(1051) Visiškai tarp kitko: apie mirtadienius ir Jurgį Bielinį

ežinau, greičiausiai klystu, bet ar prasminga toliau skaičiuot mirusio žmogaus gimtadienius?
Pirmosios mirties metinės, ketvirtis amžiaus po mirties etc. (Jei kas nors dar skaičiuoja.)
Parašom savo gyvenimo sakinį, o mirtis – ar taškas, ar klaustukas, ar šauktukas, ar kokia tokioj vietoj galima baigiamoji skyrybos ženklų kombinacija.
Ir tas baigiamasis ženklas rašytinas kabučių viduj, ne už jų, jei visą gyvenimą-sakinį – trumpesnį ar ilgesnį, prasmingą ar be ryšio, vientisinį ar sudėtinį, su įtarpais skliausteliuose ar su daug vienarūšių gyvenimo dalių – cituojam-prisimenam.
Kam tie išvedžiojimai? – Sausio 18 buvo Jurgio Bielinio 100-osios mirties metinės; jas būt buvę daug prasmingiau paminėt nelaukiant kokio nors apvalaus skaičiaus nuo gimtadienio. Žmogaus, vadinto knygnešių patriarchu, knygnešių karalium, nepriklausomybės pranašu. Per jį susikabintų spaudos draudimo lotyniškais rašmenim laikas ir Tarybos žingsniai Vasario 16-osios Nutarimo link; mažiau negu mėnuo tepraėjo nuo Juozapo Baltojo Erelio, pasirašinėjusio ir kaip Lietuvos teokratas, mirties – ir buvo pasirašyta Magna Charta Lituaniae, kaip šį dokumentą yra pavadinęs gyvenimą Dachau konclagery baigęs tarptautinės teisės žinovas dr. Rutenbergas (Vairas, 1936, nr. 3, p. 251).
Norėdamas primint Bielinio 10-ąsias mirties metines, knygnešystės žinovas Petras Ruseckas parašė straipsnį, iš kurio šį tą galima pacituot ir praėjus 100 metų po mirties (asmenų pasirinkimas vertas dėmesio; dr. Basanavičius neminimas):

Bielinio atvaizdas Trimito viršely (1928, nr. 4)

Įžymius savo tautos žmones privalome pažinti, pažinę gi, tinkamu laiku juos paminėti ir pagerbti, o jų darbus aikštėn iškelti, kad duotų gyvą pavyzdį, kaip reikia gyventi ir dirbti.
Spaudos draudimo gadynė ypač daug tokių įžymių žmonių mums duoda. Iš įžymių įžymiausiais bus – inteligentų tarpe V. Kudirka, o liaudyje – Jurgis Bielinis.
Pirmąjį mes gerai pažįstame, nes jis savo darbais visos tautos priešakin buvo išėjęs ir savo dvasia tartum visą tautą buvo apgaubęs. Antrąjį mažiau pažįstame, nes jo darbo sritis buvo siauresnė ir savo dvasia visos tautos, kaip Kudirka, nebuvo apgaubęs. Tačiau, kaip vienas, taip ir kitas buvo milžiniškos dvasios, o kas žino? – Bielinis savo dvasia gal ir už Kudirką aukščiau stovėjo! Tik kad Bieliniui susidėjusios gyvenimo bei aplinkybių sąlygos neleido tokioj vietoj atsistoti, kokioj Kudirka buvo atsistojęs.
[...] Bielinis nebuvo vien knygnešys ir paprastas tautiškos sąmonės žadintojas. Buvo tai tikrai Lietuvos nepriklausomybės pranašas, kokių tais laikais buvo vos du trys. Dar 1889 metais Bielinis, patekęs dėl nežinomų priežasčių bei reikalų į Paryžių, o ten į kažkokį lenkų kongresą, uoliai gynė Lietuvos nepriklausomybės idėją, už ką lenkų su didele panieka ir triukšmu iš kongreso buvo pavarytas. Buvo tai bene pirmas ar bent vienas pačių pirmųjų anų laikų viešas Lietuvos nepriklausomybės idėjos paskelbimas. Iš kur jis tą idėją tuomet buvo pasėmęs – mes nežinome, bet reikia manyti, kad iš Lietuvos praeities pažino ir tikrai pranašišku ateities nujautimu bei numatymu. („Didysai knygnešys ir nepriklausomybės pranašas J. Bielinis“, Trimitas, 1928-01-26, nr. 4, p. 124, 126) 

„Nemirsiu, kol maskoliai nebus išvyti iš Lietuvos“, – esą mėgdavęs sakyt. Ne, ne kokį referatą apie Bielinį čia ruošiuos subaksnot; skaitinėdamas užkliuvau už Bielinio laiško, rašyto 1899-04-23 vad. Züricho komitetui, kuris buvo paskelbęs sumanymą, kad Lietuvių paviljone tarptautinėj Paryžiaus parodoj 1900-ais reikia parodyt ir draudžiamųjų spaudinių; Bielinis atsiuntęs dvi savo kaštu atspaustas knygas, o laiške dar ir mintį, kaip Lietuvai dingt iš Rusijos imperijos, išdėstęs:

Noriu asz Komitetui savo sumanymą paaiszkinti, kurs del Lietuvos gali buti naudingas. O tai, reikia pradėti Vokietijos ir Prancūzijos politikoje vietos jieszkoti. Tos dvi vieszpatystės, kaip žinome viena ant kitos del Elzas-Lotaringijo kersztaujasi. Todel mes lietuviai turime aiszkinti vokiecziams, kad jie tas dvi provincijas po Prancūzų rokunda sugražintų, o mes lietuviai, už tas provincijas, po Vokietija pasiduotume. Tada tu abeju vieszpatysciu, vienos priesz kitą butu skriaudos atlygintos. O jeigu tos vieszpatystės susitaikina terp savęs, tai galima tikėties, kad maskolių lengvai gali isz Lietuvos praszalinti. Kas link musu, lietuviu, dabartinio buvio, tai žimei, matyt eina blogyn. Netik ką rusai, kaip jau visiems yra žinoma, visokiais budais persekioja ir skriaudžia, bet ir vokiecziai pradeda Lietuvius persekioti. Maskolija ir Vokietija mat bijosi, kad Lietuviai susivienyję politiszką ermiderį neisztaiso (= neisztaisytų J.B.). Girdeti Tilžėje esąs nuo Vokietijos redo agentas pastatytas, idant didžiosios Lietuvos reikalus sužinotų ir maskoliams danesztie galėtu. Gali mums Prusuosi spaudą užginti, tada priseitų pikcziausis galas.
Todel butu naudinga per tą metą, lig Paryžiaus parodai susitarti lietuviams ir Paryžiuje, žinoma, ant parodos susirinkę isz visu pusiu lietuviai ir paskirti deputaciją, kuri galės derybas pradėti tartis su Vokietija ir Prancuzija. Tai toksai mano sąprotavimas. Jeigu reiktu kam tokiu knygu, tai Tilžėje prie pono [Jurgio] Lapino galima yra gauti.
                    Su guodone J.B. Erelis
(cit. iš: Prof. dr. J. Bagdonas, „Iš spaudos uždraudimo gadynės“, Lietuvos aidas, 1934-06-15, nr. 134, p. 2)

Aišku, gal tik šypsnio, šios dienos akimis atgal žvelgiant, toks Bielinio samprotavimas tevertas, bet: žmogus turėjo tikslą, kūrė planus, kaip jo siekti; tai šis tas daugiau negu tik verkšlent, kaip blogai esti. Labai įdomi asmenybė. (Beje, Benjamino Kaluškevičiaus ir Kazio Misiaus parengtame žinyne Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai, 1864–1904 yra sakinys, kad Bielinis katalikiškos spaudos latvių kalba nugabendavęs ir į Latgalą, kur tuo metu ji buvusi uždrausta; apie latviškų knygų draudimą nieko nežinau, nugriebus laiko reiktų pasiknaisiot.)

(1050) Visiškai tarp kitko: apie vaizdų poveikį

– O kodėl tu pradėjai kolekcionuot būtent tokias nuotraukas? – neseniai vienas pažįstamas paklausė (aišku, kai pasigyriau-pasidžiaugiau, kad, mano manymu, gerą nuotrauką nusipirkau).

Tiksliai nebeatsimenu, ką atsakiau, bet mintis buvo tokia:
malonu žiūrėt į žmones su dviračiais; kažkas gražaus, išdidaus, džiaugsmingo ar pan. tose nuotraukose yr užfiksuota.

Va toj, kuri kairėj, pardavėjo manymu, iš Antalieptės apylinkių, kaip juokiasi tos moterys pastebėjusios, kad prieky ant kelio arkliašūdis;

arba toj, kur dešinėj, kaip džiugiai mina takeliu jaunuolis (gali būt Antalieptė ar Dusetos, pasak pardavėjo);
taip, ne už ragų galų, o per vidurį laikyt rankas ir aš mėgdavau.

Nežinau, man paprasčiausiai malonu žiūrėt į tokias nuotraukas.

(1049) Užparaštė, cxxxiv: „Uliut, Uliut, numirėlis ateina!“

[Atsitiktinai, kaip dažniausiai ir būna, mintis apie įrašą atsirado – akims už vieno tokio straipsnelio užkliuvus.]
— ko vis tikimasi iš paprasto žmogaus, kurs garsų žmogų pažinojo? kad apie tą garsų pasakos ir pasakos, o žmogus nori ir apie save pasipasakot, savo vargus rūpesčius išsakyt; jei nieko tokio reikšmingo apie garsųjį nepapasakota, kur tokius atsiminimus dėt, jei apskritai skelbt nusprendžiama? aišku, kur nors į pabaigą, paskutinian puslapin — Literatūra ir menas, 1964-03-14, nr. 11, p. 8; autorius Vyt. Karvelis (manyčiau, šitas žmogus):

nuotr. autorius nenurodytas;
spėtina: tas pats kaip teksto?

Pas rašytojo seserį

Julijona Biliūnaitė-Juodelienė (1873–1958); nuotr. saugoma
Baranausko ir Vienuolio-Žukausko memorialiniam muziejuj,
atvaizdas iš limis.lt; metaduomenys koreguotini:
sukūrimo data tikrai ne 1959, ankstesnė, 1957?;
sukūrimo vieta ne Niūronių, o Kaldūniškių km.;
ir dėl nuotr. autoriaus abejonių kyla:
Ona Sedelskytė? o gal Vytautas Karvelis?

1957 metų rudenį pabuvojau Anykščių krašte – nedideliame, vienkiemiais išsimėčiusiame Koldūniškių [= Kaldūniškių] kaime. Čia pirmą ir paskutinį kartą mačiausi su Jono Biliūno seserimi, Julija Biliūnaite-Juodeliene. Metų naštos sulenkta, su lazdute, įsprausta į sugrubusias rankas... Juk tai ta pati Uliutė, su kuria rašytojas vaikystėje eidavo rarotų į Anykščių miestelį, o vėliau patirtus įspūdžius aprašė „Piestupyje“, su kuria Šventosios pakrantėse gagendavo žąsis...
     – Mūsų buvo daug vaikų, – įsišneko rašytojo sesuo, – bet visi anksti išmiriojo, nesuprantu, kaip iki šiolei dar dievas laiko. Joniukas buvo jauniausias iš mūsų...
     Mūsų pokalbis buvo nenuoseklus. Į daug ką Uliutė nesugebėjo atsakyti. Suprantama, sulaukus, anot jos, „devintos dešimties be dviejų metų“, – vargu ar galima daug ką išlaikyti atmintyje.
     – Vaikeli, ar baigia Biliūnui paminklą? – žvilgtelėjusi Anykščių pusėn, paklausė. – Iš mūsų nesimato, o ir akys – vos grabalioja. Iš kaimynų tai dar matyti. Per laidotuves [1953-iais] buvau ant Liūdiškių piliakalnio. Pats Žukauskas atvažiavo manęs su mašina, įsisodino ir nuvežė. O žmonių, žmonių. Tai pagerbė brolelį. Ir man norėjosi kalbėti prie kapo...
     – Stato, tamsta, valdžia stato. Bus didžiulis, iš visos apylinkės akmenų – gal apie 14 metrų. Jau baigia, pats mačiau, net į viršų buvau užlipęs. Kaip ir norėjo rašytojas, jūsų brolis, matosi Niūronys, – paaiškinau.
     Senutė atsiduso. Padrėko akys.
     Gal didžiuodamasi broliu, išėjusiu į žmones, o dabar plačiai skaitomu rašytoju? Gal atgaivino širdis kadaise padarytą Jonui moralinę ir fizinę skriaudą – juk buvo šeimos nesuprastas ir nemėgiamas už „bedieviškas“ mintis apie lygybę, brolybę, juk artimieji bodėjosi jo „cicilikiškais“ raštais?
     ...Neprisiprašiau Uliutės atsisėsti. Atsirėmusi į stalą ir, tarsi valydama jį margomis pirštinėmis, kalbėjo.
     – Gražu tuos mūsų Niūronyse. Ir Joniukas mėgo per atostogas sugrįžti, kai ėjo mokslan. Nuo kalnelio, to, kur daug beržų, vis žiūrėdavo Šventosios pusėn, kur žąsis ganydavo, kažką vis galvodavo...
     Pakilau atsisveikinti.
     – Kad ne lazda, sugriūtum žmogus, – išlydėdama pajuokavo.
     Išėjusi į kiemą, Uliutė pasisuko Niūronių sodžiaus pusėn, mostelėjo lazdele:
     – Seniai bebuvau gimtinėje – nuo brolio laidotuvių. Sako, dabar ten gražu, sutvarkyta. Nėra kam nuvežti, tokia purvynė, nebegaliu nueiti... Anūkai užsiėmę, dirba, nėra kada...
     Nežinau, ar pamatė Uliutė paminklą, ar aplankė Niūronis. Užmerkė akis, nusinešusi atsiminimus apie brolio – Jono Biliūno kūdikystę ir dalelę jo gyvenimo, taip mažai papasakojo ateities kartoms.

Perskaičius, aišku, nori nenori bent jau pora klausimų kyla:
(a) Ar nieks neišklausinėjo apie brolį Joną? — Išklausinėjo. Meilė Lukšienė 1956-ų birželį, Uliutei buvo 87-eri. Pokalbio užrašais pasinaudota rašant straipsnį „Baltasai šešėlis“, skirtą Jono Biliūno 100-osioms gimimo metinėms paminėti; buvo išspausdintas Nemune, 1979, nr. 4, p. 22–23, perspausdintas 2014-ais, dr. Lukšienės 100-mečio metais, išleistoj rinktinėj Prie tautos kultūros pamatų, p. 113–119 (knyga .pdf formatu prieinama visiem, tik pagooglint reikia). Straipsny vartojama tik mažybinė vardo forma Uliutė.
Minėtoj darbų rinktinėj yra ir dr. ML parengtos Pastabos apie B-no kūrinius, kurios dėtos į jojo Raštus; perspausdintos pirminės, t.y. skelbtos pirmuos pokariniuos B-no Raštuos 1947-ais. Prie „Piestupio“ pastaba:

1947: Minima kūrinėlyje sesutė Uliutė yra tikroji J. Biliūno sesuo Uršulė. (Raštai, p. 301; ir ML, Prie tautos kultūros pamatų, p. 53)
1954: Minima kūrinėlyje sesutė Uliutė yra tikroji J. Biliūno sesuo. (Raštai, t. 1, p. 337)
1980: Kūrinėlyje minima Uliutė – J. Biliūno sesuo. (Raštai, t. 1, 256)

Nežinia, kodėl bent jau 1980-ais neįrašytas tikrasis Uliutės vardas – Uliutė/Ulijona/Julijona. 1947-ais, manyčiau, tiesiog apsirikta buvo. Kaip įspėt, kad 2014-ais apsirikimas perspausdintas ir Asmenvardžių rodyklėj atsispindi: Biliūnaitė-Juodelienė Uršulė, Uliutė 51, 111, 114, 115? O gal visi, kas skaitys, supras, kad apsirikta, kad „Piestupio“ Uliutė – Julijona Biliūnaitė, o ne Uršulė.
(b) Ar aplankė gimtuosius Niūronis, ar pamatė paminklą, Laimės žiburį ant Liūdiškių/Liudiškių piliakalnio? — Vargu. Mini anūkus, vadinas, sūnus Jurgis greičiausiai jau buvo miręs; apie Jurgio Juodelio ir Liudvikos Julijos Garbačiauskaitės-Juodelienės vaikus, Julijonos Biliūnaitės-Juodelienės anūkus, anykštėnuos.lt nieko nėr, nei kiek jų, nei kas jie – tik kad užsiėmę buvo, pasak močiutės; jei užsiėmę buvo 1957-ais, tai ir kitąmet greičiausiai. O dėl paminklo, atidengtas jis buvo 1958-06-29, pranešime apie renginį sesuo neminima, bet kalbėjo Jono Biliūno giminaitis kolūkietis Jurgis Biliūnas (ne šitas JurgB, kitas).

(1048) Visiškai tarp kitko: aš esu; es esmu; mina olen

asipainiojo po akim Liūto Mockūno sudaryti Pokalbių akiračiai (1991) – Akiračiuos 1969–1989-ais skelbtų pokalbių rinktinė.
Vėl pavartinėjau paskaitinėjau.
Užkliuvau už Rimvydo Šilbajorio, be kita ko, AABS, Draugijos baltų studijoms skatinti, nario pasvarstymų.
Kalbinęs Algirdas Titus Antanaitis ne savo klausimus pateikia, o įvadėlius į pasamprotavimus tam tikra tema.

Pokalbis nukrypsta į baltistikos studijų konferencijas Marylando, Ohio State ir San Jose State universitetuose, kurių nuolatinių dalyvių ar iniciatorių tarpe visada randame ir R. Šilbajorį.
Šiame krašte, nors ir žymiai pavėluotai, manau, pradeda formuotis baltų kultūrinė sąmonė. Ne bendradarbiavimas, bet, sakyčiau, savęs, kaip vienos šeimos, pajutimas... (Šis fenomenas savotiškai kartojasi ir anoj pusėj Atlanto. Pavyzdžiui, berods nuo šių mokslo metų visose sovietinėse Pabaltijo respublikose vidurinėse mokyklose bus dėstomos ir visų trijų kraštų literatūros.) Tos konferencijos padeda pažinti ir suprasti mums visiems bendrus rūpesčius. Jeigu šis reiškinys suras platesnę atramą, tai jis gal galėtų išsivystyti ir į tikrai didelį ir reikšmingą dalyką. („Egzilo gyvybingumas priklauso nuo kultūrinio sąmoningumo“, p. 20)

Šitos prof. Šilbajorio mintys paskelbtos Akiračiuos 1970-ais. Ar tikrai buvo tai, apie ką užsimenama skliaustuos? Iš savo mokyklinių laikų neatsimenu kokių atskirų pamokų, skirtų latvių ar estų literatūroms. Bet prisiminiau kitką.
Bibliotekoj tarp naujų knygų, dar neiškeliavus į fondus, stovi pernai išleista Atviros Lietuvos fondo inicijuotų, leistų ir remtų leidinių bibliografija (sudarė Rima Kuprytė; kaip dovaną gavom, nežinau, ar pardavinėjama).
Norėdamas atgaivint atmintį, įdėmiai peržiūrėjau skyrių, kur surašyti per projektą „Švietimas Lietuvos ateičiai“ atsiradusieji. Vienas jų – Birutės Masionienės mokymo knyga Baltijos tautos: kultūros istorijos metmenys („Aidai“ išleido 1996-ais; profesorė mirė 1996-08-02). Kiek atsimenu, tada tikrai labai džiaugėmės, kad atsirado tokia knyga: jei tik bus noro, vyresniųjų klasių moksleiviams yra iš ko žinių semtis; be to, stilius, galima sakyt, eseistinis, o ne sausai vadovėlinis, skyrių gale yra ir klausimų, užduočių; taip pat yra Priedai – literatūros pavyzdžių vertimų, žemėlapių, net ištraukų iš Skandinavijos šalių konstitucijų. Tiražas 10 000, spėtina, teko visoms mokyklų bibliotekoms. Kiek šita knyga buvo pasinaudota? Nežinau, bet gal yra žinančių. Ar kas nors geresnio už šią knygą lietuviškai yr? Nežinau. Svarbiausia: ar yra kuriame nors su švietimo strategija susijusiam lygmeny noro, kad moksleiviai būtų supažindinami su Baltijos šalių kultūra? Irgi nežinau. Norėčiau, kad būtų; kad latviai ir estai būtų pažįstami, o ne tik pamini kaip „teisingai išsprendę“ pavardžių rašymo pasuos problemą ar nutolę nepavijamai, algos vidurkis perlipęs 1100 eurų. Taip, norėt gali ko nori.
Digresija. Yra tokia Baltijos Asamblėja; yra tokios nuo 1994-ų teikiamos BA premijos, kurių nuostatuos parašyta, kad jų tikslas – „skatinti literatūros, meno ir mokslo plėtojimą Baltijos valstybėse, įvertinti ryškiausius laimėjimus šiose srityse ir skleisti juos kitose valstybėse“; 2015-ais teikiant premijas Valdovų rūmuose, Giedrė Purvaneckienė sakė, esą tai padeda „dalintis kultūrinėmis vertybėmis tarp Baltijos valstybių“ (citatos iš čia). — Tuščios frazės.
Pernai BA premija už literatūrą buvo apdovanotas Vladas Braziūnas; šmėkštelėjo portaluos tokia žinia, bet, aišku, tik tiek, kiek susiję su LT tepaminėta; nei kas gavo meno ir mokslo premijas, nei ką latviai ir estai siūlė literatūros premijai; o, tarkim, kad koks žurnalistas paklaustų vertinimo komisijos nario Vytauto Martinkaus, kas lėmė, kad antrus metus iš eilės šita premija atitenka lietuviui (2016-ais gavo Sigitas Parulskis), nors galima buvo spėt, kad turėjo tekt estui, – taip, juokinga to tikėtis. ---- stopstopstop, nebėr prasmės murmėt apie šitos premijos laureatų ar nominantų kūrybos pristatymus, vertimus, bet kaip nors reikia užraukt šitą digresiją; kas vadovauja LR Seimo Kultūros komitetui visi žinom, o kas vadovauja Baltijos Asamblėjos Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui? – anerI ėneiluaiŠ, beje, 2003-iais apdovanota BA medaliu už indėlį stiprinant Baltijos valstybių vienybę ir bendradarbiavimą.

(1047) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa (dėl juoko), lviii

– Š visos tos populiarios knygos, kaip tapt laimingam!
– Ką, tokias pradėjai skaityt, baisiai nelaimingas jauties?
– Ne, nepradėjau ir nepradėsiu, Andriuškevičius viską yra išaiškinęs.
– Tas nac. premijos laureatas?
– Tas. Žinai jo paketo teoriją?
– Kokio paketo? Akcijų?
– Gyvenimo. Trumpai. Žodžiu, Andriuškevičiui paskambina poetė, perskaičius vieną jo esę, ir klausia, ar jis tikrai manąs, kad nieks dėl nieko nekaltas ir viskas galima. Taip, atsako AA. Tada eisiu ir pasivogsiu iš parduotuvės labai patikusią žvakidę – pinigų neturiu, bet jei viskas galima, vadinas, galima. Pamėginkit, sako AA, ir linkiu, kad jus sučiuptų bevagiančią. Sutrinka poetė, nustemba, kodėl šito jai linki. O išmintingasis AA paaiškina: privalu imt visą paketą, dalim negalima.
– Ką, „Pergalės“ saldainių pasivogt iš krautuvės norėjai, o Andriuškevičius sustabdė?
– Neee. Buvo visuotinis susirinkimas, pasakė, kad mokslininkam šįmet atlyginimai turėtų didėt 20 nuošimčių, o mum tik tais keliais eurais, kiek algos bazinis dydis padidėjo.
– O kuo čia Andriuškevičius dėtas?
– Paketo teorija dėta. Aišku, išgirdęs apie atlyginimus šiek tiek susinervinau, o paskui nušvito: tvarkyt popieriukus patinka? patinka; vadinas, jei nori šito darbo, tai būk malonus imt visą paketą – ir atlyginimą, kurį gali vadint kaip nori, kaip tau gražiau, kad ir ubagišku. Toks paketas! Kitam pakete gal kitoks atlyginimas, bet ir darbas kitoks. Supranti?
– Nu, gasiliūnai, до чего докатился, AA tekstus pasitelki šnekėdamas apie pinigus; taigi eseistika – menas, grožį, nesuinteresuotą malonumą pajust priklauso.
– Pirmąkart skaitydamas, kai Šiaurės Atėnuos būna tos esės išspausdintos, grožies, o kai nebe pirmą skaitai – ir apie save galima pagalvot, nieko čia baisaus nematau.
– O kas tau gražiausia AA tekstuos?
– Kabliataškiai.
– Nesupratau.
– Nu ir nereikia, nežinau, ar pajėgčiau paaiškint. Kokie balsiai yra? Ilgieji ir trumpieji. O kai kuriose tarmėse, pvz., anykštėnų dar ir Baranausko laikais, buvo trijų ilgumų balsiai, Skirmantas Valentas išpasakojo, kai jo tarmiškai deklamuojamą Anykščių šilelį įrašinėjau, dar ir pusilgiai buvo, dabar jau tokių nieks nebeskiria; kabliataškis kaip tas pusilgis balsis, tik kitam lygmeny, jautrios stilistinės klausos požymis. Ai, tiek to, nekreipk dėmesio.
[— dar kartą, viešai: ačiū, leidėja Giedre, už padovanotą knygą.]

(1046) Paradonelaitiana: Shakespeare of Lithuania

Kad Donelaitis gretintas su Homeru – gerai žinomas dalykas; Maironis 1895-ais, kaip ir pirmieji Pavasario balsai, išleistoj poemoj Terp skausmu į garbę tatai padarė Jono Vilaičio žodžiais:

     Prie sauvaro karszto apszilo krutinēs,
Ir valandos besznekant bēgo.
Valandrodis muszti pradējo devynes;
Ir akys ilgējosi miego.

                    *
     „Sesutē! szendieną manę pavadůk!
Atsiliepē Jůzas ant galo;
Paimk Důnelaitį ir mums paskandůk,
Kad kas neužmigtu prie stalo.

     „Man tinka tas prusas-poeta garsingas,
Kurs Lietuvą buriszkai gyrē;
Tai tikras Omieras, nors kartais jůkingas;
Jis burą giliausei isztyrē.

     „Kad jojo klausais, lyg par sapną matai
Praējusio amžiaus lietuvį.
Bēt kur pats poēta? ar buvo tikrai?. . .
Girdì tik jo margą liežuvį“ —

                    *
     — „Bēt rasit gegzametras teip nesiseks?
Ir teip Důnelaiczio gana.
Geriaus Anykszcziu gal Szilelio užteks;
Gražesnē juk czia ir kalbà.

     „Ar sveczias gal lenkiszkai ką paskaitys?
Lietuvei teip turi mažai!
Ar gal apie Schillerį ką apsakys?
Teip Jůzas kelì jį augsztai.“ —

     — „Gana bus sziai dienai! matuszē prabilo;
Dar kàs  gal prie stalo užmigs. [...]“
(Terp skausmu į Garbę, Tilžė, 1895, p. 68–69)

O kad Donelaitis pavadintas Lietuvos Šekspyru[*] – tikrai mažiau žinoma. Nuorodą radau Remigijaus Misiūno straipsny „Šis tas apie Lietuvos įvaizdžio kūrimą JAV 1919 metais (Literatūra ir menas, 2005-02-18, p. 2 ir 4; apie tai yra ir RM knygoj Informacinių kovų kryžkelėse: JAV lietuvių informacinės kovos XIX a. pabaigoje – 1922 m., 2004). Konkretybių paieškojau, kiek galima už dyka, newspapers.com.
1919-ų kovą Paryžiuj Augustinas Voldemaras sutarė su Carlu Byoiru, gerai išmanančiu public relations, kad tas imsis rengt kampaniją, kurios tikslas – populiarint Lietuvą Jungtinėse Valstijose ir siekt valstybės pripažinimo; buvo suburtas komitetas, kuriam vadovavo Edwardas Bernaysas; iš pačių lietuvių (kaip reikalingų tokiam tikslui tekstų rengėjų) naudos beveik nebuvo, teko pasitelkt amerikiečius; vienas jų – Konradas Bercovici, be kita ko, išgyręs amerikiečiams ir Donelaitį. Tas tekstelis, pavadintas „Shakespeare of Lithuania“ – pagrindinė žinia: didis XVIII amžiaus lietuvių dainius, a poet of Shakesperian dimensions, žinomas vokiečiams Goethei, Heinei ir Herderiui, has been suddenly revealed as a figure to be added to the five great poets of the world, – kiek pavyko išsiaiškint, buvo paskelbtas Pittston Gazette (1919-05-17, p. 7), Gastonia Gazette (1919-05-19, p. 8), Pittsburg Post-Gazette (1919-05-25, p. 17), kitu pavadinimu – „Great Poet Little Known“ dar keliuose JAV laikraščiuos.
— Gretint Donelaitį ir Homerą yra pagrindas – rašė hegzametru; Benas Jonsonas Šekspyrą lygino su Aischilu, Euripidu ir Sofokliu turėdamas pagrindą – dramaturgai; o kokiu pagrindu galima siet Donelaitį su Šekspyru? Vargu ar pakanka, kad ir Šekspyras parašė porą poemų (Venus and Adonis ir The Rape of Lucrece) – mažai kas net žino tokias esant. Turint omeny, kad Berkovicio tekstelis rašytas pirmiausia norint atkreipt dėmesį, tiesiog pasirinktas garsiausio anglakalbiam pasauly rašytojo vardas – nesvarbu gretinimo pagrindo tvirtumas, svarbu padaryt įspūdį?
Bet gal vis dėlto kas nors bendro yra? Kas anglam Šekspyras, tas lietuviam Donelaitis? Reikšmingumo pagrindas. 1813-ais rašytą etiudą Goethe pavadino „Shakespeare und keine Ende!“; gal ir Donelaičiui nėr pabaigos?
------------------------------------------------
[* Prisiminęs Henriką Radauską užrašiau Šekspyras, o ne Shakespeare’as; jis taip rašė, nors kitų nelietuvių asmenvardžius – kaip dera pagal vakarietišką tradiciją; gal išties Šekspyras vertas tokios pat išimties kaip Paryžius?]

(1045) Iš popieryno, xliv: proga prisimint a.a. Kęstutį R.

Literatūra ir menas, 2007-07-06, nr. 27, pirmas puslapis:

Pablo Picasso, 1905
(atvaizdas iš pablopicasso.org)

KęstR Sarbievijaus kieme per PP, 2011-05-19
(Regimanto Tamošaičio nuotr. iš čia)

Akrobatai
Jie keisti Picasso akrobatai
Su skurdžiais triko
Žongliruojantys rutuliais –
Turtuoliai visad mėgo paveikslus
Kuriuose vaizduojami skurdžiai –
Aš ne turtuolis bet mėgstu –
Niekada nebuvau Paryžiuj
Bet skurdžium gali būti visur
Net ten kur nėra akrobatų
Nors cirkininkai būdavo
Atvažiuodavo į mažus miestelius
Tokius kaip Utena Tauragnai
Vaikščiodavo lynais skraidydavo ore
Atvažiuodavo net iš Kinijos
Picasso jų nematė bet mačiau juos aš –
Niekada netapiau
Niekada nesu nupiešęs nė vieno paveikslo
Jie patys nusipiešė many
Ką jie reiškė mažam vaikui?
Laisvę ir tolimas šalis
Kurias taip norėjosi pamatyti
Ir kurių taip ir nepamačiau?
2007 06 12

— Kęstutis Rastenis, 1950–2017, gimęs Utenoj, palaidotas Tauragnuos. Rašė eilėraščius, išvertė iš anglų kalbos filosofinių knygų ir šiek tiek poezijos, karkartėm kokiu teksteliu sureaguodavo į pasirodžiusią knygą ar šiaip kultūros įvykį.
„Laikas bežadis mus pasiglemžia“ – eilutė iš vėlyvojo KęstR eilėraščio. Truizmas (tik nereikėjo TTŽ rengėjams pridėt, kad tai nuvalkiota tiesa; visi žinom, kad mirsim, bet ar ši tiesa vadintina nuvalkiota?).
Teko bendraut. Nežinau kaip kitiems, man atrodė, kad žmogus jaučias esąs nelaimingas, nes jam vis nesiseka, mano esąs nevertinamas taip, kaip derėtų. O dar tie tikrai vėlyvi pokalbiai telefonu, kai tekdavo išklausyt pasakojimus apie užklupusias bėdas. Kai praeitų metų pavasarį perskaičiau: mirė, mintyse atsiprašau, kad kartais vengdavau, nesinorėdavo susitikt: ne, ne tie paskolinti keli ar keliasdešimt litų svarbu, ne; tiesiog nežinojai, kaip žmogui galėtum padėt; lyg kaltas pasijusdavai; o kas šito nori? — Kaip eilėraščiai? Nežinau, ko jiems trūksta, kad galėtum sakyt: tikrai geri. Viskas per daug sutramdyta, pačios poetinės kalbos saviveiklos ženklų trūksta? Gal turėjo įtakos ilgokas kelias į PK (tik 1988-ais išėjo)? Nežinau. Neblogų eilėraščių žmonės prirašę kalnus; bet jie perskaityti iškeliauja iš aktyviosios atminties po dienos kitos, kažkoks bendras vaizdas kurį laiką dar tvyro, bet ir jis išblunka. — Gal pagalvojot: kam tas gasiliūnas čia rašinėja, jei nieko gero negali pasakyt? gasiliūnas tiesiog prisimena žmogų, koks jis jam atrodė; kiti galbūt prisimena kitaip; jei prisimena.
Kas ilgiausiai turės progų, jei norės, pagalvot apie Kęstutį Rastenį? Studentai humanitarai. Gal kam pradedant skaityt Thomo Hobbeso Leviataną ar Davido Hume’o Žmogaus proto tyrinėjimą (filosofijos klasiką) ims ir kils klausimas: o kas toks buvo šito veikalo vertėjas į lietuvių kalbą? (Poezija? Dažniausiai skaitom bendraamžių poeziją tikėdamiesi, kad jie ką nors mums ar už mus gali pasakyt. Anksčiau sukurtoji? Tik išimtys, tik viršūnėlės užkabina, kartais. Skaitymas iš reikalo – visai kas kita.)

(1044) Istorijos trupiniai, 1905: geriausias draugas ir baisiausi priešai

Jonas Kėkštas iš Būkliškės

[Pretekstas toks: ėmiau kolekcionuot nuotraukas, kur žmonės su dviračiais. Na, žmonės kaip žmonės, o apie dviračius nedaug išmanau, tad pradėjau domėtis.]

Praėjus trim dešimtim metų po vad. 1905-ų revoliucijos Dienoj buvo išspausdintas J.M. (gal Jono Matuso, o gal ir ne) straipsnelis „Vilniaus ir Kauno sargai revoliucijos metu“:

1905 metų sukilimas prieš didįjį karą Rusijoj didžiule ir galinga savo banga atsimušė į Lietuvos krantus ir šiokiu ar tokiu būdu buvo išjudinusi visą kraštą. Be paprastų materialinių gerbuvio reikalavimų tuometinė Lietuvos socialdemokratų partija ir kiti tolygūs lietuvių inteligentijos sluogsniai buvo, kaip žinome, savaime iškėlę ir tautiškus motyvus, nes reikalavo sušaukti Vilniuje seimą. Be to, dar kova buvo vedama, kad išvyti rusus mokytojus, netarnauti rusų kariuomenėje. Šiandien senųjų revoliucijonierių daugumoj pažiūros pasikeitę. Jie jau yra sukūrę kitokias šių dienų dvasiai atitinkančias politines partijas, bet, tur būt, visi be išimties savo jaunystės romantiką, 1905 metus prisimena.
– Didžiausias tų laikų revoliucijos priešas buvo sargas, o draugas dviratis, – sako Kipras Bielinis. – Dviračiai tais laikais Lietuvoje buvo dar retokas svečias. Ir uriadnikai sužinoję, kad kas nors dviračiu nuvažiavo, neapsirikdavo nutarę, kad tai revoliucijonierius. Bet už tai nepavydavo. Ne vienam 1905 metų sūkurio dalyviui dviratis išgelbėjo gyvybę, ne vienas su dviračiu apvažinėjo visus Lietuvos miestelius.
Daktaras [Antanas] Garmus pasakoja:
– 1902 metais Kauno Žaliakalny ponios [Onos] Eidrigevičienės namuose man teko suruošti pirmąjį lietuvišką vakarą. Tame vakare be manęs dalyvavo a.a. komp. Naujalis, Maironis, nūdienis Čekiškės klebonas [Dionizas] Vaitkevičius ir kiti. Su lenkais, tiesa, teko peštis, nes jie mūsų nesuprato, bet vis dėlto šiaip ar taip didžiausi mūsų priešai buvo kiemsargiai.
– Kokiu gi būdu?
– Labai paprastai, – atsako man beveik visi žinomi revoliucijonieriai, su kuriais teko kalbėti, – kiemsargiai buvo policijos papirkti ir jie buvo baisesni, negu mikliausi ochrankos agentai. Labai daug į caro manifestą, suteikusį šiokių tokių, kad ir apgaulingų laisvių, patikėjo, bet kiemsargiai, tur būt, nė vienas. Jie tokiu pat akylumu sekdavo kiekvieną savo gyventoją ir net 5–10 rublių arbatpinigiai negalėjo kiemsargių širdies palenkti tuometinių idėjų pusėn. (Diena, 1935-09-15, nr. 37, p. 5)

Belieka sužvejot nuotrauką: 1905-ų revoliucionierius su dviračiu, bet vargu ar pavyks. Kol kas seniausia šita; pardavėjas mano, kad galima būtų datuot: iki 1918, aš spėju, kad apie 1920. Ir dar reikia išsiaiškint dviračio gamintoją.

Prieduras (2019 IV 30) Dar negerą žodį apie kiemsargius užtikau – Vandos Daugirdaitės-Sruogienės atsiminimuos, kaip Antrojo pasaulinio karo metu padėjo žydams. Norėję Sruogos pas save Vilniuj, Tauro 10, priglausti Alytaus advokato dukrą Bokšickaitę, bet nesiryžę, nes:

Mūsų kiemsargė buvo žinoma visų saugumų agentė: lenkų, NKVD, Gestapo – visai nepatikima. (Kultūros barai, 2002, nr. 7, p. 80)

(1043) Maironiana, šiokia tokia: klausimas be atsakymo ir pamurmėjimas

Šiaurės Atėnuos 2017-12-01 buvo išspausdinti kolekcininko Šarūno Šimkevičiaus pasakojimai apie kunigus Konstantiną Paulavičių ir Nikodemą Švogžlį-Milžiną, paminėtas ir aukcionas pirkis.lt; na kaip nepasižiūrėsi, kas tai per dalykas? Prisiregistravau; pirmą pirkį (beje, iš žmogaus, minimo ŠarŠ tekste) matot (10,8 x 6,3 cm); prašė dviejų eurų; kaip neįgudęs pirkėjas, iškart pasiūliau tiek, kiek kainuoja cigarečių Rothmans40 pakelis; LLTI biblioteka šito smulkaus spaudinio neturi, tai padovanosiu; na kas tie 5 eurai, kai pagalvoji.
— O pagalvojau štai apie ką:

(a) Ketvirtame lankstuko puslapy akis užkliuvo už apaštališkojo protonotaro. Šiaip ir galvoj, ir antkapinėj plokštėj prie Kauno arkikatedros Jonas Mačiulis-Maironis prelatu vadinamas. Gal tas apaštališkasis protonotaras – tik skambesnis prelato sinonimas? Paklausiau žmogaus, tuos dalykus išmanančio, Pauliaus Subačiaus. Ne, tai ne sinonimai (iš PS el. laiško):

apaštališkasis protonotaras – nuo vėlyvųjų viduramžių šį titulą turėjo Romos kurijoje dirbę notarų kolegijos nariai, tvarkę konsistorijos posėdžiuose priimtus dokumentus; nuo XVI a. pradėtas teikti kaip garbės titulas „titulares seu honorarii“, aukštesnis titulas už paprastą garbės prelatą, todėl ne sinonimas, de facto aukščiausias įmanomas titulas neturint vyskupo šventimų, kreipinys „didžiai gerbiamas monsinjore“, sutana etc. raudonesnė (purpurinė) nei paprasto prelato (violetinė).

Bet jei žmogus turėjo titulą, kuris aukštesnis už prelato, kodėl ne jį, o žemesnį, prelatas, buvo nuspręsta įrašyt antkapinėj plokštėj? Nežinau.












(b) Trečiam puslapy po nuotrauka – posmas iš Raseinių Magdės, tas pats ir antkapinėj plokštėj; su tikslia bibliografine nuoroda; tatai šonan pakreipė. Teko girdėt rimtų šnekų, kad rengiamasi imtis akademinių Maironio Raštų. Gražu, reikalinga. Taip, bet tik viena vertus. O antra vertus? O antra vertus, ar padoru pradėt dar vienus Raštus, kai tiek nebaigtų? Jungtinėm jėgom svajota parengt ir išleist Daukanto ir Valančiaus Raštus – blaiviai žvelgiant, nebus tokių Raštų; gražus sumanymas buvo Braranausko akademiniai Raštai – kiek žinau, nieks nieko nebedaro; arba Putino Raštai – be Sukilėlių antros dalies ir epistolikos; gana pavyzdžių. Aišku, kvaila būtų svajot, kad kas nors galėtų sudaryt pradėtų Raštų sąrašą, peržiūrėt ir pasakyt: šitie amenjuze, nėr galimybių baigt; šituos yr galimybių baigt; kai kokius vienus baigsim, kokius vienus galima bus pradėt. Toks tas utopinis antra vertus.

(1042) Pakeliui namo, xlviii: paprasčiausiai pasiilgau estų

— aplanke ir viršely Paulius, o tituliniam Paulis —

Paulio Eeriko Rummo (dėl populiarumo ir talento spalvingumo Estijoj gretinto su Federico García Lorca; vertusio ir Puškiną, ir T.S. Eliotą) poezijos vertimų rinktinė išėjo 1985-ais, kai baigiau Universitetą; galvoj telikę buvo: kad patiko ir kad įžangos žodis Birutės Baltrušaitytės-Masionienės geras; prigriebiau iš bibliotekos vėl paskaitinėt.
Regis, šitas – „Šlovė asimetrijai“ – ir tada labai patiko, ir dabar; teisingas eilėraštis (vertė Marcelijus Martinaitis greičiausiai iš rinktinės sudarytojos Danutės Sirijos Giraitės pažodinio):

Koktu simetrija, koktūs simetriški
           veidai,
           kūnai,
           dienos,
           mintys,
           darbai,
visa, kur viena pusė su kita taip sutampa,
kad visai beprasmiška turėti du vietoj vieno;
visa, kur antra pusė tėra tik veidrodžio atspindėjimas
ir jis nieko neprideda.

Bet – o asimetrija! O apgamėlis ant kairiojo skruosto,
kai ant dešinio nėra apgamėlio!
O širdie, visada iš kairės, o apendikse, iš dešinės!
O sapnai, neišsipildę tikrovėj, nes kai kurių
neįmanoma įgyvendint, o žygiai, tokie dideli
ir tokie nelaukti, kad jūs net nebuvot sapnais!
— — — — — — — — — — — — — — — — —
Ironijos urzgiantis šuo tekimba tiems į blauzdas,
kurie šiandien sutampa su vakar, o ryt sutaps su šiandien,
kurie daro kalendoriaus dienų fotokopijas
ir, jas pavadinę gyvenimu, dreba
iš baimės, kad viskas pasirodys kam nors atvirkščiai. (p. 16)

Ir buvo kilęs noras rast originalą, pažiūrėt, ar po jaustuko o atitikmens nėr jokio ženklo; grįžęs namo mėginau ieškot, neradau (greičiausiai nemokėjau ieškot; Rummo asümmeetria, matyt, negana). Skaitant noris bent jau kablelio: Bet – o, asimetrija! Etc.
P.S. Rummo pjesė Tuhkatriinumäng – Pelenės žaismas (iš angliško vertimo vertė Angelė Šimaitytė; Masionienės įžangos žody pavadinimas išverstas, manyčiau, geriau: Žaidžiame Pelenę) buvo išspausdinta Metmenyse, nr. 23, 1972, p. 50–64; Vytautas Kavolis apie tą pjesę net studijėlę parašė (ibid., p. 65–76).

(1041) Visiškai tarp kitko: kaip filologas baletą žiūrėjo

Persilio ir Žygimantės vargų titulinis puslapis

emėgstu baleto (ir operos nemėgstu), bet dėl draugijos bent kartą per metus tenka nueit į Opernhausą. Paskutinį praėjusių metų penktadienį žiūrėjom Don Kichotą. Pirmas ir trečias veiksmai – dar yra į ką žiūrėt, kai kurie šokiai visai nieko, o va antras – nykuma visiška.
Spoksodamas, kaip malūno sparnu trenktoj Don Kichoto galvoj pagal lengvąją LAMinkaus muzikėlę strakalioja ir kojas mėto angelytės, sugavau save: ar tik nebūsiu vienas šioj salėj, galvojantis apie Stasį Goštautą? Ispanai siūlė, bet neparašė knygelės Cervantesas ir Lietuva, nes ta tema buvo jau jį apleidusi. 1999-ais paskelbtas straipsnis Darbų ir dienų nr. 8, kitąmet Metmenyse, nr. 78; apie Cervanteso paskutinį romaną, išleistą jau po jo mirties, – Los trabajos de Persiles y Sigismunda: historia setentrional (Persilio ir Žygimantės vargai: šiaurės istorija, 1617); Cervantesas manė, kad tai būsiąs geriausias jo kūrinys.

Mat išjuokti riterių romanus buvo lengva, bet įtikinančiai aprašyti idealaus riterio žygius per pasaulį yra kur sunkiau. Ilgai autorius kankinosi, rašydamas šį romaną, daug vilčių į jį sudėjo ir vos spėjo baigti – prieš pat mirtį. Pasirodžius knygai, ji tuojau išversta į anglų ir prancūzų kalbas. Per metus pasirodė, rodos, aštuoni leidimai. Bet, kaip ir dauguma „bestsellerių“, už poros metų ji nusibodo, ir romanas buvo paliktas užmarščiai. (StG, „Užrašai iš Baltijos jūros: Cervantesas ir Lietuva“, Draugo kultūrinis priedas, 2010-05-08, p. 2)

Apie patį romaną – iš kito StG rašinio:

XX amžiuje Persilio beveik niekas neskaito net per apsirikimą, nes jis nepakenčiamai „tobulas“. [...] Cervanteso romanas – tai peregrinacija po Europą, novela bizantina, kur visko atsitinka, o tarp nuotykių mąstoma apie meilę. Gyvenimas yra kelionė, ir tik meilė jį daro reikšmingą! [...] Tarp daugelio geografinių vietovių Cervantesas įtraukia ir Lietuvą su pora nuotykių. Svarbiausias – žirgo šuolis į užšalusią jūrą. Taigi nieko čia ypatingo neatsitinka. Tik tai, kad prieš 400 metų iš žymiausio ispanų rašytojo plunksnos išsprūdo keliasdešimt puslapių apie legendinę Lietuvą, yra įdomiausias dalykas iš visų. (Darbai ir dienos, nr. 8, 1999, p. 193)

2010-ais StG užfiksavo svajonę, kad gal iki 2017-ų, romano apvalaus jubiliejaus, jis būsiąs išverstas į lietuvių kalbą, nes keliolika skyrių su Egle Barskaja jie jau išvertę (skelbta Darbų ir dienų nr. 8, p. 197–202). Spėčiau, nebuvo, nes toks vertimas tikrai neišleistas.
Balandžio 23-ią, kai minima pasaulinė knygos diena, regis, 2005-ais Ispanijos Karalystės ambasada buvo surengusi Don Kichoto Lamančiečio viešus skaitymus; nebent vėl kokius Cervanteso skaitymus rengtų, tada gal ir iš paskutinio romano ką nors paskaityt būtų galima; bet tikriausiai tik mano persiskaičiusioj galvoj tokia mintis gali būt panaši į realybę.