— Mintis, kad reiktų Broniaus Krivicko ir Mamerto Indriliūno raštų, ėmė klostytis apie 1990-us, ir ne vienoj galvoj, keliose – tų, kurie rengėm ir leidom tokį žurnaliuką Sietyną. Būtent ten 1989–1991 metais pristatyti Krivickas ir Indriliūnas – ir jų kūryba (pirmiausia Krivicko poezija, kuri buvo atradimas net kartu VDU ir VU studijavusiems ir jį gerai pažinojusiems iki antrosios sovietų okupacijos), ir jų likimai. Nenujausdami, kad labai greit nebeliks prasmės grynai iš entuziazmo rengt žurnalą, kuris eitų be jokios cenzūros (o taip ir atsitiko Lietuvai susigrąžinus nepriklausomybę), ėmėm planuot: o kodėl nepradėjus leist savo bibliotekėlės? Per publikacijas žurnale supažindinama, o tada parengiama knyga – prašom, jei sudomino, daugiau. Tuolab kad, tarkim, Broniaus Krivicko partizanaujant sukurtų eilėraščių, atliktų vertimų atsirado tikrai daug, o ir jo karo metais parašytas diplominis darbas apie Jono Aisčio poezijos idėjų pasaulį, gulėjęs VU archyve kartu su asmens byla, – be jokių nuolaidų galėtų būt vadinamas disertacijos pagrindu. Išeitų du Krivicko raštų tomeliai: pirmame kūryba (proza, drama, poezija), antrame – kritika, publicistika, vertimai. Indriliūnas žuvo labai anksti, kas jo rašyta – pabirę prieškario ir karo metų periodikoj, dar laiškų pluoštą sesuo išsaugojo, – vienan tomelin tilptų. Pradėt nuspręsta nuo Krivicko. Jo eilėraščiai buvo, kaip sakoma, kažkas tokio, ko net nesitikėta, kad gali būt – pasipriešinimo didybė ir tragizmas, meilės ir mirties išgyvenimai realiai gyvenant ribinėj situacijoj, kai nežinai, ar ryt tu dar būsi gyvas; be to, nereikia daryt jokių išlygų dėl poetinės kokybės. Paprašėm bičiulio dailininko Audriaus Naujokaičio: išraižyk Krivicko ir Indriliūno raštams viršelius. Išraižė, mano supratimu, išties įspūdingus, abipusius.
1993-iais išėjo Broniaus Krivicko raštų pirmas tomelis (vienintelis Sietyno bibliotekėlės leidinys), ir viskas sustojo, saviveikla baigės. 1998-ais Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro Leidybos skyrius pasiūlė baigt parengt visus Krivicko raštus – jie išleisią kaip normalią knygą, ir nuotraukų galės būt, nebe rašomąja mašinėle perrašytus ir rotaprintu atspausdintus tekstus reiktų skaityt, ir pinigų leidybai nereiks žvejot, viskuo bus pasirūpinta. 1999-ais visi Broniaus Krivicko raštai ir išėjo.
O Mamerto Indriliūno tekstai, pusiau parengti, taip ir liko gulėt aplanke. Artėjant jo šimtmečiui, buvau sugalvojęs: parengsiu ir paskelbsiu internete, nes tai galima padaryt už dyka. Bet kreipės Biržų Jurgio Bielinio viešoji biblioteka: mes pagal projektą esam gavę pinigų, norėtumėm ne tik Krivicko ir Indriliūno šimtmečius paminėt, bet ir išleist popierinius Mamerto Indriliūno raštus. Ir yr. Su viršeliu, išraižytu prieš beveik 30 metų, kurio autorius nebepamatė (Audrius mirė 2012-ais).
Kai pagalvoji: kiek mes priplanuojam išties reikalingų ir prasmingų darbų ir kiek jų padarom? Trečdalį, dar mažiau? O kad viskas užtrunka ilgiau, negu planavom – tai jau tikrai. Taip, ilgai užtruko, kol pasirodė Mamerto Indriliūno raštai. Kaltas jaučiuos, labiausiai prieš seserį Akvilę Indriliūnaitę-Zubienę, kuri jų nebepamatė. Ir nelabai guodžia, kad gan dažnai taip atsitinka. Štai šįmet minim ir prozininko Juliaus Kaupo šimtmetį. Kad reiktų parengt jo raštus, nuspręsta tuoj po ankstyvos ir netikėtos mirties 1964-ų pavasarį, net redakcinė komisija suburta. O knyga, jo raštai, pasirodė 1997-ais.
1993-iais išėjo Broniaus Krivicko raštų pirmas tomelis (vienintelis Sietyno bibliotekėlės leidinys), ir viskas sustojo, saviveikla baigės. 1998-ais Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro Leidybos skyrius pasiūlė baigt parengt visus Krivicko raštus – jie išleisią kaip normalią knygą, ir nuotraukų galės būt, nebe rašomąja mašinėle perrašytus ir rotaprintu atspausdintus tekstus reiktų skaityt, ir pinigų leidybai nereiks žvejot, viskuo bus pasirūpinta. 1999-ais visi Broniaus Krivicko raštai ir išėjo.
O Mamerto Indriliūno tekstai, pusiau parengti, taip ir liko gulėt aplanke. Artėjant jo šimtmečiui, buvau sugalvojęs: parengsiu ir paskelbsiu internete, nes tai galima padaryt už dyka. Bet kreipės Biržų Jurgio Bielinio viešoji biblioteka: mes pagal projektą esam gavę pinigų, norėtumėm ne tik Krivicko ir Indriliūno šimtmečius paminėt, bet ir išleist popierinius Mamerto Indriliūno raštus. Ir yr. Su viršeliu, išraižytu prieš beveik 30 metų, kurio autorius nebepamatė (Audrius mirė 2012-ais).
Kai pagalvoji: kiek mes priplanuojam išties reikalingų ir prasmingų darbų ir kiek jų padarom? Trečdalį, dar mažiau? O kad viskas užtrunka ilgiau, negu planavom – tai jau tikrai. Taip, ilgai užtruko, kol pasirodė Mamerto Indriliūno raštai. Kaltas jaučiuos, labiausiai prieš seserį Akvilę Indriliūnaitę-Zubienę, kuri jų nebepamatė. Ir nelabai guodžia, kad gan dažnai taip atsitinka. Štai šįmet minim ir prozininko Juliaus Kaupo šimtmetį. Kad reiktų parengt jo raštus, nuspręsta tuoj po ankstyvos ir netikėtos mirties 1964-ų pavasarį, net redakcinė komisija suburta. O knyga, jo raštai, pasirodė 1997-ais.
 |
| prie atsakymų į klausimus Šiaurietiškuos atsiverimuos buvo įdėtos ir kelios Arvydo Gudo nuotraukos; šita tokia juokinga: —vg— kelią į šviesią praeitį rodo; o išties, rodau Parvalkų pusėn, kur BrKr gimtinė |
— Labai daug klausimų iškart. Pirma: nežinau, kas yra kūrybinė drąsa, tikrai nežinau. Nesijaučiu esąs „kūrybiškai drąsus“, greičiau atvirkščiai. Gal tas žodžių junginys iš premijos nuostatų atkeliavo? Reikėjo susiet nuostatus ir pagrindimą, už ką skiriama premija? Ir į antrą klausimą, ar vis dar reikia drąsos etc., nežinau atsakymo. Jos, tos drąsos, arba visada reikia, arba išvis nereikia. Visada reikia, jei nuolat turi verst save būt laisvas (bet ko verta laisvė per prievartą, ar tai laisvė?); visai nereikia, jei tiesiog esi laisvas. Laisvė, spėčiau, ateina iš giliau negu svarstantis protas. Ir prikandu liežuvį – kvaila būtų mėgint suformuluot kokią mintį, kai tėr tik nuojauta.
Dėl paminklų konkretiems žmonėms mano nuomonė labai skeptiška. Matyt, priklausau visiškai kultūrinei mažumai. Man jų nereikia. Jei nieko nežinau apie žmogų, nei koks jo likimas, nei ką jis sukūrė, – kas iš to paminklo? Dvi rankos, dvi kojos, galva – taip, žmogus, kurio vardas ir pavardė toks ir toks. Keli Bernardo Brazdžionio skirtingų laikotarpių posmai žmogaus galvoj, manyčiau, kur kas svarbesni už paminklą. Suprantu, juokinga tokia nuostata – svaičiojimai, daug kas sakytų. Jei statomi paminklai, vadinas, jų reikia. Bet ir aš nesu iš principo prieš paminklus. Zikaro Laisvė man atrodo labai prasminga – primena vieną iš pamatinių idėjų, be kurios žmogaus gyvenimas nelabai būtų prasmingas; amžinoji ugnis prie nežinomo kareivio kapo – irgi prasminga, atminties idėja.
Memorialinės lentos, kuriose pateikiama informacija, – kas kita, tokių dalykų reikia; tai kaip parašas po nuotrauka, paaiškinimas, kas yra kas: šitame name gimė ir vaikystę praleido tas ir tas; jei viduj dar ir kokia ekspozicija, supažindinanti su žmogum, – jau visai gerai. Kuo daugiau galimybių sužinot, tuo geriau. Per skambiai pasakysiu, atsiprašau: paminklai nebylūs, apie žmogų kalba jo gyvenimas, darbai, kūriniai; jei ką norim sužinot, skaitom prisiminimus apie jį, ką pats žmogus yra sukūręs, o ne einam pastovėt prie paminklo.
Dėl paminklų konkretiems žmonėms mano nuomonė labai skeptiška. Matyt, priklausau visiškai kultūrinei mažumai. Man jų nereikia. Jei nieko nežinau apie žmogų, nei koks jo likimas, nei ką jis sukūrė, – kas iš to paminklo? Dvi rankos, dvi kojos, galva – taip, žmogus, kurio vardas ir pavardė toks ir toks. Keli Bernardo Brazdžionio skirtingų laikotarpių posmai žmogaus galvoj, manyčiau, kur kas svarbesni už paminklą. Suprantu, juokinga tokia nuostata – svaičiojimai, daug kas sakytų. Jei statomi paminklai, vadinas, jų reikia. Bet ir aš nesu iš principo prieš paminklus. Zikaro Laisvė man atrodo labai prasminga – primena vieną iš pamatinių idėjų, be kurios žmogaus gyvenimas nelabai būtų prasmingas; amžinoji ugnis prie nežinomo kareivio kapo – irgi prasminga, atminties idėja.
Memorialinės lentos, kuriose pateikiama informacija, – kas kita, tokių dalykų reikia; tai kaip parašas po nuotrauka, paaiškinimas, kas yra kas: šitame name gimė ir vaikystę praleido tas ir tas; jei viduj dar ir kokia ekspozicija, supažindinanti su žmogum, – jau visai gerai. Kuo daugiau galimybių sužinot, tuo geriau. Per skambiai pasakysiu, atsiprašau: paminklai nebylūs, apie žmogų kalba jo gyvenimas, darbai, kūriniai; jei ką norim sužinot, skaitom prisiminimus apie jį, ką pats žmogus yra sukūręs, o ne einam pastovėt prie paminklo.
Nereikia Krivickui paminklo Pasvaly, ir Biržuos nereikia; reikia, kad bibliotekose būtų jo knygų. Ir kad kas nors norėtų jas skaityt; jei paskaitęs sugalvos aplankyt jo gimtuosius Parvalkus – kad netektų atvažiavus klausinėt: kuriam gi čia name tas Krivickas gimęs?
— Broniaus Krivicko kūryba įtraukta į mokyklinę programą, taigi dabar baigęs vidurinį mokslą žmogus su ja daugiau mažiau yra susipažinęs. O ką reiktų bent jau būti girdėjus apie Mamertą Indriliūną?
— Juokais sakau: jei, išėjus raštams, Indriliūno nebevadins poetu – tai ir bus svarbiausia. Kritikas, poezijos vertėjas – tarpininkas tarp kūrėjų ir skaitytojų. Be Mamerto Indriliūno žemininkų kartos, maždaug prieš šimtmetį gimusiųjų kūrėjų kartos, vaizdas, mano supratimu, būtų su svarbiu trūkumu. Jonas Aistis „Žemės“ antologijos recenzijoj yra atkreipęs dėmesį, kad tai pirmoji lietuvių kūrėjų karta, turėjusi ir savus kritikus – Krivicką ir Indriliūną; kritikus, kurie būtų buvę pajėgūs giliausiai įžvelgt į savo bendraamžių kūrybą ir ją interpretuot. Kūryboj įžvelgt ne tik estetines vertybes, bet ir siet tą kūrybą su pasaulėvoka, filosofinėm nuostatom.
Bet likimas kitaip susiklostė: Nyka-Niliūnas, Bradūnas, Nagys pasitraukė iš Lietuvos, Mačernis žuvo mėgindamas trauktis, o kritikai liko Lietuvoj, ir ne kritika jiems svarbiausia tapo. Fatališkas prasilenkimas. Žinom, kad 1951-ais išleistos Žemės antologijos įvadą parašė filosofas Juozas Girnius. „Jeigu būtų Mamertas Indriliūnas buvęs, būtų jis tą atlikęs, kai nebuvo jo, tai tada mane įtraukė“, – po keturių dešimtmečių yra pasakęs.
Indriliūnas žuvo 25-erių. Tikrai nespėjęs parodyt, ką buvo pajėgus nuveikt kaip literatūros interpretatorius. Vienas iš Bernardo Brazdžionio premijos vertinimo komisijos narių, perskaitęs jo raštus, parašė SMS žinutėj: „Tas vyriukas būtų peršokęs visus korsakus.“ Ir aš taip spėčiau.
Bet likimas kitaip susiklostė: Nyka-Niliūnas, Bradūnas, Nagys pasitraukė iš Lietuvos, Mačernis žuvo mėgindamas trauktis, o kritikai liko Lietuvoj, ir ne kritika jiems svarbiausia tapo. Fatališkas prasilenkimas. Žinom, kad 1951-ais išleistos Žemės antologijos įvadą parašė filosofas Juozas Girnius. „Jeigu būtų Mamertas Indriliūnas buvęs, būtų jis tą atlikęs, kai nebuvo jo, tai tada mane įtraukė“, – po keturių dešimtmečių yra pasakęs.
Indriliūnas žuvo 25-erių. Tikrai nespėjęs parodyt, ką buvo pajėgus nuveikt kaip literatūros interpretatorius. Vienas iš Bernardo Brazdžionio premijos vertinimo komisijos narių, perskaitęs jo raštus, parašė SMS žinutėj: „Tas vyriukas būtų peršokęs visus korsakus.“ Ir aš taip spėčiau.
— Drąsus žingsnis – „Sietyno“ leidimas 1988–1991 metais. Kieno tai idėja? Kas ryškiausiai iškyla atmintyje iš tų ketverių leidybos metų?
— Vėl pavartojot žodį, kurio šaknis drąs-, ir vėl noris sakyt: ne, nei drąsus, nei ką. Nors kuo puikiausiai suprantu, kad toks prieštaravimas beprasmis – kaip kas nori, taip tas gali vertint.
Kieno idėja leist Sietyną? Atsakymas galėtų būti toks: grupelės žmonių, 1985-ais VU baigusių lietuvių filologiją. Ne tik tų penkių, kurių pavardės būdavo įrašomos po žodžių „leidinį renka ir tvarko“; tardavomės, prašydavom pagalbos ir artimiausių draugų. Be to, buvo ir jaunesnių, ir kur kas vyresnių, kurie įvairiais būdais rėmė tą idėją.
1988-ieji buvo nykūs metai, paskutiniai nykūs metai, laukimo metai. Buvom jauni ir piktoki. Po perkūnais, nieks nieko nedaro (nors tai, aišku, nebuvo tiesa, bet kai esi supykęs, darais kategoriškas), vis laukia, kada valdžia ką nors leis. „Laisvės neprašoma, jon – einama“, – yra tokia frazė pirmo Sietyno numerio pratarmėj, kurią įvardinom dabar jau beveik tokia reikšme nebevartojamu žodžiu Vedamasis. (Perbėgau tą tekstą akim, norėdamas patikrint citatą; kokių ten skambių žodžių prirašyta, griaudžiai juokinga dabar tokius skaityt, bet tada taip jautėm, taip reiškėm savo mintis; ir Brazdžionis, šaukiantis tautą, tada atrodė visai pataikantis į bendrą toną. Kęstučio Genio poezija iškilo, o kas dabar jį beskaito? Literatūros istorikai ir – kas dar?)
Sietynas pradžioj buvo toks gal lyg ir pogrindinis (tarkim, kas ir kur jį spausdina, geriau net buvo nežinot: nežinai, vadinas, net negalėsi atsitiktinai prasitart kokioj kompanijon, kurioj gali būt žmonių, bendradarbiaujančių su KGB), vėliau – tik „pogrindinis“, nes išeidavo be oficialiosios cenzūros leidimo; savilaida – gal tiksliausias įvardas būtų: nebuvo jokios redakcijos su patalpom, etatais, jokių dotacijų (rašydavom leidinio paskutiniam puslapy, kad Sietynas gyvas iš aukų), ir platindavom iš esmės per rankas, rankų rankas. Leidinio likimas priklausė nuo mūsų kelio nepriklausomybės link: atkūrėm, cenzūra dingo, ir nebeliko prasmės užsiiminėt savilaida.
Jūsų paminėta pirmoji Broniaus Krivicko eilėraščių publikacija su lydimuoju prof. Vytauto Kubiliaus žodžiu 5-ame numery – taip, viena svarbiausių; ir tada tikrai net pasvajot nedrįsom, kad „tarsi iš nebūties“ išnirs tiek daug jo partizaninės kūrybos. Taip, pasitelkus išdavystes sovietų valdžia pasiekė savo tikslą: Krivickas žuvo, bet jo kūrybos nepajėgė sunaikint, tas butelis su kūryba, sviestas jūron (jei pasitelksim jo paties pavartotą įvaizdį) pasiekė krantą. Krivickas kaip kūrėjas net žūdamas laimėjo – tai, ką jis norėjo mums pasakyt, mes turim galimybę išgirsti. Minėtini ir atsiminimai, kurie buvo skelbiami Sietyne, ir labai aiški nuostata, kad mūsų kultūra – ne tik lietuviakalbė, kad ir kitom kalbom senojoj Lietuvoj kurti tekstai suvoktini kaip savi, ir dar tikriausiai ką nors (ilgiau pasukus galvą) galima būtų paminėt.
Kiek spėjom, pajėgėm – tiek padarėm. Esu parengęs Sietyno bibliografiją, internete yra, – jei ką domintų, kokie dalykai ten spausdinti, gali pasižiūrėt. Tik va patį leidinį sunkoka rast, bet Pasvalio bibliotekoj, regis, visi numeriai yra.
Kieno idėja leist Sietyną? Atsakymas galėtų būti toks: grupelės žmonių, 1985-ais VU baigusių lietuvių filologiją. Ne tik tų penkių, kurių pavardės būdavo įrašomos po žodžių „leidinį renka ir tvarko“; tardavomės, prašydavom pagalbos ir artimiausių draugų. Be to, buvo ir jaunesnių, ir kur kas vyresnių, kurie įvairiais būdais rėmė tą idėją.
1988-ieji buvo nykūs metai, paskutiniai nykūs metai, laukimo metai. Buvom jauni ir piktoki. Po perkūnais, nieks nieko nedaro (nors tai, aišku, nebuvo tiesa, bet kai esi supykęs, darais kategoriškas), vis laukia, kada valdžia ką nors leis. „Laisvės neprašoma, jon – einama“, – yra tokia frazė pirmo Sietyno numerio pratarmėj, kurią įvardinom dabar jau beveik tokia reikšme nebevartojamu žodžiu Vedamasis. (Perbėgau tą tekstą akim, norėdamas patikrint citatą; kokių ten skambių žodžių prirašyta, griaudžiai juokinga dabar tokius skaityt, bet tada taip jautėm, taip reiškėm savo mintis; ir Brazdžionis, šaukiantis tautą, tada atrodė visai pataikantis į bendrą toną. Kęstučio Genio poezija iškilo, o kas dabar jį beskaito? Literatūros istorikai ir – kas dar?)
Sietynas pradžioj buvo toks gal lyg ir pogrindinis (tarkim, kas ir kur jį spausdina, geriau net buvo nežinot: nežinai, vadinas, net negalėsi atsitiktinai prasitart kokioj kompanijon, kurioj gali būt žmonių, bendradarbiaujančių su KGB), vėliau – tik „pogrindinis“, nes išeidavo be oficialiosios cenzūros leidimo; savilaida – gal tiksliausias įvardas būtų: nebuvo jokios redakcijos su patalpom, etatais, jokių dotacijų (rašydavom leidinio paskutiniam puslapy, kad Sietynas gyvas iš aukų), ir platindavom iš esmės per rankas, rankų rankas. Leidinio likimas priklausė nuo mūsų kelio nepriklausomybės link: atkūrėm, cenzūra dingo, ir nebeliko prasmės užsiiminėt savilaida.
Jūsų paminėta pirmoji Broniaus Krivicko eilėraščių publikacija su lydimuoju prof. Vytauto Kubiliaus žodžiu 5-ame numery – taip, viena svarbiausių; ir tada tikrai net pasvajot nedrįsom, kad „tarsi iš nebūties“ išnirs tiek daug jo partizaninės kūrybos. Taip, pasitelkus išdavystes sovietų valdžia pasiekė savo tikslą: Krivickas žuvo, bet jo kūrybos nepajėgė sunaikint, tas butelis su kūryba, sviestas jūron (jei pasitelksim jo paties pavartotą įvaizdį) pasiekė krantą. Krivickas kaip kūrėjas net žūdamas laimėjo – tai, ką jis norėjo mums pasakyt, mes turim galimybę išgirsti. Minėtini ir atsiminimai, kurie buvo skelbiami Sietyne, ir labai aiški nuostata, kad mūsų kultūra – ne tik lietuviakalbė, kad ir kitom kalbom senojoj Lietuvoj kurti tekstai suvoktini kaip savi, ir dar tikriausiai ką nors (ilgiau pasukus galvą) galima būtų paminėt.
Kiek spėjom, pajėgėm – tiek padarėm. Esu parengęs Sietyno bibliografiją, internete yra, – jei ką domintų, kokie dalykai ten spausdinti, gali pasižiūrėt. Tik va patį leidinį sunkoka rast, bet Pasvalio bibliotekoj, regis, visi numeriai yra.
— Kalbėdamas įteikiant premiją, prisiminėte jaunystės norą maištauti, citavote tuomet įstrigusį Bern. Brazdžionio eilėraštį „Ką sakė mūrininkas Jėzui tą naktį“. Jo rinktinę „Per pasaulį keliauja žmogus“ (1943) esate paminėjęs tarp geriausių šimtmečio knygų. Ar šis poetas buvo (yra) tarp Jūsų mėgstamų kūrėjų? Ar pritartumėte, kad nuo poeto žodžio gali akmenys trupėti (tokia idėja įkūnyta Bern. Brazdžionio paminklo, rugsėjį pastatyto Pasvalyje, autorių: poetas stovi ant suskilusio akmens)? Ir kodėl pats eilėraščių rašymą palikote jaunystės laikui?
— Bernardas Brazdžionis tam tikru laiku buvo tarp mėgstamų, – taip; ne tiek dėl Jūsų paminėtų motyvų – gal labiau dėl intonacijos: šiek tiek perspaustos, pakylėtos, su eschatologiniu atspalviu. Būna toks gyvenimo tarpsnis, kai atrodo, kad tikras poetas turi būt Poetas – vedlys, šauklys, lyg ir pranašas. Bet tas tarpsnis buvo trumpas. Kai atradau Vytauto P. Bložės ir Marcelijaus Martinaičio poeziją, jau tokia ėmė atrodyt tikroji: daugiaprasmė, žadinanti vaizduotę, skatinanti ieškot eilėrašty to, ko paviršiuj, žodžių lygmeny lyg ir nematyti. Skaitytojas – ne klausytojas, o savotiškas bendraautoris tampa; eilėraštis sujudina, baksteli į gilesnius žmogaus klodus. O šiaip, manyčiau, gerai, kad yra tokios įvairios lietuvių poezijos (mūsų proza tikrai ne tokia įvairi) – yra Brazdžionis ir Radauskas, yra Justinas Marcinkevičius ir Bložė, yra Mackus ir Nyka-Niliūnas, yra Antanas A. Jonynas ir Kornelijus Platelis, etc., etc. Nes yra įvairių žmonių: vieni vieno tikisi iš eilėraščio (tarkim, tam tikrų jausmų išraiškos), kiti – kito (tarkim, kokios minties), treti – trečio (gal skambesio ar naujakalbės), ir gali rast. O kartais laikas lemia vienokios ar kitokios poezijos poreikį: manyčiau, Brazdžionio poezijos atgimimas buvo nulemtas tautos Atgimimo; dabar dažniau, spėčiau, skaitomas Meškiukas Rudnosiukas, o ne poema Vaidila Valiūnas. Ne, jokie žodžiai netrupina akmenų, jie nebent gali paskatint žmogų griebtis kūjo ar kokio kito įnagio. Poetai linkę susireikšmint, tokia jau jų prigimtis: manyt, kad yra išskirtiniai (net jei tai ir neigia žodžiais). Kita vertus, tokia nuostata reikalinga, gal net būtina, nes yra stipriausias variklis. Jei netikėtum, kad gali pasakyt ką nors tokio, ko niekas kitas nepasakys, – kam išvis rašyt? (Nebent esi grafomanas, t.y. negali nerašyt.)
Atsakymas į Jūsų paskutinį klausimą, kodėl mečiau užrašinėjęs eilėraščius, labai paprastas: suvokiau, kad nesu pajėgus rašyt geriau negu, tarkim, Sigitas Parulskis ar Aidas Marčėnas. Tai kam rašyt? Neverta. Be to, galima būtų pajuokaut: neužrašyti eilėraščiai gražesni negu užrašytieji – kas gali prieštaraut neskaitęs?
Atsakymas į Jūsų paskutinį klausimą, kodėl mečiau užrašinėjęs eilėraščius, labai paprastas: suvokiau, kad nesu pajėgus rašyt geriau negu, tarkim, Sigitas Parulskis ar Aidas Marčėnas. Tai kam rašyt? Neverta. Be to, galima būtų pajuokaut: neužrašyti eilėraščiai gražesni negu užrašytieji – kas gali prieštaraut neskaitęs?
— Jūsų biografijoje įsirašė Pasvalys ir Biržai – labai susijusios erdvės (ypač kultūrine prasme, ir tarmė ta pati). O kokias ryškiausias patirtis išskirtumėte iš savo gyvenimo Pasvalio krašte (kur vaikystė, mokslo pradžia) ir Biržuose (kur vidurinė mokykla, tėvų namai)? Ar dabar turite ką aplankyti Pasvalyje, Biržuose?
— Pasvalio kraštas – per platu; mano pirmieji devyneri gyvenimo metai susiję su konkrečia vieta, iš kurios, galima sakyt, tik vietovardis liko – Raudonpamūšis (dabar oficialiai vadinamas Raudonpamūše) – kokie 5 km už Raubonių Latvijos link. Ten buvo senelių namai. Kas ryškiausio likę? Tikrai senas sodas, karstytis po obelis buvo didžiausias džiaugsmas (ir dabar vis dar tikrinuos, aišku, nebe tame sode: ar pajėgsiu įsiropšt kuo aukščiau ir išskint iš viršūnės obuolius – ten jie gražiausi? kol kas dar daugmaž galiu); bausmės pirmoj klasėj (viešas gėdinimas ir statymas į kampą) už tai, kad norėjau ir rašyt pagrindine savo ranka – kaire („perauklėjo“) ir dar kelionės į Rygą (mano sąmonėj Ryga taip ir liko kaip didmiesčio provaizdis).
Melioracija praėjusio amžiaus aštunto dešimtmečio pačioj pradžioj – ir dauguma žmonių dingo iš tos vietos. (Va dar ką prisiminiau: senelis prieš išsikeliant paėmęs už rankos apvedė ir parodė, kur buvo jo žemės ribos iki sovietmečio; iki šiol atsimenu, be jokio plano galėčiau parodyt.) Keliai buvo du: arba į kolkozo (kaip sakydavo seneliai) ar kolūkio (kaip sakydavo tėvai) gyvenvietę, arba kur nors kitur. Lėmė tėvo, dirbusio Biržų TSO (tarpkolūkinėj statybos organizacijoj) žodis: pats pastatysiu namą Biržuos. Ir pastatė, ir persikėlėm kartu su seneliais. Iš kaimo į miestą.
Dėl įdomumo galiu papasakot vieną epizodą (mama pasakodavo juokdamasi, bet lyg ir pats prisimenu): atvažiuojam su mama į Biržus, išlipam Muravankoj; mama sako: senelių namų tuoj neliks, dabar čia gyvensim; ir einam Kudirkos gatve naujųjų namų link; ir aš pradėjau kiekvienam sutiktam sakyt: labą dieną, kaip buvau išmokytas; motina liepė liautis: čia ne su visais reikia sveikintis, tik su tais, kuriuos pažįsti. – Jei taip iš tiesų ir nebuvo, jei tai mano atminties kūrinys, nesvarbu – tokios lemiamos kelionės iš kaimo į miestą vaizdinys vis tiek patinka, gražus atrodo.
Biržuos irgi devyneri metai. Baigiau vidurinę ir išvažiavau studijuot, 1980-ais. Ir jau 40 metų Vilniuj. Kas man dabar Biržai? Senelių ir tėvų kapų Liepų gatvės kapinėse. Ir lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Janina Pilėnienė (jei ne ji – beveik neabejoju: nebūčiau pasirinkęs studijuot filologiją). Biržų link pajudu retai, porąkart per metus. Per Vėlines, tuo pačiu kartu užsukdamas pas tetas, gyvenančias Guodžiuos ir Pasvaly; ir per atostogas, jei pavyksta, – aplankyt vietų, kuriose būdamas gal intensyviau, tikriau išgyveni savo laikinumą, – kapinių Brenčiuos, Saločiuos, Smilgiuos. Apskritai mėgstu lankyt kapines. Labai naudinga.
Klausdama Jūs pavartojot žodį išskirti: kokias patirtis galėčiau išskirti. Žmogus išskiri nori nenori – visko nieks neprisimena, bet ar mes išskiriam tikrai tai, kas mums padarė didžiausią poveikį? Labai abejoju. Va galvoju: ką kaip reikšmingiausią dalyką prisiminsiu po kokių penkerių metų iš viešnagės Pasvaly rugpjūčio 30? Kad dar nebuvo Brazdžionio paminklo ar kad dovanų gavau du varškės sūrius iš Vaškų ir maišioką pomidorų iš Šiaulių? Kad nelauktai susitikau Paulę Mikelinskaitę, su kuria parengėm Broniaus Krivicko bibliografiją, Pasvalio bibliotekos išleistą 1999-ais, ar pokalbį su nepažįstamu žmogum renginiui jau pasibaigus (tame savo žody prieš pacituodamas porą posmų iš Brazdžionio eilėraščio „Ką sakė mūrininkas Jėzui tą naktį“ pasakiau, kad mano tėvas buvo mūrininkas; prieina vyras ir klausia: „Ar jūsų tėvo vardas Povilas?“ – „Taip, amžinatilsį.“ – „Jūsų tėvas man Biržuos pamūrijo namą.“ – Ir nebeatsimenu, ką tiksliai numykia, maždaug: taip taip, tėvas ne vieną namą yr pamūrijęs)?
Melioracija praėjusio amžiaus aštunto dešimtmečio pačioj pradžioj – ir dauguma žmonių dingo iš tos vietos. (Va dar ką prisiminiau: senelis prieš išsikeliant paėmęs už rankos apvedė ir parodė, kur buvo jo žemės ribos iki sovietmečio; iki šiol atsimenu, be jokio plano galėčiau parodyt.) Keliai buvo du: arba į kolkozo (kaip sakydavo seneliai) ar kolūkio (kaip sakydavo tėvai) gyvenvietę, arba kur nors kitur. Lėmė tėvo, dirbusio Biržų TSO (tarpkolūkinėj statybos organizacijoj) žodis: pats pastatysiu namą Biržuos. Ir pastatė, ir persikėlėm kartu su seneliais. Iš kaimo į miestą.
Dėl įdomumo galiu papasakot vieną epizodą (mama pasakodavo juokdamasi, bet lyg ir pats prisimenu): atvažiuojam su mama į Biržus, išlipam Muravankoj; mama sako: senelių namų tuoj neliks, dabar čia gyvensim; ir einam Kudirkos gatve naujųjų namų link; ir aš pradėjau kiekvienam sutiktam sakyt: labą dieną, kaip buvau išmokytas; motina liepė liautis: čia ne su visais reikia sveikintis, tik su tais, kuriuos pažįsti. – Jei taip iš tiesų ir nebuvo, jei tai mano atminties kūrinys, nesvarbu – tokios lemiamos kelionės iš kaimo į miestą vaizdinys vis tiek patinka, gražus atrodo.
Biržuos irgi devyneri metai. Baigiau vidurinę ir išvažiavau studijuot, 1980-ais. Ir jau 40 metų Vilniuj. Kas man dabar Biržai? Senelių ir tėvų kapų Liepų gatvės kapinėse. Ir lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Janina Pilėnienė (jei ne ji – beveik neabejoju: nebūčiau pasirinkęs studijuot filologiją). Biržų link pajudu retai, porąkart per metus. Per Vėlines, tuo pačiu kartu užsukdamas pas tetas, gyvenančias Guodžiuos ir Pasvaly; ir per atostogas, jei pavyksta, – aplankyt vietų, kuriose būdamas gal intensyviau, tikriau išgyveni savo laikinumą, – kapinių Brenčiuos, Saločiuos, Smilgiuos. Apskritai mėgstu lankyt kapines. Labai naudinga.
Klausdama Jūs pavartojot žodį išskirti: kokias patirtis galėčiau išskirti. Žmogus išskiri nori nenori – visko nieks neprisimena, bet ar mes išskiriam tikrai tai, kas mums padarė didžiausią poveikį? Labai abejoju. Va galvoju: ką kaip reikšmingiausią dalyką prisiminsiu po kokių penkerių metų iš viešnagės Pasvaly rugpjūčio 30? Kad dar nebuvo Brazdžionio paminklo ar kad dovanų gavau du varškės sūrius iš Vaškų ir maišioką pomidorų iš Šiaulių? Kad nelauktai susitikau Paulę Mikelinskaitę, su kuria parengėm Broniaus Krivicko bibliografiją, Pasvalio bibliotekos išleistą 1999-ais, ar pokalbį su nepažįstamu žmogum renginiui jau pasibaigus (tame savo žody prieš pacituodamas porą posmų iš Brazdžionio eilėraščio „Ką sakė mūrininkas Jėzui tą naktį“ pasakiau, kad mano tėvas buvo mūrininkas; prieina vyras ir klausia: „Ar jūsų tėvo vardas Povilas?“ – „Taip, amžinatilsį.“ – „Jūsų tėvas man Biržuos pamūrijo namą.“ – Ir nebeatsimenu, ką tiksliai numykia, maždaug: taip taip, tėvas ne vieną namą yr pamūrijęs)?
Gal tas nepažįstamas žmogus ilgiausiai išliks atminties paviršiuj, o visokios premijos, paminklai po truputį grims ir nugrims dugnan? Nežinau.
— Sukuriate kuklaus, tylaus žmogaus įspūdį, o žinantiems apie Jūsų darbus esate labai darbštaus, labai kruopštaus, labai didelio literatūros ir rašymo mylėtojo pavyzdys. Kaip sakė literatūrologė Jūratė Čerškutė, esate detalės meistras, „gebantis ją tiksliai užčiuopti, pagauti ir iš visų pusių smalsiai apžiūrėti“. Ar šią meistrystę jau turėjote savyje, ar išsiugdėte dirbdamas su rankraščiais? Papasakokite apie savo darbą Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštyne.
— Net nežinau, kaip pradėt atsakymą į šį keliasluoksnį klausimą. Gal taip: su įspūdžiu nėr prasmės ginčytis, nors pats apie save manau visai kitaip. Visokie geražodžiai gražiažodžiai malonu, visi norim būt pagirti, paglostyti paplaukiui. Pelnytai, nepelnytai – tai jau kitas klausimas.
Matyt, iš prigimties toks netikėlis esu: jei tik pasitaiko proga, ir metu kelią dėl takelio – dėl kokios smulkmenos nuklystu šonan. Dėl to ir jokiu dr. netapau, nes per ilgai būtų tekę eit vienu keliu iki konkretaus tikslo. Pakelėm, šalikelėm patinka blūdinėt, ieškot, ko nepametęs. Vieniem svarbu atrodo bendras vaizdas, apibendrinimai, tendencijos ir pan., kitiem – detalės, niuansai, epizodai – smulkūs dalykai, kuriuose vilies įžvelgt ką nors tokio egzistenciškai tikro, ko nematyt, taip sakant, iš paukščio skrydžio.
Darbas rankraštyne daugumai visai pagrįstai gali atrodyt nykus: sėdi, grupuoji žmogui mirus jo archyve likusius popierius; tada juos aprašai, sudedi į archyvines dėžes, kurios atsigula ant lentynų. Ir nežinai, ar kada nors kas nors užsigeis paskaityt kokio nors straipsnio ar eilėraščio juodraštį, pasisakymo planą ar laišką, kokią ant lapelio užsirašytą pastabą. Iš esmės juk remiamasi kur kas lengviau pasiekiamais paskelbtais dalykais, kad ir dėl to: spausdintą tekstą lengviau skaityt negu kokį rankraštį, ypač taisytą juodraštį. Ar tame juodrašty ką nors verto dėmesio rasi – nežinia, o kad daug laiko tokių dalykų skaitymas suryja – žinia. Rankraštynai, archyvai traukia tam tikro tipo žmones – turinčius polinkį krapštytis, krapštukus (nors gal šis žodis ir netikslus), manančius, kad rasta smulkmena gali pasakyt apie žmogų ar jo konkretų darbą ką nors tokio priartinančio prie teisybės. Paaukot, tarkim, savaitę, stengiantis išsiaiškint visus žmones, kurie dalyvavo steigiant kokią nors draugiją, kaip pasiskirstė pareigom (be archyvų niekaip neapsieisi) – ar verta? Juk tavo straipsny tai virs tik viena neilga pastraipa. Su nusprendžiančiais: verta ir atėjusiais rankraštynan labai greit randam bendrą kalbą; ir aš manau, kad jei galima ką išsiaiškint iki galo, tai verta aiškintis.
Matyt, iš prigimties toks netikėlis esu: jei tik pasitaiko proga, ir metu kelią dėl takelio – dėl kokios smulkmenos nuklystu šonan. Dėl to ir jokiu dr. netapau, nes per ilgai būtų tekę eit vienu keliu iki konkretaus tikslo. Pakelėm, šalikelėm patinka blūdinėt, ieškot, ko nepametęs. Vieniem svarbu atrodo bendras vaizdas, apibendrinimai, tendencijos ir pan., kitiem – detalės, niuansai, epizodai – smulkūs dalykai, kuriuose vilies įžvelgt ką nors tokio egzistenciškai tikro, ko nematyt, taip sakant, iš paukščio skrydžio.
Darbas rankraštyne daugumai visai pagrįstai gali atrodyt nykus: sėdi, grupuoji žmogui mirus jo archyve likusius popierius; tada juos aprašai, sudedi į archyvines dėžes, kurios atsigula ant lentynų. Ir nežinai, ar kada nors kas nors užsigeis paskaityt kokio nors straipsnio ar eilėraščio juodraštį, pasisakymo planą ar laišką, kokią ant lapelio užsirašytą pastabą. Iš esmės juk remiamasi kur kas lengviau pasiekiamais paskelbtais dalykais, kad ir dėl to: spausdintą tekstą lengviau skaityt negu kokį rankraštį, ypač taisytą juodraštį. Ar tame juodrašty ką nors verto dėmesio rasi – nežinia, o kad daug laiko tokių dalykų skaitymas suryja – žinia. Rankraštynai, archyvai traukia tam tikro tipo žmones – turinčius polinkį krapštytis, krapštukus (nors gal šis žodis ir netikslus), manančius, kad rasta smulkmena gali pasakyt apie žmogų ar jo konkretų darbą ką nors tokio priartinančio prie teisybės. Paaukot, tarkim, savaitę, stengiantis išsiaiškint visus žmones, kurie dalyvavo steigiant kokią nors draugiją, kaip pasiskirstė pareigom (be archyvų niekaip neapsieisi) – ar verta? Juk tavo straipsny tai virs tik viena neilga pastraipa. Su nusprendžiančiais: verta ir atėjusiais rankraštynan labai greit randam bendrą kalbą; ir aš manau, kad jei galima ką išsiaiškint iki galo, tai verta aiškintis.
— Esate ir publicistas, rašote straipsnius. Turite asmeninį tinklaraštį „Šis tas apie šį tą“, kuris yra lyg – nuolat mąstančio, ieškančio, atrandančio – dienoraštis, nors tai ir ne kasdieniai užrašai. Gal tai atsirado iš poreikio atsikratyti minčių (išsivalyti galvą)? Ar visgi tai labiau noras parašyti kitiems, dalytis? (Skaitytojams priminkime, kad už literatūros istorijos ir kasdienio jos gyvenimo kritinę refleksiją asmeniniame tinklaraštyje 2013 m. esate apdovanotas Vytauto Kubiliaus premija.)
— Šituo klausimu užkabinot skaudžiausią temą. Taip, galvoj visokių dalykų nemažai prisikaupę, jei reikia pašnekėt – prašom, bet jei reikia užrašyt – ir prasideda velniava: tai, ką pamėgini užrašyt, atrodo niekam tikęs tekstas, nelyginamai prastesnis už buvusį tik mintyse. Mėgini taisyt – tik dar blogesnis įspūdis. Ir labai dažnai viskas baigiasi taip: juodraščiai šiukšlių dėžėn, pastangų rezultatas – nieko. Jei pats buvai sugalvojęs ką nors užrašyt, buvę nebuvę, o jei kam buvai pažadėjęs parašyt ir neparašei – oi kaip blogai jauties. Bandai įteigt sau: daugiau niekam nieko nežadėk rašyt, bet ne taip lengva įveikt savo silpnybes – imi ir vėl pažadi. Taigi joks aš ne publicistas; vieną kitą tekstigalį per jėgą išspaudžiu, ir tiek. Juokaudamas kartais sakau: esu pratarmių ir įžangų rašinėtojas; nieko didesnio.
Tinklaraščio įrašų pobūdis kitoks. Gali būti vos keliais sakiniais įrėminta užkabinusi citata – ir jau skelbtinas gabaliukas. Ir žinai, kad bet kada gali prie jo grįžt, ką nors pataisyt, patikslint, o jei persigalvosi, jei pasirodys, kad tas įrašas niekam tikęs, – imsi ir ištrinsi. Pirmieji tinklaraščio įrašai ir atsirado iš pastangos įveikt grafofobiją. Tik apie save galvojant. Be to, kas užrašyta, jau negaila ir iš galvos mest, nes kitiem dalykam reikia vietos. Po kurio laiko ėmė ausis ir akis pasiekt nuomonės, kad, pasirodo, kai kam įdomu paskaitinėt tuos įrašus. Papildomas stimulas nenumot ranka į tokį iškrovos būdą. Nemanau, kad tas tinklaraštis kokių premijų buvo vertas, bet kas aš toks, kad kitų sprendimus kvestionuočiau. Skyrė – labai ačiū.
Tinklaraščio įrašų pobūdis kitoks. Gali būti vos keliais sakiniais įrėminta užkabinusi citata – ir jau skelbtinas gabaliukas. Ir žinai, kad bet kada gali prie jo grįžt, ką nors pataisyt, patikslint, o jei persigalvosi, jei pasirodys, kad tas įrašas niekam tikęs, – imsi ir ištrinsi. Pirmieji tinklaraščio įrašai ir atsirado iš pastangos įveikt grafofobiją. Tik apie save galvojant. Be to, kas užrašyta, jau negaila ir iš galvos mest, nes kitiem dalykam reikia vietos. Po kurio laiko ėmė ausis ir akis pasiekt nuomonės, kad, pasirodo, kai kam įdomu paskaitinėt tuos įrašus. Papildomas stimulas nenumot ranka į tokį iškrovos būdą. Nemanau, kad tas tinklaraštis kokių premijų buvo vertas, bet kas aš toks, kad kitų sprendimus kvestionuočiau. Skyrė – labai ačiū.
— Kažkada Jūsų ištartas teiginys „Geros knygos yra kaip geri gyvenime sutikti žmonės“ tapo aforizmu: pagal jį moksleiviai rašo rašinius. Esate parengęs bene 7 knygas, dirbęs leidyklose – redagavęs rašytojų rankraščius, knygas pristatinėjęs, rašytojus kalbinęs radijo laidose „Literatūros akiračiai“, „Atodangos“. Galima sakyti, knygų žmogus. Ar patiriate, kad požiūris į knygą keičiasi? Rašytojų turbūt ne mažėja, o daugėja, bet gal skaitymo poreikis silpsta?
— Knygų žmogus – gal. Nors negalėčiau sakyt, kad Radausko „Gėlė ir vėjas“ be abejonių gražiau už Franzo Kafkos (yra tokia jurginų rūšis, auginu) žiedyną. Nesu visiška popierių žiurkė.
Skaitymas – vienas iš pasaulio ir savęs pažinimo būdų. Niekuo ne geresnis už, tarkim, muzikos klausymąsi ar vaizduojamojo meno kūrinių žiūrėjimą. Tiesiog – kas kam artimiau, priimtiniau. Man, kaip filologui, aišku, artimiau visokie rašytiniai dalykai. Požiūris į knygas, manyčiau, dabar toks, koks ir turėtų būt turinčių pasirinkimo laisvę žmonių bendruomenėj. Kas ką nori, tas tą skaito; jei nemėgsta skaityt – žiūri TV ar gėles augina. Gal nelaisvės metais mes buvom per daug sureikšminę knygą, pavertę Knyga, prieš kurią vos ne klauptis dera? Ir apie rašytojus gal panašiai galima būtų sakyt?
Bene garsiausia pasauly enciklopedija – Britannica – 2012 metais liovės ėjusi popieriniu pavidalu, bet niekur nedingo, ir jos patikimumas nė kiek nesumenko. Tai tik šiaip pavyzdys. Tam tikro pobūdžio tekstams visai nebūtinas pačiupinėjamas pavidalas. Sakoma: viskas keičiasi; taip ir yr, tik pokyčių tempai skiriasi. Bent kol kas sunku įsivaizduot, kad ima ir nelieka poezijos knygų popieriniu pavidalu, vien tik elektroninės. Kita vertus, kiek medžių išliktų, jei, tarkim, mėgstantys paeiliuot žmonės atsisakytų minties savo rašto darbus būtinai paverst popierine knyga? Kol kas nori popierinių, nes pripažinti poetai tokias leidžia. Bet gal ir tai keisis? Ar visiškai be pagrindo spėjimas, kad gali tekt rinktis: ar skaityt popierinę knygą, ar kvėpuot daugmaž švariu oru?
Ne skaitymas, o rašymas, mano supratimu, dabar yra didesnis galvos skausmas. Homero Iliadą ar Donelaičio Metus gali perskaityt bet kokio amžiaus sulaukęs, ir net gal geriau suprasi, o va išmokt rašyt derėtų vidurinėj mokykloj. Jei jau pasitaikė proga, štai kokia eretiška mintis sukiojas galvoj: nuo 11 klasės, o gal net anksčiau, padaryčiau literatūrą pasirenkamuoju dalyku, atskiru, kad per lietuvių kalbos pamokas būtų galimybių išmokt rašyti kuo sklandžiau ir beveik be klaidų. Per egzaminą – svarstomojo pobūdžio rašinys; remiamasi tuo, ką rašantysis geriausiai išmano – gal literatūra, gal muzika, gal istorija, gal geografija, o gal fizika. – Na va, ir nuklydau į šoną nuo klausimo, mečiau kelią dėl takelio. Atsiprašau.
Skaitymas – vienas iš pasaulio ir savęs pažinimo būdų. Niekuo ne geresnis už, tarkim, muzikos klausymąsi ar vaizduojamojo meno kūrinių žiūrėjimą. Tiesiog – kas kam artimiau, priimtiniau. Man, kaip filologui, aišku, artimiau visokie rašytiniai dalykai. Požiūris į knygas, manyčiau, dabar toks, koks ir turėtų būt turinčių pasirinkimo laisvę žmonių bendruomenėj. Kas ką nori, tas tą skaito; jei nemėgsta skaityt – žiūri TV ar gėles augina. Gal nelaisvės metais mes buvom per daug sureikšminę knygą, pavertę Knyga, prieš kurią vos ne klauptis dera? Ir apie rašytojus gal panašiai galima būtų sakyt?
Bene garsiausia pasauly enciklopedija – Britannica – 2012 metais liovės ėjusi popieriniu pavidalu, bet niekur nedingo, ir jos patikimumas nė kiek nesumenko. Tai tik šiaip pavyzdys. Tam tikro pobūdžio tekstams visai nebūtinas pačiupinėjamas pavidalas. Sakoma: viskas keičiasi; taip ir yr, tik pokyčių tempai skiriasi. Bent kol kas sunku įsivaizduot, kad ima ir nelieka poezijos knygų popieriniu pavidalu, vien tik elektroninės. Kita vertus, kiek medžių išliktų, jei, tarkim, mėgstantys paeiliuot žmonės atsisakytų minties savo rašto darbus būtinai paverst popierine knyga? Kol kas nori popierinių, nes pripažinti poetai tokias leidžia. Bet gal ir tai keisis? Ar visiškai be pagrindo spėjimas, kad gali tekt rinktis: ar skaityt popierinę knygą, ar kvėpuot daugmaž švariu oru?
Ne skaitymas, o rašymas, mano supratimu, dabar yra didesnis galvos skausmas. Homero Iliadą ar Donelaičio Metus gali perskaityt bet kokio amžiaus sulaukęs, ir net gal geriau suprasi, o va išmokt rašyt derėtų vidurinėj mokykloj. Jei jau pasitaikė proga, štai kokia eretiška mintis sukiojas galvoj: nuo 11 klasės, o gal net anksčiau, padaryčiau literatūrą pasirenkamuoju dalyku, atskiru, kad per lietuvių kalbos pamokas būtų galimybių išmokt rašyti kuo sklandžiau ir beveik be klaidų. Per egzaminą – svarstomojo pobūdžio rašinys; remiamasi tuo, ką rašantysis geriausiai išmano – gal literatūra, gal muzika, gal istorija, gal geografija, o gal fizika. – Na va, ir nuklydau į šoną nuo klausimo, mečiau kelią dėl takelio. Atsiprašau.
2020 XII 1–10
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą