(1041) Visiškai tarp kitko: kaip filologas baletą žiūrėjo

Persilio ir Žygimantės vargų titulinis puslapis

emėgstu baleto (ir operos nemėgstu), bet dėl draugijos bent kartą per metus tenka nueit į Opernhausą. Paskutinį praėjusių metų penktadienį žiūrėjom Don Kichotą. Pirmas ir trečias veiksmai – dar yra į ką žiūrėt, kai kurie šokiai visai nieko, o va antras – nykuma visiška.
Spoksodamas, kaip malūno sparnu trenktoj Don Kichoto galvoj pagal lengvąją LAMinkaus muzikėlę strakalioja ir kojas mėto angelytės, sugavau save: ar tik nebūsiu vienas šioj salėj, galvojantis apie Stasį Goštautą? Ispanai siūlė, bet neparašė knygelės Cervantesas ir Lietuva, nes ta tema buvo jau jį apleidusi. 1999-ais paskelbtas straipsnis Darbų ir dienų nr. 8, kitąmet Metmenyse, nr. 78; apie Cervanteso paskutinį romaną, išleistą jau po jo mirties, – Los trabajos de Persiles y Sigismunda: historia setentrional (Persilio ir Žygimantės vargai: šiaurės istorija, 1617); Cervantesas manė, kad tai būsiąs geriausias jo kūrinys.

Mat išjuokti riterių romanus buvo lengva, bet įtikinančiai aprašyti idealaus riterio žygius per pasaulį yra kur sunkiau. Ilgai autorius kankinosi, rašydamas šį romaną, daug vilčių į jį sudėjo ir vos spėjo baigti – prieš pat mirtį. Pasirodžius knygai, ji tuojau išversta į anglų ir prancūzų kalbas. Per metus pasirodė, rodos, aštuoni leidimai. Bet, kaip ir dauguma „bestsellerių“, už poros metų ji nusibodo, ir romanas buvo paliktas užmarščiai. (StG, „Užrašai iš Baltijos jūros: Cervantesas ir Lietuva“, Draugo kultūrinis priedas, 2010-05-08, p. 2)

Apie patį romaną – iš kito StG rašinio:

XX amžiuje Persilio beveik niekas neskaito net per apsirikimą, nes jis nepakenčiamai „tobulas“. [...] Cervanteso romanas – tai peregrinacija po Europą, novela bizantina, kur visko atsitinka, o tarp nuotykių mąstoma apie meilę. Gyvenimas yra kelionė, ir tik meilė jį daro reikšmingą! [...] Tarp daugelio geografinių vietovių Cervantesas įtraukia ir Lietuvą su pora nuotykių. Svarbiausias – žirgo šuolis į užšalusią jūrą. Taigi nieko čia ypatingo neatsitinka. Tik tai, kad prieš 400 metų iš žymiausio ispanų rašytojo plunksnos išsprūdo keliasdešimt puslapių apie legendinę Lietuvą, yra įdomiausias dalykas iš visų. (Darbai ir dienos, nr. 8, 1999, p. 193)

2010-ais StG užfiksavo svajonę, kad gal iki 2017-ų, romano apvalaus jubiliejaus, jis būsiąs išverstas į lietuvių kalbą, nes keliolika skyrių su Egle Barskaja jie jau išvertę (skelbta Darbų ir dienų nr. 8, p. 197–202). Spėčiau, nebuvo, nes toks vertimas tikrai neišleistas.
Balandžio 23-ią, kai minima pasaulinė knygos diena, regis, 2005-ais Ispanijos Karalystės ambasada buvo surengusi Don Kichoto Lamančiečio viešus skaitymus; nebent vėl kokius Cervanteso skaitymus rengtų, tada gal ir iš paskutinio romano ką nors paskaityt būtų galima; bet tikriausiai tik mano persiskaičiusioj galvoj tokia mintis gali būt panaši į realybę.