiši, negražūs; ūsuotos senės, vyrai, stiprybę atgaunantys tik šalia moters, vaikai – mažytės, anksti subrendusios mergaitės, grubūs mažamečiai vyrukai, anksti paragavę meilės ir degtinės, – vienas toks, vos neišprievartavęs tyros žydų mergaitės, guli Maskvos centre kažkokioje sarginėje ant rusiškos krosnies sutrenktomis smegenimis. Kas jį taip sumušė? Atrodo, motina, – alkoholiko vyro iškankinta moteris, auginanti krūvą vaikų gatvei, kolonijai, kalėjimui...

L. U. apsakymai kažkuo primena I. Babelio prozą. Babelio mažas berniukas pogromo metu bėga, glausdamas prie širdies gležną balandį, ir bekojis rusas elgeta ant ratukų, dar tik prieš kelias dienas buvęs berniuko bičiulis, sutraiško tą paukštį, juo smogdamas vaikui, – šiaip sau, tik todėl, kad jam mažiau nei kitiems pavyko prisigrobti turto iš nusiaubtų žydų krautuvėlių...

Šitokią pogromo nuojautą, tykų bodėjimąsi šiurkščia aplinka galima pajusti skaitant L. U. prozą, šen bei ten prasismelkia detalės, liudijančios tą žydų šeimos, kaip bendrijos, gyvenimo, jų jausenos ypatingumą.

„Žydų kvapas“, – pirmą kartą įžengusi į žydų profesoriaus butą nusprendžia dvylikametė, už pinigus parsidavinėjanti mergiūkštė, gyvenanti darbininkų barakuose su motina, nuolat keičiančia sugyventinius. O tame bute kvepia gerais kvepalais, cigarais, vaistais, knygomis. Mergiūkštė valgydinama, jai aiškinama matematika, ir vis tiek ji negali nugalėti tiesiog genuose glūdinčio prasčiokų priešiškumo padoriai, tvarkingai žydų šeimai.

„Ar čia yra tikrai inteligentiškų žmonių? – klausia atvykėlė Sima, būsimoji VRM tualetų valytoja, vežiko išsodinta prie vieno Maskvos namo, kur jai yra paskirtas kambarėlis. Yra! Žinoma, yra! To paties profesoriaus žmona jai ištiesia pagalbos ranką, – ir Sima su savo vaiku gauna viską, ko reikia gyvenimo pradžiai – „nuo primuso iki sagos“.

Žydų sąmonėje yra per šimtmečius susiformavusi nuostata „micva“ – pagalba žmogui, – kiek gali pagelbėk žmogui, atiduok, ką turi, nieko negailėk, jeigu tuo palengvinsi vargšo dalią.

Profesoriaus žmona padeda ir tai pačiai kiemsargei, kurios sūnus neleidžia ramiai praeiti jos dukrai, kasdien pastodamas jai kelią ir klausdamas: „Už ką jūs nukryžiavote Kristų?“ Ir jo veidas yra bukas, suktas, klastingas, niekšiškas. Pas gimines reguliariai lankosi silpnaprotė, „kvailai išsidažiusi“ Asia Šafran, ir ji išsineša savo „dalį“ – krūvą gerų drabužių (juos ji, parėjusi namo, tučtuojau sugadins, visur prisiuvinėdama kaspinėlių) ir šimtinę voke. Visa tai dar tą pačią dieną nunešama dar bejėgiškesniam žmogui, – negalinčiai vaikščioti invalidei senutei... Kitame apsakyme su krepšiu niekada nesiskirianti Genelė iš paskutinių santaupų kasmet perka Velykoms nupenėtą vištą ir, paruošusi iš jos daugybę patiekalų, viską neša savo našlaujančiam broliui, turinčiam nesveiką sūnų. Taip ji ir miršta, kartą nebenunešusi savo didžiųjų dovanų... Tai vis „micva“.

Reikia tikrai didelio talento pavaizduoti visą tų žmonių šeimą, kaip gyvą, pulsuojantį organizmą, kurios vienintelis ginklas prieš gyvenimo negandas, prieš ore tvyrantį priešiškumą, tamsuolišką aplinkinių įtarumą – meilė, gerumas, susiklausymas, „micva“.

Kaip gera eiti lankyti savo vienintelio tragiškai žuvusio sūnaus kapelį senajai Bertai su savo vyru Matijum! Tai savotiškas ritualas su arbatos gėrimu „mirusiųjų mieste“ ant velėnų suolelio. Ir iš aplinkinių antkapių žvelgia gitara grojantis jaunas pulkininkas ir pora apsikabinusių senukų, keistai numirusių tą pačią dieną. Jokio priekaišto likimui, jokios nevilties. Tik jau dešimt metų kabo namie ant vaikiškos kėdutės atkaltės maža striukelė, persiūta iš seno tėvo Matijo švarko... Kitame apsakyme mažoji despotė Viktorija nori atsikratyti dvynės sesers, kad jai atitektų visa tėvų meilė, ir toji mažylė sesuo žiemos naktį randa prieglobstį zoologijos sode tarp asilams ir zebrams skirto šieno briketų... Niekas L. U. apsakymuose žydų šeimoje vaikų nebara ir nemuša. Juos valgydina, glosto, šildo, glaudžia prie širdies. Tik, stipriau susijaudinus, senelei virpa briliantiniai auskarai ausyse... Vaikams plakama grietinėlė, jiems atiduodama žaisti skrynios su puošniais vakariniais drabužiais, atvežtais iš užjūrio... Tėvai, bijodami sugriauti, sutrikdyti subtiliai besimezgančias švelniausias meilės gijas tarp senelio ir anūkės, įspėdami vienas kitą, pirštu stukteli į stalą ir pakelia į viršų ištiestą delną; tai – tarsi sutartinis ženklas, bežodis pranešimas... Vaikams atiduodama kas geriausia, ir jie už tai atsilygina pasitikėjimu ir meile.

Dar pora pastraipų apie Sonečką, kurios tikriausiai žurnalinį variantą Vilimaitė buvo skaičiusi, ir pabaiga:

... Mūsų pokalbis vieną rytą Vilniuje, virtuvėje Tilto gatvės name, po grandiozinio baliaus buvo per trumpas, kad sužinočiau viską, kas nutiko jos „Vargšų giminaičių“ herojams toliau.

– Koks tolesnis mažosios Viktorijos likimas? – paklausiau, nes man tikrai buvo neramu. – Juk ji jau išaugo, tikriausiai ištekėjo? O gal ji dar tik paauglė?.. Ir ta jos vargšė sesuo?.. Kaip joms sekasi? – (Taip, manau, gali paklausti rašytoja rašytojos.)

– Apie jas dabar bus mano kita knyga, – atsakė Liudmila Ulickaja.

Nekantriai lauksiu tos knygos.

Nežinau, gal klystu, bet skaitant Vilimaitę atrodo, kad apie Ulickajos apsakymus ji pasakoja taip, kaip kalbėtų apie pačios parašytus, ne, gal – į ką atkreiptų dėmesį pasakodama apie savo noveles. 2006 XI 28 bernardinai.lt buvo paskelbę verstinį pokalbį su Ulickaja, kurio pavadiniman iškeltas sakinys: „Mane domina ne problemos, reiškiniai ar idėjos, o žmogus“ (googlinau, lyg ir nebėr svetainėj to teksto). „Ir mane“, – spėju, perskaičiusi galėjo pridurt penkiom dienom vyresnė Bitė Vilimaitė.

(Pagalvojau: ar yr kas klausęs Ulickajos apie Vilimaitę (pažįstamos buvo)? Ar yr kas mėginęs paprašyt kad ir trumpų atsiminimų? Nežinau.)

P.S. Popieryne prie išplėšos iš ŠA radau dar vieną – iš tų pačių metų Literatūros ir meno, – 1995 V 27 išėjusiam numery, p. 7, buvo Valdo V. Petrausko išversta anglakalbės kanadietės Saros Sheard (*1953) novelė „Draugiška ir gundanti“. Pristatydamas autorę, vertėjas pamini du jos romanus, o tada: „Sarah Sheard iškart mane sudomino kaip trumpos novelės meistrė, tiek stiliumi, tiek nuotaika, tiek prozos psichologiškumu savotiškai primenanti Bitę Vilimaitę.“ (Štai ir tema kokiam bakalauriniam darbui.)