Atsakymai į Indros Drevinskaitės klausimus

— Kadaise (1988–1991) leidote, kaip pats vadinate, žurnaliuką „Sietynas“ – pačiame Lietuvos nepriklausomybės priešaušryje. Imtumėtės dabar tokio darbo – kultūrinio žurnalo leidybos?

— Ne, nebesiimčiau, net jei kiti keturi žmonės (penkios pavardės būdavo užrašomos kaip to žurnaliuko rengėjų ir leidėjų) mėgintų įkalbėt: pabandom iš naujo. Imantis įgyvendint kokią idėją, reikia gerai pasvert, ar pajėgsi; ir dar – ar to kam nors reikia. 1988-ais, kai pradėjom leist Sietyną (prieš Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą spalio antroj pusėj pasirodė jau antras numeris), buvo ypatingas laikas, visokiausių vilčių laikas. Viena iš tų vilčių – kad kultūra laisvam žmogui turėtų būt ne mažiau svarbi negu materialinė gerovė, kad žmogus norės ir sieks būt visaip turtingas. Ar ta viltis buvo pamatuota? Dabar greičiausiai atsakytumėm: vargu oi vargu. Bet tada atrodė kitaip. Dar vienas dalykas – tada buvom jauni, ką tik perlipę 25-metį. Ir dabar esu įsitikinęs: naujų sumanymų turėtų griebtis jauni; labai į naudą, kai atrodo, kad jūra ligi kelių.

       Prieš ketvertą metų rengdamas Sietyno bibliografiją (jei kam įdomu, kas ten buvo spausdinama, gali rast internete) vėl peržiūrėjau tuos dešimt išėjusių numerių. Gėda nepasidarė, vadinas, neblogai dirbom. Ir dar pagalvojau: gerai, kad nebuvo jokios hierarchijos, jokio vyr. redaktoriaus, jokių pavaldumų – buvom panašiaminčių grupelė, kas kiek pajėgėm, kas ką geriau išmanėm – tas tą ir darėm.

       Jei dabar susiburtų kokia entuziastingų jaunuolių grupelė, norinti „tart savo žodį“ (ne kokį X fondo finansuojamą projektą įgyvendint, tai kas kita), nebegalvotų apie popierinį žurnalą – susikurtų internete svetainę ir ten skelbtų savo ar jiems svarbius kitų tekstus. O mes, jau seneliai, ką? Susiradę darbus, už kuriuos mokamas atlyginimas, skeptikai pasidarę, stačia galva niekur nebelinkę pult, kalnų nuverst nebesvajojam; šis tas galvoj dar kartkartėm sukirba, susiėmę kokį papildomą darbelį padarom, dažniausiai – kad apramintumėm sąžinę, nes buvo ketinta, bet netesėta, ir tiek. Teisybę sakė Kudirka:

Kol jaunas, o broli, sėk pasėlio grūdus

Ir dirvos ne’pleiski! Tuomet, kada jausi,

Kaip kūns ima stingti, dvasia jau susnūdus,

Vėlu juk prie darbo: nesėsi – nepjausi.

— Virginijau, 2019 m. į jus kreipėsi Biržų bibliotekos darbuotoja Liuda Prunskienė dėl bendradarbiavimo išleidžiant Mamerto Indriliūno raštus. Knyga išleista, už ją 2020 m. Pasvalio savivaldybė jums įteikė Bernardo Brazdžionio literatūros premiją. M. Indriliūno raštų viršelį puošia Audriaus Naujokaičio, kuris Amerikoje bičiuliavosi su Jonu Meku, raižinys. Bronius Krivickas, gimęs Pasvalio rajone ir mokęsis Biržų gimnazijoje, taip pat yra jūsų tyrinėjimų objektas. Pasvalys, Biržai – tai jungtis ne tik jūsų profesiniame, bet ir asmeniniame gyvenime. Kaip jums atrodo, gimtosios vietos dominatė kiek svarbi žmogaus-kūrėjo gyvenime?

— Mamerto Indriliūno raštai ir buvo toks minėtas papildomas darbelis, kurį reikėjo baigt prieš daugiau negu ketvirtį amžiaus. Amžinatilsį Audrius Naujokaitis (1961–2012) viršelius Broniaus Krivicko ir Mamerto Indriliūno raštams išraižė apie 1991-us, dar prieš išskrisdamas Amerikon. Krivicko raštų pirmas tomelis su jo viršeliais išėjo 1993-ais, žurnaliuko leidybai jau pasibaigus; tai buvo pirma ir vienintelė sumanytos Sietyno bibliotekėlės knyga. Kitos – antras Krivicko tomelis ir Indriliūno raštai – nors pradėti rengt, sustojo. Visa Krivicko kūryba nežinia kada būtų pasirodžiusi, jei ne Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, pasisiūlęs tapt leidėju, – 1999-ais viskas išėjo vienoj knygoj. O Mamerto Indriliūno raštams teko dar ilgiau palaukt – 2020 metų, gimimo šimtmečio, ir Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos pasisiūlymo tapt leidėja. Dėkui Liudai Prunskienei, kad kreipėsi; jei ne – tebūtų Indriliūno raštai jubiliejaus proga tik internete atsiradę, nebūtų knygos.

       Sovietmečiu Broniaus Krivicko ir Mamerto Indriliūno net pavardžių viešai Lietuvoj nebuvo galima minėt (Amerikoj studijų bičiuliai kartkartėm prisimindavo, bet mažai ką žinojo, kaip jų likimai klostės; žinojo, kad buvo partizanai, kad žuvo). Jų susigrąžinimas daugiausia ir prasidėjo nuo publikacijų Sietyne – ir jų kūrybos, ir atsiminimų apie juos. Jei Krivickas ir Indriliūnas būt buvę žemaičiai, dzūkai ar sūduviai, vargu ar būčiau prie jų „prikibęs“.

       1989–1990-ais apie tremtis, apie lagerius jau buvo kalbama visai nebebijant, net šiek tiek didžiuojantis (1988-ais paskelbti Dalios Grinkevičiūtės atsiminimai pralaužė ledus), o apie partizanus – dar tik puse lūpų, su atodaira. Įsivaizduokit, atsibeldžia iš kažkokio Vilniaus į Gataučius pas Akvilę Indriliūnaitę ar į Tilinavą pas Paulių Bazarą kažkoks pirmąkart matomas pacanas ir apie žuvusį brolį Mamertą prašo viską papasakot ar ima klausinėt, kaip čia pas jus slapstės Bronius Krivickas. Nežinau, gal klystu, bet tai, kad prabildavau ne bendrine kalba, o tarmiškai, – buvo labai svarbu; pirmas bendravimo barjeras iškart įveiktas.

Elžbietos Jašinskaitės-Mekienės nuotrauka,
kabojusi prie sūnaus Jono rašomojo stalo
(atvaizdas iš monirafoundation.org)

       Taip, esu gimęs Pasvalio rajone, vidurinę baigiau Biržuos, pirmi 18 metų Šiaurės Aukštaitijoj. Gimtoji, gyvenimo pradžios vieta kiekvienam labai svarbi, nors ne mažiau, o gal net svarbiau žmonės, tarp kurių, su kuriais buvai darydamasis žmogum. Skiriasi žmonių prigimtis ir atminties pobūdis. Vieniem svarbiau fizinė aplinka, kitiem – bendravimas; vieni ekstravertai, kiti intravertai; vienų atmintis labiau vaizdinė, kitų – emocinė. Tarkim, broliai Mekai – Jonas, Adolfas ir Petras. Jono Semeniškių idilės – įrodymas, kad jo atminty tarsi viskas pačiupinėjamai išliko, visas gyvenimo pradžios pasaulis. Bet sakyt, kad Adolfui ar Petrui tatai buvo nesvarbu, neturėjo jokios įtakos, – juk niekaip nesiverstų liežuvis. Visiem svarbu, tik skirtingai; vieni palieka liudijimų – užrašo, papasakoja, o kiti nelinkę tų patirčių paverst kokiais nors tekstais ar pan. Gal net tokio poreikio nejaučia. Bet tai juk nereiškia, kad tiems „tyleniams“ tokie dalykai nebuvo svarbūs. Buvo svarbūs, tik tos patirtys liko neapmąstytos, nereflektuotos, neužfiksuotos.

— 2019 m., minint B. Krivicko 100-ąsias gimimo metines, Biržų bibliotekos organizuotame renginy sakėte: „Gintis ir ginti už save silpnesnį yra principinis reikalas. Jei to nesuprantame, neturime išvis jokių principų. B. Krivickas ne tik realiai kovojo miške, bet jis savo kūryba kovą įžodino“. Ar jums neatrodo, kad tada, kovos už Lietuvos laisvę, partizaninio karo metais, žodis buvo galingesnis ginklas nei dabar?

— Atrodo. Žodžių vertė ir jų kiekis susiję – kuo mažiau, tuo jie vertingesni atrodo; dažnai ir būna vertingesni – į juos labiau įsiklausom. O kai kas tik užsinorėjęs šneka ir rašo ką panorėjęs – tų žodžių pasidaro pilnos ausys ir akys, per daug, ir nebeatsirenki, į ką verta kreipt dėmesį, o kas tiesiog triukšmas, šnekalai-rašalai.

       Tuo laiku, kurį minit klausime, o ir vėliau – per visą sovietmetį, buvo dvejopi žodžiai – tie, kuriuos viešai reikėjo vartot, jei norėjai ramiai ir saugiai gyvent, ir tiesos žodžiai, už kuriuos įvairiu laiku įvairaus „atlygio“ galėjai sulaukt. Tarkim, du žodžiai „Laisvę Lietuvai!“, užrašyti ant kokio lapelio ir kur nors viešoj vietoj priklijuoti Vasario 16-ąją kokiais 1946-ais, 1966-ais ir 1986-ais, – kiek galėjo „kainuot“? Štai ir proga pasvarstyt apie laisvo žodžio vertę. Bet tik nevalia (sakau sau) tokių temų paverst pretekstu gražbyliauti. Geriau papasakosiu, kokia mintis vis sukiojas galvoj.

       Minint Broniaus Krivicko šimtmetį, Lietuvos ypatingojo archyvo interneto svetainėj buvo paskelbta virtuali paroda „Bet stoviu išdidus aš prieš likimą“. Galima susipažint su įvairių dokumentų, nuotraukų kopijom. Regis, bent du tardomi Biržų krašto partizanai pamini, kad visų Nemunėlio Radviliškio, Suosto, Medeikių apylinkėse jų platintų atsišaukimų autorius buvęs Krivickas. Nežinau, ar bent vienas iš tų atsišaukimų išlikęs. Nors galėtų būt – kaip įkaltis pridėtas kokio suimto žmogaus byloje. Bet negi kas dabar ims ir peržiūrės tikrai daug bylų ieškodamas ko nepametęs? Tie atsišaukimai juk irgi Broniaus Krivicko minčių atspindys, kaip ir egzistencinių apmąstymų eilėraščiai ar satyros. Va jei kas atrastų – ir atsirastų galimybė perskaityt, dar kartą pagalvot apie laisvą žodį nelaisvės laikais.

       Visokių yr posakių: žodis žeidžia, žodis gydo, žodis išlaisvina, laiku ir vietoj (arba: ne laiku ir ne vietoj) tartas žodis ir pan. Ar labai prajuokinčiau, jei pasakyčiau, kad dabar, mano manymu, bene aktualiausias galėtų būt toks: prieš ką nors rašydamas ar sakydamas, pirma gerai pagalvok? Pagalvot apie laisvės ir atsakomybės santykį, manyčiau, visada pravartu.

2021 II 10–12