Na, galvoju, nelauksiu kito, perlipdamas iš vieno į kitą judėsiu Antakalnio link. Štai A2g – gerai, iki Spaudos rūmų pavažiuosiu, tada kokiu nors iki Narbuto stotelės, tada A4g – nors nesustoja Šeimyniškių stotelėj, bet ir nuo Tuskulėnų ne per toli iki Žirmūnų tilto.
Išlipu Spaudos rūmų stotelėj. T7 atvažiuojančio nematyt. Ir pradedu apžiūrinėt Lietuvos spaudos kioską. Nors priklauso Norvegijos kapitalo įmonei, bet pavadinime yr žodis Lietuvos, o dar rašoma, kad LS – didžiausias, visą Lietuvos teritoriją aprėpiantis spaudos leidinių pardavimo tinklas, kad prekiaujama apie 600 pavadinimų periodinės spaudos leidinių.
Ir iš kokių šviežių laikraščių siūlo rinktis? Du rusiški, vienas lenkiškas ir vienas lietuviškas. Lietuviškas pirmam puslapy siūlo pasiskaityt apie kultūrinį chunveibinizmą.
O jei užsinorėtum šiaip ko pasiskaityt? Pasiūla matyt iš nuotraukos dešinėj. Dalis tų „600 pavadinimų periodinės spaudos leidinių“. Ar tikrai šitie kioskai priklauso Norvegijos kapitalo įmonei? Ne Rusijos? Ir ne tik apačioj kampe išdidžiai vieniša ant balto padėklo gulinti Petro imperatorė tokį klausimą kelia; šalia net triskart Lovoj su caru.
— įrašo pavadinime žadėtas pakeliui į darbą galvoj besisukiojęs mintigalis toks: per greit taip stipriai sumažėjo lietuviškų popierinių laikraščių, nebeliko įvairovės (šeštadienį buvom į Rimi Molėtų plente užsukę; pasirinkimas: Vakaro žinios už puseurį arba 30-čia centų brangesnis Lietuvos rytas, – jau vis šis tas); pagalvojau: lyg ir nėr Vilniaus laikraščio; sostinė be savo laikraščio – ar čia viskas gerai? (visi rajonai turi, kai kurie net po du; laikas, kai Vilniaus viešajam transporte nemokamai platintas 15 min, – jau kaip tolima praeitis atrodo); kiek nuošimčių žmonių norėtų skaityt palygint nebrangų popierinį dienraštį rinkdamiesi bent iš kokių trijų? – nežinau, ar tokia apklausa buvo daryta; pervertinama internetinė žiniasklaida, manyčiau; štai kad ir dėl to vad. galimybių paso – kiek daug žmonių patys nesugebėjo prie jo internetu prisikast ir atsispausdint. — Gal ir klystu, gal viskas gerai, gal taip ir turi būt, bet tai, ką mačiau Lietuvos spaudos kioske prie Spaudos rūmų (tikrai tas pastatas dar taip vadintinas?), nelabai džiugiai nuteikė.
Betyrinėdamas pasiūlą sulaukiau kito T19, sustojančio arčiausiai Žirmūnų tilto; T7-ą, kuriuo ketinau pavažiuot iki Narbuto stotelės, matyt, pražiopsojau.
Joks Rusijos kapitalas tikrai nenorėtų finansuoti tokio Rusijos vaizdelio, koks pateiktas „Petro imperatorėje“...
AtsakytiPanaikintiKultūrinis chunveibinizmas – taip ir pagalvojau, kad čia apie paminklų nukėlinėjimą. Cvirkos galvytė laikraščio nuotraukoje, manau, spėjimą patvirtina. Taikli formuluotė.
Rusiją paminėjau dėl leidinių rusų kalba dominavimo tam stende; jei kas (knygynas ar spaudos kioskas) pardavinėja spaudinius – ar tai galima vadint tų finansavimu? tiesiog šį tą uždirba parduodami, ir tiek; abejoju, ar imdami ką nors pardavinėt platintojai gilinasi į turinį (čia apie Petro imperatorę)? greičiausiai pagal autoriaus populiarumą, pavadinimą ir viršelį sprendžia, imt ar neimt (gal ir klystu).
PanaikintiDėl formuluotės taiklumo: man nepatinka, kai posakio poveikiui sustiprint pasitelkiami tokie istoriškai žymėti žodžiai kaip chunveibinizmas, fašizmas, genocidas ir pan. Vos progai pasitaikius imt jai taškytis – prasto kalbinio skonio ir išradingumo stokos liudijimas. Be to, netikslu.
Gali patikti ar nepatikti, bet tai normalus kalbos reiškinys – istorinio įvardijimo perkėlimas pagal būdingus požymius kitam kalbėtojo požiūriu panašiam reiškiniui emocinio poveikio tikslais.
PanaikintiŠiuo atveju sutampantis požymis – praeities ženklų naikinimas vadovaujantis savo ribotu supratimu, kas yra ir kas nėra kultūrinė vertybė.
Aišku, stilistinis konkretaus pasakymo vertinimas gali būti visoks: prastas skonis ir t.t., bet pats toks kalbos (semantikos) reiškinys egzistuoja ir jau vien dėl to yra kalbiškai įdomus.
O! lyg ir diskusija mezgas? Nors kokia gali būt diskusija dėl skonio, šiuokart – kalbinio: vienam patinka, kai sakoma kuo stipriau, kitam – kai kuo tiksliau.
PanaikintiŠtai pavartojot žodį naikinimas, kurio tikrai nevartočiau; naikinti – daryti, kad ko nors neliktų; sunaikinti paminklą – jį susprogdinti, supjaustyti, perlydyti, o su Cvirka to neketinama daryt – tik perkelt kiton vieton, ir net ne uždaron, neprieinamon, o lankytinon. (Kad būtų aiškiau, pasakysiu: nesu už tai, kad Cvirkos paminklą būtina pašalint iš skvero; skveras planuotas su paminklu, nelikus paminklo, ir skverą reiktų perplanuot. Nuėmė skulptūras nuo Žaliojo tilto, ir ne tik architekto akis gali pastebėt, kad statinio kompozicijai šio to trūksta.)
Dėl bet kokio kalbos reiškinio įdomumo vien dėl to, kad toks yra, – nežinau; negi viskas gali būt įdomu? ar įmanoma? Gal.
Gerbiami diskusantai, kaip Jūs vis dėlto vengiat (dėl to šleikštaus politinio korektiškumo?) ar tiesiog bijot kalbėti apie reiškinių ESMĘ. Ką daro nuo pavadėlio paleisti į laisvę šunys? Jie skuba „pažymėti„ savo teritoriją. Taip rusiškieji okupantai žymėjo užgrobtas žemes ir valstybes cvirkomis, giromis, nerimis, černiachovskiais, melnikaitėm, kariais „išvaduotojais“,tūkstančiais raudonarmiečių kapinių visoje Rytų Europoje ir leninais, leninais, leninais... Kad žinotumėte, jog tai jau nebe jūsų, o Mūsų, rusų. O jus priglaus Motina Rusija prie Laptevų jūros, o jūsų paminklai bus jūsų pačių peršalę kūnai. Tai ko taip virkaujat, ko taip apgailit apkultūrinto sisiuko?
AtsakytiPanaikintiOho, Pranai! Nė lašelio gailesčio „diskusantams“ – vengiam, bijom, virkaujam, apgailim; apie esmę didžiosiom raidėm nekalbam.
PanaikintiMatai, Pranai, manau, kad esmė ne kakučiai, o Tavo paminėtas siusiukas. Kakučius gali surinkt, išmest, o siusiukas įsigeria į žemę, ir reikia geros uoslės, kad bent užuostum, kur prisiusiota. (Kaip kartkartėm vedžiojantis šunį sakau.)
Galima visus kakučius-paminklus, kad ir menkiausiai primenančius Lietuvos aneksiją, surinkt iš aikščių, skverų, išvežt į Grūto parką, akmens skalda paverst, parduot kaip metalo laužą, visas gatvės pervadint, šitą padaryt galima. Yra kita bėda – prisiusiota į galvas, o va kaip jas išvalyt? Gera ar bloga daro gyvi žmonės; skulptūros tegali užgriūt ant pro šalį einančio (tokiomis tikrai reikia pasirūpint – arba nukelt, arba pritvirtint). Tai tik akmens, bronzos ar kokios kitos medžiagos gabalai – ką blogo jos gali padaryt? Nebent manai, kad atvaizdas ar asmenvardis = žmogus. Mano supratimu, tai du skirtingi dalykai. Skulptūros ir asmenvardžiai nei nusikaltimo, nei žygdarbio negali padaryt. Jos ir jie tik primena, kad būta žmonių, kuriuos vertinam savo kol kas gyva galva. — Esmė, Pranai, mano kuklia nuomone, laisvą valią turinčio gyvo žmogaus GALVOJ — kiek ir kokio siusiuko joj yr.
Kad ir kiek kartų esu ėjęs per Žaliąjį tiltą su skulptūrom – tai nepadarė jokios įtakos mano pažiūrom, nepradėjau tikėt, kad Rusija – mano motina (ir kad Lietuva – motina, nemanau, nes mano motina – aa. Antanina Tiškauskaitė-Gasiliūnienė).
Man būdavo gėda Žaliojo tilto skulptūrų (ypač jei tekdavo eiti ar važiuoti su kokiu mūsų istoriją bent kiek žinančiu užsieniečiu), gėda ir Cvirkos. Įnirtingos pastangos tą stovylą išsaugoti būtent tuo siusiuku galvose ir trenkia. Keisčiausia, kad ir gerokai jaunesnių už mudu su Virgiu galvos juo atsiduoda, labai atsiprašau. Bet šiuo atveju gal vis dėlto kažkas kita veikia... Cvirkos sergėtojų istorijos priminimo argumentas, man atrodo, nė į tvorą, nė į mietą. Tada reikėtų saugoti absoliučiai viską, kas praeity buvę: nuo medinės bažnytėlės dabartinės Katedros vietoje iki būdų su širdele duryse - irgi juk savotiška kultūrinė atmintis. Apie paminklus Jekaterinai II, Muravjovui ir sovietiniams monstrams nė nekalbu. Bet kažkodėl tik Cvirka, pasirodo, besąs neapsakomai svarbus priminimas. Siūlyti atstatyti Leniną ar Kapsuką kažkaip nedrąsu? Dar tokia detalė. Daug kalbama apie P. Cvirkos didį talentą (kuriuo, beje, smarkiai abejoju), bet neteko girdėti siūlymų iš naujo panagrinėti jo kūrybą. Gal vis dėlto bijoma pamatyti karalių pliką? Arba suvokiama, kad būtų laiko gaišimas, ir tiek?
AtsakytiPanaikintiVelniaižin, Vidai, kuo tos mūsų galvos atsiduoda; apie save juk esi linkęs manyt geriau negu išties yra?
PanaikintiDėl paminklų: net nežinau, ką begalėčiau pridurt; gal net taip išsitarčiau: man tai jie buvę nebuvę; kažkaip antistab[meld]iškai esu nusiteikęs.
Dėl Cvirkos talento: manau, turėjo visai neblogą pasakotojo talentą [plg. neseniai išėjusio romano apie jįjį pagrindinį tekstą ir priedą]. O kad nieks iš naujo nepanagrinėja – suprantama: akademinė laisvė – kas norės trečią ar ketvirtą kartą imtis to paties objekto, kai dar tiek nesulaukusių monografinio nagrinėjimo (pvz., Greimo išgirtas Fabijonas Neveravičius; tikrai ne menkesnio talento rašytojas negu PC).
Įdomiai čia su tuo siusiuku išeina. Vieniems atrodo, kad galvos sovietizmo prisiusiotos tų, kurie norėtų, kad visų istorinių laikotarpių, kokie jie buvo, liktų ženklų viešose erdvėse; o šių nuomone, priešingai, galvos prisiusiotos tų, kurie nori viską be atodairos griauti „kas ne mūsų“.
PanaikintiDėl užsieniečių. Vienas užsienietis – vokietis – ne tik išmano mūsų istoriją, bet penkerius metus gyveno Lietuvoje ir parašė knygą, yra išversta (Felix Ackermann. Labai blogai arba liuks, 2018). Rašo ir „ką pagalvojo“ apie skulptūrų nuvertimą nuo tilto. Paskaitykit, jei taip rūpi užsieniečiai.
Gal ir nereikėjo užkibt už to šlapimo; bet visai smagu paskaityt apie skysčio poveikį – pasirodo, tas poveikis labai skirtingas būna:)
PanaikintiAckermanno knygą skaičiau; labai neblogą humoro jausmą turintis žmogus. Pratęsiant: ar ne dėl paminėto jausmo stokos ir dygsta visokios „barikados“, vyksta „mūšiai“? Per rimtai į viską, o ypač savo nuomonę žvelgiam, todėl ir virstam „kovotojais“? — Tu už ar prieš? Ir iškart išvada: arba savas, ar išdavikas.