(1051) Visiškai tarp kitko: apie mirtadienius ir Jurgį Bielinį

ežinau, greičiausiai klystu, bet ar prasminga toliau skaičiuot mirusio žmogaus gimtadienius?
Pirmosios mirties metinės, ketvirtis amžiaus po mirties etc. (Jei kas nors dar skaičiuoja.)
Parašom savo gyvenimo sakinį, o mirtis – ar taškas, ar klaustukas, ar šauktukas, ar kokia tokioj vietoj galima baigiamoji skyrybos ženklų kombinacija.
Ir tas baigiamasis ženklas rašytinas kabučių viduj, ne už jų, jei visą gyvenimą-sakinį – trumpesnį ar ilgesnį, prasmingą ar be ryšio, vientisinį ar sudėtinį, su įtarpais skliausteliuose ar su daug vienarūšių gyvenimo dalių – cituojam-prisimenam.
Kam tie išvedžiojimai? – Sausio 18 buvo Jurgio Bielinio 100-osios mirties metinės; jas būt buvę daug prasmingiau paminėt nelaukiant kokio nors apvalaus skaičiaus nuo gimtadienio. Žmogaus, vadinto knygnešių patriarchu, knygnešių karalium, nepriklausomybės pranašu. Per jį susikabintų spaudos draudimo lotyniškais rašmenim laikas ir Tarybos žingsniai Vasario 16-osios Nutarimo link; mažiau negu mėnuo tepraėjo nuo Juozapo Baltojo Erelio, pasirašinėjusio ir kaip Lietuvos teokratas, mirties – ir buvo pasirašyta Magna Charta Lituaniae, kaip šį dokumentą yra pavadinęs gyvenimą Dachau konclagery baigęs tarptautinės teisės žinovas dr. Rutenbergas (Vairas, 1936, nr. 3, p. 251).
Norėdamas primint Bielinio 10-ąsias mirties metines, knygnešystės žinovas Petras Ruseckas parašė straipsnį, iš kurio šį tą galima pacituot ir praėjus 100 metų po mirties (asmenų pasirinkimas vertas dėmesio; dr. Basanavičius neminimas):

Bielinio atvaizdas Trimito viršely (1928, nr. 4)

Įžymius savo tautos žmones privalome pažinti, pažinę gi, tinkamu laiku juos paminėti ir pagerbti, o jų darbus aikštėn iškelti, kad duotų gyvą pavyzdį, kaip reikia gyventi ir dirbti.
Spaudos draudimo gadynė ypač daug tokių įžymių žmonių mums duoda. Iš įžymių įžymiausiais bus – inteligentų tarpe V. Kudirka, o liaudyje – Jurgis Bielinis.
Pirmąjį mes gerai pažįstame, nes jis savo darbais visos tautos priešakin buvo išėjęs ir savo dvasia tartum visą tautą buvo apgaubęs. Antrąjį mažiau pažįstame, nes jo darbo sritis buvo siauresnė ir savo dvasia visos tautos, kaip Kudirka, nebuvo apgaubęs. Tačiau, kaip vienas, taip ir kitas buvo milžiniškos dvasios, o kas žino? – Bielinis savo dvasia gal ir už Kudirką aukščiau stovėjo! Tik kad Bieliniui susidėjusios gyvenimo bei aplinkybių sąlygos neleido tokioj vietoj atsistoti, kokioj Kudirka buvo atsistojęs.
[...] Bielinis nebuvo vien knygnešys ir paprastas tautiškos sąmonės žadintojas. Buvo tai tikrai Lietuvos nepriklausomybės pranašas, kokių tais laikais buvo vos du trys. Dar 1889 metais Bielinis, patekęs dėl nežinomų priežasčių bei reikalų į Paryžių, o ten į kažkokį lenkų kongresą, uoliai gynė Lietuvos nepriklausomybės idėją, už ką lenkų su didele panieka ir triukšmu iš kongreso buvo pavarytas. Buvo tai bene pirmas ar bent vienas pačių pirmųjų anų laikų viešas Lietuvos nepriklausomybės idėjos paskelbimas. Iš kur jis tą idėją tuomet buvo pasėmęs – mes nežinome, bet reikia manyti, kad iš Lietuvos praeities pažino ir tikrai pranašišku ateities nujautimu bei numatymu. („Didysai knygnešys ir nepriklausomybės pranašas J. Bielinis“, Trimitas, 1928-01-26, nr. 4, p. 124, 126) 

„Nemirsiu, kol maskoliai nebus išvyti iš Lietuvos“, – esą mėgdavęs sakyt. Ne, ne kokį referatą apie Bielinį čia ruošiuos subaksnot; skaitinėdamas užkliuvau už Bielinio laiško, rašyto 1899-04-23 vad. Züricho komitetui, kuris buvo paskelbęs sumanymą, kad Lietuvių paviljone tarptautinėj Paryžiaus parodoj 1900-ais reikia parodyt ir draudžiamųjų spaudinių; Bielinis atsiuntęs dvi savo kaštu atspaustas knygas, o laiške dar ir mintį, kaip Lietuvai dingt iš Rusijos imperijos, išdėstęs:

Noriu asz Komitetui savo sumanymą paaiszkinti, kurs del Lietuvos gali buti naudingas. O tai, reikia pradėti Vokietijos ir Prancūzijos politikoje vietos jieszkoti. Tos dvi vieszpatystės, kaip žinome viena ant kitos del Elzas-Lotaringijo kersztaujasi. Todel mes lietuviai turime aiszkinti vokiecziams, kad jie tas dvi provincijas po Prancūzų rokunda sugražintų, o mes lietuviai, už tas provincijas, po Vokietija pasiduotume. Tada tu abeju vieszpatysciu, vienos priesz kitą butu skriaudos atlygintos. O jeigu tos vieszpatystės susitaikina terp savęs, tai galima tikėties, kad maskolių lengvai gali isz Lietuvos praszalinti. Kas link musu, lietuviu, dabartinio buvio, tai žimei, matyt eina blogyn. Netik ką rusai, kaip jau visiems yra žinoma, visokiais budais persekioja ir skriaudžia, bet ir vokiecziai pradeda Lietuvius persekioti. Maskolija ir Vokietija mat bijosi, kad Lietuviai susivienyję politiszką ermiderį neisztaiso (= neisztaisytų J.B.). Girdeti Tilžėje esąs nuo Vokietijos redo agentas pastatytas, idant didžiosios Lietuvos reikalus sužinotų ir maskoliams danesztie galėtu. Gali mums Prusuosi spaudą užginti, tada priseitų pikcziausis galas.
Todel butu naudinga per tą metą, lig Paryžiaus parodai susitarti lietuviams ir Paryžiuje, žinoma, ant parodos susirinkę isz visu pusiu lietuviai ir paskirti deputaciją, kuri galės derybas pradėti tartis su Vokietija ir Prancuzija. Tai toksai mano sąprotavimas. Jeigu reiktu kam tokiu knygu, tai Tilžėje prie pono [Jurgio] Lapino galima yra gauti.
                    Su guodone J.B. Erelis
(cit. iš: Prof. dr. J. Bagdonas, „Iš spaudos uždraudimo gadynės“, Lietuvos aidas, 1934-06-15, nr. 134, p. 2)

Aišku, gal tik šypsnio, šios dienos akimis atgal žvelgiant, toks Bielinio samprotavimas tevertas, bet: žmogus turėjo tikslą, kūrė planus, kaip jo siekti; tai šis tas daugiau negu tik verkšlent, kaip blogai esti. Labai įdomi asmenybė. (Beje, Benjamino Kaluškevičiaus ir Kazio Misiaus parengtame žinyne Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai, 1864–1904 yra sakinys, kad Bielinis katalikiškos spaudos latvių kalba nugabendavęs ir į Latgalą, kur tuo metu ji buvusi uždrausta; apie latviškų knygų draudimą nieko nežinau, nugriebus laiko reiktų pasiknaisiot.)

(1028) Visiškai tarp kitko: apie Daukantą, Girininkienę, Rutenbergą ir darbus

Praeitų metų pirmam Literatūros ir meno numery buvo Vidos Girininkienės straipsnis „Simonas Daukantas ir Vincas Grybas“; trečia nuo galo pastraipa:

Abu didieji Lietuvos žmonės gimė spalį. 2015-ųjų spalio 3 d. minėjome V. Grybo 125-ąsias gimimo metines. 2018 m. spalio 28 d. minėsime Daukanto 225-ąsias gimimo metines. Kaip jas pažymėsime? Vykstant ginčams dėl J. Basanavičiaus paminklo vietos, galvojant apie kitus paminklus ir jų erdves galima priminti, kad vienam žymiausių mūsų šviesuolių, tautinio, istorinio ir dorovinio sąmoningumo žadintojui Vilniuje nėra paminklo. Aikštė yra, o paminklo – ne. Ar ne logiška aikštėje šalia senojo universiteto, kuriame jis mokėsi ir rašė, matyti ir jos šeimininką –­ Simoną Daukantą? Juolab kad ir paminklo eskizas yra – pirmasis projekto variantas, apie kurį V. Grybas 1928 m. lapkričio 19 d. iš Lukšių Petrui Rimšai rašė: „Aš dabar esu sodžiuje ir užsidaręs tokiame kampelyje, jogei nieko nežinau, kas pasaulyje dedasi. Turiu tokį ruimelį dirbtuvei ir lipdau vis kaip ką. Padariau projektą škicą paminklui S. Daukantui ir jį prisiunčiau Kaunan Komitetui apžiūrėti, jis randasi pas pr. M. Biržišką. Deja, to projekto įgyvendinti nebus galima dėl lėšų stygiaus. Tai dabar dirbu antrą, kurį neužilgo žadu atvežti Kaunan, tik ta bėda, kad gero gipso neturiu po ranka...“ (LM, 2016-01-08, p. 28)

Ne vieno žmogaus valioj-galioj paminklus statyt; o ką nors tikrai prasmingo, kad ir nedidelio padaryt galima. Vida Girininkienė sugalvojo parengt tom Daukanto metinėm kalendorių-knygą; ir parengė, ir rado leidėją, ir jau daiktas atspausdintas. Girininkienė yra Girininkienė: labai daug ką iš naujo tikrino, žiūrėjo, rado, tikslino (gal kas nors ir apie tai parašys, nes tas dvidalis leidinio įvardas kalendorius-knyga yra tikslus: kai baigsis 2018-i, galima lapų apačias su dienų skaičiais nukirpt, ir liks knyga). — Šičia tiesiog labai pasidžiaugt noris: žmogus, užuot tik siūlęs, ką būtų galima padaryt, – ėmė ir padarė. Ir yra.
Ir labai ačiū žmogui. Ir už darbą, ir už pavyzdį, kaip reikia elgtis.
(Iššoko iš atminties per TV girdėtas Marijonas Mikutavičius: „Galvok. Valdžia to dar neuždraudė.“ – O apgalvojęs imk ir padaryk, ir mažiau galvok apie tą valdžią.)


Digresija, netolima. Vakar užėjo bibliotekon Darius K., ieškantis ko nors įdomaus apie Daukantą mokykliniam vadovėliui. Atnešiau, ko prašė; ir dar prisiminiau, tai pasiūliau, sakau, gal kur nors kam nors panaudosi.
— Prisiminiau 1901-ais Papilėj (kur Daukantas mirė) gimusį dr. Giršą Rutenbergą, jo knygelę Simanas Daukantas lietuvių atgimimo pranašas, išleistą Kaune 1922-ais su Mykolo Biržiškos įžangos žodžiu (žr. dešinėj).
lt.wikipedijoj yra nuorašas nuo Žurnalistikos enciklopedijos (1997), bet GR darbas apie Daukantą net nepaminėtas; ir žūties datą – po 1941 – manau, galima patikslint, ir gimimo; vargu ar Papilėj išlikęs namas, kur Rutenbergai gyveno, kad kokią atminimo lentą galima būtų pritvirtint, tai gal bent žymių Papilės žmonių sąrašan wikipedijoj jį galima įrašyt?
Ir nesvarbu, paskelbs ar ne Seimas 2018-us ar 2019-us Žydų metais.

(Patiko Elžbietos Banytės svarstymai priešpaskutiniam Literatūros ir meno numery; ramūs ir įžvalgūs, ypač – kad reikia skaityti.)