(1281) Iš popieryno, lxiv: apie Dantę ir Dostojevskį prieš 100 metų ir kt.

įmet Dantei 700, Dostojevskiui 200. Specialiai nesidomėjau publikacijom, skirtom jubiliejams. Iš to, ką skaičiau, įsiminė Tomo Rikliaus tekstas Naujojo Židinio-Aidų nr. 6 apie Katalikų Bažnyčios požiūrį į Dantę (perpublikuotas 15min.lt), slunkius būdamas neprisiruošiau rugsėjį pasižiūrėt Giedriaus Kazimierėno tapytų Pragaro ir Skaistyklos giesmių; įdomu buvo skaityt Monikos Bertašiūtės-Čiužienės pokalbį su Dagne Beržaite apie Dostojevskį ir jo kūrinių vertimus į lietuvių kalbą (VU doc. manymu, „geriausi – L. Žukausko vertimai“; čia tikriausiai korektūros klaida, turėti omeny Leono Žurausko; o aš įsivaizdavau, kad Motiejaus Miškinio, išvertusio Brolius Karamazovus (svarbiausią D. romaną šalia Biesų), be to, ir rašęs (tarkim, Didžiųjų rašytojų siluetuos), ir kalbėjęs apie Dostojevskį: jo paskaitos VU karo metais apie D. daugeliui būsimųjų žemininkų gerai įsiminė. — Bet nėkart nepastebėjau, kad rašant apie Dantę būtų paminėtas Dostojevskis, o rašant apie Dostojevskį – Dante, t.y. kad būtų užfiksuotas koks nors santykis, kokia nors sąsaja tarp šių kūrėjų ar jų kūrinių.

— ir prisiminiau Vydûną (iš jo diplominį rašiau, net Vydūno draugijai jos gyvavimo pradžioj priklausiau; kai dirbau „Vagoj“, buvo pasiūlę sudaryt jo rašinių apie literatūrą knygą serijai „Kritikos biblioteka“; dėtinų sąrašą buvau susidaręs, daugumos kopijas jau turėjau, pavadinimo kelis variantus sugalvojęs, pvz., dabar juokingai skambantį Už dvasingąjį meną; šį pavasarį tvarkydamas popieryną radau tą aplanką, makulatūron išmečiau peržiūrėjęs, tik kelių tekstų kopijas pasilikau, tarp jų – rašinių apie Dantę ir Dostojevskį, paskelbtų vienas po kito paties prirašomam laikrašty tautos dvasiai tvirtinti Darbîmetis – 1921, nr. 4, p. 22–26).

Dostojevskio dar tik šimtmetis tada minėtas; Vydûnas buvo vokiškai skaitęs du jo romanu: Raskolnikoff (t.y. Nusikaltimą ir bausmę) ir Die Brüder Karamasoff; ir užfiksavo sąsają [cituodamas Vydûno vartotas grafemas pakeičiu dabar mum įprastom]:

... šiais metais, kuriuose atsimename Italos poeto Dante, Dostojevskis mano akyse rodosi vis šalia Dantės. Bet tik taip ilgai, kaip skaitai „Pragarą“. Beveik visas gyvenimas, kurį jis mums rodo, yra gyvenimas pragare. Visas Rusijos žmonių kančias jis supasakoja. O taip gyvai, kad ir skaitytoją kuone įtraukia į tą pragarą. Bet nėra tat, apie ką jis kalba, apskritai pragaras, bet atskirasis Rusų tautos pragaras. Sako, Dostojevskis būk paeinąs iš Lietuvių. Nieko tai nereiškia. Jis, gal kaip niekas kitas, parodo Rusų kankyklą, Rusų žmones su visu jų vargu ir visais juos kankinančiais velniais. Ir ką jis numano apie kelią dangun, apsivalymo kelią, yra Rusų kelias. (p. 26)

Taip, jaučiu silpnybę visokiom sąsajom, nors gal ir ne kažin ką iš jų galima išsunkt. — Jei jau pradėjau, dar apie vieną. Bernardinai.lt minėdami Dostojevskio jubiliejų paskelbė publikaciją „Dvasinis artumas: Vytautas Mačernis ir Fiodoras Dostojevskis“ – įvadas + ištrauka iš Aldonos Ruseckaitės romano Dūžtančios formos, kur pasakojama, kaip VytM ėmėsi skaityt rusiškai Brolius Karamazovus; yra Ruseckaitės tekste toks gabaliukas:

Galop 1941 metų sausio septynioliktą dieną užrašomi pamąstymai apie patį Dostojevskį, nors romano dar perskaityta ne taip daug, tačiau asociacijų jau randasi. Dostojevskis – keistas menininkas. Jį galėčiau pasiaiškinti sau tik tokiu palyginimu. Jo menas, tai pavasario dienos dangus, kur labai daug debesų, juodų, tamsių, pilkų. Bet jie visi bėga per dangų, nesustoja vietoj, kartais pro debesis ištrykšta spinduliai, apšviečia laukus, …saulė mūsų laukiamu skaistumu pažiūri žemėn. …Į darželius atbėga vaikai ir susėdę žarsto kvepiančias dar drėgnas smilteles. Ir seka ilgas saulėtas pavakarys, visur taip šviesu ir jauku… taip gyva ir džiaugsminga… Vargu, ar kas kada būtent taip suprato tamsųjį Dostojevskį.

Vargu, ar kas kada ≈ [greičiausiai] niekas niekada (na kaip praleisi progą įžvelgt unikalumą?). — Nežinau, ar galėjo būt Mačernis skaitęs Vydûno rašinį apie Dostojevskį (Telšių gimnazijos bibliotekoj Darbîmetis galėjo būt, čia Vydûnas 1920–1923 nuolat lankydavosi), bet faktas toks: debesys ir dangus jau buvo pasitelkti prieš beveik 20 metų, 1921-ais:

... Dostojevskis duoda savo veikalams ypatingą žmoniškumo pagrindą. Berods jo žmoniškumas kaži-kur toli randasi, kaip už debesų dangus, kurs tiktai kartais matomas. (p. 25)

Gal šį palyginimų sąsaja ir atsitiktinė; greičiausiai atsitiktinė. Bet šiaip – įdomus dalykas. Tik įdomus dalykas?/.

P.S. Jei kas užkibtų už šitos temos, VU leistoj Literatūroj (nr. 51(2), 2009, p. 41–58) buvo labai išsamus Margaritos Varlašinos str. „Teigiamo santykio su Dostojevskio kūryba problema: Vydūnas“.

(1280) Užparaštė, li: grįžtant prie to SN sąsiuvinio

Iš komentarų facebooke po 2021 XI 18 transliuotos Laimos Kreivytės rengiamos radijo laidos „Homo cultus. Iš balkono“ – pokalbio su prof. Viktorija Daujotyte „(Ne)atrasta Salomėja Nėris“.

Zilvinas Beliauskas: Dar toj laidoj kalbėjo, kad mažoje nuotraukytėje ant TSRS suvažiavimo deputato pažymėjim poetė labai liūdna, ir tai rodo, kaip jai nesinorėjo į tą suvažiavimą važiuoti. O tap pat liudijmai, kad turi būti tas atleidimo prašantis dienoraštis, ir kunigą jai iškvietė į Kremliaus ligoninę paslapčia. Gaila, negalėjau įdėmiai klausyt, reikės dar kartą. O kaip ten yra faktiškai su tuo dienoraščiu iš tiesų?

Nerijus Šepetys: faktiskai yra labai didelis mitas, uz kurio, tiketina, slypi koks labai mazas faktas. As geranoriskai pasikliauciau praregejimo ligoninej galimybe ir keliu eiluciu pakeverzojimu. Aisku, kunigai ir Oksfordai panasiau i slapia sapna

Zilvinas Beliauskas: laidoj referavo į Oksfordą ir kad gal atsiras toks žygūnas, kuris nukaks tenai ir pagaliau jį parveš. Šiais laikais tiek laukti, iš tiesų keistoka, o gal ir sapniška, kaip sakote.

Paulius V. Subačius: balto žemaituko, aiškiai, neranda.

Nerijus Šepetys: aha, Oksfordas, bet "veze" (idomu kaip, pati Profesore bent kelias versijas isdesciusi, jau apie kitus Gusto linijos sekejus nekalbant) i "Amerika". Tai labas rytas.

Vytas Dekšnys: Užtat koks patrauklus melodramatinis siužetas

— jei manai, kad tik „praregėjimo galimybė“ ir „kelios pakeverzotos eilutės“ tegalėjo būt, o visa kita – „šlapias sapnas“, – nieko daugiau aiškint ir nereikia; jei manai, kad kitaip galėjo būt, – jau reikia išdėstyt įsivaizdavimą, kaip galėjo būt. — Daugiau kaip prieš porą metų užkliuvau už šios temos (svarstybos, kiek žinau, kilo po mėnesio, kai Darius Kuolys parašė facebooke; net iki delfio.lt buvo nuėję); tebemanau, kad tas juodasis sąsiuvinis greičiausiai buvo ir galbūt nukeliavo Anglijon (būtent: greičiausiai buvo, galbūt nukeliavo). Yra du klausimai, į kuriuos reikia pateikt galimus atsakymus, t.y. išdėstyt hipotezes (pasistengsiu kuo glausčiau ir paprasčiau):

(a) ar galėjo SN 1945-ų vasarą gulėdama Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninėj turėt kokį storoką prirašytą sąsiuvinį; kas jame galėjo būt? — Kad sirgdama, dar laikinuos namuos ar jau atsidūrusi ligoninėj, būtų prirašiusi sąsiuvinį „išpažinties“ ar „atgailos“ – ne, vargu ar taip galėjo būt, paprasčiausiai dėl senkančių jėgų. Ką suvokęs nebepagydomai sergantis žmogus norėtum dar padaryt? Jei rašei dienoraštį, pavartyt tuos sąsiuvinius ir pasiskaityt, ir galbūt kai kuriuos lapus išplėšt, jei nutarei, kad verta jį palikti; ką daryt su komplikuočiausio laikotarpio dienoraščiu? sunaikint gaila, ir palikt namuos neišeina, nes ten yra daug to, ko geriau nepamatytų kai kurių tave pragyvensiančių įtakingų asmenų akys? Sprendimą atidedi, sąsiuvinį pasiimi su savim, t.y. ligoninėn. — SN Raštų (1984) trečio tomo komentaruos yra toks parengėjo Viktoro Aleknos įrašytas sakinys: „Nuo 1936.IX.6 [iki 1941.VII.18] dienoraštinių įrašų nėra, taip pat neišsiaiškinta, ar poetė juos rašė“ (p. 466).“ Priežasties, kodėl SN tuo laiku galėjo nerašyt dienoraščio (pradėjo rašyt nuo 1921-ų), – nepajėgiu sugalvot, ergo, galėjo būt ir to laikotarpio dienoraštis, atspindintis ir pirmąjį sovietmetį. Būtent tą sąsiuvinį galėjo SN pasiimt ligoninėn. Ir likusi viena palapoj vis paskaitinėt, vis pagalvot apie savo to laiko gyvenimą ir ką su tuo sąs. daryt. — Dėl paskutinės išpažinties, kurią išklausęs kun. Juozas Gustas, – regis, didelių abejonių nėr. Jei SN turėjo dienoraštį, apimantį ir pirmąjį sovietmetį, galėjo atiduot Gustui (paprašydama vis dėlto išsaugot).

(b) jei kun. Gustas paėmė tą dienoraštį, koks galimas jo, to sąsiuvinio juodais viršeliais, tolesnis likimas? — Kalbant apie Juozą Gustą tepaminima, kad kun.; jei Gustas būt buvęs tik kunigas, ir aš labai abejočiau jo galimybėm pasirūpint gauto dienoraščio išsaugojimu, – bet jis buvo ir vienuolis salezietis, SDB. Jau paimdamas dienoraštį galėjo pagalvot apie saleziečiams priklausiusią Vilniaus Dievo Apvaizdos bažnyčią ir ten dirbantį brolį, kuris turėjo teisę repatrijuot į Lenkiją. Kad repatriantai daug ką išsivežė – taip; kad būta kelių iš Lenkijos į Angliją po karo – man regis, irgi taip. Anglija buvo (ir tebėr?) suvokiama kaip gera vieta kam nors saugot (jei atmintis nemeluoja, ir dabar nemažai Lietuvos aukso atsargų saugoma Anglijos centriniam banke?). Jei SN dienoraštį perimantis žmogus paklausė, kur Anglijoj tą dienoraštį perduot saugot, Gustas galėjo paminėt Oxfordo kolegiją, kurioj gilino senųjų kalbų žinias (nežinau, kurioj kolegijoj, reikia aiškintis; ten tikrai neprofesoriavo, VDU profesoriavo). — Beje, Oxfordą, kaip kun. Gusto nurodytą juodojo sąs. saugojimo vietą, prisiminė ne tik Juzė Mačiokienė; bernardinuos.lt paskelbtuos Reginos Janaudytės-Vyšniauskienės atsiminimuos yra toks gabaliukas:

Man rūpėjo, kodėl S. Nėris pasuko kairėn, gal tai nebuvo savanoriškas žingsnis. Karo metų lyrikoje ieškodavau jos atgailos ir skausmo eilučių paliudijimo. Tada tėtis [Lionginas Janaudis, 1926–1996] ir papasakojo man, kad S. Nėris nėra tokia, kokią dabar pažįstame, sakė, ateis laikas, ir mes pamatysime jos dienoraščius, kurie slapta buvo nugabenti į Oksfordo universiteto biblioteką. Tą jam yra sakęs kunigas J. Gustas, kuris tuos dienoraščius ir perdavė patikimiems žmonėms.

— gana (gal net per ilgas įrašas išėjo); hipotezes bendrais bruožais išdėsčiau: galėjo būt dienoraščio sąsiuvinis, Anglijon galėjo nukeliaut per brolių saleziečių rankas. Man tos hipotezės atrodo gan logiškos. Kaip kitiem – nežinau (tinklaraštis – ne facebookas, tai vargu ar ir sužinosiu).

(1279) Iš popieryno, lxiii: Vilimaitė apie Ulickają

 au senokai: kai bibliotekon ateina naujas Šiaurės Atėnų numeris, pirmiausia žiūriu, kas antro puslapio apačioj, – yr Juliaus Sasnausko memorabilia ar nėr. Ir beveik kaskart vis mėginu įkalbėt save: imk ir neskaityk šito gabaliuko, palauk, kol išeis knyga; juk tikrai bus knyga, bent šį tą rasi dar neskaityta, – ir tik labai retai pavyksta. Šį penktadienį nepavyko: padangėmis raitėsi dūmai (ne nuo Prūsų šalies, bet prūso nufotografuoti). — Nesusivaldžiau, subaksnojau, nors šito įrašo inspiracija – laikraščio pirmam puslapy.
Naujausio ŠA numerio (2021 IX 10, nr. 17) pirmam puslapy – Kristinos Devoinytės išverstas Liudmilos Ulickajos apsakymas „Laimingieji“. Labai stiprus apsakymas, mano supratimu. Iš pirmosios Ulickajos knygos – apsakymų rinkinio Бедные родственники, išėjusio 1993-iais.

Dabar Ulickaja garsenybė, jos kūrinių išversta daugiau kaip į 30 kalbų, lietuviškai yr, jei gerai suskaičiavau, septynios knygos, visokių premijų gavusi. O 1995-ais, kai tebuvo tik tas minėtas rinkinys ir žurnale Novyj mir 1992-ais paskelbta apysaka Sonečka, kas tada Lietuvoj ja domėjosi, galima sakyt, žavėjosi? – Bitė Vilimaitė. Šiaurės Atėnuos 1995 XII 2, nr. 47, p. 8 buvo jos rašinys „Rašytoja Liudmila Ulickaja ir jos ‘Neturtingi giminaičiai’“ (atmintis taip toli nebūt pasiekusi, tvarkydamas popieryną prie gerus metus vėl perskaičiau šitą tekstą).

Pradžia – taip galėtų prasidėt ir novelė apie rašytoją, kurios asmenvardis sutampa (visiškai atsitiktinai) su tikro žmogaus:

Dievai žino, kaip Liudmila Ulickaja atsidūrė tame grėsmingame Niujorko rajone. Prieš akis buvo laiptai, aukšti ir statūs, primenantys Odesos laiptus iš garsiojo kino filmo, kuriais žemyn nuriedėjo vaikiškas vežimėlis su kūdikiu. Ji kopė aukštyn, nešdamasi nedidelį dailų lagaminėlį, kuriame galima susidėti iš banko pagrobtas brangenybes arba naujausios knygos rankraščius. Taip, šį kartą jame buvo rankraščiai. Aukštyn, aukštyn, liko dar keli laiptų maršai, – ir tu iškopsi tarsi iš duobės į šviesą. Tačiau ten, laiptų viršuje, jos tykojo nauji pavojai. Pusamžis puertorikietis, apsirengęs skarmalais, avintis meksikietiškų sandalų liekanomis, už diržo laisvai užsikišęs peilį nuogais ašmenimis, ištiesė L. U. ranką, – ir ji akimirką suabejojo – ką patikėti tai ištiestai rankai, tam išsišiepusiam puertorikiečiui, – save ar lagaminą? Ir ištiesė jam savąją ranką. Po kelių minučių puertorikietis, vargšas valkata, beteisis emigrantas, atsidavęs turseno šalia L. U., ištikimai nešdamas jos brangųjį lagaminą, būdamas savanorišku vedliu, gidu, nešiku ir šiaip šauniu pakeleiviu, kuris kelio gale netgi kilniai atsisakys priimti kelis dolerius už paslaugas... Štai ir kelionės tikslas – namai, kur gyvena sūnus, atvažiavęs į Niujorką ieškoti laimės ir pirmiausia susiradęs nuostabiausią pasaulyje merginą, tapusią jo žmona, žavią juodaodę, linksmai, nerūpestingai besijuokiančią iš visko – kad trūksta kažko, užmiršo nupirkti, nespėjo susitvarkyti... L. U. gerai prisimena Maupassant’o novelę, kur kaimiečiai tėvai atsisako priimti savo sūnaus išrinktąją, atvežtą parodyti juodaodę nuotaką, – prisimena ir kas iš to išėjo, – ir, pasiraitojusi rankoves, truputį aptvarko jaunosios poros namus...

Kita pastraipa – vienas sakinys: „Svarbiausia – dvasinė ramybė, meilė, užuojauta, švelnumas.“ Kam svarbiausia? — Ir Vilimaitei, ir Ulickajai, – drįsčiau atsakyt.

Tolesnis tekstas apie Ulickają, jos apsakymus, be kita ko, ir „Laiminguosius“:

L. U. visa proza persmelkta begalinės meilės žmogui. Jos apsakymų herojai – tai visa galerija žmonių, atėjusių iš turgaus, iš siuvyklos, iš bibliotekos rūsio, iš kambarėlių, kur sienos prikalinėtos vinių drabužiams sukabinti, kur bekojė ir berankė mergaitė sėdi lange ir renka iš praeivių pinigus, kad galėtų savo mylimajam nupirkti butelį, – tai vis vargšai, Dievo nuskriaustieji, raiši, negražūs; ūsuotos senės, vyrai, stiprybę atgaunantys tik šalia moters, vaikai – mažytės, anksti subrendusios mergaitės, grubūs mažamečiai vyrukai, anksti paragavę meilės ir degtinės, – vienas toks, vos neišprievartavęs tyros žydų mergaitės, guli Maskvos centre kažkokioje sarginėje ant rusiškos krosnies sutrenktomis smegenimis. Kas jį taip sumušė? Atrodo, motina, – alkoholiko vyro iškankinta moteris, auginanti krūvą vaikų gatvei, kolonijai, kalėjimui...

L. U. apsakymai kažkuo primena I. Babelio prozą. Babelio mažas berniukas pogromo metu bėga, glausdamas prie širdies gležną balandį, ir bekojis rusas elgeta ant ratukų, dar tik prieš kelias dienas buvęs berniuko bičiulis, sutraiško tą paukštį, juo smogdamas vaikui, – šiaip sau, tik todėl, kad jam mažiau nei kitiems pavyko prisigrobti turto iš nusiaubtų žydų krautuvėlių...

Šitokią pogromo nuojautą, tykų bodėjimąsi šiurkščia aplinka galima pajusti skaitant L. U. prozą, šen bei ten prasismelkia detalės, liudijančios tą žydų šeimos, kaip bendrijos, gyvenimo, jų jausenos ypatingumą.

„Žydų kvapas“, – pirmą kartą įžengusi į žydų profesoriaus butą nusprendžia dvylikametė, už pinigus parsidavinėjanti mergiūkštė, gyvenanti darbininkų barakuose su motina, nuolat keičiančia sugyventinius. O tame bute kvepia gerais kvepalais, cigarais, vaistais, knygomis. Mergiūkštė valgydinama, jai aiškinama matematika, ir vis tiek ji negali nugalėti tiesiog genuose glūdinčio prasčiokų priešiškumo padoriai, tvarkingai žydų šeimai.

„Ar čia yra tikrai inteligentiškų žmonių? – klausia atvykėlė Sima, būsimoji VRM tualetų valytoja, vežiko išsodinta prie vieno Maskvos namo, kur jai yra paskirtas kambarėlis. Yra! Žinoma, yra! To paties profesoriaus žmona jai ištiesia pagalbos ranką, – ir Sima su savo vaiku gauna viską, ko reikia gyvenimo pradžiai – „nuo primuso iki sagos“.

Žydų sąmonėje yra per šimtmečius susiformavusi nuostata „micva“ – pagalba žmogui, – kiek gali pagelbėk žmogui, atiduok, ką turi, nieko negailėk, jeigu tuo palengvinsi vargšo dalią.

Profesoriaus žmona padeda ir tai pačiai kiemsargei, kurios sūnus neleidžia ramiai praeiti jos dukrai, kasdien pastodamas jai kelią ir klausdamas: „Už ką jūs nukryžiavote Kristų?“ Ir jo veidas yra bukas, suktas, klastingas, niekšiškas. Pas gimines reguliariai lankosi silpnaprotė, „kvailai išsidažiusi“ Asia Šafran, ir ji išsineša savo „dalį“ – krūvą gerų drabužių (juos ji, parėjusi namo, tučtuojau sugadins, visur prisiuvinėdama kaspinėlių) ir šimtinę voke. Visa tai dar tą pačią dieną nunešama dar bejėgiškesniam žmogui, – negalinčiai vaikščioti invalidei senutei... Kitame apsakyme su krepšiu niekada nesiskirianti Genelė iš paskutinių santaupų kasmet perka Velykoms nupenėtą vištą ir, paruošusi iš jos daugybę patiekalų, viską neša savo našlaujančiam broliui, turinčiam nesveiką sūnų. Taip ji ir miršta, kartą nebenunešusi savo didžiųjų dovanų... Tai vis „micva“.

Reikia tikrai didelio talento pavaizduoti visą tų žmonių šeimą, kaip gyvą, pulsuojantį organizmą, kurios vienintelis ginklas prieš gyvenimo negandas, prieš ore tvyrantį priešiškumą, tamsuolišką aplinkinių įtarumą – meilė, gerumas, susiklausymas, „micva“.

Kaip gera eiti lankyti savo vienintelio tragiškai žuvusio sūnaus kapelį senajai Bertai su savo vyru Matijum! Tai savotiškas ritualas su arbatos gėrimu „mirusiųjų mieste“ ant velėnų suolelio. Ir iš aplinkinių antkapių žvelgia gitara grojantis jaunas pulkininkas ir pora apsikabinusių senukų, keistai numirusių tą pačią dieną. Jokio priekaišto likimui, jokios nevilties. Tik jau dešimt metų kabo namie ant vaikiškos kėdutės atkaltės maža striukelė, persiūta iš seno tėvo Matijo švarko... Kitame apsakyme mažoji despotė Viktorija nori atsikratyti dvynės sesers, kad jai atitektų visa tėvų meilė, ir toji mažylė sesuo žiemos naktį randa prieglobstį zoologijos sode tarp asilams ir zebrams skirto šieno briketų... Niekas L. U. apsakymuose žydų šeimoje vaikų nebara ir nemuša. Juos valgydina, glosto, šildo, glaudžia prie širdies. Tik, stipriau susijaudinus, senelei virpa briliantiniai auskarai ausyse... Vaikams plakama grietinėlė, jiems atiduodama žaisti skrynios su puošniais vakariniais drabužiais, atvežtais iš užjūrio... Tėvai, bijodami sugriauti, sutrikdyti subtiliai besimezgančias švelniausias meilės gijas tarp senelio ir anūkės, įspėdami vienas kitą, pirštu stukteli į stalą ir pakelia į viršų ištiestą delną; tai – tarsi sutartinis ženklas, bežodis pranešimas... Vaikams atiduodama kas geriausia, ir jie už tai atsilygina pasitikėjimu ir meile.

Dar pora pastraipų apie Sonečką, kurios tikriausiai žurnalinį variantą Vilimaitė buvo skaičiusi, ir pabaiga:

... Mūsų pokalbis vieną rytą Vilniuje, virtuvėje Tilto gatvės name, po grandiozinio baliaus buvo per trumpas, kad sužinočiau viską, kas nutiko jos „Vargšų giminaičių“ herojams toliau.

– Koks tolesnis mažosios Viktorijos likimas? – paklausiau, nes man tikrai buvo neramu. – Juk ji jau išaugo, tikriausiai ištekėjo? O gal ji dar tik paauglė?.. Ir ta jos vargšė sesuo?.. Kaip joms sekasi? – (Taip, manau, gali paklausti rašytoja rašytojos.)

– Apie jas dabar bus mano kita knyga, – atsakė Liudmila Ulickaja.

Nekantriai lauksiu tos knygos.

Nežinau, gal klystu, bet skaitant Vilimaitę atrodo, kad apie Ulickajos apsakymus ji pasakoja taip, kaip kalbėtų apie pačios parašytus, ne, gal – į ką atkreiptų dėmesį pasakodama apie savo noveles. 2006 XI 28 bernardinai.lt buvo paskelbę verstinį pokalbį su Ulickaja, kurio pavadiniman iškeltas sakinys: „Mane domina ne problemos, reiškiniai ar idėjos, o žmogus“ (googlinau, lyg ir nebėr svetainėj to teksto). „Ir mane“, – spėju, perskaičiusi galėjo pridurt penkiom dienom vyresnė Bitė Vilimaitė.

(Pagalvojau: ar yr kas klausęs Ulickajos apie Vilimaitę (pažįstamos buvo)? Ar yr kas mėginęs paprašyt kad ir trumpų atsiminimų? Nežinau.)

P.S. Popieryne prie išplėšos iš ŠA radau dar vieną – iš tų pačių metų Literatūros ir meno, – 1995 V 27 išėjusiam numery, p. 7, buvo Valdo V. Petrausko išversta anglakalbės kanadietės Saros Sheard (*1953) novelė „Draugiška ir gundanti“. Pristatydamas autorę, vertėjas pamini du jos romanus, o tada: „Sarah Sheard iškart mane sudomino kaip trumpos novelės meistrė, tiek stiliumi, tiek nuotaika, tiek prozos psichologiškumu savotiškai primenanti Bitę Vilimaitę.“ (Štai ir tema kokiam bakalauriniam darbui.)

(1278) Tarp kitko: šis tas apie brolius Mačernius, Vytautą ir Vladą, ir memorialą Kryžkalny

2021 VII 29

Prae scriptum Šįmet, minint VytM 100-metį, daug visokių publikacijų jubiliejaus proga; vienos įdomesnės, kitos, panašu, tik iš reikalo, visokių yr. O kai kurios įjungt galvą paskatina. Prieš atostogas kaunorašytojuos.lt radau iš XXI amžiaus perskelbtą pokalbį su muziejininke ir rašytoja Aldona Ruseckaite.

Atsakymo į pirmą klausimą „Kaip manote, kas lėmė, kad toks jaunas žmogus, gyvenęs vos 23 metus, taip aiškiai įsitvirtino lietuvių literatūros klasikų olimpe?“ pradžia:

Vytautas Mačernis klasikų olimpe atsidūrė praėjus daug metų po mirties. Žuvo 1944 metų spalio 7 dieną, o jo eilėraščių knyga „Žmogaus apnuoginta širdis“ Lietuvoje išleista tik 1970 metais, ją parengė literatūros mokslininkas Vytautas Kubilius. Mano mokslo ir studijų metais niekas oficialiai nekalbėjo apie Mačernio kūrybą, būdami studentai, jo eilėraščius nusirašinėdavome vieni nuo kitų paslapčiomis. Mačernis netiko tarybų valdžiai, kaip galima rašyti: „Aš esu girtuoklis, palaidūnas, / Be garbės ir sąžinės žmogus…“ (Žiemos 20-asis sonetas) arba „Einu, bet nežinau, į kur nueisiu, / Ir gyvenu, bet palaidai ir be prasmės…“ (Rudens 25-asis sonetas). Juk tarybinis žmogus turėjo tik su „prasme“ gyventi… Be to, teigta, jog poetas žuvo traukdamasis į Vakarus, tad buvo prie emigrantų prirašytas.

(Atsakydama AldR okupuotą Lietuvą turi omeny, egzily 1960-tinių pradžioj VytM įgavo klasiko statusą, kai Chicagoj išėjo Kazio Bradūno parengta jo Poezija.) — Ar tik tos dvi paminėtos priežastys lėmė, kad Mačernis „klasikų olimpe atsidūrė praėjus daug metų po mirties“? – štai koks klausimas susidėstė.

Manyčiau, paminėtinos dar dvi priežastys. Netiko vad. socialinė kilmė – iš „stambių buožių“: Mačerniai turėjo per 100 ha žemės ir nemažą gabalą miško. Kita, „baisiausia“ VytM nuodėmė, aišku, sovietinės valdžios supratimu, – kad brolis buvo net ne šiaip „banditas“, o „ginkluotos nacionalistų bandos vadas“ – tėvo vardą gavęs vyriausiasis – Vladislovas Mačernis-Miškinis (*1919 X 30, žuvo 1948 VII 15 [kitur radau 14]).

¶ Iki šios vasaros nebuvau buvęs prie Vytauto Mačernio kapo. Per praeitas atostogas pablūdinėjom po Aukštaitiją, šįmet, pasiūliau draugei, pavažiuokim Žemaitijon, po Plungės rajoną pasibastykim. O kelionės galutinis taškas tebūnie Šarnelė.

Lipdamas laiptais į kalnioką, pagalvojau: ir kaip užsiropšdavo Mačernienė? Tokia statybė! Vargas baisiausias būdavo; nelyg į Juozapatos kalną.

O viršuj, slampinėdamas pakraščiais ir apžiūrinėdamas atsiveriančius apylinkės vaizdus, prisiminiau pluoštą popierių – jau senokai susidėstė, praeitą žiemą popieryną tvarkant, – apie vieną legendą, susijusią su šia vieta: kad čia ne tik VytM kaulai ilsis. Reiktų užfiksuot tinklarašty. — Tą ir darau.

— pirma citata iš Bernardo Aleknavičiaus straipsnio, rašyto 1990-ais. Prisimena, kaip 1971 VI 12 pirmąkart viešai buvo paminėtas VytM jubiliejus (perpiet aplankyta Šarnelė, o popiet – renginys Telšiuos, teatro salėj); iš lankymosi Šarnelėj įspūdžių: 

O prie senosios Mačernynės trobos durų staktos tarsi Pieta rymojo poeto motina Elžbieta Mačernienė ir žvelgė į netikėtai sugužėjusius svečius, kurie susikaupę jau žingsniavo į kalnelį, prie, jos žodžiais tariant, Vytuko kapo. Ne vien prie Vytuko kapo žingsniavo šie žmonės. Šiame kalnelyje motinos širdį varstė du kraujuojantys kalavijai, du sūnūs gulėjo čia greta vienas kito.

Nelengvais rezistencijos metais vyriausias Mačernienės sūnus Vladas kovojo su okupantais, vadovaudamas partizanų būriui. Sunku buvo skirti pelus nuo grūdų. Ir kapitono Vlado Mačernio psichinė įtampa neatlaikė. Išprotėjo. Gydyti vadą nebuvo galimybių. Ir jis turėjo mirti. Kovotoją dėl Lietuvos laisvės Vladą Mačernį laidojo nakčia greta poeto Vytauto Mačernio.

Anais laikais apie tai nedaug kas žinojo. Žinojo tai tik Telšių kraštotyros muziejaus direktorius Vitas Valatka ir dar vienas kitas patikimas žmogus. Todėl poeto Vytauto Mačernio 50-metis sutapo su jo brolio Vlado, kovojusio dėl Lietuvos laisvės, paminėjimu. (BernA, „Žemaičių žemės Rūpintojėliai (2)“, Klaipėda, 1990 XII 22, p. 3)

— viena iš tų žinojusių, „patikimų žmonių“ buvo ir mokytoja, vėliau bibliotekininkė Zita Paulauskaitė; iš jos rašinio „Mačerniai“, paskelbto 1992-ų vasarą:

Jau anais laikais buvo kalbama apie poeto brolį Vladą – pokario metais žuvusį partizaną. Tada sklandė legenda, kad, esą, žuvusį Vladą motina palaidojo ant to paties kalnelio viename kape su Vytautu. Gal todėl saugumiečius apimdavo siutas, sužinojus apie valstybinio masto nusikaltimą: basos moterys su gėlėmis rankose vėl išėjo tenai!.. Legenda buvo graži, ir niekas tada per daug nesvarstė, ar tai tiesa. Manau, ne vienas, nešdamas gėlelę Poetui, nuoširdžiai tikėjo nešąs gėlę ir žaliajam miško broliui Vladui. Mūsų minčių tada rausvažandis putlus draugas iš partkomo agitacijos ir propagandos skyriaus negalėjo išgirsti ir suprasti. Jei būtų sužinojęs, apie ką mes mąstome lyjant lietui nešdami gėles prie kapo, tikriausiai būtų pastatęs milicijos kordonus arba liepęs buldozeriais nušluoti nuo žemės paviršiaus kapą. Taip, kaip anais metais buldozeriais vertė Orvydų sodybos akmenis ir kryžius. Jie tada buvo tokie galingi. Galingi be Dievo ir sąžinės, galingi be Lietuvos. Stiprūs savo uolia tarnyste okupantams.

O brolio Vlado tenai, Šarnelėje, nebuvo. Jį nužudė enkavedistai kartu su kitu partizanu Kostu Jonaičiu-Galiūnu, kilusiu nuo Barstyčių, 1948 m. liepos 15 d. ir užkasė miške netoli Godelių kaimo. Sesuo Valerija prisiminė, kad jiems būnant Sibiro tremtyje, kartu su jais buvęs toks Ignas Norvaišas. Ten, tremtyje, jam prisisapnavo, kad Vladas prašo jį perlaidoti. Iš Sibiro jis grįžo anksčiau už Valeriją. O kai ji sugrįžo į Tėvynę, sužinojo, kad ten, toje vietoje, kur buvo manoma esant pakastus Vlado palaikus, žemė buvo iškasinėta. Kažkas, matyt, bandė surasti Vlado kūną ir palaidoti kapinėse. Su Ignu Norvaiša Valerija daugiau nebuvo susitikusi. Vladą giminės surado tik 1991 metų paskutinėmis gegužės dienomis. Geri žmonės miške medyje, po kuriuo buvo pakasti abu vyrai, buvo išskaptavę ženklą ir įsidėmėję tą vietą. Negiliai žemėje surado abiejų kaulus, surinko, nuvalė. Atvažiavo K. Jonaičio dvi seserys ir brolis, Mačernių giminaičiai. Keista buvo stebėti po medžiais susitikusius dviejų iki šiol viena kitos nepažinusių šeimų atstovus ir susipažinusius čia, miške prie Godelių kaimo, kur buvo atkasti jų brangiausių žmonių kauleliai po ilgų nežinomybės dešimtmečių jau laisvoje Lietuvoje.

Partizano Kosto Jonaičio kaulelius seserys ir brolis išvežė į Šates, kad palaidotų šalia tėvo, o Vladą parvežė į seną namą Šarnelėje. Sudėjo kaulus į karstą, uždengė trispalve vėliava ir giedojo giesmes. Buvo liūdna ir graudu girdėti tas giesmes, matyti trispalvę, išlydėti kartu su giminėmis ir kaimynais Vladą Mačernį pro senuosius sodybos medžius, pro sulinkusią trobą į Žemaičių Kalvarijos kapines. Tiek keiktas prakeiktas partizanų būrio vadas Vladas Mačernis dar kartą apraudotas atgulė savo gentainių kape. Kai per miestelį vyrai ant rankų nešė trispalve apdengtą karstą, kai bažnyčioje orūs, daug kentėję vyrai sustojo garbės sargyboje, Žemaičių Kalvarijos komunistai dar kartą iš pykčio ir neapykantos sugriežė dantimis. Tautos išdavikų nelaidoja taip gražiai, juos be varpų ir giesmių pakasa į žemę. Partizanus ir po ilgų neapykantos dešimtmečių suranda, aprauda ir apdengę kaulus vėliava palaidoja šventoje Lietuvos žemėje. (Saulutė, 1992 VI 25, nr. 26, p. 5; už kopiją ačiū Pranui V.)

— prisisapnuojantys ir prašantys žmoniškai palaidot partizanai! juk ir Broniaus Krivicko palaikai buvo palaidoti kapinėse tik todėl, kad vienam raguviškiui prisisapnavo su BrKr kartu žuvęs ir miške eglišakiais užmestas Mykolas Blinkevičius ir to paprašė. — O apie Vlado Mačernio žūtį buvo galima pasiskaityt ir tų pačių 1992-ų pavasarį Literatūroj ir mene. — Rozalija Preibytė-Valiūnienė paskelbė tokį tų metų sausį išklausytą Plungėj gyvenusios partizanų ryšininkės (1946–1950), 1950–1956-ais kalėjusios Mordovijoj, Serepinos Pakalniškytės (*1921) pasakojimą (šis tas kartojasi, bet negi imsi kupiūruot):

Buvo turbūt (gerai nepamenu) 1948 metų vasara. Tuo metu V. Mačernis-„Miškinis“ slapstėsi pas mūsų tėvus – Oną ir Antaną Pakalniškius, gyvenančius Plungės rajono Videikių [= Vydeikių] kaime. Namo rūsyje buvo įrengtas bunkeris: viename iš rūsio aruodų padaryta landa į slėptuvę, uždengiama dangčiu.

Pas V. Mačernį-„Miškinį“ iš Vilniaus atvažiuodavo „Algimantas“ [saugumo agentas, Juozo Markulio-Erelio-Dr. Narutavičiaus įgaliotinis; žemaičiai kur kas ilgiau negu kitų sričių partizanai manė palaikantys ryšius su tikru Lietuvos pasipriešinimo centru]. Jie susitikdavo ne pas mus, todėl V. Mačernio slaptavietės „Algimantas“ nežinojo. Vieno tokio apsilankymo metu jis buvo atvežęs daug tautinių juostelių su Vyčio kryžiais ir įsakė, kad kiekvienas partizanas po tokią juostelę prisisiūtų prie uniformas ar švarko atlapo. Pasak jo, taip sutiktus partizanus atskirtų amerikonai, išsilaipinę Baltijos krante, kad esą savi... Daugeliui partizanų aš tas juosteles buvau ir prisiuvusi.

1948-ųjų liepos mėnesį kapitonas V. Mačernis-„Miškinis“ (toks jo karinis laipsnis) labai laukė su gerom naujienom atvažiuojančio „Algimanto“. Pastarasis ir keletas jo palydovų turėjo susitikti su partizanais Gudelių [= Godelių] kaime esančiame Jonauskio kuityje (miškelyje). Į šį susitikimą turėjo ateiti 12 partizanų, o atėjo tik du: V. Mačernis-„Miškinis“ ir Kostas Jonaitis-„Galiūnas“ [jei gerai išsiaiškinau, tuolaik Mačernis ėjo Žemaičių apygardos štabo Žvalgybos skyriaus vado pareigas, o Jonaitis buvo jo pavaduotojas]. Šiedu partizanai su „Algimantu“ ir kitais vilniečiais susitiko pas Gudelių kaimo gyventoją Igną Norvaišą. V. Mačernis-„Miškinis“ ir „Algimantas“ kaip seni pažįstami pasisveikino, pasibučiavo ir ilgai nelaukę patraukė į susirinkimo vietą – Jonauskio kuitį. Užėjus už Norvaišo sodybos tvarto, „Algimantas“ pasakęs: „Na, dabar tu eik pirmas, vesk“. Kai V. Mačernis paėjo į priekį, pasigirdo šūviai... V. Mačernis krito vietoje, o K. Jonaitį-„Galiūną“ sužeidė. Į Jonauskio kuitį čekistai nuvilko abi aukas: negyvąjį partizaną V. Mačernį užkasė, o K. Jonaitį-„Galiūną“ taip kankino, kad net visas miškelis skambėjo nuo kankinamojo šauksmo ir aimanų. Kai nukankino, užkasė tame pačiame miškelyje ir toje pačioje vietoje, kur V. Mačernį. („Laisvės kaina“, LM, 1992 III 7, nr. 10, p. 12; nuotraukos dešinėj – buvo prie tos publikacijos)

Beje, šį pasakojimą užfiksavusi Preibytė-Valiūnienė, kaip partizanų ryšininkė pati kurį laiką buvus papuolusi į Markulio voratinklį, yra parašiusi „Vyturio“ išleistus atsiminimus Ir aš ten buvau... (1992); knygoj apie Vlado Mačernio žūtį perpasakojama.

¶ Iš Šarnelės Vilniun grįžom pro Kryžkalnį; pagalvojau: noriu savo akim pamatyt tą partizanams skirtą memorialą, dėl kurio prasmės esu pareiškęs abejonių dar kol jis nebuvo atidengtas; be to, ogi imsiu ir patikrinsiu, ar ten įamžintas Vladas Mačernis-Miškinis. 

— takas visos Lietuvos partizanams skirto memorialo link veda pro kalvos viršūnėj stovinčią koplyčią, aplink kurią plokštės su lengvai perskaitomais vardais, pavardėm, slapyvardžiais, gimimo ir žūties ar mirties datom, – pro kun. Alfonso Svarinsko iniciatyva atsiradusį Kęstučio apygardos partizanų memorialą (baigtas 2018-ų vėlų rudenį). Viskas tvarkoj, viskas savo vietoj. Nuo kalvos viršūnės žvelgiant į Tado Gutausko įgyvendintą sumanymą atrodo, kad tai gal koks papildas, tęsinys ar kas panašaus. Nors turėtų būt lyg ir priešingai – anas memorialas iš pirmo žvilgsnio turėtų atrodyt pagrindinis, nes skirtas visos Lietuvos partizanams. (Drįsiu pajuokaut: kęstutėnų atminimui nuskilo – praktiškai toj pačioj vietoj pagerbti dukart: ir vienur, ir kitur paminėti.)

Iš toliau žvelgiant, kaip kad nufotografavau, vaizdas lyg ir nieko. O va kai prieini artyn turėdamas tikslą rast konkretaus partizano paminėjimą, ir prasideda kebeknės. Žmonės turėtų būt surašyti abėcėlės tvarka iš kairės į dešinę, lemiantis asmenvardžio dėmuo – pavardė. Būtų viena tų Vyčio kryžių eilė, būt paprasta, o dabar – kalavijo link jų vis daugiau, ir akys turi ne tik eit iš kairės į dešinę, bet ir aukštyn žemyn slankiot. Buvom liepos pabaigoj, apie šeštą, dar šviesu, bet vis tiek  jau sunkoka įžiūrėt raides-išpjovas, ypač aukščiau; pavardė (atskaitos taškas) asmenvardžio vidury – tarp vardo (ar dviejų vardų) ir slapyvardžio (ar net dviejų slapyvardžių), vienas asmuo – tai dvi, tai trys, tai keturios eilutės. Ieškoti tikrai sunku (bent man buvo).

Pavardžių, prasidedančių Mač-, yra ir kairėj, ir dešinėj kalavijo pusėj, netoli nuo kalavijo. Dešinėj pastebėjęs kelis Mačėnus, ėmiau ieškot aplinkui, akys dar labiau į dešinę norėjo eit ieškodamos Mačernio. — Pasirodo, iš pirmo karto nepastebėjau, akys neužkliuvo: Vyčio kryžius, kuriame išpjauta: Vladislovas Mačernis-Miškinis, buvo kairėj kalavijo pusėj, tiksliau, šeštoj eilėj nuo apačios 12 kryžius į kairė nuo kalavijo, – grįždamas iš abėcėlės galo pradžion pamačiau. (Dar brolių Krivickų ir Indriliūnų ieškojau, – kaip sekės, čia nebepasakosiu.)

— pasakęs sau: gana ieškot, priėjau prie informacinio stendo, įkasto šone (užrašymą virš 11 000, manau, pakomentuos Inga; neturėtų būt tokių kliurkų viešam tekste). Nufotografavau, kad neužmirščiau interneto svetainės adreso. Pažiūrinėjau grįžęs namo (baltos raidės juodam fone – sunku skaityt). Pasirodo, ten yra paieška: įrašai vardą irba pavardę irba slapyvardį – ir tau parodo, kurioj memorialo vietoj, kur esančiam kryžiuj tas žmogus įrašytas. Stende priklijuotas QR kodas – spėju, nuvedantis ton svetainėn. Tad dar nebuvusiems apžiūrėt memorialo patarimas: jei norėsit ką nors rast, pasinaudokit ta paieška – ir laiko, ir nervų sutaupysit. (Dabar naudojantis paieška, t.y. įrašius asmenvardį ir paspaudus Rasti, perspėjama: „Informacija, kurią ketinate pateikti, nesaugi / Kadangi ši forma teikiama naudojant nesaugų ryšį, jūsų informacija bus matoma kitiems.“ – Tatai svetainės administratorių problema? Kažko nepratęsė, už kažką nesumokėjo?)

— draugė, irgi žiūrinėjusi tuos kryžius su įrašais, padėjusi ieškot, jau kai ėjom atgal į mašinų stovėjimo aikštelę, ėmė ir paklausė: „O ką, tiek daug buvo partizanų, kurių vardai nežinomi? Šitiek kryžių, skirtų nežinomiem.“ Ne, atsakiau daug negalvojęs, nebent vienas kitas nežinomas turėtų būt likęs, na, kokie 5, gal 10 nuošimčių, kurie iš tolimesnių vietų buvo atklydę, kurių žmonės nepažinojo. Ir tik vėliau, interneto svetainėj apsilankius, viskas paaiškėjo. Stende rašoma, kad memoriale įamžinti daugiau kaip 11 000 partizanų vardai, o svetainėj – kad memorialo idėja – įamžinti visus 20 000 partizanų; vadinas, kryžiai su įrašais Nežinomas partizanas turėtų būt pakeisti kryžiais su asmenvardžiais? (Bet jei kryžiai su naujais asmenvardžiais bus tvirtinami tose vietose, kur dabar yra su įrašais Nežinomas partizanas, – iš kraštų, sugrius visa abėcėlės tvarka, jau dabar nelabai nuosekli; gal bus perdėliojami? neįsivaizduoju.)

Pagooglinau. Akurat: Po skambaus Kryžkalnio memorialo atidarymo – skurdi realybė: lėšų trūksta net likusių laisvės kovotojų pavardžių įamžinimui. Informacinio paviljono-muziejaus statyba nepradėta. — Po perkūnais! Jei nesam pajėgus pabaigt, ką pradėję, tai verčiau nepradėt. Nebent jei tikslas tik vienas – kad įvyktų iškilmingas atidarymas, kuriame dalyvautų pirmieji valstybės asmenys.

(1277) Pakeliui į darbą, xxiii: mintigalis apie popierinius laikraščius

Pasižiūrėk internete, kada tas tavo 19 troleibusas važiuoja, – vis paprotina draugė, – kitaip ilgai teks laukt. Bet iš ryto tai dar tas, tai dar tą, ir iškrenta iš galvos protingas patarimas. Pikčiausia, kai reikiamas troleibusas pravažiuoja tau stovint kitoj gatvės pusėj ir laukiant žalio šviesoforo. Taip vakar ir atsitiko.
Na, galvoju, nelauksiu kito, perlipdamas iš vieno į kitą judėsiu Antakalnio link. Štai A2g – gerai, iki Spaudos rūmų pavažiuosiu, tada kokiu nors iki Narbuto stotelės, tada A4g – nors nesustoja Šeimyniškių stotelėj, bet ir nuo Tuskulėnų ne per toli iki Žirmūnų tilto.
Išlipu Spaudos rūmų stotelėj. T7 atvažiuojančio nematyt. Ir pradedu apžiūrinėt Lietuvos spaudos kioską. Nors priklauso Norvegijos kapitalo įmonei, bet pavadinime yr žodis Lietuvos, o dar rašoma, kad LS – didžiausias, visą Lietuvos teritoriją aprėpiantis spaudos leidinių pardavimo tinklas, kad prekiaujama apie 600 pavadinimų periodinės spaudos leidinių.

Ir iš kokių šviežių laikraščių siūlo rinktis? Du rusiški, vienas lenkiškas ir vienas lietuviškas. Lietuviškas pirmam puslapy siūlo pasiskaityt apie kultūrinį chunveibinizmą.

O jei užsinorėtum šiaip ko pasiskaityt? Pasiūla matyt iš nuotraukos dešinėj. Dalis tų „600 pavadinimų periodinės spaudos leidinių“.  Ar tikrai šitie kioskai priklauso Norvegijos kapitalo įmonei? Ne Rusijos? Ir ne tik apačioj kampe išdidžiai vieniša ant balto padėklo gulinti Petro imperatorė tokį klausimą kelia; šalia net triskart Lovoj su caru.

— įrašo pavadinime žadėtas pakeliui į darbą galvoj besisukiojęs mintigalis toks: per greit taip stipriai sumažėjo lietuviškų popierinių laikraščių, nebeliko įvairovės (šeštadienį buvom į Rimi Molėtų plente užsukę; pasirinkimas: Vakaro žinios už puseurį arba 30-čia centų brangesnis Lietuvos rytas, – jau vis šis tas); pagalvojau: lyg ir nėr Vilniaus laikraščio; sostinė be savo laikraščio – ar čia viskas gerai? (visi rajonai turi, kai kurie net po du; laikas, kai Vilniaus viešajam transporte nemokamai platintas 15 min, – jau kaip tolima praeitis atrodo); kiek nuošimčių žmonių norėtų skaityt palygint nebrangų popierinį dienraštį rinkdamiesi bent iš kokių trijų? – nežinau, ar tokia apklausa buvo daryta; pervertinama internetinė žiniasklaida, manyčiau; štai kad ir dėl to vad. galimybių paso – kiek daug žmonių patys nesugebėjo prie jo internetu prisikast ir atsispausdint. — Gal ir klystu, gal viskas gerai, gal taip ir turi būt, bet tai, ką mačiau Lietuvos spaudos kioske prie Spaudos rūmų (tikrai tas pastatas dar taip vadintinas?), nelabai džiugiai nuteikė.

Betyrinėdamas pasiūlą sulaukiau kito T19, sustojančio arčiausiai Žirmūnų tilto; T7-ą, kuriuo ketinau pavažiuot iki Narbuto stotelės, matyt, pražiopsojau.

(1276) Savivoka, xvii: atsakymai į klausimus

nature morte, 2021 VIII 29, Kalvarijų g-vė;
žiedlapis iš III aukšto balkono nukrito ant II aukšto balkono tvorelės

nymphalis antiopa, 2021 VIII 8, Šepečiai;
lenk. żałobnik, vok. der Trauermantel,
rus. траурница, o liet. – šeirys (= našlys) 

Vakar keliaujant darban galvoj atsibudo metų senumo dalykai – kaip priešpaskutinę vasaros dieną Pasvaly gavau Brazdžionio premiją. Dabar galvoju: gerai, kad vėlavo atvežt paminklą; kaip jis atrodys – žinojau, kvietimo viršely atvaizdas buvo, bet kol tikro nematai stovinčio, apsiverčia liežuvis pasakyt: gerai, kad Pasvalys Brazdžionio atminimu rūpinas. (Paminklas atvežtas ir pastatytas rugsėjį.)

O už premiją atidirbt teko, jokios moralinės teisės nebeturi maut į krūmus ir slėptis. Kreipės dukart per metus išeinančio Pasvalio krašto istorijos ir kultūros žurnalo redaktorė Agnė G., paprašė atsakyt į gausimus klausimus; teko. — Maniau, viskas; Mamerto Indriliūno šimtmetis praėjo, bus pertrauka iki 2022-ų rudens, Broniaus Krivicko žūties 70-mečio. Bet prieš Vasario 16-ąją Biržai parašė, gal sutikčiau atsakyt į keletą klausimų. Mėginau suktis, kad viską jau atsakiau Pasvaliui, nieko naujo nesugalvosiu, nebent ko naujo paklaustų. Ir gavau tris klausimus, vėl atsakinėt teko.

Skaitant šitą įrašą gali susidaryt įspūdis, esą gasiliūnas išsidirbinėja, vaidina, kad jis čia paslaugas daręs atsakinėdamas. Nesiginčysiu, galima ir taip manyt, esą man paslaugos buvo darytos, buvau pagerbtas paklausiant. O išties gal kažkaip abipusiškai? Klausdami suteikė progą raštu užfiksuot šį tą, ko kitaip nebūčiau prisirengęs padaryt; ar tai kam nors įdomu gali būt – to nežinau; bet viliuos, kad gal vienam kitam ir įdomu buvo/bus paskaityt; nes jei net nesivilčiau, tikrai nebūčiau vertęs savęs baksnot klaviatūrą. — Ir dar, kaip dirbęs radijuj, turiu pridurt: tai ne interviu, pokalbiai, o atsakymai į iš anksto parengtus klausimus. Klausimai – kokie buvo išspausdinti, atsakymai – kokius išsiunčiau.

※ 

√  Atsakymai į mokytojos Reginos Grubinskienės klausimus buvo paskelbti Šiaurietiškuos atsivėrimuos:

„Apie ‘Sietyną’ ir Mamertą Indriliūną, Pasvalį ir Biržus bei kita: pokalbis su Virginijumi Gasiliūnu“, 2020, nr. 2, p. 56–63; perskelbti bernardinuos.lt.

√  Atsakymai į Indros Drevinskaitės klausimus – Biržiečių žody: „Virginijus Gasiliūnas: ‘Svarbiau žmonės, su kuriais buvai, darydamasis žmogumi“, 2021 II 17, nr. 13, p. 6.

(1275) Dėl juoko: o galėjo ir susiprast, pats išeit

erskaitęs, kad rugsėjį Cvirkos paminklas bus nukeltas nuo postamento, prisiminiau: — buvo tatai 2014-ais, lapkričio pabaigoj, – vienintelįkart dalyvavau Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos organizuojamuos „Imbiero vakaruos“: direktorės Giedrės B. paprašytas, ryžaus avantiūrai – tapt skaitovu, – viešai ir garsiai paskaityt Kunčino tekstų. Pageidavimas buvo – kokį gabalioką iš Tūlos, o kita galėjau pasirinkt pats. — Tuolaik Žaliojo tilto skulptūros tebestovėjo у прохожих на виду, šnekos, kad jų ten turi nelikt – ėjo (nuimtos 2015 VII 20–21), ir pagalvojau, kad klausytojams pralinksmint visai tiktų Kunčino tekstas, parašytas dar XX amžiuj, – kaip skulptūros pačios išeina (paskelbtas buvo Šiaurės Atėnuos, 1999 IV 17, nr. 15, p. 12, paskutiniam, skiltis „Gyvenimas čia“). — Prisiminiau dabar, nes tam feljetone ir Cvirka paminėtas; smagus tekstas; pagalvojau, ir kitiems, kas ŠA nuo pačios pradžios skaito, priminsiu:

Prie Grūto...
Glėbas... Glūkas... Grūtas...
Vis dėlto prie Grūto... Taip, ten. Miškuose. Glūcho...
– Tai lipam?
– Lipam, metas. Eisim.
Plaukai piestu stoja. Šiurpai nugara eina. Naktis, tradicinė mėnesiena. Padriki šūviai. Vienišas sprogimas. Tolumoj dunda ešelonas. Prazvimbia eskadrilė. Skutamuoju ar kokiu ten skridimu? Skutamuoju.
– Pošli, rebiata!
Tai ar tikėti akimis? O kuo tada tikėti?
Nuo Žaliojo tilto baltų postamentų pirmieji nulipa du šalmuoti kareiviai. Su palapinapsiaustėm, šalmais, kerziniais batais. Su diskiniais PPŠ automatais. Viskas iš metalo, bet palaidinės žliaukia prakaitu, gal penkiasdešimt metų jas skalbė tik lietus. Trep, šlep, trep, šlep. Sunkiai kilojasi sustingusios kojos. Statybininkų porai dar sunkiau, bet ir jie eina. Pirmučiausiai per tiltą, kur stovi mechanikai ar tekintojai, dabar nesupaisysi. Vienas tarsi su pneumatiniu kūju. Tokiais ardė, urbino, griovė senamiestį. Ir dainavo:
– Broliai, atstatysim miestą Gedimino!
Choras pačiumpa priedainį:
– Baigę padabinsim vėliavų žiedais!
Mat kaip. Kiek įstengė – viską sugriovė. Ačiūdie, kvapo pristigo. Būtų juk nuvarę nuo Aušros Vartų – viską pakeliui į druzgus maldami – pro Kotrynos bažnyčią – velniop ir ją! – iki Žaliojo tilto ir toliau, toliau, toliau.
O dabar metas išeiti prie Grūto.
Jie paskutinieji: dvi moterys ir šešetas vyrų. Amžinai jauni, amžinai raumeningi. Sustingę – nejau bronzoje? – kaip Nevzorovo gvardiečiai. Paskutinieji, pamirštieji, nenuverstieji! Patys išeina. Išėjus Leninui, Raudonajai armijai su generolu Ivanu Černiachovskiu, lydimi Vinco Kapsuko ir dengiami grupelės diversantų, kažkada įsitvirtinusių priešais Reformatų bažnyčią.
– Žyvej, chlopcy! Maša, Katia, neotstavatj-matjperematj!

iš naftalino.lt 2018 XII 15 už 0,5 euro nusipirkau šitą nuotrauką;
kada tie du sovietų kariškiai greičiausiai iš Kauno garnizono
fotografavosi prie SN paminklo? spėčiau, 1950-tiniams baigiantis

Taip ir eina per priešaušrio miestą. Prie Grūto. Pas saviškius. Eina ant pirštų galų, kaip vagys. Juk gėda. Kitus vis dėlto išvežė, apklojo, saugojo. O jie? Viską atstovėjo, viską atlaikė. Ir še tau – pamiršo! Ir saviškiai, ir tie, kuriuos kitados išvadavo. Ech, kvailiai! Būtų palikę po fašistų padu, iki šiolei būtų cypę, dejavę!
Jau ir Paneriai. Kariškiai suguldo darbininkus ir kolūkietę krūmuose, o patys žvalgybon. Merkia lietutis, bet darbininkas vis tiek verčia kolūkietę ant to plataus rugių pėdo:
– Katiuša! Šitiek metų greta prastovėjom, o aš... net neapkabinau tavęs!
Ak, kokie saldūs bronziniai bučkiai, bet žvalgybininkai grįžta, piktai aprėkia porelę ir aštuonetas vėl pajuda...
Paskutinė kelionė prie Grūto. Pas saviškius. Ten ne tik Leninas ir Stalinas. Ten ir Marija Melnik, ir kiti. Iš visos Lietuvos.
Atėjo girdas, kad ten būsią neblogai. Apskalbs, aprinks gyvius, pakeis baltinius, duos putros. Gal ir kokią pensiją už invalidumą. Senatvėje viskas praverčia.
Taip svarsto darbininkas. Taip svarsto kolūkietė. Taip svarsto visas aštuonetas...
– Vyrai! – sako leitenantas. – Čia kažkur banditų kaimas pakeliui? Gal supleškinam atminimui? Mimoliotom?
Supleškintų, bet blauzdos jau per skystos.
O buvo laikai! Sotūs, gražūs, tarybiniai! Kaip dundėjo tiltu į Rytus karo kanopos! Paskui raudonžvaigždžių pulkai. Į šiaurės miestelį, iš šiaurės miestelio – raz, dva, raz, dva! Šire šag!
Ek, lietuviai jūs, litovcai! Neišsaugojot nieko! Ir mus juk norėjo jau versti iš klumpių, ar kuris užsistojot? Vienas kitas! Tik vienas kitas – tikras tarybinis žmogus! Net jaunesniojo amžiaus. Tegul stovi, girdi, kam gi jie trukdo? Bet krūtine nė vienas neuždengė, matrosovų neatsirado...
Patiems teko žengti lemtingąjį žingsnį – nuo postamento prie Grūto. Į tą sovietinių statulų parką. Ramu ten, sako, oras grynas. Nei mašinų ūžesio, nei benzino smarvės. Bet juk pripratę buvom. Šitiek metų! Juk amžių amžius turėjom stovėti! Kaip Leninas... O juk Iljičius bene pirmasis ir griuvo? Teisybė, dar Josifas Visarionovičius – įdomu bus su juo pasimatyt, pasikalbėt. Ek, vadams vis geriau – ir Leninas, ir Kapsukas su gerais paltais. Drapo. Stalinas su miline. O mes visi su kasdieniais rūbais – kas karo, kas darbo. Tokia mada buvo, vėliau jau ir Iljičių su kostiumu lipdydavo, ypač kur kurortuose ar Pietuose.
Prie Grūto gal bus ir neblogai. Vaikučius atveš, mus ir kitus pirštais rodys. Nusispjaut! Kad tik varnos ant galvų nekakotų! Ne visi ten nori! Kalbinom juk ir Petrą Cvirką. Ne, ne, eikit vieni, vyrai, gerai nueisit, žiebtuvėlį duosiu, paklysit – galvas nusuksiu! Ot, Lakštingala!
Galėtumėm kokią mašiną susistabdyt, bet argi dabar pavėžės kas! Be pinigo nė žingsnio! O juk galėtumėm ir kėbule sugriūti...
Na, nieko. Eime. Patys juk nulipom, patys nueisim. Niekieno nevaromi. Garbingai. Sunkios kojos, sunkūs ginklai, rugių pėdas, darbo įnagiai. Bent kokia raudonoji gurguolė pasitaikytų... Bet jau nelabai ir toli...
Iki vakaro, bratcy, ir nukaksim. Ten mūsų jau seniai laukia!

Išsipildė Kunčino 1999-ų pranašystė: neiškeliavo Cvirka kartu su Žaliojo tilto aštuonetu 2015-ų vasarą, nors kelias ne toks ir tolimas buvo – iki „Grindai“ priklausančios kažkokios nuošalios aikštelės, bet vis tiek pačiam Vilniuj. Nujautė, kad gali būt pasiūlyta geresnė vieta apsistoti – nacionalinis muziejus. Ot, Lakštingala!

P.S. Perskaičiau, kad „Pro patria“ vietoj Cvirkos norėtų Lukšą-Daumantą įkurdint (irgi ant postamento?) ir skverą pervadint – bet, pala, juk yr Lukšos skveras tarp Savanorių prospekto ir Konarskio gatvės, rašiau šičia apie jį. — Pasirodo, atsilikėlis esu – perkelt tą skverą norima, ir kodėl? – ir vėl Cvirka kaltas, jo Lakštingala ten įsikūrus.

(Ramiai į tuos paminklų nukėlimus žiūriu; va jei kas kokio žmogaus knygas iš bibliotekų imtų siūlyt mesti – tada jau kitas reikalas. Nėris ir Cvirka palygint jauni mirė, ir dar tokiu laiku, kai Lietuvos aneksiją reikėjo įtvirtint, – kuo puikiausiai abu paverst paminklais tiko; numirei – ir su tavim gali daryt ką nori, nebepaprieštarausi; Paleckis ar Venclova būt tuo laiku numirę, o Nėris su Cvirka gyvi buvę – beveik neabejoju, jiems paminklus būt pastatę, nes reikėjo paminklų. Nėris (palaikai ir 1955-ais pastatyta Bučo sukurta skulptūra) iš Karo muziejaus kiemelio kažkaip tyliai ramiai į Petrašiūnų kapines persikraustė, o va Cvirka – su komplikacijom, pagal charakterį.)

(1274) Visiškai tarp kitko: du žmonės, Stalinas jau miręs

 — iš naujo pirkio; taip esu apsibrėžęs kolekcijos rėmus: žmogus ir dviratis, Lietuva, XX amžius —

užrašas antroj pusėj: →

Šienapiutė, 1953 m.

← užrašas kitoj pusėj:
Prisiminimui nuo sesės lietuvaitės, nepažįstamam kariui lietuviui
Alė
1953.XII.30.
Kelionė traukinyje.

[galima prikurt visą istoriją, kaip ši nuotrauka buvo dovanojama]

⁋  mėgėjiškos nuotraukos, nors dažnai nelabai gerai iš rankos nustatytas atstumas, turi vieną esminį privalumą prieš ateljė darytas – veido išraiškos gyvesnės, tikresnės, arba negalvojama apie tai, arba susigalvojama išraiška, poza, be fotografo patarimo, bent jau dažniausiai;

⁋  pamačius 1953, iškart – Stalino mirties metai; ir net nenorom imi svarstyt apie aplinkybes, sąlygas ir pan., determinizmas įsijungia; kartais pagalvoju: jei parinkus spontaniškų, neapgalvotų poelgių pavyzdžių, jei pasvarsčius apie atsitiktinumus istorijoj? ne, nieko neišeis

(1273) Der Zeitgeist: lietuviukai žaidžia karą, apie 1921-us

ai vakar buvau Mažvyde, teko prisimint: didžiosiose bibliotekose užsakęs knygą, ne po kelių minučių ją gauni, apie valandą tenka palaukt. Gal net gerai, kad tokio, „laisvo“, laiko atsiranda? Gali pavartyt paskaityt rajonuos leidžiamus popierinius laikraščius, kurie internete tik anonsines ištraukas skelbia, o šiaip – prenumeratoriams teprieinami; gali apžiūrėt LNB išleistas knygas ir nusipirkt užkliuvusią. Dvi nusipirkau. Viena jų – bibliografo Stasio Tomonio atsiminimai Gyvenimo vingiais (2005, išties 2007); StT atsiminimų gabalų buvo Metuos 1993-iais skelbta, skaičiau, išplėšos archyve guli, bet čia visi, ir tik 3 eurus tekainuoja. (Prisimenu StT siluetą iš praeito amžiaus priešpaskutinio dešimtmečio antros pusės, kai Nacionalinė Mažvydo dar Respublikine biblioteka vadinos:  pirmiausia ūgis – visa galva už aplinkinius aukštesnis, gunktelėjęs, pliktelėjęs, su barzda; dažniausiai su megztiniu, ir marškinių viršutinė saga neužsegta; kad šitas žmogus – Stasys Tomonis, ar ne Antanas Ramonas pasakė?) Pradėjau skaityt. Daug įdomių epizodų atsiminimuos užfiksuota, gerą atmintį žmogus turėjo. Kad ir toks:

Sykį, kai dar buvau visai mažas, kokių penkerių–šešerių metų pilietis [*1915 XII 1, vadinas, maždaug 1921 metais], pas mus [Kaune, Miško gatvėj Tamoševičiai tuolaik gyveno] susirinko keli didesni berniukai, berods, du inžinieriaus Vyšniausko sūnūs ir dar pora kitų. Jie ėmė žaisti karą. Aš nieko apie jų karą neišmaniau. Mane pavadino bolševiku, narsiai puolė, nugalėjo ir paėmė į nelaisvę. Tada suruošė teismą ir nuteisė mirti. Pastatė į kampą ir, vykdydami nuosprendį, smarkokai kirto man mažu kirvuku į galvą. Taip, kad mama rado mane apsižliumbusį, o per veidą nuo kaktos varvėjo kraujo srovelė. (p. 72–73)

Kas priešas – suprantama, kad priešo neverta pasigailėt – irgi suprantama, vaikai nelinkę cackintis, bet mirties nuosprendžio vykdymo būdas – kirvuku per galvą – sutrikdė: kaip galėjo toks dingtelėt, neįsivaizduoju. Kas būdavo pribaigiama kirvuku per galvą? Triušiai?

(1272) Užparaštė, l: tiesiai šviesiai

ėgstu durstyt žodžius, ir šįkart tebūnie tokių. Kartais pagalvoju: išsakydami savo nuomonę, per dažnai pasitelkiam piktažodžius ar kreivažodžius – jei atvirai, tai būtinai piktai („kad maža nepasirodytų“, kaip kartais priduriama); arba visaip vizginam uodegą, visokiom išlygom, antra vertais apkaišiojam nuomonę, užuot sakę tiesiai šviesiai. Pastaras kartas, kai taip pagalvojau, buvo perskaičius prel. Aleksandro Dambrausko, 1911–1912 ir 1916–1919 metais redagavusio Ateities žurnalą, atsaką redakcijos vardu žmogui, atsiuntusiam leidiniui eiliuotų tekstų, ne savo:

D[raug]ui P. B-ui [noris skaityt: Peliksui Bugailiškiui, bet greičiausiai tatai tik inercija?]. Tamstos „Sodžiaus dainius“ paprastas kaimietis grafomanas, niekuo neinteresingas eiliadirbis, taigi „At.“ neturime jam vietos. Patarkite jam mesti eiles rašius. (Ateitis, 1918, nr. 12, p. 352)

Adomas Jakštas kaip tiesiažodininkas, nuosekliai ir tiesiai šviesiai reiškęs savo nuomonę – ir apie žmonių darbus, ir net apie Bažnyčios reikalus.

(1271) Visiškai tarp kitko: duomenys Dalios Grinkevičiūtės atsiminimų galimai išnašai

[Jei pradėjau apie Grinkevičiūtę, dar vienas įrašas; galvoj tupi dar.] Kas skaitęs Dalios Grinkevičiūtės atsiminimus, neabejoju, prisimena, kam ji dėkoja, kad pati liko gyva, kad ir kiti Trofimovsko tremtiniai liko gyvi:

1943 m. vasary supratom, kad žūsim visi. Mirtingumas pasiekė savo apogėjų. Laikėsi žiaurūs šalčiai, siautė pūgos, ypač įnirtingos prieš poliarinės nakties pabaigą ir saulės pasirodymą.

[...] Artėjo finalas.

Ir kada jokios vilties [niekas] jau nebeturėjo, į Trofimovsko atvyko žmogus, kuris išgelbėjo nuo mirties likusius. Tai buvo gydytojas Samodurovas Lazaris Solomonovičius.

Jis prasigavo į kiekvieną baraką, pamatė visą padėtį, pusgyvius žmones ir pradėjo labai energingai veikti. [...]

Vasaros [= Vasario] viduryje virš horizonto pamatėme mažytį kraštelį Saulės. Poliarinė naktis baigėsi. Patikėjome, kad likome gyvi.

Po mėnesio daktaras Samodurovas išvyko. Girdėjome, kad jis žuvo fronte. Bet galbūt tai netiesa? Žemai lenkiamės jums, daktare Samodurovai. (DalG, Lietuviai prie Laptevų jūros, 1997, p. 173–174)

Seniai galvoj sukiojos mintis: negi negalima sužinot, ar teisingos kalbos sklandė, kad daktaras Samodurovas žuvo fronte? Negi nieko daugiau negalima būtų sužinot apie tą žmogų? Ogi ėmiau ir parašiau el. laišką GULAGo istorijos muziejun Maskvoj: gal jie žino ką nors apie gydytojus, dirbusius tam pragare? Nė pusvalandžio nereikėjo laukt – atkeliavo atsakymas su nuoroda, kurią dukart spustelėjęs galėjau perskaityt (cituodamas kai kurias santrumpas išskleidžiu; nuotrauka iš ten pat):

САМОДУР, ЛАЗАРЬ СОЛОМОНОВИЧ

03.04.1908 — дд.мм.гггг 

Место рождения: Костромская обл., Буйский р-н, г. Буй

Место призыва: Якутский республиканский военный комиссариат, Якутская АССР

Дата призыва: дд.07.1943

Место службы: 17 отдельный моторизованный понтонно-мостовой батальон Забайкальского фронта; Дарасунский воен. санаторий Забайкальского фронта 

Воинское звание: подполковник медслужбы

Награды: медаль «За боевые заслуги», медаль «За победу над Германией в Великой Отечественной войне 1941–1945 гг.», медаль «За победу над Японией»

„Gražesnę“ nei iš tikrųjų, su priesaga, įsiminė DalG daktaro pavardę; sprendžiant iš apdovanojimų, daktaras nežuvo, tik va koks jo likimas po karo, kada mirė – čia nenurodyta. Na, vis šis tas. Žinant tikrąją pavardę, gal net ką nors daugiau išgooglint būtų galima. — Ar, kitąkart leidžiant DalG atsiminimus, prasminga būtų kokią išnašą pridėt, gal komentaruos sakinį kitą įrašyt, – nežinau. Nežinau, ar ta papildoma informacija padėtų geriau suvokt tekstą, – greičiausiai ne, tiesiog kai kurių skaitytojų smalsumas gal būtų patenkintas.

(1270) Tarp kitko: ką užtikau googlindamas Даля Гринкевичюте, ii

viršelio atvaizdas ir turinys iš čia

1990-ais Maskvos leidykla „Molodaja gvardija“ serijoj „Jaunuomenės biblioteka“ 200 tūkstančių egz. tiražu išleido daugiau kaip 600 puslapių rinktinę Рукописи не горят…: из антологии русской прозы ХХ века  (sudarė ir įžangą parašė rusų emigrantinės literatūros žinovas Olegas Michailovas, 1932–2013). Anotacija:

Книга русской художественной прозы писателей XX века включает произведения, отмеченные в своем большинстве многострадальной судьбой: часть из них написана здесь в Советском Союзе, другие за рубежом. В них аккумулировано время, события, люди, боль и вера человека, драматизм испытаний, выпавших на долю народа в последние семь десятилетий. (iš čia)

Knygos turinys:

Олег Михайлов. Реквием (įžanga)

Солнце мёртвых

Евгений Замятин. Рассказ о самом главном (apsakymas)

Иван Шмелёв. Солнце мёртвых (epopėjos fragmentai)

Иван Бунин. Товарищ Дозорный (apsakymas)

Аркадий Аверченко. Фокус великого кино (apsakymas)

Аркадий Аверченко. Трава, примятая сапогом (apsakymas)

Аркадий Аверченко. Черты из жизни рабочего Пантелея Грымзина (mikroapsakymas)

Надежда Тэффи. «Ке фер?» (apsakymas)

Надежда Тэффи. Из тех, которым завидуют (apsakymas)

Надежда Тэффи. Бестактность (apsakymas)

Александр Куприн. Шестое чувство (apsakymas)

Гайто Газданов. Панихида (apsakymas)

Талисман

Михаил Булгаков. Роковые яйца (apysaka)

Андрей Платонов. Впрок: бедняцкая хроника (apysaka)

Пантелеймон Романов. Родной язык (apsakymas)

Пантелеймон Романов. Святая милостыня (apsakymas)

Пантелеймон Романов. Кулаки (apsakymas)

Варлам Шаламов. Хан-Гирей (apsakymas)

Георгий Владимов. Верный Руслан: история караульной собаки (apysaka)

Даля Гринкевичюте. Часики (apsakymas), р. 428–429

Даля Гринкевичюте. Талисман (apsakymas), р. 429–430

Свечечка

Борис Зайцев. Улица Св. Николая (apsakymas)

Владимир Набоков. Истребление тиранов (apsakymas)

Владимир Набоков. Адмиралтейская Игла (apsakymas)

Юрий Казаков. Свечечка (apsakymas)

Юрий Казаков. Во сне ты горько плакал (apsakymas)

Александр Солженицын. Пасхальный крестный ход (apsakymas)

Александр Солженицын. Матрёнин двор (apsakymas)

Александр Солженицын. Захар-Калита (apsakymas)

Иван Шмелёв. Лето Господне (romano fragmentai)

Библиографическая справка (trumpos autorių biobibliografijos)

Zamiatinas, Buninas, Bulgakovas, Platonovas, Nabokovas, Šalamovas, Solženicynas ... Teffi ir ... Grinkevičiūtė. Kad ir kaip žiūrėsi, nebent tik tematiškai tos dvi DalG miniatiūros, „Laikrodėlis“ ir „Talismanas“,  glunda prie kad ir šioj knygoj skelbiamo Šalamovo „Chano Girėjaus“. Miniatiūros rašytos rusiškai, tačiau Grinkevičiūtę laikyt rusų prozininke – nelabai pagrįsta.

Dabar, kai jau nebėr gyvo šios knygos sudarytojo, vargu ar įmanoma išsiaiškint aplinkybes, kaip ir kodėl joj atsidūrė tos dvi DalG miniatiūros (anksčiau niekur nespausdintos). Jei reiktų spėt, mėginčiau: gal kartais tuos tekstus Olegui Michailovui davė poetas ir vertėjas Grigorijus Korinas (1926–2010), su DalG susipažinęs apie 1975-us Palangoj? Jam 40 puslapių DalG laiškas Brežnevui pasirodė panašus į meninę kroniką, manė, kad turinti talentą: „И я подумал о том, что еще есть время и она скажет свое слово, ей было сорок пять лет, самая лучая пора для творчества“ (žr. GrK atsiminimus apie DalG, Вильнюс, 1990, nr. 3, p. 137–138; dar ir eilėraščių ciklas, skirtas DalG, prie atsiminimų prijungtas). Ar jis skatino DalG imtis kažko panašaus į prozą? Galėjo. Ar DalG galėjo jam siųst savo meninių tekstų bandinius? Galėjo (korespondavo). Ar galėjo po autorės mirties Korinas jos prozos bandinius parodyt Olegui Michailovui? Greičiausiai galėjo. — Bet tai tik minčių dėlionė, niekuo neparemta.

Ką reiktų padaryt – perbėgt akim Рукописи не горят… įvadą ir pasižiūrėt, kokios biobibliografinės pastabos apie DalG pateiktos knygos pabaigoj. Patikrinau per libį.lt, ta knyga yr nacionalinėj bibliotekoj. Po atostogų reiktų nupėdint iki Mažvydo.

Prieduras (2021 VIII 11) Na štai, kol prisiruošiau apsilankyt Mažvydo bibliotekoj, vietoj įprasto libio.lt atsirado ibiblioteka.lt; nieko, prie visko galima priprast.
Taigi, kas apie Grinkevičiūtę pasakyta Michailovo įvade (šiek tiek ilgesnė citata):

Желая сказать последнюю, окончательную правду, уже за огненной рекой, А. М. Ремизов дал свою формулу: «человек человеку – бревно» [cit. iš apysakos Крестовые сестры, 1910] . Но из сегодняшнего «далека», после Колымы и Освенцимов, это не так уж и страшно – бревно. Куда, кажется, страшнее расхожее: человек человеку – волк. Вспомним, когда крестьянское восстание на Тамбовщине было круто подавлено М. Тухачевским и В. Антоновым-Овсеенко, пошла гулять присловица: «тамбовский волк тебе товарищ» (Юз Алешковский в своей известной песне «Товарищ Сталин, вы большой ученый...» переделал это, очевидно, ради стихотворного размера, в «брянского волка», что, конечно, слабее).
Но и волк, насытившись, не нападает на человека, если тот сам не угрожает ему; и волчица первой не бросится на людей, когда ее детеныши в безопасности. А вот человек...
Ибо Человек Человеку – ч е л о в е к.
И привитые ему христианской культурой Вера, чувство стыда и греха, способность к милосердию и покаянию, как оказалось, могут быть отторгнуты. Это показывает уже лагерный опыт, горький опыт наших зэков-писателей.

Где-то в поле возле Магадана,
Посреди опасностей и бед,

В испареньях мерзлого тумана

Шли они за розвальнями вслед.

От солдат, от их луженых глоток,

От бандитской шайки воровской

Здесь спасали только околодок

Да наряды в город за мукой.

Вот и шли они в своих бушлатах –

Два несчастных русских старика,

Вспоминая о родимых хатах

И томясь о них издалека.

Вся душа у них перегорела

Вдалеке от близких и родных,

И усталость, сгорбившая тело,

В эту ночь снедала души их...

Эти трогающие до слез строки Н. Заболоцкого[*], сумевшего преобразить свой горький лагерный опыт в стихи, в поэзию, могут служить лишь началом долгого и страшного пути, отмеченного книгами-памятниками, книгами-плачем: «Колымские рассказы» В. Т. Шаламова, «Погружение во тьму» О. В. Волкова, «Крутой маршрут» Е. С. Гинзбург, «Черные камни» А. В. Жигулина, «Литовцы в Сибири» Дали Гринкевичюте (мы даем две небольшие, но удивительно емкие по смыслу ее новеллы – «Часики» и «Талисман» [abi datuotos 1978]), «Верный Руслан» Г. Н. Владимова, наконец, знаменитый «Архипелаг ГУЛАГ» А. И. Солженицына. (p. 26–27)

------------------------
[* Įtarpas 2021 VIII 16 (labai sudėtinga šito įrašo struktūra daros, bet tiek to) Parašė coll. Pranas V., išvertęs Nikolajaus Zabolockio atsiminimus „Mano įkalinimo istorija“, parengęs išsamius jų komentarus (Metai, 2014, nr. 7, p. 126–140). Tada tuo pačiu kartu išvertė ir NikZ eilėraštį lagerio tema, tą, kurio pradžią knygos Rankraščiai nedega... įvade cituoja Olegas Michailovas. „Daryk su juo ką nori arba – nieko nedaryk,“ pridūrė el. laiške. O kita gali sugalvot, jei ne: pridėt prie citatos kaip išnašą.

Plačiuos laukuos kažkur prie Magadano

Plačiuos laukuos kažkur prie Magadano
Vidur pavojų ir bėdų
Lyg pasiklydę ainiai Čingischano
Jie ėjo įkandin garuojančių arklių.
Sargybiniai ir jų negailestingas riksmas,
Banditais virtusių vagių gauja. –
Nuo jų tesaugojo tik medicinos punktas
Ir prievolė parvežt iš miesto vargo broliams miltų.
Taip slinko jie per alinantį sniegą –
Du nelaimingi Rusijos senoliai, –
O akyse stovėjo gimtas sodžius,
Kurio langai nuo jų kažkur vis tolo, tolo...
Bet sielos jų seniai seniai sunyko
Iš sielvarto, iš ilgesio pranykusių šeimų.
Ir nuovargis tą nuožmų darbą baigė,
Palaužęs valią senkančių jėgų.
Juos siautusi gamta savu ritmu gyveno –
Jai juk nė motais žmogiška dalia.
Net laisvės simbolis – snieguotos žvaigždės –
Nustojo šviesti jiems vilties šviesa.
O nuostabi misterija nerimstančios Visatos
Vėl vyko scenoj Šiaurės šviesulių.
Bet prie šventos žemelės prispaustoms klipatoms
Neberūpėjo reginiai siūbuojančių dausų.
Įsismarkavusi pūga užtvėrė judviem kelią,
Bejausmis speigas žvangino ledinėm grandimis.
Ir sėdosi ant kelmo rusai seniai,
Neatsisveikinę viens su kitu net akimis.
Sustingo ir arkliai – jie baigė savo darbus. –
Savųjų apeigų jau ėmėsi mirtis:
Saldžiai lyg kūdikius senius užmigdžiusi,
Nusivedė pasikūkčiodama į tolimas šalis.
Neberėkaus jau ant jų konvojus balagano,
Nebesityčios nežmogių banda.
Vien apledėjusi žvaigždė kažkur virš Magadano
Taps jų sargybine – romia ir nebylia.
1956

— Dėkui, Pranai!]

Štai kokion eilėn įrikiuota Grinkevičiūtė. — Ir pastraipa iš knygos pabaigos:

ГРИНКЕВИЧЮТЕ Даля (1929–1978 [= 1927–1987]) – литератор, врач. Была арестована вместе с родителями в июне 1941 года и провела длительный срок в ссылке, в Сибири. Рассказы печатаются по изданию: газета «Русская мысль», 1989 [I 27], № 3760.

Ne iš rankraščių, kaip buvo galima spėt, skelbtos Grinkevičiūtės miniatiūros knygoj Рукописи не горят…, iš laikraščio, leisto Paryžiuj. Suprantama, rusų emigrantų kūrybos tyrinėtojas ir skelbėjas skaitė jųjų leidžiamą spaudą. — Vadinas, dar ne įrašo pabaiga. Reikia ieškot to laikraščio numerio, kame buvo miniatiūrų publikacija. Gal ir koks lydimasis žodis buvo, gal pusbrolio (iš motinės pusės) Vitalijaus Stacinskio, 1978-ais emigravusio iš Sovietų Sąjungos į Prancūziją?

P.S. Galvojant apie Olegą Michailovą – žmogus, parengęs knygą Rankraščiai nedega..., sudegė pats, kartu sudegė ir jo visas archyvas; pasakyt: likimo ironija, būtų per silpna, gal: likimo patyčios?

Pabaiga (šito įrašo, 2021 VIII 14) Išsiaiškinau, kad laikraščio Russkaja mysl’ pilnas 1989-ų komplektas yr vienoj Maskvos bibliotekoj – bibliotekoj Дома русского зарубежья имени Александра Солженицына. Попытка – не пытка, ėmiau ir parašiau el. laišką klausdamas, kaip galėčiau gaut DalG miniatiūrų publikacijos kopiją. Prisipažįstu: abejojau, ar sulauksiu atsakymo. Ir teko susigėst dėl tokios minties: kitądien el. paštu atkeliavo kopijos: „Высылаем. Если что-то нужно – обращайтесь.“ Viena kopija – abiejų gretimų laikraščio puslapių, kita – atskirai publikacija; pastarąją perkirpęs įdedu čia.

1989 I 27 išėjusiam nr. 3760, p. 8 ir 9 – žodis apie DalG + nuotrauka, dvi miniatiūros ir rašinys apie sovietinę sveikatos apsaugą. Miniatiūros ir rašinys (pavadinimu „Ceporinas“) yra 1997-ais išleistoj pilniausioj DalG tekstų knygoj (tik iš redaktoriaus Vytauto Girdzijausko pastabų sunku suprast, ar knygoj skelbiami lietuviški tekstų variantai, ar Aldonos Šulskytės vertimai iš rusų kalbos; pabandžiau palygint straipsnio tekstus: knygoj esamo pirmoj pastraipoj, p. 246, aiškiai trūksta vieno sakinio... toliau nebebridau).

O įžangos žodį pamėginau išverst (per daug nesukdamas galvos, nes šalia rusiškas tekstas).

Argi toks turėtų būti tikrasis teisingumas?

Šviesiam Dalios Grinkevičiūtės atminimui

Rinkinio Pamiat’ antrame numery (Maskva–Paryžius, 1977–1979, išleido YMCA-Press) buvo paskelbtos gydytojos Dalios Grinkevičiūtės autobiografinių užrašų „Lietuviai tremtiniai Jakutijoje“ ištraukos. Lietuviškai pilnesniu pavidalu jie išleisti vėliau Chicagoj, knygoj Lietuviai Sibire. [Knygos nesu žiūrėjęs, maniau, kad ten tas pats, kas buvo skelbta Draugo šeštadieniniam priede; bibliografinės pastabos čia; nors greičiausiai esu teisus taip manydamas, bet vis tiek reiktų patikrint de visu.]

Autorė gyva būdama neturėjo galimybės palaikyt rankose tų leidinių. Tik kai buvo iškviesta į vietinį KGB ant viršininko stalo ji pamatė atskirus Pamiat’ lapus. Šefas šaukė ant jos, kad „ji sujudino visą emigraciją ir Vakarų žmones – juk esą atsiminimus išvertė ir į kitas kalbas. Viso pasaulio akyse apkaltino MUS genocidu!..“ Atsakydama Dalia tarė: „Trofimovske (vienoj iš lietuvių tremties vietų, kur atsidūrė suimtų vyrų žmonos ir vaikai) genocidas BUVO!..“ Pateikė neginčijamų įrodymų, o mirtingumo procentus sulygino su mirusiųjų iš bado Leningrade per blokadą. Tardymo pabaigoj kagėbistas jau tiesiog tylėjo.

Sunkiai sirgdama, Dalia Grinkevičiūtė daugiau kaip 10 metų prašėsi išleidžiama į Vakarus gydytis. Paskutiniais jos gyvenimo mėnesiais valdžia lyg ir ruošės išleist, bet liga buvo greitesnė – ir Dalia mirė...

1988 metų gruodžio 25 dieną, per pirmąsias jos mirties metines, leidinio Russkaja mysl’ redakcijai aš perdaviau porą niekur neskelbtų jos apsakymėlių, pagrįstų tikrais įvykiais („Laikrodėlis“ ir „Talismanas“) ir trumpą apybraižą „Tarybinė sveikatos apsauga“. Tai Dalios parašyta 1974–1978 metais.

Kaip gaila, kad ji nepagyveno dar kelių mėnesių, nesulaukė naujų įvykių Pabaltijy ir konkrečiai Lietuvoj – juk tame yra ir jos kraujo lašas...

Tebūnie šviesus tavo atminimas, Dalia!

Tavo brolis Vitalius Stačokus

Neabejotinai: brolis Vitalius Stačokus = pusbrolis Vitalijus Stacinskis, pasirašydamas mėginęs sulietuvint pavardę.

Taigi, miniatiūrų „Laikrodėlis“ ir „Talismanas“ kelias: pirmoji publikacija Paryžiuj 1989-ais, perspausdintos Maskvoj 1990-ais, lietuviški variantai, o gal vertimai paskelbti Vilniuj 1997-ais.

(1269) Tarp kitko: ką užtikau googlindamas Даля Гринкевичюте, i

iena, kai ieškai ko nors gerai žinodamas, ko, – radęs tiesiog sakai sau: tvarka, rasta; kita – kai nusprendi šiaip pagooglint: gal kas įdomaus išnirs, – jei randi, kai ką net atradimu pavadini.
Googlindamas Даля Гринкевичюте radau keletą nežinotų dalykų. Svarbiausias – iki šiol niekur Dalios Grinkevičiūtės bibliografijoj neminėtas (nebent būčiau nepastebėjęs; galimas variantas) nekrologas, paskelbtas netrukus po mirties, 1988-ų pradžioje. — Sergejaus Grigorjanco internetinėj svetainėj užtikau jo redaguoto žurnalo Гласность vieno numerio turinį – nr. 13, 1988. Paskutinės dvi pozicijos: Некролог. Даля Гринкевичюте / Воспоминания Дали Гринкевичюте. 

Kas per žurnalas? Pagal Aleksandro Suetnovo parengtą leidinį Самиздат [1985–1991]: библиографический указатель (Maskva 1992, p. 53), Гласность – 1987–1989 metais kartą ar du per mėnesį ėjęs nepriklausomas (t.y. be Glavlito peržiūros leidžiamas) visuomeninis-politinis žurnalas. Iš viso išėjo 33 numeriai. — Nr. 13 pagrindinė tema – prieš 70 metų Liaudies komisarų tarybos priimtas Dekretas apie cerkvės atskyrimą nuo valstybės ir mokyklos nuo cerkvės (priimtas 1918 I 20 / II 2, įsigaliojo I 25 / II 5), tad galima spėti, kad šis numeris ir pasirodė 1988-ų sausio pabaigoj ar vasario pradžioj.

Ilgokai užtrukau, kol gavau tų publikacijų kopijas. Dėkui Aleksejui M. – rado žmogų, kuris nukopijavo tuos kelis žurnalo, priskiriamo naujajam samizdatui, puslapius. 43-iam puslapy – toks tekstas:

Dalia Grinkevičiūtė (1926[= 1927]–1987)

 

Atsisveikinimo žodis – atleidimo žodis. Ar bus mums atleista? Dar prieš porą dienų visi tie, kurie kamavo, kankino Dalią Grinkevičiūtę, turėjo galimybę prisipažinti nusikaltę jai. Šiandien – jūs visi pavėlavot:
– Jūs, priėmusieji sprendimą suimti Dalios tėvą Juozą Grinkevičių. Jis mirė iš bado lageryje Sverdlovsko srity Gari kaime. Reabilituotas po mirties.
– Jūs, tą pačią 1941 metų birželio 14-ą suėmusieji Dalios motiną, septyniolikos metų brolį ir keturiolikmetę Dalią.
– Jūs, išsiuntusieji Grinkevičiaus šeimą kartu su kitais keturiais šimtais moterų ir vaikų į negyvenamą salą už poliarinio rato.
„Saloje nebuvo jokių žmogaus pėdsakų: nė vieno namo, žeminės ar jurtos, tik plika tundra, sukaustyta amžino įšalo, į kurią arktinė ekspedicija buvo įkalusi lentelę, kad sala pavadinta ‘Trofimovsku’.“
... „Žmogui ant narų buvo skirta 50 centimetrų. Tai buvo ledo kapas. Lubos – ledas. Sienos – ledas. Grindys – ledas.“
Per pirmąją žiemą „mirė kas antras tremtinys, išvežtas be teismo, tardymo ir kaltės“.
– Jūs, Trofimovsko viršininkai – Mavrinai, Sventicki, Jankovski, Travkinai, Guliajevai, – jūs kalti dėl to, kad žuvo, „išmirė ištisos šeimos: mokytojo Baranausko šešių žmonių šeima; Žygelio šeima, keturi žmonės; iš septynių žmonių Augustino [= Augustinaičio] šeimos liko vienas berniukas; iš septynių žmonių Geidonio šeimos – tik motina; iš penkių Šiurkaus šeimos žmonių – vienas berniukas; iš Markevičiaus šeimos liko dviese – motina ir dukra. Ir taip toliau.“

– Jūs, Kauno tardomojo kalėjimo tardytojai, kurie 1950 metais kankinot ir tyčiojotės iš dvidešimt trejų metų Dalios tik dėl to, kad ji slapčia iš tremties Jakutijoje išvežė mirštančią motiną; kad ji, „kaltu ir kirviu po gabalėlį iškirtusi betonines grindis“, iškalusi kapą gimtųjų namų rūsyje, palaidojo motiną.
– Jūs, KGB darbuotojau Stankevičiau [pavardė minima tik rusiškai rašytuose DalG atsiminimuose], 1950 metais iškankintai, bet nepalaužtai Daliai siūlęs bendradarbiauti su organais ir grasinęs dvidešimčia metų katorgos, jei atsisakysianti.
– Jūs, bevardi saugumo karininke, perskaitęs nuosprendį: „Už pabėgimą iš tremties – treji metai laisvės atėmimo, po to grąžinti į Jakutiją, kur gyveno.“ Jūsų pastangų dėka per Vilniaus ir Maskvos kalėjimus Dalia buvo nudanginta į Unžlagą, Gorkio srities Suchobezvodjės stotį. Išbuvusi trejus metus lagery, jūsų dėka ji tris mėnesius kasėsi per Sverdlovsko, Novosibirsko, Irkutsko, Kirensko skirstomuosius kalėjimus ir 1953-ų rugsėjį grįžo į tremtį Jakutijos ASSR.
– Jūs, partijos Klaipėdos rajkomo darbuotojai, užuot pagal nuopelnus įvertinę Dalios, kaip gydytojos, puikų 14 metų darbą kaimo ligoninėj, užsiėmėte jos persekiojimu.
– Jūs, partijos Šilalės rajkomo pirmasis sekretoriau V[ladai] Bartaši, kuris tęsėt viršuj suplanuotą „vaikymą ratu“– „kol nugriūsi arba paliksi Lietuvą“. Tai jums buvo skirti jau penkiasdešimtmetės, palaužtos fiziškai, bet ne dvasiškai, Dalios žodžiai: „Sekretoriau, nežiūrint į viską, aš jums dėkinga už atvirumą. Paskutiniai mano mirštančios motinos žodžiai buvo: ‘Kodėl mūsų visų keturių nesušaudė prie vagono durų?’ Dvidešimt ketverius metus aš nenorėjau tikėti tais žodžiais, bet šiandien jūsų kabinete aš supratau, kokia be galo teisi ir įžvalgi buvo mano nelaimingoji motina. O dėl jūsų reikalavimo išvykti iš rajono, tai aš jį įvykdysiu, bet tik po to, kai Laukuvą paliks žydų mergaitės Minos Kolonaitės [= Kaganaitės] ir jos motinos žudikai, kurių pavardės trisdešimt metų žinomos kiekvienam, be abejonės, ir jums, ir saugumo organams, bet jų gyvenimas ramus ir jo netemdo joks debesėlis. Be to, savigarba man neleidžia išvažiuoti anksčiau, negu išvažiuos profesionalios prostitutės.“
– Jūs, vykdomojo komiteto pirmininke [Vincai] Sakalauskai, nutarimo projekte pasiūlęs žodį „iškeldinti“ pakeisti žodžiu „atleisti“, o tada, kaip jūs teikėtės pareikšti, išvykimas „įvyks automatiškai“.
– Jūs, M[arija] Vitkevičiene, [Šilalės] rajono KGB viršininko žmona, kaip priklauso baigusi pjudymą straipsniu rajoniniame laikrašty [„Dėmės baltame chalate“, Artojas, 1974 VI 12, p. 3–4]. Jūs nusišnekėjot iki to, kad Dalia palaidojo savo motiną rūsyje „iš sektantiškų fanatiškų paskatų“ [tokio teiginio straipsny nėra].
Bet, laimei, Dalios gyvenime buvote ne tik jūs.
„Ir kai jau niekas jokios vilties nebeturėjo, į Trofimovską atvyko Žmogus, kuris išgelbėjo nuo mirties likusius gyvus. Tai buvo gydytojas pavarde Samodurovas, Lazaris Solomonovičius. Jis aplankė kiekvieną baraką, apžiūrėjo ligonius, lavonų štabelius ir pradėjo labai energingai veikti. Drąsiai susirėmė su Trofimovsko viršininkais – sočiais, įmitusiais, vilkinčiais kailinius ir avinčiais untus, ramiausiai siuntusiais mus į kitą pasaulį.
[...] Vasario 9 mes pirmąkart pamatėme Saulės kraštelį. Baigėsi poliarinė naktis. Supratome, kad likome gyvi.
Po mėnesio daktaras Samodurovas išvyko. Girdėjom, kad žuvo fronte. Bet gal tai netiesa? Žemai lenkiamės Jums, Daktare Samodurovai!“
Daktaras Samodurovas išgelbėjo žmones nuo mirties. Daktarė Dalia Grinkevičiūtė, be to, gelbėjo nuo užmaršties lietuvių tremtinių atminimą.
...„Sala dabar tuščia... Gedulinga muzika nesklinda virš sušalusios salos. Bet mano atmintis gyva. Ir man norisi ten pastatyt nors kuklutį paminklą.“
Būtent dėl šito normalaus siekio Dalią persekiojo iki pat mirties, ji neteko darbo, sveikatos, galimybės gyventi savam name.
„Siela pervargo nuo beprasmio niekingo žmonių kankinimo“, – rašė Dalia viename paskutiniųjų laiškų. Dalia Grinkevičiūtė mirė per Kalėdas Kauno ligoninėje.
Niekas iš aukščiau paminėtų neatėjo pas mirštančiąją su atgaila.
Bet Dalia įvykdė savo pareigą. Ji pastatė amžiną paminklą beprotiško žvėriškumo aukoms. Ji pasakoja apie tai, su kuo normalus protas negali susitaikyti.
Dvidešimt puslapių, rašytų krauju, – Dalios kryžius, neštas nuo keturiolikos metų.
Ar atsiras pasauly žmogus, kuris perskaitys tuos dvidešimt puslapių nepravirkęs.
Nebent Dalios kankintojai? Dabar pirmiausia jiems skirtas Dalios Žodis, ir jis pasieks juos. Jis užklups juos netikėtai.

„Kol neperkėliau visų vardų iš atminties ant popieriaus, mane kankina nemiga. Naktimis mane dusino praeitis, stingo pirštai. Bet staiga, parašius pirmas eilutes, siela atlėgo.“
Dalios sielos niekas nebeslegia. Dabar ji laisva. Laisva, kad mūsų siela susigūžtų į kamuoliuką, priimdama savin jos kančią.
Mes visi kalti prieš Dalią. Ji gyveno tarp mūsų. Gydė ligonius, pati sunkiai sirgdama. Rašė mums laiškus, įkvėpdama vilties ir tikėjimo.
Dabar jos nebėra – ir mes kalbam apie ją. Kas mums belieka?

1987 metų gruodžio 25

Toliau, p. 44–47, išspausdinti 1976-ų liepą rusiškai rašytieji DalG atsiminimai, apimantys 1941–1976 metus, – tie minėti dvidešimt puslapių, kuriais remtasi rašant nekrologą, – pirmąkart in extenso. Didesnioji jų dalis, baigiama pasakojimu apie motinos perlaidojimą 1962-ų vasarį, buvo paskelbta rinkinio Память antroj knygoj (Maskva 1977 [samizdatas], Paryžius 1979 [tamizdatas; yra internete pdf formatu, žr. p. 555–566]. Visur kartojamas teiginys, esą šių DalG atsiminimų antroji, mažesnioji, dalis pirmąkart paskelbta žurnale Вильнюс (1990, nr. 3), yra klaidingas.

Lieka neatsakytas vienas svarbus klausimas: kas nekrologo autorius? Viliuos: kol kas neatsakytas. Visokius spėjimus pasilieku sau; jei nepaaiškės, kas rašė, užfiksuosiu priedure.

Prieduras (2021 VIII 19) Nepavyko išsiaiškint, kas nekrologo autorius. — Parašiau el. laišką žurnalo Glasnost’ redaktoriui Sergejui Grigorjancui klausdamas, gal ką prisimenąs apie tą nekrologą, – jokio atsako. Ko dar paklausus? Išgooglinau, kad Dmitrijus Volčekas 1987–1989-ais dirbo žurnalo redakcijoj; parašiau, to paties paklausiau įterpdamas spėjimą, kad gal kas iš maskviškių galėtų būt autorius. Štai atsakymas:

Уважаемый Виргиниюс,
Благодарю за письмо, но, к сожалению, я не могу помочь, это было очень давно, мы получали много материалов по диссидентским каналам. Думаю, что текст был написан в Литве, а не в Москве, но могу и ошибаться. Боюсь, что и Григорьянц не помнит, он пожилой человек, а остальные редакторы уже на том свете.
С уважением,
ДВ

Nerandu, nebesugalvoju, į ką dar iš galinčių žinot, t.y. atsimint, būtų galima kreiptis ir klaust. — Lieka tik pasidalint spėjimu.

Pradžioj ir man dingtelėjo mintis, kad gal tas nekrologas į Maskvą atkeliavo iš Lietuvos. Bet: kas Lietuvoj 1988-ų pačioj pradžioj galėjo turėt tiek drąsos, kad pasirinktų tokią nekrologo formą – išvardint visus skriaudikus? Kai kurie iš jų tikriausiai tebebuvo gyvi (tarkim, Vladas Bartašis, Marija Vitkevičienė)? Juk dar keli mėnesiai turėjo praeit, kol Literatūroj ir mene pasirodė Justino Marcinkevičiaus straipsnis (gegužės pabaigoj), kol buvo paskelbta lietuviška atsiminimų versija (vasaros pabaigoj). Neradau kandidatų į tokius drąsuolius.

Nekrologas atremtas į rusišką atsiminimų versiją, kuri pirmąkart visa ir paskelbta kartu (tik rusiškoj minima pavardė saugumiečio, mėginusio verbuot DalG 1950-ais, – Stankevičius; ir nekrologe paminimas [pagalvojau: ar ne šitas? vienmetis; gal buvo atsiųstas Kaunan atlikt praktikos?]). Nekrologo autorius ar autorė atsiminimus kartu su savo tekstu ir perdavė redakcijai? Labai tikėtina.

Rašant nekrologą pasitelktos dvi citatos iš DalG laiško (ar laiškų), logiškiausia būtų manyt – rašyto (ar rašytų) nekrologo autoriui ar autorei. Jei atsirastų toks laiškas ar laiškai – iškart būtų viskas aišku. Laiškus dažniausiai rašom arba nelabai gerai pažįstamiem, arba palygint toli esantiem gerai pažįstamiem žmonėm; su artimiausiais ne per toli esančiais noris tiesiog pasikalbėt. Nekrologo autorius – kas nors iš ne Lietuvos, su kuo DalG artimai bendravo, kuo pasitikėjo.

Va tokios mintys sukiojos galvoj svarstant, kas galėjo parašyt 1988-ų pradžioj Maskvos neoficialiam leidiny paskelbtą nekrologą.

P.S. Jei jau užsiminiau apie laiškus, tebūnie dar užfiksuota šis tas. — Kol kas pilniausiam DalG tekstų leidime (LRS leidykla, 1997) „Laiškų“ skyrelis  – du puslapiu (278–279). 

Ten esanti laiško poetui Grigorijui Korinui ištrauka – neabejotinai iš jo atsiminimų „Dalė“ (Вильнюс, 1990, nr. 3, p. 137–138). Atsiminimuos yr dar viena, spėtina, ištrauka – iš 1983 X 10, per tėvo mirties metines, rašyto laiško, ir ištisai pacituotas paskutinis laiškelis iš ligoninės („Brangieji mano! / Guliu Kaune, onkologinėj klinikoj... nusilpusi iš bado. Abejoju, ar išgyvensiu. [etc.]“ — Korinas mirė 2010-ais. Kur dabar jo archyvas?

Jo atsiminimuos minimas dar vienas DalG laiškas – „письмо на имя Брежнева, оно было написано на сорока страницах и скорее походило на художественную хронику“ (ir Aldona Šulskytė atsiminimuos jį mini). Turėtų jis būt KGB vestoj DalG byloj (kiek žinau, ji yra LYA; gal tik man keista, kad nė vienas istorikas nesiėmė jos tyrinėt, bent jau nesu skaitęs tokio teksto).

1997-ų knygos iliustracinėj daly galima pamatyt Jelenos Bonner 1983 I 15 rašytą atvirlaiškį Grinkevičiūtei – dėkoja už naujametinius sveikinimus. Pasidomėjau Sacharovo archyve – atsakė, kad pas juos saugomas vienas atvirukas – 1976 XII 15 rašytas sveikinimas Jelenai Bonner su artėjančiais naujais metais.

Turėjo būt laiškų pusbroliui Vitalijui Stacinskiui (mirė 2010). Aplinkiniais keliais paklausiau našlės Tatjanos Zverevos, gyvenančios Prancūzijoj, apie laiškus. Atsakė, kad viską po vyro mirties atidavusi į GULAGo istorijos muziejų Maskvoj. Paklausiau, kas ten yr. Pasirodo, ten tik tai, kas susiję su tėvu, DalG dėde Kazimieru Stacinskiu (neatsakomas klausimas: ar 1941-ais tremiama Pranė Stacinskaitė-Grinkevičienė žinojo, kad jos metais vyresnis brolis sušaudytas kaip „liaudies priešas“?). Gal kam nors gyvas būdamas VitS atidavė pusseserės laiškus? O gal sunaikino savo archyvą? Nežinau.

— Gana, pasak Donelaičio. Šiuokart.