(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2018-01-10

(1045) Iš popieryno, xliv: proga prisimint a.a. Kęstutį R.

Literatūra ir menas, 2007-07-06, nr. 27, pirmas puslapis:

Pablo Picasso, 1905
(atvaizdas iš pablopicasso.org)
KęstR Sarbievijaus kieme per PP, 2011-05-19
(Regimanto Tamošaičio nuotr. iš čia)
Akrobatai
Jie keisti Picasso akrobatai
Su skurdžiais triko
Žongliruojantys rutuliais –
Turtuoliai visad mėgo paveikslus
Kuriuose vaizduojami skurdžiai –
Aš ne turtuolis bet mėgstu –
Niekada nebuvau Paryžiuj
Bet skurdžium gali būti visur
Net ten kur nėra akrobatų
Nors cirkininkai būdavo
Atvažiuodavo į mažus miestelius
Tokius kaip Utena Tauragnai
Vaikščiodavo lynais skraidydavo ore
Atvažiuodavo net iš Kinijos
Picasso jų nematė bet mačiau juos aš –
Niekada netapiau
Niekada nesu nupiešęs nė vieno paveikslo
Jie patys nusipiešė many
Ką jie reiškė mažam vaikui?
Laisvę ir tolimas šalis
Kurias taip norėjosi pamatyti
Ir kurių taip ir nepamačiau?
2007 06 12

Kęstutis Rastenis, 1950–2017, gimęs Utenoj, palaidotas Tauragnuos. Rašė eilėraščius, išvertė iš anglų kalbos filosofinių knygų ir šiek tiek poezijos, karkartėm kokiu teksteliu sureaguodavo į pasirodžiusią knygą ar šiaip kultūros įvykį.
„Laikas bežadis mus pasiglemžia“ – eilutė iš vėlyvojo KęstR eilėraščio. Truizmas (tik nereikėjo TTŽ rengėjams pridėt, kad tai nuvalkiota tiesa; visi žinom, kad mirsim, bet ar ši tiesa vadintina nuvalkiota?).
Teko bendraut. Nežinau kaip kitiems, man atrodė, kad žmogus jaučias esąs nelaimingas, nes jam vis nesiseka, mano esąs nevertinamas taip, kaip derėtų. O dar tie tikrai vėlyvi pokalbiai telefonu, kai tekdavo išklausyt pasakojimus apie užklupusias bėdas. Kai praeitų metų pavasarį perskaičiau: mirė, mintyse atsiprašau, kad kartais vengdavau, nesinorėdavo susitikt: ne, ne tie paskolinti keli ar keliasdešimt litų svarbu, ne; tiesiog nežinojai, kaip žmogui galėtum padėt; lyg kaltas pasijusdavai; o kas šito nori? — Kaip eilėraščiai? Nežinau, ko jiems trūksta, kad galėtum sakyt: tikrai geri. Viskas per daug sutramdyta, pačios poetinės kalbos saviveiklos ženklų trūksta? Gal turėjo įtakos ilgokas kelias į PK (tik 1988-ais išėjo)? Nežinau. Neblogų eilėraščių žmonės prirašę kalnus; bet jie perskaityti iškeliauja iš aktyviosios atminties po dienos kitos, kažkoks bendras vaizdas kurį laiką dar tvyro, bet ir jis išblunka. — Gal pagalvojot: kam tas gasiliūnas čia rašinėja, jei nieko gero negali pasakyt? gasiliūnas tiesiog prisimena žmogų, koks jis jam atrodė; kiti galbūt prisimena kitaip; jei prisimena.
Kas ilgiausiai turės progų, jei norės, pagalvot apie Kęstutį Rastenį? Studentai humanitarai. Gal kam pradedant skaityt Thomo Hobbeso Leviataną ar Davido Hume’o Žmogaus proto tyrinėjimą (filosofijos klasiką) ims ir kils klausimas: o kas toks buvo šito veikalo vertėjas į lietuvių kalbą? (Poezija? Dažniausiai skaitom bendraamžių poeziją tikėdamiesi, kad jie ką nors mums ar už mus gali pasakyt. Anksčiau sukurtoji? Tik išimtys, tik viršūnėlės užkabina, kartais. Skaitymas iš reikalo – visai kas kita.)

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą