(1047) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa (dėl juoko), lviii

– Š visos tos populiarios knygos, kaip tapt laimingam!
– Ką, tokias pradėjai skaityt, baisiai nelaimingas jauties?
– Ne, nepradėjau ir nepradėsiu, Andriuškevičius viską yra išaiškinęs.
– Tas nac. premijos laureatas?
– Tas. Žinai jo paketo teoriją?
– Kokio paketo? Akcijų?
– Gyvenimo. Trumpai. Žodžiu, Andriuškevičiui paskambina poetė, perskaičius vieną jo esę, ir klausia, ar jis tikrai manąs, kad nieks dėl nieko nekaltas ir viskas galima. Taip, atsako AA. Tada eisiu ir pasivogsiu iš parduotuvės labai patikusią žvakidę – pinigų neturiu, bet jei viskas galima, vadinas, galima. Pamėginkit, sako AA, ir linkiu, kad jus sučiuptų bevagiančią. Sutrinka poetė, nustemba, kodėl šito jai linki. O išmintingasis AA paaiškina: privalu imt visą paketą, dalim negalima.
– Ką, „Pergalės“ saldainių pasivogt iš krautuvės norėjai, o Andriuškevičius sustabdė?
– Neee. Buvo visuotinis susirinkimas, pasakė, kad mokslininkam šįmet atlyginimai turėtų didėt 20 nuošimčių, o mum tik tais keliais eurais, kiek algos bazinis dydis padidėjo.
– O kuo čia Andriuškevičius dėtas?
– Paketo teorija dėta. Aišku, išgirdęs apie atlyginimus šiek tiek susinervinau, o paskui nušvito: tvarkyt popieriukus patinka? patinka; vadinas, jei nori šito darbo, tai būk malonus imt visą paketą – ir atlyginimą, kurį gali vadint kaip nori, kaip tau gražiau, kad ir ubagišku. Toks paketas! Kitam pakete gal kitoks atlyginimas, bet ir darbas kitoks. Supranti?
– Nu, gasiliūnai, до чего докатился, AA tekstus pasitelki šnekėdamas apie pinigus; taigi eseistika – menas, grožį, nesuinteresuotą malonumą pajust priklauso.
– Pirmąkart skaitydamas, kai Šiaurės Atėnuos būna tos esės išspausdintos, grožies, o kai nebe pirmą skaitai – ir apie save galima pagalvot, nieko čia baisaus nematau.
– O kas tau gražiausia AA tekstuos?
– Kabliataškiai.
– Nesupratau.
– Nu ir nereikia, nežinau, ar pajėgčiau paaiškint. Kokie balsiai yra? Ilgieji ir trumpieji. O kai kuriose tarmėse, pvz., anykštėnų dar ir Baranausko laikais, buvo trijų ilgumų balsiai, Skirmantas Valentas išpasakojo, kai jo tarmiškai deklamuojamą Anykščių šilelį įrašinėjau, dar ir pusilgiai buvo, dabar jau tokių nieks nebeskiria; kabliataškis kaip tas pusilgis balsis, tik kitam lygmeny, jautrios stilistinės klausos požymis. Ai, tiek to, nekreipk dėmesio.
[— dar kartą, viešai: ačiū, leidėja Giedre, už padovanotą knygą.]