(1044) Istorijos trupiniai, 1905: geriausias draugas ir baisiausi priešai

Jonas Kėkštas iš Būkliškės

[Pretekstas toks: ėmiau kolekcionuot nuotraukas, kur žmonės su dviračiais. Na, žmonės kaip žmonės, o apie dviračius nedaug išmanau, tad pradėjau domėtis.]

Praėjus trim dešimtim metų po vad. 1905-ų revoliucijos Dienoj buvo išspausdintas J.M. (gal Jono Matuso, o gal ir ne) straipsnelis „Vilniaus ir Kauno sargai revoliucijos metu“:

1905 metų sukilimas prieš didįjį karą Rusijoj didžiule ir galinga savo banga atsimušė į Lietuvos krantus ir šiokiu ar tokiu būdu buvo išjudinusi visą kraštą. Be paprastų materialinių gerbuvio reikalavimų tuometinė Lietuvos socialdemokratų partija ir kiti tolygūs lietuvių inteligentijos sluogsniai buvo, kaip žinome, savaime iškėlę ir tautiškus motyvus, nes reikalavo sušaukti Vilniuje seimą. Be to, dar kova buvo vedama, kad išvyti rusus mokytojus, netarnauti rusų kariuomenėje. Šiandien senųjų revoliucijonierių daugumoj pažiūros pasikeitę. Jie jau yra sukūrę kitokias šių dienų dvasiai atitinkančias politines partijas, bet, tur būt, visi be išimties savo jaunystės romantiką, 1905 metus prisimena.
– Didžiausias tų laikų revoliucijos priešas buvo sargas, o draugas dviratis, – sako Kipras Bielinis. – Dviračiai tais laikais Lietuvoje buvo dar retokas svečias. Ir uriadnikai sužinoję, kad kas nors dviračiu nuvažiavo, neapsirikdavo nutarę, kad tai revoliucijonierius. Bet už tai nepavydavo. Ne vienam 1905 metų sūkurio dalyviui dviratis išgelbėjo gyvybę, ne vienas su dviračiu apvažinėjo visus Lietuvos miestelius.
Daktaras [Antanas] Garmus pasakoja:
– 1902 metais Kauno Žaliakalny ponios [Onos] Eidrigevičienės namuose man teko suruošti pirmąjį lietuvišką vakarą. Tame vakare be manęs dalyvavo a.a. komp. Naujalis, Maironis, nūdienis Čekiškės klebonas [Dionizas] Vaitkevičius ir kiti. Su lenkais, tiesa, teko peštis, nes jie mūsų nesuprato, bet vis dėlto šiaip ar taip didžiausi mūsų priešai buvo kiemsargiai.
– Kokiu gi būdu?
– Labai paprastai, – atsako man beveik visi žinomi revoliucijonieriai, su kuriais teko kalbėti, – kiemsargiai buvo policijos papirkti ir jie buvo baisesni, negu mikliausi ochrankos agentai. Labai daug į caro manifestą, suteikusį šiokių tokių, kad ir apgaulingų laisvių, patikėjo, bet kiemsargiai, tur būt, nė vienas. Jie tokiu pat akylumu sekdavo kiekvieną savo gyventoją ir net 5–10 rublių arbatpinigiai negalėjo kiemsargių širdies palenkti tuometinių idėjų pusėn. (Diena, 1935-09-15, nr. 37, p. 5)

Belieka sužvejot nuotrauką: 1905-ų revoliucionierius su dviračiu, bet vargu ar pavyks. Kol kas seniausia šita; pardavėjas mano, kad galima būtų datuot: iki 1918, aš spėju, kad apie 1920. Ir dar reikia išsiaiškint dviračio gamintoją.

Prieduras (2019 IV 30) Dar negerą žodį apie kiemsargius užtikau – Vandos Daugirdaitės-Sruogienės atsiminimuos, kaip Antrojo pasaulinio karo metu padėjo žydams. Norėję Sruogos pas save Vilniuj, Tauro 10, priglausti Alytaus advokato dukrą Bokšickaitę, bet nesiryžę, nes:

Mūsų kiemsargė buvo žinoma visų saugumų agentė: lenkų, NKVD, Gestapo – visai nepatikima. (Kultūros barai, 2002, nr. 7, p. 80)