(1150) Tarp kitko: locus memoriae, arba Saločiai, ii

— locus memoriae, arba Saločiai, i —

¶ kairėj – Saločių Šv. Juozapo bažnyčia, sudegusi 1944-ais, ir klebonija, nuo 1945-ų virtusi bažnyčia. Tokia pati nuotrauka saugoma ir Biržų „Sėlos“ muziejuje, ir Saločių pagrindinės mokyklos Krašto istorijos muziejuje, tik gal greičiausiai nepastebėta, kad dešiniam apatiniam kampe yra fotografo įspaudas: I chAiTAS ʃ Saločiai (maniškėj tikrai yr; limyje.lt nurodyta data – 1928; pasvalioj.lt – apie 1930-us). Prisiminus IcCh-to fotografuotus miestelio aikštės vaizdus galima būtų daryt atsargią prielaidą: apie 1928-us ėmęsis fotografo darbo, savo namuose (Kęstučio g-vė 10) įkūręs ateljė, fotografas pagalvojo ir apie miestelio vaizdų rinkinį, iš kurio atėjusieji nusifotografuot galėtų ką nors pasirinkti, įsigyt atminčiai.

¶ nuotrauka dešinėj, kurioj matyti tos pačios Saločių bažnyčios vidus (kitoj pusėj – Doros Chaitaitės spaudas). — Kas guli tame didžiuliais vainikais apdėtame karste? Beveik neabejotina: tas pats žmogus, kuris ir atidengtame per gedulingas mišias kitoj Chaitaitės nuotraukoj, saugomoj Biržuose ir datuojamoj ~1939-us,  – kan. Aleksandras Štombergas (1854–1884–1939), Saločių klebonas nuo 1905-ų iki mirties: tas, kuris prieš Pirmąjį pasaulinį karą pastatė dviaukštę mūrinę kleboniją, 1926–1928-ais atnaujino ir sutvirtino 1873-ais pastatytą, 1879-ais konsekruotą medinę bažnyčią; tas, kuriam nepatiko, kad 1928-ais miestelio aikštėj iškilusio obelisko viršuj – ne kryžius, o kardu pervertas „obuolys“; kuris 1934-ais pakrikštijo mano tėvą Povilu. „Sėlos“ muziejuj yra tos pačios fotografės tais pačiais metais daryta ir gyvo kanauninko, švenčiančio 85-metį, nuotrauka. — Niekas kitas iš tų, su kuriais atsisveikinta Saločių bažnyčioj prieš karą, nebuvo tiek daug padaręs Saločių parapijai; apskritai lietuvybei ir Bažnyčiai (t.y. tokių vainikų nusipelnęs).
Kai atėjo į galvą šitas spėjimas, mėginau googlindamas rast kokią palygint išsamią AlŠt-go biogramą; deja. Yra straipsnelis bostoniškėj LE, tik pavardės forma Štombergis; kaip pagrindinis šaltinis nurodytas kun. Antano Yliaus MIC rašinys „Užgeso vienas gyvosios dvasios žiburys“ (Tiesos Kelias, 1939, nr. 7/8, p. 573–576; priešpaskutinė pastraipa: „Savaime suprantama, kad ir kunigas Aleksandras, kaip ir visi mirtingi žmonės, turėjo vieną kitą silpnybę, itin po tiek daug nuveiktų darbų ir sugadintų nervų, bet tos visos silpnybės prieš jo nuveiktus darbus visai nublanksta“; galima spėt, kad kan. Štombergo charakteris greičiausiai buvęs panašus į mons. Alfonso Svarinsko, ne mons. Kazimiero Vasiliausko; kai kam galėjęs atrodyt per griežtas ir kategoriškas?). Ieškinėdamas dar ko nors po epaveldą.lt, radau inicialais J.M. pasirašytą nekrologą (XX Amžius, 1939 VI 20, nr. 137, p. 5; panašu, kad kun. Ylius juo rėmėsi); įdedu čia, kad googlinant būtų randamas; į jį priterpiau visokių iškapstytų patikslinimų ir papildymų:

Mirė partizanų organizatorius, bolševikų už veikimą pasmerktas sušaudyti
Panevėžio apskrities ligoninėje po sunkios ligos, aprūpintas šv. sakramentais, mirė a.a. kan. Aleksandras Štombergas, Saločių klebonas.
Velionis gimė 1845 m. [korektūros klaida, t.b. 1854, tiksliau – 1854 V 25] Platelių parap., Šateikių k. Nuo 1880 ligi 1884 metų mokėsi [Žemaičių] kun[igų] seminarijoje. Gruodžio 2 d. buvo įšvęstas kunigu ir paskirtas Ariogalos vikaru, 1886 metais perkeltas į Zavieržos [Zawierz/Завер’е ?] parapiją; 1887 m. į Panemunėlį, 1889 m. į Ilukštą [Alūksta; Ilūkste]; 1891 m. Jakobštato [Jēkabpils/Jākubmīsts] klebonas, 1893 m. Bebrono [Bebrene/Bebrine] klebonas, 1896 m. nukeltas į Ilukštą klebonu ir paskirtas Semigalijos [= Žiemgalos] dekanu; [dar vieną AlŠt-go nuopelną lietuvybei užtikau: apie 1904-us Stelmužės Viešpaties Jėzaus Kryžiaus bažnyčioj įvedė lietuviškus giedojimus; bet gal ne tik Stelmužėj? gal ir kitur Žiemgalos dekanate, aišku, jei parapijos to prašė];

1905 m. perkeltas į Saločius klebonu, kur išbuvo ligi savo mirties.

Velionis buvo ne tik pavyzdingas kunigas, bet ir uolus priespaudos metais platintojas lietuviškos spaudos „Aušros“, „Tėvynės Sargo“. Panemunėlyje tęsė a.a. kun. [Jono] Katelės pradėtąjį darbą: važinėjo iš kaimo į kaimą su įvairių mokslų pamokomis [gal tiksliau būtų: porą metų talkino kun. Katelei, nes jis Panemunėlio Šv. Juozapo Globos bažnyčios klebonas buvo nuo 1872-ų iki gyvenimo pabaigos, †1908]. – Tai skrajojanti lietuvių mokykla. Už šį darbą rusų valdžios buvo nusmerktas į ištrėmimą, tik 1905 m. išleista amnestija jį išgelbėjo nuo bausmės.
Ilukštoje įvedė bažnyčioje lietuviškus pamokslus, kuriais daugelį lietuvių sulaikė nuo nutautimo. Prieš karą [1908-ais] Salotyse suorganizavo lietuvišką pradžios mokyklą, kurią palaikė daugiausia savo lėšomis.
[Buvo delegatas 1917 XII 18–22 vykusios Vilniaus konferencijos, kuri išrinko Lietuvos Tarybą.]
Besikuriant Lietuvos valstybei, buvo suorganizavęs Salotyse partizanus ir iš Bauskės vokiečių išgavęs jiems ginklų. Šie partizanai vėliau prisidėjo prie Joniškėlio mirties bataljono, kurs smarkiai kovėsi su bolševikais. Už šį darbą

bolševikai buvo pasmerkę kun. Štombergą sušaudyti,

tik savo nutarimo nesuskubo įvykdyti.
Didelių nuopelnų velionis turi ir Saločių parapijoje. Pastatė naują kleboniją, sutvarkė kitus bažnytinius trobesius, išpuošė bažnyčią, uoliai, nežiūrint savo senyvo amžiaus, palaikė kat[alikiškas] organizacijas, ligi pat savo ligos mokyklose dėstė tikybos pamokas, tvarkė parapiją. Už didelius nuopelnus bažnyčiai velionis buvo 1933 m. pakeltas Panevėžio vyskupijos kapitulos garbės kanauninku. Kai daugelis, sulaukę tokio gražaus amžiaus (turėjo 85 metus) ieško poilsio, velionis ir mirties patale minėjo: „Dar norėčiau, kol Dievas mane laikys, padirbėti žmonėms.“
Tačiau nebeleido jo troškimams realizuotis; birželio mėn. 17 d. sustojo jo širdis plakus amžinai. Tą pačią dieną buvo nulydėtas į Šv. Petro ir Povilo bažnyčios kryptą; birželio mėn. 18 d. atvežtas į Saločius, kur [kitą dieną] iškilmingai palaidotas Saločių parap. šventoriuje [laidotuvėse dalyvavo daugiau kaip 20 kunigų].

Nekrologą 1939 VII 10 pirmame puslapyje persispausdino Chicagoj leistas Draugas.

¶ ir dar viena nuotrauka – kaip ankstesnio įrašo papildas: Saločių miestelio aikštė dar be paminklo žuvusiems už Lietuvos laisvę. Fotografuota praktiškai iš to pačios vietos, kaip ir ta jau su paminklu, kuri įdėta Gražvydo Balčiūnaičio straipsny apie paminklą (žr. dešinėj; fotografuojant paeita truputį arčiau aikštės vidurio; be to, spėčiau, šita nuotrauka iš interneto pakadruota: pripjauta iš kairės ir viršaus). Tokia nuojauta, kad fotografas išsinešė aparatą laukan prie savo namų ir nufotografavo. Gal pagal rakursą, sugretinus kelias nuotraukas, galima būtų išsiaiškint, kur Chaitai gyveno, t.y. kur buvo pirmoji Saločių fotoateljė? Pagal dabartinę namų numeraciją, Kęstučio gatvės 10 – tolokai nuo aikštės kapinių link; kokia namų numeracija buvo iki 1944-ų vasaros pabaigos, kada per keturias dienas trukusius mūšius praktiškai visas miestelis sudegė? Gal koks prieškarinis Saločių planas yra? — Pastatas, kuriame Chaimo ir Henės Chaitų dukra Dora (*1908 I 22 / II 4 Saločiuose – 1937 VII 27 ištekėjusi už ketveriais metais jaunesnio Vilniuj gimusio Iciko Šeko – nužudyta 1941 VIII 26 Žadeikių miške) vėliau buvo atidariusi savo fotoateljė – išliko, nes mūrinis (žr. Viktorija Čirvinskaitė, „Saločių štetlas“, Šiaurietiški atsivėrimai, 2012, nr. 1, p. 52).

Prieduras apie varpus (2019 I 1; pagalvojau: nebegrįšiu prie šios temos, tad tebūnie ir tai užfiksuota) Kaune leistos Vienybės 1918 X 15 numery (nr. 39, p. 611), skilty „Iš Lietuvos“ buvo įdėta tuolaik savaitrašty dirbusio kun. Juozo Šnapščio-Margalio korespondencija:

Saločiai (Joniškėlio apskr.). Jau kelioliką metų klebonauja čia veiklus, visų mylimas ir gerbiamas kun. Štombergas. Jo rupesniu iš lužnių [t.y. griuvėsių?] išdygo puiki muro klebonija su gražiais, daugiaus muro, triobėsiais. Pastatyta taip gi miestelyje mokykla. Dideliai patogioje vietoje netoli bažnyčios prie rinkos esą nupirkta muriniai namai su plečiu [plecium, sklypu], kame galės tilpti ypač vartotojų draugija.
     Bažnyčia čia medinė, reikalauja kiek atnaujinimo. Ir tai butu jau padaryta, kad ne karas. Puikius naujus varpus, kokių nebuvo apygardoje, išvežė rusai. Parapiječiai guodžias viltimi, kad po karo bus varpai sugrąžinti.
     Miestelis stovi ant augšto Mušos kranto. Žmonės su upe turi didėlio vargo potvinių metu: mat nėra tiltų. Rudenį atimama ir lieptus. Yra čia keltuvas, kurį delei musiškių nerangumo ir nesumanumo įtaisė žydas ir rinko gana nemažą pelną. Už naudojimasi imta 3 purai grudų per metus nuo ukininkų, o nuo pavienių po keletą kapeikų, o pavasarį ir rudenį pusrubliais.
     Žydui pabėgus [1915-ais artėjant frontui žydai priverstinai tapo pabėgėliais – Rusijos karinė valdžia varė juos į imperijos gilumą: esą galėsią susikalbėt su vokiečiais, vadinas, potencialūs šnipai], dabar keltuvu naudojas jo buvusis darbininkas. Reikalingas butu tiltas [pastatytas 1929-ais].
     Parapijoje rasis po sodžius mokyklų. Klebonas nori, kad įsisteigtu Skrabotiškyje filija. Jau apie tai rimtai rupinamasi. Žmonės skiria ir žemės. [Jei kas skaitėt Agnės Žagrakalytės Eigulio dukrą, tai suprasit: Juozas Žagrakalys dovanojo žemės.] J.M. Vyskupui jau įteiktas prašymas. Filijos kunigas tarp kitko galėtu aprupinti ir vietines mokyklas.

Apie Saločių varpus žinių yra Vytauto Valentino Česnulio knygos Nutilę varpai (2015) p. 91. Trys varpai buvę. 1922-ais vienas grįžo į Šv. Juozapo bažnyčios varpinę – 1903-iais išlietasis; varpą iš Daugpilio tvirtovės (iki ten grąžinti varpai atvežti gelžkeliu) parsigabeno patys parapijiečiai. Kiti du, buvę Chodynkos lauke Maskvoje, dingo. Spėtina, ypač gaila buvo praradus didįjį (405 cm + 195 cm + 97 cm) su dvigubu įrašu: Ad maiorem Dei gloriam (Didesnei Dievo garbei) ir Haec Campana empta est sumptibus parochianorum Sałatensium constructa vero A. Włodkowski in oppido Węgrow Anno Domini 16[=9]14 (Šis varpas nupirktas už Saločių parapijiečių pinigus. [Jį] tikrai išliejo Antonis Włodkowskis Węgrówe 1914-ais Viešpaties metais). Per Antrąjį pasaulinį karą Saločių žmonės, norėdami išsaugot sugrįžusį varpą, vokiečiam surinko 212 kg vario ir 478 kg įvairios geležies. (Ne vienoj vietoj, kad ir čia, rašoma, esą per gaisrą 1944-ų liepos pabaigoj tas varpas išsilydė. Neviernam tamošiui filologui kyla abejonių: varpai dažniausiai liejami iš plieno ar ketaus, kurių lydimosi temperatūra apie 1500 laipsnių; na iš kur toks karštis degant statiniams?)

greičiausiai tai korektūros klaida, kurią per griežta klaida vadint:
t.b. nuotrauka D. Chaitaitės, t.y. Doros (jei antroj pusėj yr spaudas),
bet jei spaudo nėr, jei rašytojas tik Saločių fotografės pavardę prisiminė,
tai gražiausią sprendimą rado: nuotrauka panelės Ch. (nors 1938-ais oficialiai jau ponia Šekienė buvo)

Digresija (2019 II 11) Henrikas Algis Čigriejus – Saločių parapijos rašytojas. Tik prašyčiau nemanyt, kad ką blogo pasakiau, sumenkinau. Geras ar prastas – priklauso nuo talento; Čigriejus geras rašytojas, talentingas, mano supratimu; kad jo novelių personažai su konkrečia vieta sukibę – o kaip kitaip gali būt? kol atmintis buvo imliausia, su prototipais bendrauta, charakterių, situacijų prisirinkta, turto pakaupta.
2011-ais priešpaskutiniam Nemuno numery buvo jo novelė „Balius“, pradėta rašyt 1970-ais. Apie ubagą Antaną, kuriam labai nuskilo: prie pirties, kurioj rūkės dešros, stoviniavę bernai užfundijo visą rinkę. Prie autoriaus pavardės ir novelės pavadinimo – nuotrauka įdėta: neabejotina, iš paties Čigriejaus kokio albumo ar voko. Nes novelėj yr gabaliukas ir apie šaulius.

Antanas ėjo niurnėdamas, krenkšdamas, nusispjaudamas ir kalbėdamasis pats su savim. [...]
„Greičiau jau ta vasarėlė vėlek ateitų. Nusiklausčiau per Antaną ligi Saločių, pasierzeliuočiau su žydais, pasižiūrėčiau, kaip šauliai paraduoja. Kur jau gražu, tai gražu. Apavas jų iš ryto tik blizga, tik blizga, kaip veidrodžiai, žiūrėdamas į juos barzdą, kaip tas sako, gali nusiskusti. O kai tik pažygiuoja per dulkes - kaip su vilnonėm kojinėm... Kažin, jei karė vėl kiltų, galėtų tie vyriukai kiek pasiturėti? Kažin. O jeigu kas, tai kažin. Tai labai dar kažin. Koja mušti tai moka. Ir aš mokėčiau.
Kaip jau man reikėtų kitų čebatų. Labai jau reikėtų. / [...]“ (Nemunas, 2011 XII 15, nr. 43, p. 3)

Noris tikėt, kad Šaulių Sąjunga nereikalaus atimt iš Čigriejaus nacionalinės premijos už tuos dulkinus batus ir dar kai ką. Nors ką gali žinot – visi tokie opūs pasidarėm.

Prieduras apie kan. Aleksandrą Štombergą (2019 III 13) Coll. Asta, kaip ir žadėjo komentare, pakalbino savo babytę, iššifravo ir atsiuntė. Priduriu prie šito labai jau ilgo pasidariusio įrašo. Jei kam šiaurės panevėžiškių tarmė vietom bus neįkandama, klauskit, išversiu.

Su Liucija Skujiene-Noreikaite (*1927, gyv. Raubonių k., Pasvalio r.; užaugo Saločių mstl., Pasvalio r.) kalbėjosi ir įrašė Asta Skujytė-Razmienė, 2019 III 10.

A.S.: Norėjo paklausinėt’ api klebono Saločių…
L.S.: Aaa, Štombergį?
A.S.: Štombergį. Kėp jės atrode?
L.S.: Nogi atrode teip, kad… Ausys buva visiem nupłėštos. Tik man’ ne. Bo kad va – praded ko poterių klaust’, jo subar, i tas tėk pššš, pššš, pššš – nebeprakalb. A aš rėkdavo išsižioj’s. Rėk’ – a mok, a nemok...
Katakizmos neturėjo, pasake vienokart [Štomberg’s]: „Ataik pas man un klebonijo, aš duos.“ Parėjs [namo] pasigyrio, kad liepe Štomberg’s atait tos Katakizmos, ti mam saka: „Ka tau liepe, tė to ir aik, aš jo ti neis…“. No i novėjo. Žinojo aš pro kokį galo jo [klebonijo] reik’ įveit’, ja kambariuks toks laukiams buva. No i pasakio [šeimininkė] įvėjs, ka man’ liepe atait i aš atėjo, ti ji nuvėja i pasake jam. Štomberg’s atėja, aš pasisveikino, ranko pabučiavo – nu tėgė kėp bovo išmokėt, mandag’ bovo, no, i dave jis man’ to Katakizmo. […]
A.S.: Tė vės’ ja bijoje?
L.S.: A ta Štomberge bijoje… Bo, matɛ, Štomberg’s tė, sako, płėše i ož ausų, i ož ko…
A.S.: Tė jės toks griežts buva?
L.S.: Griežts buva, a del’ ta, ka jės, kėp aš daba nelabɛ prigėrdž’, tėp i jės [neprigirdėja]. A jis pinigų gi ož to apklausinėjimo [katakizma] tė gaudava ėš mokyklɛs. Ti jeigu neklausinės nieka, ti kas bos? Ti nieka nebos. Ti jės toks i atrode pikts. Bet kėp aš rėkdavo iš vėsos gerklɛs, ti jis man visɛ nepikts buva, bo girdėja man’.
A.S.: O tė gal’ i par pamoksls bardava žmon’s?
L.S.: Nu i par pamoksls, i visėp jės bardava…
A.S.: O kėp jisai atrode, prisimen’?
L.S.: Va, stambs toks, aukšts… Nose didesne buva.
A.S.: A jisai ilgɛ Salotys buva?
L.S.: To žėnɛ, kėp man’ pradėja mam bažnyčio nuvest’, kokių devynių metų, tė jo tas klebons buva. Nu i aš jo mokyklo pradėjo ait’, ar da jis ėje. Kė jės mire, tė ja vieto gero klebono atkėlɛ, o tas nabags mire, išlydėjam da par tilto un Buiviškių pusė. Tė aš jo tad giedot’ ėjo, bovo kokios keturioliakos pinkioliakos metų.

P.S. Na va, ir dar ne pabaiga, – to trumpai po kan. Štombergo Saločių parapijos klebonu buvusio kunigo pavardės nepavyko iškapstyt.

(1149) Užparaštė, cxlix: šis tas apie Herkaus Manto scenarijaus galimas literatūrines ištakas

(dabar meno kolekcininkė)

askutiniam Literatūros ir meno numery (2018 XII 21, nr. 27) yra Jūratės Visockaitės rašinys „Restauracija: ‘Herkus Mantas’, 1972“ (p. 36–37). Jei esat dabartinių jaunuolių tėvas ar motina, na, maždaug tokio amžiaus ar vyresni, beveik neabejotina: matėt tą filmą per juodai baltą televizorių; ir tikriausiai ne kartą tam tikrose situacijose esat pasitelkę ar tebepasitelkiat Gedimino Girdvainio vaidinto tarno frazę iš to filmo: „Man Dievas siuntė keptą karvelį“. Bet ne prisiminimais pasidalint norėdamas (tarkim, kad maždaug penktokui vg lietuvių kunigaikštytę vaidinusi Danutė Krištopaitytė atrodė gražiausia mergina pasauly) pradėjau baksnot klaviatūrą, dėl kitos priežasties.
— Saulius Macaitis šio filmo komentarą lfc.lt pradeda:

Kai kuriuose šaltiniuose (bet ne filmo titruose) teigiama, kad S. Šaltenio scenarijų įkvėpusi Juozo Grušo to paties pavadinimo pjesė, dar 1957 metais pastatyta Kauno dramos teatre. Greičiausiai tai sutapimas, kaip galima ieškoti paralelių tarp scenarijaus ir vokiečių istorinės prozos. Svarbiau, kad „Herkus Mantas“ – pirmas ir kol kas paskutinis reikšmingas istorinis lietuvių filmas, įveikęs tikslios faktografijos stoką bei Lietuvos kino studijos materialinės bazės nepriteklius.

Bet ne visi filmo žiūrovai ir vertintojai buvo linkę džiaugtis šiuo „neeiliniu LTSR kultūros įvykiu“ (1973-ais scenarijaus autorius Saulius Šaltenis, režisierius Marijonas Giedrys, operatorius statytojas Jonas Tomaševičius, aktoriai Antanas Šurna ir Eugenija Pleškytė buvo apdovanoti valstybine premija). Literatūros istorikas Vincas Kuzmickas, kaip žmogus – ne iš maloniųjų padermės: karštoko būdo, linkęs manyt esąs visad teisus ir geriau už kitus labai daug ką išmanąs (tokią nuomonę apie jo būdą galima susidaryt iš reakcijų ėmus abejoti, ar tikrai Ameriką pirty parašęs Keturakis – Antanas Vilkutaitis, o ne jo brolis Juozas; ir iš kitų tekstų, tarp jų – dienoraščio), Herkaus Manto scenarijų laikė plagiatu:

S. Šaltenis, be abejo, nusirašė vokiečių rašytojo Botho Keyserlingo romaną „Monte der Rebbel“ ir sukūrė savo garsųjį scenarijų „Herkus Mantas“? Ši literatūrinė vagystė mūsų kultūros istorijoje neturi sau lygių? Jei kažkokie keturvėjininkai užsipuolė vargšę O. Pleirytę-Puidienę už plagijatą (Kada rauda siela), kur tebuvo vokiečių autoriui keli panašūs sakiniai, panaši logika, tai ką jau ir bekalbėti, kai „vilčių teikiantysis“ mūsų jaunasis nesugebėjo pakeisti net veikėjų vardų, ką jau bekalbėti apie bendrą kūrinio nuotaiką. Kas nors gali pasakyti – na kas iš to, kad ir J. Grušo ir S. Šaltenio veikaluose veikia ir Hirkalsas, ir Auktuma, ir Nomeda – juk vardus galėjo ir palikti, svarbu kūrinio visuma, meninis sprendimas. Šitos meninės visumos, šito sprendimo kaip tik ir nėra. Koks gi būtų sprendimas, jei aš sumanyčiau rašyti apie 1812 m. rusų karą su Napoleonu ir sumanyčiau aprašinėti puikią Rostovų šeimą, Natašą, Andrejų Bolkonskį. Nataša Andrejų Bolkonskį sužeistą taip pat surastų kažkokiame Maskvos kieme atsitraukimo momentu. Po Bolkonskio mirties pasirodytų Pjeras Bezuchovas ir pagaliau taptų Natašos vyru. Visa tai, aišku, galėtų būti ir galima būtų suteikti naują filosofinę ir estetinę traktuotę romanui, bet kinui viso to nereikia. Mūsiškis kino menas – tik iš šalies prisigraibytų kadrų ir nuotaikų vėriniai ir plikutėliai siužetiniai griaučiai. Jiems kaip tik ir pakaks B. von Keyserlingo romano, o S. Šaltenis čia pateko per nesusipratimą, per mūsų dabartinės inteligentijos bukumą ir pasibaisėtiną dvasinę ubagystę? Mus išrovė iš vienos dirvos, bet mūsų šaknys dar nepasiekė naujų gyvybės syvais turtingų dirvožemio sluoksnių. Dėl to, ar verta apgailestauti, kad mūsų inteligentija nežino B. Keyserlingo ir priėmė S. Šaltenio niekelį? ([Vincas Kuzmickas], „Dienoraščių fragmentai: 1976–1982 metai“, in: Irena Žvinklevičienė, Žodyje užgesusi širdis: psichologinė studija apie lietuvių literatūros tyrinėtoją V. Kuzmicką, 1997, p. 101–102)

(a) šis tas apie leidinį, iš kurio citata: iš dviejų dalių; pirma – IrŽ-nės autorinis tekstas – ta „psichologinė studija“; antra, pavadinta „Tebūnie išklausyta ir antroji pusė“, – VincK-ko dienoraštiniai tekstai, suskirstyti „fragmentais“ (1955–1959; 1972–1975; 1976–1982); iš knygos Įvado:

Kad neblaškytų minčių dėmesio, juos pateikiant atsisakyta tekste skaičių figūravimo, t.y. mėnesių, dienų datavimo. Tegul tai bus vientisas dvasinis žmogaus į žmogų labiau širdies nei proto pasakojimas. Medžiagos parinkta tiek ir taip, kad bent kiek gyviau suvoktume ne tik Vinco Kuzmicko vidinį pasaulį, bet ir tos aplinkos, kurioje formavosi asmenybė, žmones, kas visumoje ir sudaro tragingąją jo gyvenimo baigtį. Pats gi V. Kuzmickas savo rašytą dienoraštinį testamentą yra šitaip įvertinęs: „Aš spaudai neparengiau ir menkos dalies tų žinių ir samprotavimų, kurie kyla manyje. [...] paėmiau į rankas knygą, kuri, ko gero, bus pati įdomiausia iš visų mano parašytų...“⁶. (p. 9)
----------------------------------------------------
6. Čia ir toliau tekste cituojami Vinco Kuzmicko dienoraščiai, kurių buvimo vieta (artimųjų pageidavimu) nenurodoma. (p. 142)

Taigi, neaišku kur tie VincK-ko dienoraščiai. Nežinau, ar kas pasikeitė nuo 1997-ų.
(b) Onos Pleirytės-Puidienės „plagiato“ aplinkybės aprašytos Vytauto Kubiliaus studijoj Dviese literatūros sūpuoklėse: Kazys Puida ir Vaidilutė (2003), p. 106–107: į rinkinį Kada rauda siela (1922), skirtą anksti mirusio brolio Karolio Pleirio atminimui, Pleirytė išvertusi įtraukė ir jo rusiškai rašytų vaizdelių-eskizų nė neįtardama, kad bent jau keturi – ne originalūs dalykai, o vos vos autorizuoti vertimai iš XIX ir XX amžių sąvartoj labai populiarios Cäsario Flaischleno (1864–1920) eilėraščių proza knygos Von Alltag und Sonne.
(c) Vinco Kuzmicko minima knyga, kurią esą nusirašęs Šaltenis: Botho Graf von Keyserlingk, Monte, der Rebell: Aufstand in Preußen um 1260 (pagal worldcat.org, 1930–1936-ais išėjo keturi leidimai); romanas išverstas į latvių (Vadonis Munte: Senprūšu sacelšanās ap 1260. gadu, vertė Gaviļu Visvaldis, 1937) ir lietuvių (Sukilėlis Montė: romanas iš prūsų sukilimo 1260 m., vertė Leopoldas Daukša, 1937) kalbas. — Kiek pagrįstas metamas kaltinimas? Negaliu pasakyt. Reiktų perskaityt tą vertimą ir Šaltenio kino apysaką Henrikas Montė, kuri buvo paskelbta Pergalėj (1971, nr. 2, p. 15–58) ir kartu su Riešutų duona 1972-ais išleista knygoj. Spėčiau, kad VincK, kaip Donelaičio ir jo aplinkos bei laiko tyrinėtojas, tikrai buvo skaitęs tą Keyserlingko romaną, greičiausiai vertimą; pagal ką sprendė apie scenarijų – kino apysaką perskaitęs ar patį filmą pažiūrėjęs, o gal jį prisiminęs – nežinia; greičiau antrasis variantas (šis klausimas svarbus, nes SaulŠ yra pareiškęs: „Ekrane ne tas Montė, apie kurį aš rašiau scenarijų“ [cit. iš: Anna Mikonis-Railienė ir Lina Kaminskaitė-Jančorienė, Kinas sovietų Lietuvoje, 2015, p. 253]).
— Užfiksuoju tik tiek, toliau gilintis nebesinori.

(1148) Visiškai tarp kitko: šis tas apie tikrabalsį poetą Stulpiną

Gedimino Karaliaus sukurta VytM skulptūra ir Vytautas Stulpinas
(Mildos Kiaušaitės nuotrauka iš kaunorašytojų.lt)

[Metams artėjant į pabaigą, lyg savaime iš atminties ima nirt tai, kas džiugino, apie ką noris sakyt: gražu ir prasminga.]
Mačernis – ne Basanavičius, Telšiai – ne Vilnius: apie dr. JB-čiaus grįžimą Vilniun lapkričio 23-ią Gedimino Piekuro sukurto paminklo pavidalu tik akis užsirišęs ir ausis užsikišęs turėjai šansų nesužinot; kad Vytautas Mačernis spalio 12-ą grįžo į Telšius Gedimino Karaliaus sukurto paminklo pavidalu, sužinojau tik kai coll. Pranas Vasiliauskas iš savo Varnių parsivežė pluoštą Kalvotosios Žemaitijos numerių bibliotekos periodikos fondui papildyti. — Duok pavartyt.
2018 X 16, nr. 80, p. 1 ir 7: Lina Dijokienė, „Vytautas Mačernis – poetas, kūręs naują pasaulį“. Nebuvo jokių viešųjų konkursų, jokių rinkimų: Gediminas Karalius sukūrė modelį ir laukė, kol atsiras, kam reiktų tokios skulptūros; atsirado; kaip supratau skaitydamas, Vytautas Stulpinas buvo tas, kuris beveik 20 metų nepametė vilties pamatyt paminklą išlietą iš bronzos ir pastatytą Telšiuos, nors, neabejoju, tikrai buvo momentų, kai apimdavo neviltis ir norėdavos numot ranka, ir jį palaikančių atsirado, ir sulaukė: „Šiandien nuostabi, laiminga diena.“ Gražūs žmonės, siekiantys tikslo ir pasiekiantys. Gerai, kad skulptūra pastatyta šiemet, nelaukta VytM 100-mečio, 2021-ų; gal artėjant jubiliejui kam ateis į galvą kokių išradingesnių minčių, kaip primint poetą ne tik Žemaitijoj; ne per daug kainuojančių, jo kūrybą skleidžiančių.
— Gintarei Adomaitytei VytSt yr pripasakojęs ir apie gimtąjį Paežerės kaimą visai prie Telšių, ir Jonušiškę, kur augo, ir kita. Dėl jo poezijos – manyčiau, labai tiksliai įspūdį užfiksavo Liudas Gustainis, kurį pacitavo Violeta Šoblinskaitė rinkinio Pavėsiai (2007) recenzijoj:

Liudas, rašęs ŽODĮ šiai knygai, „tyliajai lyrikai“, pasak anotacijos, teigia: „... jis tiesiog vardija – žvyras, kryžkelė, medis, bet keista tai, kad ir daugelis kitų taip vardija, tačiau kitais aš netikiu, o Vytautu Stulpinu – tikiu“. Stulpinu, lygia dalia, tiki ir nuolankioji Jūsų tarnaitė, nors, atvirai prisipažinsiu: kodėl yr taip, kaip yr, nežinau. (Nemunas, 2008 II 7, nr. 5, p. 9)

Juokinga būtų, jei imčiau ir pareikščiau: o aš žinau; ne, nežinau, tik spėčiau: noris tikėt, nes VytSt poetinio kalbėjimo intonacijos tikros, savitos (ne išmoktinės, imitacinės). 2008 IV 4 Rašytojų sąjungos bibliotekoj esu įrašęs, kaip poetas skaito kai ką iš minėto rinkinio. Įrašo niekur nesu panaudojęs, tad, jei jau proga pasitaikė, siūlau jums pasiklausyt penkių VytSt-no eilėraščių.

(1147) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, lix

– Tai apdergei Sabaliauskaitę. Kiek premijų ji yra gavusi? [pirmoji frazė tikra, antros tiksliai nebeprisimenu]
– Apdergiau? Pasakydamas, kad Silva rerum antros knygos tik pusę perskaičiau? Žinai, nebesuprantu, kas daros. Atrodo, stengies būt kuo korektiškesnis, teužfiksuoji nuomonę, jokių pretenzijų į apibendrinimus, nuosprendžius kokius, bet vis tiek kitiem atrodo, kad ir tu užsiimi skaldymais – nori „smogti taip, kad maža nepasirodytų“ (Rokiškis Rabinovičius mėgsta šitą pasažą; smogt kaip koks cunamis Indonezijai). Kaplinskio romano redaktorė, sutikta prie lifto: „Tai sukritikavai vertimą“ (beje, Ta pati upė jau išėjo, tik knygynuos dar nėr). Ir puoli teisintis, kad ne kritikavai, o tik pasvarstei, kaip kitaip galėtų būt, tuolab (paaiškėja) kitaip yr buvę (Krosso Sustingusiam skrydy asmenvardžiai ne pagal tarimą rašyti). Nežinau, atrodo, kad tik arba–arba beliko: jei negiri, vadinas, peiki. Tarsi nieko kito negalėtų būt: abejonių, paprasčiausių pasvarstymų neturint tikslo vertinti ir pan.
– Nu nežinau, man taip pasirodė.

Prieduras (2019 I 15) Nepatinka man ta fazė, besibaigianti „kad maža nepasirodytų“; kaip žodžių darinys nepatinka. Radau daug geresnę, užfiksuoju, gal kam pravers. — Bronys Raila savo publicistikoj mėgo prie daug ko kabinėtis, neretai – ir be pagrindo. Vienam rašiny 1960-ais ir istoriką Vincą Trumpą užkabino (šiaip, bent jau kartais, regis, lyg ir geri draugai būdavo, Lietuvių Rezistencinei Santarvei, slaptai Klevo brolijai abu priklausė), nevengdamas insinuacijų apie darbą sovietams už rublius ir iš durnumo. Tas Railos rašinys Trumpai buvęs kaip perkūnas iš giedro dangaus; „neradau kito kelio, kaip tik vožti per galvą taip, kad iš vietos nekeltų“ (iš 1960 X 15 laiško Henrikui Žemeliui, Vinco Trumpos korespondencija, sud. Daiva Dapkutė ir Dalia Kuizinienė, 2013, p. 84). — „Vožti taip, kad iš vietos nekeltų“, manyčiau, ir stipriau, ir vaizdingiau negu „Smogti taip, kad maža nepasirodytų“.

(1146) Visiškai tarp kitko: pasvarstymai apie romanus su istoriniu pamušalu

raugė prieš porą savaičių parskraidino iš Londono dovaną – nemokamai platinamo laikraščio Evening Standard 2018 XII 11 numerį. Žino, kad vartyt puslapius vienas maloniausių dalykų. Bet tik šiandien, įžangai į šventes prasidėjus, kai nebereikia darban, vartinėju žiūrinėju skaitinėju. — Kalėdinių dovanų pirkimo metas, tai net 12 puslapių su kolontitulu LAST-MINUTE GIFT GUIDE. 50-am – knygos, kurias siūloma pirkt dovanot. „Pick up their page-turner / Read all about it: Ben Walsh has plenty of tempting tomes for the bibliophile in your life.“
Pasiūlytos šešios knygos, daugiau negu trečdalį puslapio užima Duracellio reklama (jei prie knygos pridėsi baterijų pakuotę – tai dovana bus visiškai sukomplektuota, полный комплект; na, nebent knygą tektų skaityt kur nėra elektros ar naktį po antklode pasislėpus, – tada tikrai praverstų; o gal čia kokia užuomina apie gilią mintį, kad žmogus turi turėt galimybių skaityti knygą bet kur ir bet kada?). — Siūlo rinktis. Ką pasirinkčiau? Aišku, tik pagal reklaminius anonsus spręsdamas. Aišku, tai tik žaidimas.

— pasakojimas, atsispiriantis nuo ko nors nesugalvoto, bent man, visad atrodo turintis daugiau šansų būt įdomus ne tik pačiam pasakotojui; na taip, galima kibt: o ką pats pasakotojas išgyvenęs – negi sugalvota?; nesileidžiant į svarstymus galima paprasčiau pasakyt: pasakojimas, kurio atspirties taškas – prieš tam tikrą laiką buvęs įvykis ar gyvenęs žmogus. Gana išvedžiojimų, per pavyzdžius mėginsiu pasakyt, ką turiu omeny: Jakučiūno Servijaus Galo užrašus skaityt buvo įdomiau negu Lalagę; Žagrakalytės Eigulio dukrą – negu Klarą (ir Lalagę, ir Klarą – irgi skaityt įdomu, bet tas įdomumas, kaip čia pasakius, antrinis – kompozicijos, stiliaus, žodžiu, labiau formos negu turinio; kaip, ne kas, estetinis, ne pažintinis įdomumas). Šlepikas puikus pasakotojas, bet trumpųjų istorijų; gerai, kad Mano vardas – Marytė tik tokio storumo. Šaltenio du paskutiniai romanai (Demonų amžius ir Žydų karalaitės dienoraštis) irgi atremti į šį tą nesugalvoto; empatija (gal net per daug), kinematografiški epizodai, geras stilius; visokie dvasiniai judesiai gerai, bet, nežinau, intrigos, veiksmo, tempo stinga; skaitai, bet negali sakyt, kad tai an enthralling read – reikia pastangų, kad neužverstum nebaigęs. Yra romanų, kur veiksmo ir intrigos gal net per daug (tarkim, Mindaugo Milinio Partizanas), bet kad stilius prastas. Ir kartais pagalvoji: Lietuvos Walteris Scottas Sofija Tyzenfauzaitė, ar jau turim ką geresnio? Sakysit, baik juokus, aišku, turim, – Kristiną Sabaliauskaitę; gali būt (nors tik pusantros Silva rerum knygos teįveikiau, nebeįdomu pasidarė; bet greičiausiai išimtis esu). Gal ir Lietuvoj galėtų atsiras kas nors panašaus kaip Švedijoj? Stefan Thunberg + Anders Roslund = Anton Svensson (lietuviškam duete, bent man norėtųs, kad antrasis dėmuo būtų istorinis, ne kriminalinis). Nebūtina, kad kaskart išeitų oi! ai!, tiesiog geru stilium parašytų pažintine prasme įdomių pasakojimų norėtųs; kad: pradėjai – ir pagavo, ir nepaleidžia, ir iki pabaigos.
— — praeitą savaitę bibliotekon buvo užsukęs AlmG (prašė padaryt kopijas kelių dalykų, buvusių Sietyne; padariau–pasiėmė), šnektelėjom, šio to ėmė klausinėt, tarkim, gal žinąs, kur galėtų būt Aleksio Churgino biblioteka?, jis juk priglaudė pasitraukusio Henriko Radausko bent jau dalį knygų?; seniai seniai AlmG buvo pasiskolinęs Rilkės tomelį vokiškai iš AlCh, bet tai nesvarbu, tik šiaip; pažadėjau paklaust žmogaus, galinčio žinot – rašiusio apie Hamleto vertimo redagavimą ir irgi biblioteka besidomėjusio (norėjo sužinot, kokius Šekspyro vertimus AlCh savo bibliotekoj turėjo); o gal aš skaitęs tokią knygą – Tomasz Łubieński, Wszystko w rodzinie? (užrašė, kitaip būčiau neprisiminęs); aišku, ne; visai gali būt, kad tos knygos veikėjo Ekso prototipas – AlCh [XII 23: ne, prototipas greičiausiai kitas – AlSl, žr. įrašo komentarus]. Knygos anotacija iš lubimyczytac.pl:

Paskaitinėjau recenziją wyborczoj.pl (książka wybitna, lektura obowiązkowa; išvertus lietuvių kalbon ir paskleidus gandą apie galimą prototipą, kiek egzempliorių būtų nupirkta?); pažiūrėjau, ką dar TomŁ parašęs: visai įdomu būtų bent jau pavartinėt ir jo knygas apie Adomą Mickevičių (M jak Mickiewicz), Kiprijoną Norvidą (Norwid wraca do Paryża), – : stop!
— — — taip, iš tokių visokių pasvarstymų/pasvaičiojimų jokios naudos.
(Ir kas iš to? – kartą tiesiai šviesiai paklausė žmogus, kuriam mėginau įrodyt: straipsnis gali būt įdomus ne tik todėl, kad apie dar nežinomus dalykus rašoma, bet ir todėl, kad žinomi dalykai kitaip nei tikėtumeis interpretuojami. – Nieko iš to. Kodėl kas nors turi būt iš to? Tas irgi gali būt įdomu. — Taip, prisiminimą galima suprast kaip mėginimą teisintis, kodėl toks, kaip čia pasakius, nekonstruktyvus šitas įrašas: nieko nepasiūlyta nei nepasisiūlyta.)
Digresija (XII 23) Kai, deja, savo vardo neužrašęs komentatorius nurodė, kas beveik neabejotinai yra Łubieńskio romano pagrindinio veikėjo prototipas, – KGB kontržvalgybos pulk. Aleksandras Slavinas, prisiminiau (per Vokietiją susisiejo) šįmet Kultūros baruos skelbtus Virgilijaus Čepaičio atsiminimus-kroniką Sugrįžimas į žemėlapį: Aukščiausioji Taryba nuo 1991-01-13 iki 1991-11-03. Vasariniam numery esantis gabalas prasidėjo taip:

Lietuvos laisvės lyga, prašiusi priimti įstatymą, draudžiantį Lietuvos ateities forumo (LAF) veiklą Lietuvoje, turbūt buvo teisi. Atsiėmę Saugumo rūmus, priešais kuriuos ilgai stovėjo Lenino paminklas, radome tokį Lietuvos SSR KGB vadovo generolo Caplino raportą savo viršininkams Maskvoje:
     „Siunčiame „Tiesos“ laikraštyje išspausdinto straipsnio vertimą ir kserokopiją. Straipsnis parašytas pagal pranešimą „Lietuvos ateities forume“ – gausiame opoziciškai Vytauto Landsbergio valdančiajai grupuotei nusiteikusių autoritetingų mokslo, kūrybinės inteligentijos atstovų, Lietuvos demokratinės darbo partijos (buvusios LKP) vadovų ir aktyvistų, žurnalistų susirinkime. „Forumo“ susirinkime buvo įkurta organizuota legali opozicija. Straipsnyje, skirtame Vakarų Europos santykiams su Pabaltiju, mums naudingu požiūriu analizuojami politiniai procesai Pabaltijo respublikose, Vakarų valstybių tikslai ir ketinimai SSRS atžvilgiu. Straipsnio tekstas buvo iš anksto su mumis suderintas.
     Prašome šią aktyvią priemonę įtraukti į įskaitą.“¹
     Deja, straipsnio kserokopija buvo išsiųsta į Maskvą, tad nepasakysiu, kas to straipsnio, suderinto su KGB, autorius. (KB, 2018, nr. 7/8, p. 84)
------------------
¹ Iš naujausios Lietuvos istorijos (Dokumentų rinkinys), Kaunas. 1995, p. 76.

— Taigi visai nesunku išsiaiškint, kas to straipsnio Tiesoj autorius, nuorodų, kur ir ko ieškot, užtektinai, – pasidalinau mintim su coll. Pranu, periodikos, saugomos bibliotekoj, globėju. Po kokios valandos viskas buvo aišku: Algis Klimaitis, „Vakarų požiūris į Lietuvą“, Tiesa, 1991 IV 17, nr. 73, p. 3 (net Kliugerio nuotrauka įdėta). O kai pavarčiau tą Dalios Kuodytės parengtą dokumentų rinkinį, iš kurio cituojama, šyptelt teko: na va, ir Čepaitis žmogus, – ten juk visi dokumentai susiję su Klimaičiu-Kliugeriu, tad ir šitam jis turimas omeny, jokio atskiro paaiškinimo net nereikia. (Iš rinkiny paskelbtų ataskaitų daug kas paaiškėja ir apie Klimaičio globotą ir naudotą Kazimierą Prunskienę, ir apie Žurnalistų sąjungos viršūnėles [tampa labai aišku, kodėl dalis žurnalistų 1991 XII 21 atkūrė LŽDraugiją], ir apie Tiesą, ir apie LAF-ą; nykūs dalykai.)

(1145) Tarp kitko: locus memoriae, arba Saločiai

(Ta Šliogerio filotopija, kai skiedrynas Alksniupiuose ir kulbė, ant kurios būdavo kapojami žabai, regis kaip presbiterija ir altorius; išvedžiojimai apie filotopą-matytoją, žiūrintį į bekalbius daiktus bekalbiu žvilgsniu, turintį nutilt – išeitų, ne rašyt knygas ar atsakinėt į žurnalistų klausimus, nebent fotografuot ir tokiu būdu „garbint“ saulėlydį ar pelkę, vienišą medį ar kokią kalvelę, – nežinau, man visame tame per daug kažkokios egzaltacijos. — Topofilija – taip, kai kurios vietos žmogui yra išties svarbios, bet pirmiausia kaip loci memoriae, atmintį žadinančios; ten atsidūręs iš filosofinių veikalų prisimeni nebent Koheleto knygą.)

bažnyčia sudegė 1944 VII 26, net varpas išsilydė; apie tai, kas tuolaik darės, šį tą užfiksavau 499 įraše

¶ tokia nuotrauka, kokią matot kairėj, dar yra saugoma Biržų krašto „Sėlos“ muziejuj; į limį.lt ji įdėta kaip blaivystės mitingas Saločiuose 1921-ais. Ir dar viena yra – Saločių Antano Poškos pagrindinės mokyklos Krašto istorijos muziejuj; jos atvaizdą dedant į pasvalia.lt nurodyta, kad tai šventadienis Saločių miestelyje apie 1930-us. Dabar ir vg tokią turi (ir kitą, kuri žemiau dešinėj; tokios internete neradau). Kodėl nusipirkau? Todėl, kad tarp žmonių, besibūriuojančių Saločių turgaus aikštėj, galėtų būt ir mano seneliai, atėję iš Tauprių, kurie 5 km atstu nuo miestelio. Bet ne tik savąją topofiliją pademonstruot norėdamas įdėjau tinklaraštin šitas nuotraukas. Ir dėl kitko: dėl kilusio klausimo:
— iš kur fotografuota? Aiškiai matyt, kad iš viršaus, ir ne ant kokio stalo ar išskleidžiamų kopėčių pasilipus – iš daug aukščiau. Parodžiau nuotrauką coll. Rūtai P. monitoriaus ekrane, ir ji paklausė: o tai kas tokio aukšto yra toje Saločių aikštėje? – Tik 1989-ais atstatytas paminklas žuvusiems kovose už Lietuvos laisvę. — Štai koks svarbus gali būt teisingas klausimas! Ir iškart viskas tapo aišku (bent man): tokia nuotrauka galėjo atsirast tik fotografuojant nuo pastolių, kurie buvo sukalti statant tą maždaug 7 m aukščio paminklą. Apie paminklą šįmet Pasvalio Darbe rašė Gražvydas Balčiūnaitis. Buvo pastatytas palygint labai greit, maždaug per mėnesį, ir atidengtas 1928 X 21. Gal galima dar tiksliau išsiaiškint, kada fotografuota? Bent man, tai, ką matau, visai nepanašu į mitingą (kaip siūlo pavadinimas limyje.lt): žmonės pabirę po aikštę; tie, kur arčiau, dalis užvertę galvas – negi iš taip aukštai būtų raginama mest gerti? Užvertusieji galvas, manyčiau, žvelgia į Saločių fotografą Iciką Chaitą (1904–1941; jo spaudas kitoj nuotraukos pusėj), dėl gero kadro užsiropštusį ant pastolių. Baltos moterų skarelės – vadinas, pasipuošta. Kokia proga? Kas tokio vyksta Saločiuos rudenį? Šv. Mykolo arkangelo atlaidai (rugsėjo 29, keliami į artimiausią sekmadienį). 1928 IX 29 buvo šeštadienis, išeitų, fotografuota 1928 IX 30. Spėtina, tokią galėjai nusipirkt užsukęs į Chaito fotoateljė – buvo padaryta nemažai atspaudų (bent trys iki mūsų dienų išliko ir net matomi virtualybėj).

¶ apie nuotrauką dešinėj (irgi su Saločių fotografo žyma – yra išradingai sukomponuotas įspaudas dešiniam apatiniam kampe). Iš ten pat, nuo paminklo pusės fotografuota, tik iš žemiau (ant ko nors kilnojamo palipus?). Nuotrauka vėlesnė – jau pasodintos dvi eilės medelių, išaugusių į oho kokius. Pagal juos gal metus išsiaiškint būtų galima? Jei pasodinti vos tik pastačius paminklą, 1928-ų rudenį ar 1929-ų pavasarį, jei sodinukai buvo ne tokie ir maži, gal kokie 1932–1933-ti? (Zitos Pikelytės disertacijos Lietuvos provincijos fotografija 1918–1940 metais (2012) prieduos radau užfiksuota, kad Icikas Chaitas apie 1934-us vedė ir persikėlė į Pasvalį; jo sesuo Dora tapo Saločių fotografe.) Metų laikas – vasara. Kokie kermošiai ar mugės vykdavo vasarą Saločiuos? Gal buvo sukibę su Šv. Juozapo parapijoj švenčiamais šv. Antano atlaidais (birželio 13, keliami į artimiausią sekmadienį)? Tik spėjimas, aišku.
Kol kas tai, kas susimąstė apie kairėj matomą nuotrauką, atrodo visiškai logiška. Bet: o gal kur nors padariau kokią klaidą ir visai ne taip reiktų tą fotografiją vadint ir datuot?
P.S. (XII 19) Kol kas vienintelė žinia privertė suklusti ir dar kartą persvarstyt savo samprotavimus. Limyje.lt pateiktas aprašas remiasi Biržų muziejuj saugomos nuotraukos antroj pusėj esančiu įrašu Antano Poškos ranka: Blaivybes mitingas Salotyse / 1921 m – antros pusės atvaizdą atsiuntusio žmogaus manymu, „tektų tuo patikėti“. — Bet kad neišeina. Ir štai dėl ko:
(a) Poška irgi žmogus, tad gali ir suklyst, ir apsirikti;
(b) įrašas nuotraukos antroj pusėj pieštuku padarytas tikrai ne 1921-ais, vėliau, gal net daug vėliau; jis labai panašus į tą, kurį galima pamatyt nuotraukos „Švedkapis Saločių bažnyčios šventoriuje“, datuojamos 1928, antroj pusėj (kur yra skaičius 1973);
(c) Biržuos esanti nuotrauka be fotografo spaudo antroj pusėj, maniškė – su spaudu. Icikas Chaitas gimęs 1904-ais, 1921-ais jam tebuvo 17 – ir jau įgudęs fotografas, greičiausiai ir valdžios kokį leidimą verstis šiuo amatu gavęs? Be to, Pikelytės disertacijoj rašoma, kad Chaitas pradėjo fotografuot apie 1929-us (vadinas, maždaug 25-erių) – labai tikėtina, kad tokio amžiaus žmogus jau gali imtis savo amato (bet ne septyniolikinis);
(d) žmonių, matomų nuotraukoj, bent man, na niekaip nesiverčia liežuvis vadint susirinkusiais į mitingą – kad ir kas būtų parašyta antroj pusėj;
(e) kaip Saločių aikštėj 1921-ais buvo galima nufotografuot būtent tokiu rakursu, t.y. palygint tikrai iš labai aukštai? – į šį klausimą joks bent kiek pagrįstas atsakymas galvoj nesiranda, tik juokelis apie skraidantį fotografą (prisiminus neva skraidžiusį akmentašį).
— taigi (bent kol kas) nėr priežasčių koreguot savo samprotavimus apie šias dvi Saločių fotografo darytas nuotraukas.

(1144) Visiškai tarp kitko: homo homini [kas?] est

Skaitydamas bernardinuos.lt Rositos Garškaitės pokalbio su Kamiliu Pecela perpasakojimą, ne tik prisiminiau tą mielą jaunuolį, lituanistą z zamiłowania (kitur: z powołania), Institituto bibliotekoj skaičiusį Rapolo Mackonio rankraščius, – ką, Dalios Grinkevičiūtės Lietuviai prie Laptevų jūros jau išėjo ir lenkiškai? Jei išėjo, kodėl negavom dovanų iš Lietuvos kultūros instituto? Negi lauks, kol jei ne dėžė, tai dėžutė naujų vertimų prisirinks? — Mėginau ieškot; ne, regis, Grinkevičiūtė lenkiškai dar neišėjo; labai įdomu bus paskaityt, ką lenkai rašys apie jos atsiminimus.
Perpasakojimo pastraipa:

Pasak K. Pecelos, lietuviškoji perspektyva atsiminimuose apie Sibirą kitokia nei lenkiška ar rusiška, todėl jam atrodė svarbu išversti D. Grinkevičiūtės atsiminimus. Pašnekovo teigimu, lenkiškoje perspektyvoje ryškus kankinių kultas, mesianistinis galvojimas apie tautą. Rusiškoji gulago analizė labai komplikuota, nevienareikšmiška ir fatališka, o D. Grinkevičiūtė, anot jo, negalvoja taip daug apie tremties prasmę, labiau apie konkrečius, artimus asmenis, apie save, apie išlikimą – jos perspektyva žmogiška. K. Pecelai įdomiausia stipri jos asmenybė.

O kas nors iš lenkų tokio pobūdžio literatūros yr išversta lietuvių kalbon? Jei yr, patarkit – labai norėčiau paskaityt.

— KamP – Juliaus Bardacho premijos laureatas. Ir prisiminiau kitą Bardachą – istoriko (1914–2010) jaunesnįjį brolį, 1919-ais irgi Odesoj gimusį, Raudonosios armijos tankistu buvusį, nuo 1941-ų rudens iki 1945-ų vasaros GULago ragavusį, 2002-ais Iowoj mirusį medicinos prof. Januszą Bardachą. Tiksliau, ką girdėjau per Svobodą lapkričio vidury – kartojamą prieš maždaug 20 metų, 1998 IX 10 transliuotą laidą „Американский хирург любит песню о Колыме. ГУЛаг, пережитый иностранцем“: pretekstas – University of California Press išleido jo atsiminimų knygą Man Is Wolf to Man: Surviving the Gulag.

Автор рассказывает о том, как важно было для выживания научиться не мечтать, не уходить от действительности в воспоминания, в грезы. Чтобы не впасть в отчаяние, в депрессию, чтобы не сойти с ума и не превратиться в животное, надо было просто гнать от себя высокие мысли. Януш Бардах научил себя разбивать время на часы, а жизнь – на короткие периоды, как на перебежки: от пробуждения до полудня, от полудня до ужина, от ужина до отбоя ко сну. Он не позволял себе думать о завтрашнем дне, строить планы, подсчитывать, сколько осталось до конца лагерного срока. Все должно было стать механическим: ковыряние мерзлой земли лопатой, погрузка, разгрузка тачки. Стоило только на минуту потерять контроль над собой, и ты вызывал у кого-то раздражение, не выполнил рабочую норму. Ссоры, смертельные драки, голод, злость и обида, желание убийства или самоубийства разъедают заключённого изнутри, делают его слабым. Януш Бардах понимал это, все его силы, воля, ум были направлены только на одно – выжить.

Besiklausant apie Bardacho atsiminimus susidarė įspūdis, kad juose nėr nė ženklo „kankinių kulto, mesianistinio galvojimo apie tautą“; greičiau jau pasakytum, kad žvelgiama iš „žmogiškos perspektyvos“, kurią mini KamP, turėdamas omeny Grinkevičiūtę. Todėl, kad JanB – ne lenkas, o žydas? Bet negi taip paprastai viską galima paaiškint? Neįsivaizduoju, ar lenkų istorikai dažnai pasitelkia JanB-cho atsiminimus svarstydami apie tokio pobūdžio liudijimus, gal jų vieta sakinio pabaigoj priduriamame „ir kt.“ (regis, neišversti į lenkų kalbą)? Tiesiog norėjos užfiksuot galvoj įvykusią sankabą.
(P.S. Rašant pavadinimą iš atminties išplaukė kelių lotyniškų posakių, besibaigiančių žodžiu est, parafrazės iškart – aa. Šamano „Humanum ėst“.)

(1143) Susieji – ir [išnyra truizmas: всё бренно в этом мире], xxxiv

a: nuotrauka
1986-ais Naujose knygose (Lietuvos TSR valstybinio leidyklų, poligrafijos ir knygų prekybos reikalų komiteto ir Lietuvos TSR savanoriškos knygų bičiulių draugijos kasmėnesiniam informaciniam biuleteny), nr. 2, p. 40 buvo įdėta Algimanto Žižiūno nuotrauka „NETIKĖTA AKIMIRKA: poetas Petras Keidošius dar kartą sveikina Lenino premijos laureatą Eduardą Mieželaitį“.
(Savaitgalį po popieryną besikapstydamas šitą NK numerį užtikau. Ir prisiminė tekstas.)

b: tekstas
2006 I 5 Sigitas Geda, be kita ko, užsirašė:

Šiandien palaidojo ir eiliakalį, kuris skundė mane ir kitus anuo metu, šmeižė ir niekino kiek įmanydamas. Pokario komsomolcas, patapęs Maskvos agentu, turėjęs valdiškai privačią volgą ir vairuotoją. Tai tuomet buvo didelių privilegijų ir prabangos ženklai (!). (Žalieji pergamentai, 2018, p. 8)

Nors pavardė nepaminėta, nereikia Agathos Christie sukurtų seklių talento, kad suprastum: čia apie Petrą Keidošių, mirusį 2006 I 3; Žižiūno nuotraukoj stovintį prie, jei neklystu, būtent Volgos; 1967–1992-ais – nuolatinį Lit. gazietos korespondentą Lietuvoj. Kaip poetas – iš „ir kt.“, o kaip sovietmetinio literatūros vyksmo žaidėjas – nors viešai nešmėžavusi, bet l. įtakinga figūra. Tarkim, suorganizuota palanki recenzija LG-toj – sąjunginės RS organe, ir jau gali tikėtis, kad į tavo knygą atkreips dėmesį kuri nors vad. sąjunginė leidykla, būsi išverstas į rusų kalbą, išleistas, ir galėsi tik nusišypsot prisiminęs, kiek honoraro sumokėjo „Vaga“; visai tikėtina, kad, vykdydama tautų draugystės programas, kuri nors iš vad. broliškų respublikų ar soc. lagerio šalių išsivers iš rusų savon kalbon; aišku, vieno ar kito autoriaus paminėjimas blogu žodžiu ar kokiam straipsnį, ar apžvalgoj galėjo tapt rimta kliūtim, bet vis dėlto vadint Keidošiaus visagaliu neišeina: nors „šmeižė ir niekino kiek įmanydamas“, ir Maskvoj išėjo Gedos vertimų rinktinė Скворец под луной, tiesa, tai atsitiko jau perestrojkos laikais, 1989-ais (Vilniuj rinktinė Ущербная луна, осенняя богиня su Kęstučio Nastopkos lydimuoju str. išleista 1986). Suprantu, tiem, kam kenkė ar mėgino kenkt, buvo pikta; o dabar iš šalies žvelgiant, prisimenant Gedos išverstą Dantės Dieviškąją komediją, – paprasčiausiai gaila (nebeatsimenu, kuriam pragaro rate kankinas tokių nuodėmių pridarę).

P.S. Žalieji pergamentai – šešta Gedos dienraščių knyga (greičiausiai bus dar dvi – 2007-ų ir 2008-ų, paskutinių gyvenimo metų, užrašai; įvardas dienraščiai man regis tinkamesnis negu viršely užrašyti dienoraščiai, tiksliau nusakantis tų užrašų pobūdį; be to, toks gediškesnis, turint omeny, kad mėgo kurt naujadarus, šiuo atveju – atsiranda papildomas žodžio reikšmės atspalvis; pats sau laikraštis). — Kodėl Geda, užuot tik eilėraščius rašęs, vertęs, dar ir tų dienraščių ėmės? (Gal ne tik mano galvoj toks klausimas sukiojas.) – Atsakęs yr pats Geda 2003 VI 20 gabaliuke „Prisipažinimai“:

– Mane gena paprasčiausias užrašymo džiugesys! („Karalienės sekretai“, ŠA, 2005 VIII 20, nr. 31, p. 5)

Iš Gedos poezijos jau ginamos disertacijos; manau, ateis laikas ir dienraščiams, kai visi išeis knygom; ir gal ne literatūrologijos krypties koks doktorantas užklius, gal kokios psichologijos, kuriam bus įdomu pasiaiškint kūrybingą asmenybę nelaisvės virsmo laisve sąlygom; na, pvz.: Sigitas Geda kaip neurotiška asmenybė (remiantis Karen Horney įžvalgomis), – Rimantas Kočiūnas ŠA 1996 VI 1 nr. 22 rašė, kad Horney Mūsų laikų neurotiška asmenybė (1937) – lig šiol nepasenusi kultūrinės psichoanalizės pradininkės pirmoji knyga, tuolab yra vertimas į lietuvių kalbą, nors ir 100 egz. tiražu išleistas. Kūrėjas irgi įdomu, ne tik kūryba; kūrėjas juk irgi kūrinys, jį irgi galima analizuoti.

(1142) Visiškai tarp kitko: pasvajojimas ar pasvaičiojimas apie prozos ir eseistikos metraštį

Reiz bija rakstnieks Andris Jakubāns [1941–2008]. Tad vienubrīd rakstnieks nomira, bet Jakubāns dzīvoja tālāk.

Guntis Berelis, 2001

ame pat Kultūros barų numery, kur Vlado Drėmos recenzijos antra dalis (su žemaičio Kakaručio atvaizdu),
yra Andrio Jakubāno apsakymas „Nevystanti rožė“, puikiai išverstas Bronės Balčienės (pati vertėja ir redaktorė apie save visai neseniai per radiją yr sakiusi: „Esu didžiausia latvių literatūros ir apskritai Latvijos patriotė. Gal todėl, kad užaugau prie pat sienos, prie Nemunėlio, kur žaisdavom ir pešdavomės su latviukais, latvių kalba yra mano vaikystės kalba“).
Kad įsitikintumėt ir pasigrožėtumėt, pirma pastraipa = sakinys (gal net Valdas P. tokio galėtų pavydėt):

Tai nebuvo šiugždanti popierinė gėlė, tai nebuvo minkštas nuo laiko apdulkėjęs vaškinis žiedas, net blausioje ryto brėkšmoje jo nebūtum palaikęs šalta niekad neblunkančia skardine kopija, net pilkšvoje vakaro prieblandoje jos nebūtų atstojęs meistriškas dailiai išdažytas plastmasinis darbelis, nes tai buvo tikra ir gyva rožė, skleidžianti stiprų svaiginantį kvapą, žvilgančiais tamsiai žaliais lapais, gana storu spygliuotu kotu, kurio viršūnėje jau daugiau kaip dveji metai žydėjo nevystantis, visuomet šviežias, lyg ką tik iš sodo ar šiltnamio nuskintas rožinis žiedas su gelsvais atšešėliais. (KB, 1987, nr. 2, p. 61 [būtent šitos rūšies rožė, „Ofelija“, minima apsakyme])

Ką nors gražaus primint – ir to tikriausiai gana, bet dar noris šį tą pridurti.
Jakubāno apsakymas „Mūžīgā roze“ imtas ir išverstas iš knygos Stāsti (1985; latviai 1967–1989-ais leido tokias savo smulkiosios prozos kasmetes rinktines, ar nepriklausomoj Latvijoj kas nors panašaus tebeeina – nežinau). — Ir (vėl) prisiminiau mūsų mėginimą daryt tą patį: Jūratės Sprindytės sudarytus Novelės metus’88 (1989), kurie buvo pirmi ir, deja, paskutiniai. Geras, teisingas sumanymas; labai gaila, kad taip viskas baigės. — Kas dabar Poezijos pavasario almanachas? – iš principo poezijos metraštis: eilėraščiai atrenkami iš praeitų metų periodikos. Kodėl šis leidinys ištvėrė nuo 1965-ų? Todėl, kad neatsiejamai sukibęs su renginiu. O smulkioji proza tokio vieno stipraus neturėjo. Nuo 1976-ų Klangiuos vykstantys Novelės vakarai? Bet jie sukibę su Petro Cvirkos premija, teikiama kas treji metai; be to, pernai rašyta, kad apie premiją, taigi ir apie vakarus, jau būtuoju laiku teks kalbėt. Ar dar gyvas Novelės ruduo pajūry? Dabar gyvybingiausi „Imbiero vakarai“, vykstantys Alytuj, bet: vyksta kas antri metai, vyksta metams artėjant į pabaigą, be to, lyg ir leidžia savo almanachą (regis, du – 2007-ais ir 2011-ais išėjo). Koks leidėjas iniciatyvos galėtų imtis? O kaip finansavimas? Kasmet reiktų teikt paraišką Kultūros tarybai ir tikėt sėkme be jokių garantijų? Per daug rizikos. Nieks nesiims. Be to, kiek būtų bent jau norinčių nusipirkt tokį tęstinį periodiškai pasirodantį (per knygų mugę, tarkim) leidinį: pernykščiai rinktiniai tam tikro žanro kūriniai [pvz., Herkaus K. „Vytauto Puskepalio sūnus“ iš lietuviškų antiutopinių apybraižų ciklo :)], dar + apžvalgų, gal vienas kitas pokalbis? Bent 500 atsirastų? Vargu. — Štai ir aišku: ne pasvajojimas tatai, o pasvaičiojimas.

(1141) Visiškai tarp kitko: pora mintigalių, nuo dailės atsispyrus + žemaitis – ne Kukutis – Kakarutis

                        1

pžiūrėjau, kas rodoma MoMeMu-ziejuj. Tikrai gera kolekcija. Palygint daug darbų, kurie jau priklauso XX amžiaus lietuvių dailės ir fotografijos kanonui. Gali net pasipuikuot, tarkim, kartu apžiūrinėjančiam paaiškindamas, kad Lino Katino ciklas Septynios Dienos Rusnėje arba Pienių Žydėjimas prieš (1971) pirmąkart buvo rodomas su tikrom pienėm, sukaišiotom į skylutes („Iš kur žinai?“ – „Kažkur skaičiau“); arba žiūrėdamas į Arvydo Šaltenio tapinius pa(si)murmėt panosėj ką nors apie tėvo portretą, kuris panaudotas Rapolo Šaltenio dienoraščių, laiškų ir prisiminimų knygos Aš – mokytojas (2007) viršely; o jau prie Antano Sutkaus garsiosios nuotraukos „Pionierius“ (Ignalina, 1964) tai pagatavas... — Taip taip, vanitas vanitatum.
Yra ir Vincento Gečo tapybos darbų – ta gerklinga pora, Gražėnas ir Skubila, 1965-ais nutapyta, ypač įspūdinga, ir Leopoldo Surgailio portretas (1961) įsimenantis, kompozicija gal net šiek tiek Vincą Kisarauską primena. Tai, ką galima pamatyt šiame muziejuj, nė puse lūpų neprasitaria, kad šiaip VincG buvo oficiozinis sovietinis dailininkas, 1974–1988-ais Dailės instituto rektorius („Ko jūs ten lendate į tą užsienį, viską reikia daryti per Maskvą“), nuo posto nušluotas kylančios Sąjūdžio bangos. Net toks raudonas raudonas yra nutapęs soc. realizmo doktrinos nepaženklintų dalykų. — O literatūroj? Iš tos pačios raidės paimkim: Vladas Grybas. Peržiūrėję jo palikimą ar ką nors neindoktrinuoto rastumėm, kad būtų tiesiog žmogaus, o ne jaunojo komunisto parašyta? Nežinau. Nebent jo dienoraštis, apie kurio egzistavimą puse ausies esu girdėjęs, taptų prieinamas. Gal ten?

2
1984-ais išėjo Marijos Matušakaitės knyga XVI–XVIII a. portretas Lietuvoje. 1987-ais Kultūros baruos paskelbta ilga, per du numeriu (nr. 1 ir 2), Vlado Drėmos recenzija „Feodalinės Lietuvos portretai“ su daug patikslinimų ir papildymų. — Pasvarstymas, už kurio užkliuvau:

O kaipgi su LDK feodalinės dailės lietuviškumu? Feodalizmo laikais LDK nebuvo vienintelė daugiatautė valstybė. Beveik visos to meto valstybės buvo ne mažiau daugiatautės, pvz., Persija, Turkija, Austrija, Šveicarija, Prancūzija, Anglija, Nyderlandai, taip pat Lenkija ar Rusija. O juk tų valstybių ano meto dailė vadinama vienareikšmiu pavadinimu – persų, turkų, prancūzų, nyderlandų ar rusų daile. Graikas Domeniko Teotokopulis kitaip nevadinamas, kaip ispanų tapytoju, o kitas graikas Teofanas – rusų. Dėl to ir LDK nuolatos gyvenę ir kūrę dailininkai, dauguma jų gyveno etnografinės Lietuvos ribose, teisėtai gali būti vadinami lietuvių dailininkais, tiek kiek lietuviška buvo pati Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, kiek lietuviškas buvo jos „Statutas“, galiojęs iki 1842 metų, kiek lietuvių kilmės buvo dauguma jos valdančiosios klasės didikų ir bajorų, kurie labai uoliai gynė savo nacionalinius interesus. Dėl to išskirti iš šios dailės „pačius lietuviškiausius“ vien primityvius diletantus yra didžiausia skriauda jos meniniam palikimui ir LDK kultūrai. Lietuvių feodalinę dailę kūrė ne vien liaudis, bet ir aukštos kvalifikacijos profesionalai dailininkai, nuolat gyvenę ir kūrę Vilniuje ir kitur Lietuvoje, tokie kaip Jermašauskai ir Dundulevičius, Melichas ir Šreteris, Vydas ir Palonis, Čechavičius ir Egenfelderis, Aleksandravičius ir Hiubelis bei daug daug kitų. Tai jie sukūrė didžiausias mūsų feodalinės dailės vertybes. [Čia derėtų citatą baigt, bet kad tai, kas toliau, – tiesiog įdomu.]

atvaizdas iš KB, 1987, nr. 2, p. 52

     Suprantama, kad feodalinėje santvarkoje valstiečių portretai buvo retenybė. Didikų kunstkamerose jie buvo laikomi vien kaip kuriozai. Be autorės nurodytų Radvilų kolekcijoje buvusių dviejų valstiečių portretų, kurių vienas nutapytas tik dėl to, kad jis buvo nurijęs peilį (p. 12), o kitas gyvenęs 111 metų (p. 13), autorės cituotas J. I. Smirnovas viename savo straipsnių reprodukavo žemaičio Kakaroto portretą, kurį XVII a. Kuršo baronas Beras liepęs nutapyti tik dėl to, kad Kakarotas gyveno 117 metų ir paliko 19 sūnų ir 22 dukteris. Portrete jis atvaizduotas kaip orus patriarchalinis senis, šventiškai pasipuošęs aukšta dviguba renesansine berete, papuošta stručio plunksnomis ir plačiu apsiaustu. (KB, 1987, nr. 2, p. 51–52)

Drėmos išdėstyta senojo lietuviškumo samprata (galiojusi iki XIX amžiaus, nors tą ribą galima būtų pakelt dar kokiais ⅔ amžiaus į priekį, gal net iki XX amžiaus pradžios; tol, kol susiklostė vad. modernioji tautos samprata, kurioj kalba tapo esminis dalykas) ir logiška, ir, svarbiausia, –istoriška. Ir senųjų dailininkų asmenvardžių pateiktis būtent tokia forma – visai pagrįsta; asmenvardis tuolaik buvo, galima sakyt; paslankus – nesvarbu asmens kilmė, svarbu – kokion kalbon patenka; tarkim, lotyniškai kūręs vienas didžiųjų Baroko poetų: Matthias Casimirus Sarbievius / Maciej Kazimierz Sarbiewski / Motiejus Kazimieras Sarbievijus (jei ne poezija, tai bent kiemas VU-te, jo garbei pavadintas, „visiem“ žinomas); Antano Baranausko eilėraščių sąsiuvinis: po lenkišku eilėraščiu pasirašo Baranowski, po lietuvišku – Baranauckas, ką jau ten vardas: Untanas/Antanas/Antoni, kaip vysk. – Antonius; jei jo Anykščių šilelio vertimo į ispanų kalbą (La floresta de Anykščiai, 2017) viršely būtų užrašyta Antonio Baranauckas, manau, labai ramiai reaguotų; dr. Basanavičiaus (lietuvių lietuvio, Lietuvio, mūsų supratimu) turėtos vizitinės kortelės irgi tą patį paliudytų. Atsiprašau, paleidau vadžias. — Pasižiūrėjau, kaip Drėmos minimų lietuvių dailininkų asmenvardžiai pateikiami Lietuvos dailininkų žodyno I tome, būtent tą patį laiką, XVI–XVIII amžius, apimančiame, kokios formos pasirinktos kaip pagrindinės: Tomas ir Juozapas Jermaševskiai, Antanas Dundulevičius, Christian Melich, Johann Schroetter, Anton Weide, Michelangelo Polloni/Palloni, Simonas Čechavičius, Ignacas Ernestas Eggenfelder, Konstantinas Aleksandravičius, Karl Hübel. Jei visi vardai būtų „išversti“, o pavardės ir nerišliam tekste su galūnėm – sakyčiau: tvarka, o dabar – chaosas, radęsis, gal ir klystu, moderniškojo tautiškumo sampratą taikant atgaline data.
Bet bala nematę tos asmenvardžių pateikties. Svarbu, kad tą kūrybą pripažįstam kaip savo, kad domimės; jei apie literatūrą – ne tik tyrinėjam, ir verčiam, ergo: skaitom? Liūdnesnis atvejis būtų, jei (Drėmos svarstymus prisiminus) būtų išskirti „patys lietuviškiausi“ primityvūs diletantai ir sakoma, kad tiek tos lietuvių dailės ir tebuvo.
Beje, šita Drėmos pastaba priminė poleminį Mykolo Biržiškos 1910-ais Visuomenėj paskelbtą rašinį „Apie literatūros istoriją ir mūsų ‘istorijas’“, kur, be kita ko, keliama ir grindžiama mintis, kad lietuvių literatūra ne tik lietuviškai rašyta; konkrečiai šitą pasvarstymą priminė:

Nekratydamas jų iš eilios nei spręsdamas apie jųjų lyginamąją vertę, pabrėžiu tiktai svarbiausius ligšiolaikinio lietuvių literatūros istorijos tyrinėjimo ypatumus. Bene vyriausias jųjų bus literatūros visuomeninių ir kultūrinių pagrindų niekinimas. Dar aušrininkų ir vėlesnių kartų raštinis judėjimas šiaip taip rišamas, rasit, ne tiek su visuomenės, kiek su „tautos“ gyvenimu (ir tai dažniau pasikalbėjimuose negu spaudoje), seniau gi pasirodę raštai paprastai svarstomi vien bibliografijos, mažiau rašytojų bibliografijų [sic! = biografijų] atžvilgiu, bet į jų svarbumą visuomenės ir kultūros gyvenimui, – o ką jau besakyti apie meninės vertės nusprendimą! – veik neatsižvelgiama. Jųjų ryšys paviršutinis – pasirodymas lietuvių kalba. Pertai neteisingas Mažosios Lietuvos raštų istorijos iškėlimas aukščiau už Didžiosios, pertai vandališkas paniekinimas XVI–XVII amžiaus lietuvių raštijos Didžiojoje, nes... pastaroji ne tik lietuvių, bet ir kitomis kalbomis pasireiškė! Tat suprantama: Mindaugo, Gedimino, Algirdo, Kęstučio ir Vytauto (tiktai ne Jogailos!) garbės įpėdiniams sunku yra imtis „Lietuvos nupuolimo“ gadynės ir kur maloniau sekti vokiečių autoritetais!
     Neįsiskaitome į XVI–XVII amžiaus lietuvių raštiją rusų, lotynų ir lenkų kalbomis, bet užtat rūpestingai įtraukiame į „mūsų“ istorijos leistrus ir pastatome lygiai su vaizduotės kūriniais, kad ir kitomis kalbomis išėjusiusius, raštus, jei juose yra apie lietuvių istoriją, mitologiją, kalbą ir t.t. Tat jau kitas, vėl ne literatūros istorikų garbei, jųjų ypatumas: literatūra neišskiriama iš šiaip jau raštijos. (Iš mūsų kultūros ir literatūros istorijos, kn. I, 1931, p. 10; pirminė straipsnio publikacija čia, žr. p. 45–49)

Buvo kilus diskusija, Stasys Šilingas palaikė Biržišką, kitaip manančiųjų poziciją išsakė Augustinas Voldemaras (žr. „‘Visuomenės’ moksliški išradimai“, Viltis, 1910 IV 25 / V 8, nr. 46, p. 1);; sijojimo per tankųjį lietuviškumo = kalbos sietą principas įsigalėjo, taikytas iki kokių gal net 1990-ų, kai Algio Samulionio, Dariaus Kuolio ir kt. iniciatyva imti rengt senosios literatūros seminarai etc. (Senosios literatūros sampratos kaita praeito amžiaus pabaigoj ar jau tapusi studijų objektu – negalėčiau pasakyt; turėtų būt geriau žinančių.[*])
O paskutinis „barjeras“ neperžengtas, gal ir nebus peržengtas sakant, kad toks įvardijimas tikslesnis: senoji Lietuvos literatūra: lotyniškoji, rusėniškoji, lenkiškoji, bet va termino Lietuvos lietuviškoji literatūra lyg ir neteko girdėt/matyt, nes nereikia, yr lietuvių literatūra. Nuoseklumo, sakyčiau, truputį trūksta (taip, turiu tą bjaurią savybę – nuoseklumo ir sistemingumo visame kame ieškot).
[* Įtarpas (2018 XII 11). Paskelbęs įrašą, el. laišku paklausiau Dariaus K.: jei jam reiktų keliais sakiniais nusakyt senosios literatūros sampratos kaitą tuo laiku, kokias datas, pavardes, įvykius, tekstus pirmiausia prisimintų?

Sveikas, Virgi,
nelengvas klausimas.
Matyt, reikėtų minėti Eugeniją Ulčinaitę ir Ingę Lukšaitę, kurios dar sovietmečiu kėlė lotyniškos ir lenkiškos LDK literatūros svarbą.
Ingė su Jurginiu 1981 m. išleido „Lietuvos kultūros istorijos bruožus“, o Eugenija pati vertė atskirus tekstus iš lotynų kalbos, dėstė LDK lotynišką literatūrą studentams, duodavo jiems rašyti diplominius darbus, sudarė išleistinos kitakalbės LDK literatūros sąrašą.
Ingė talkino idėjomis Algiui Samulioniui, kuris, regis, 1990 m. ryžosi vadovauti LLTI Senosios literatūros skyriui, pradėjo leisti „Senąją Lietuvos literatūrą“, rengti LLTI Senosios literatūros seminarą.

Želgdami gilyn į sovietmetį, prisiminėm Jurgį Lebedį, kuriam MykB-ka buvo autoritetas, Marceliną Ročką; 1967-ais pradėta leist „Lituanistinė biblioteka“ irgi nesiribojo tik lietuviškai rašytais dalykais – išėjo Husoviano, Mykolo Lietuvio knygos, Rimanto Jaso išversta Bychoveco kronika, spaudai buvo parengta, nors sustabdyta Leono Valkūno išversta Kojalavičiaus Lietuvos istorija. Bet tai dalykai, kurie, kaip čia pasakius, tematiškai lietuviški; kad „Lituanistinėn bibliotekon“ būt įsileistas Sarbievijus ar kiti Renesanso ir Baroko poetai, kurie pristatyti Eugenijos Ulčinaitės parengtoj knygoj Cantus solo, soli et sibi = Dainos pasauliui, saulei ir sau (1993) – ne, vargu.]
-------------------------------------------------------------------------------------
Daugiavaikio ilgaamžio žemaičio atvaizdas dešinėj, te žemaičiai juo gėris; aukštaičiui įdomiau buvo asmenvardis, iškart priminęs netoli Biržų gimusį astronomą Gunarą Kakarą. Bet kas čia per asmenvardžio pabaiga -otas? Yr Lietuvių pavardžių žodynas (t. I, p. 890; sutrumpinimus atitrumpinau):

KÃKARAS Saločiai (lat.). Iš lat. Kakars (Lauksaimnieku un citu zemes īpašnieku adresu grāmata 1931, 15, 84, 461), Kākars (ten pat, 97): lat. kākars „aukštas liesas žmogus; beširdis, kietaširdis žmogus“ (K. Mülenbacha Latviešu valodas vārdnīca 1923–1932, II 190). Plg. brus. Какора : rus. какора, кокорь, кокорыга „rąstas su šaknimis, medis su šaknimis“ (М. Бiрыла, Белоруская антрапанiмiя, 1969, p. 170), lenk. Kokar (S. Rospond, Słownik nazwisk śląskich, d. 2: G–K, 1973, p. 339). / [...]
KAKARUTIS Šilutė 6 (oficialiai Kakarutt, Kakaruth, Kakarot, Kakarott, Kakaroth) — žr. Kãkaras.

Išeitų: Kakarutis iš/nuo Šilutės; iš Ducatus Curlandiae et Semigalliae – Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystės (1561–1795) pačių pietvakarių. (Greičiausiai evangelikas liuteronis?)

(1140) Užparaštė, cxlviii: Lorca ir Mackus

7-am Naujojo Židinio-Aidų numery yra Vaižganto epistolikos geriausios žinovės ir vertėjos iš ispanų Aistės Kučinskienės esė „Apie poeziją, nepoeziją ir teksto malonumą, arba Prokrastinacijos pagrindai“. Įdomu skaityt bet kokius svarstymus, jei ieškoma atsako į klausimą, prasidedantį Kodėl. Šiuo atveju: kodėl vienus eiliuotus (nors nebūtinai) tekstus suvokiam kaip poeziją, kitus – net kaip Poeziją, o trečius perskaitę suabejojam: ar tai irgi poezija? Ir apie archetipinės kritikos principus buvo l. įdomu paskaityt. Bet ne referuot, kas toj esėj rašoma, noriu (kas šitą tinklaraštį skaito, ir NŽ-A, beveik neabejoju, skaito; bet ne atvirkščiai), digresiją noris užfiksuot. — Aistė Kučinskienė:

[...] teksto poveikio stipris gali būti matuojamas ne amperais, ne voltais, bet archetipų galingumu ir jų įtekstinimu surezonuojančia, suskambančia forma, o gera poezija nėra pati sau tikslas, pranešimas dėl pranešimo, tai – būdas kažką pasakyti (priminti?). Ir pabaigai – Lorcos teksto fragmentas:

Žalią, tave noriu žalią.
Žalias vėjas. Žalios šakos.
Marių vilnyse valtelė
ir žirgas ant kalno ganos.
Ji prie laiptelių sapnuoja,
liemuo šešėlį pagavęs,
žalias kūnas, plaukas žalias,
akių sidabras nušalęs.
Žalią tave noriu žalią.
Čigonų mėnulis bąla:
ją mato visi daiktai,
o ji matyti negali.
(„Lunatiko romansas“, iš ispanų kalbos vertė Aistė Kučinskienė)

Vertimas tikriausiai nėra pats geriausias būdas formos skvarbai aptarti. Bet, sakykime, šį kartą tiks kaip iliustracija. Iš pažiūros siurrealistiškame, painių įvaizdžių kupiname tekste yra formos (prozodinio, skambesiu grįsto) poveikio ir giliojo matmens, leidžiančio atpažinti kultūrinę, istorinę tradiciją jos net sąmoningai nepažįstant. Išklausę Lorcos eilėraščio, žmonės gali nevalingai prisiminti skausmą, mirtį, neišsipildžiusius troškimus, nelaimingą meilę ir kt., o patyrimas paveikus ir dėl eilėraščio skambėjimo, ir dėl neklišiškų žodžių jungčių. (NŽ-A, 2018, nr. 7, p. 24)

— o jei pirmą vertimo eilutę pakoreguotumėm (nors tokia korekcija griauna skambesį, atremtą į a)? Galininką pakeistumėm kilmininku? – Žalios, tavęs noriu žalios, – ir iškart suskamba Chapel B I fragmento pradžia:

Žalios, žalios!
Aš noriu tik žalios
uždengti blankančiam
beržų sentimentalui,
šiurkščios kaip milas
šiaurės mėnesienos.

Rengdamas Mackaus sutelktinės Ir mirties nebus nugalėta paaiškinimus, atsispyręs nuo 1965-ais išėjusios knygos pabaigoj esančių pastabų, užfiksavau, kad skaitant „Raudiškąją“ galima įžvelgt/išgirst Lorcos raudos – „Llanto por Ignacio Sánchez Mejías“ tematinių ir ritminių detalių; „A las cinco de la tarde. / Eran las cinco en punto de la tarde“ – penktą valandą vakaro arenoj mirtinai buvo sužeistas garsus toreadoras, Lorcos, Rafaelio Alberti ir kitų vad. 1927 metų generacijos ispanų rašytojų draugas; „Tai buvo septintą valandą ryto, / lygiai septintą valandą ryto“ – įvyko autoavarija, kurioj žuvo Antanas Škėma.
O gal Chapel B galima įžvelgt/išgirst daugiau Lorcos? Ar Mackaus noras žalios mėnesienos nesisieja su Lorcos „Lunatiko romansu“? Ką Lorcos Mackus buvo skaitęs? Kokią vertimų anglų kalbon rinktinę? Mėgino skaityt originalą?
Ir baigiant šitą digresiją visai neapsvarstytas mintigalis: o jei Mackaus Chapel B mėgintumėm suvokt kaip kokią, nežinau, chorinę kantatą? Pasitelkiami stipriausi kada nors skambėję balsai giedojusiųjų apie mirtį, tarsi pergiedama, pri(si)taikoma – suteikiamas individualus atspalvis, bet tema, jos plėtotė leidžia prisimint pirminį šaltinį, originalą, net pageidautina, kad būtų prisimenamas / galvoj išgirstamas [etc.].

(1139) Visiškai tarp kitko: sargienė buvo teisi

[Teberankioju (jei pasipainioja po akim, dažniausiai – metus kelią dėl takelio) su konkrečia diena susijusias istorijas istorijėles (metai nesvarbu); nežinau, ar pavyks sužvejot 365-ias, kad visumą galėtum pavadint dienynu; be to, tai tik, taip sakant, parengiamoji medžiaga – dar reiktų sugalvot, kaip jas pateikti, su kokiu komentuojamuoju padažu; greičiausiai nieko gero iš to neišeis. Šita užtikta savaitgalį po epaveldą.lt klaidžiojant.]
— vyksmo laikas: 1933 I 19, ketvirtadienis; vieta: Mikalojaus Daukšos g-vė 23, Kaunas:

Mitingas «Trikolit» fabrike. Sarišij su Lietuvos bedarbių diena – sausio 19 komjaunimo kuopelė N 1 pravedė mitingą «Trikolit» fabrike. Mitinge dalivavo apie 15 darbinikų-jaunuolių. Kalbėtojas kalbėjo apie darbo jaunimo padetį Lietuvoj ir Sovietų sajungoj ir ragino organizuotis ir kovot del savo buklės pagerinimo. Mitingas tesėsi apie 20 minučių. Mitingą bandė trukdit sargienė šaukdama: «Jus nepadedat darbinikams, o tik kalėjimus pripildot». Ją nutildė pačios darbinikės ir pradėjo kalbėtojui statit ivairius darbinikų givenimą liečiančius klausimus. Kalbėtojas i juos išsemiančiai atsakė. Darbinikės žadėjo dalivaut bedarbių demonstracijoj. Per šį mitingą komjaunimui paviko užmegst su tuo [trikotažo] fabriku rišius. / Aleks. (Darbinikų jaunimas, 1933, nr. 3/4, p. 5)

Paantraštėj – Darbinikų ir kaimo biednuomenės jaunimo laikraštis – įvardintas įsivaizduojamas adresatas; adresantas – Lietuvos komunistinio jaunimo sąjungos Centro komitetas; leidimo vieta nurodoma Tilžė, bet leista Berlyne. Pastaroji aplinkybė, manyčiau, turėtų sulaikyt nuo skubotos išvados, esą laikraščio korespondentai irba tvarkytojai buvo, galima sakyt, beraščiai, – gali būt, kad ir spaustuvės rinkykla neturėjo reikiamų raidžių ir tekdavo tenkintis tuo, kas yra.
Pagal MLTE, 1932–1933-ais DJ-mą tvarkė Icikas Meskupas-Adomas (Berlyne buvo suimtas 1933 V 18, tokiu pavadinimu laikraštis daugiau nebesirodė; *1907 Ukmergėj, žuvo 1942 Biržų girioj). Slp-džio Aleks. Slapyvardžių sąvade nėr, yr Aleksas – Aleksas Jasutis-Julmis, visai gali būt, kad jis parašė šitą korespondenciją (*1910 Reibiniuos, žuvo 1938 Ispanijoj, prie Morellos).
Bet ne dėl kom. jaunuolių užkliuvau už šito tekstelio; dėl to, kad užfiksuotas ir sveiko proto balsas – sargienės vertinamasis sakinys.

(1138) Epizodai, xxix: auksas Viekšnių [?] bankely vokietmečiu

[pusgaminis pusantrų metų gulėjo šaldymo kameroj]

Iš Rimanto Žilevičiaus (*1938 Viekšniuose) prisiminimų:

Anos [t.y. tėvų] kartos sąmonėje buvo Dešimt Dievo įsakymų – nevalia jų nepaisyti.
Jau gerokai po karo mamunėlė pasakojo, kad vieną vokietmečio dieną į bankelį, kur ji buhalteriavo, atėjo du esesininkai su policininku, nešini odiniu portfeliu.
– Įdėk į seifą.
Atrakinus nedegamas duris, vyrai, susilenkę nuo sunkumo, įgrūdo nešulį.
– Neilgai trukus mes pasiimsime, – išeinančio esesininko žodžius išvertė policininkas.
– Man nė minties nebuvo pasmalsauti, kas tame portfelyje, – pasakojo mamunėlė. – Sykį iš seifo imant dokumentus išbyrėjo keli auksiniai laikrodžiai, trys carinės dešimties rublių monetos. Persigandau! Apsižvalgiusi tuoj jas sugrūdau atgal, užtrenkiau duris ir vis bijojau, kad nebūtų kas prapuolę.
Tie patys kariškiai atėjo po kelių savaičių, padėkoję už pasaugojimą, lyg niekur nieko portfelį išsinešė. Nei tikrino, nei ko klausė, pasitikėjo mamunėlės sąžiningumu ir garbe. („Paskutinės vokietmečio dienos“, ŠA, 2007 V 26, nr. 20, p. 3 [atskira knyga – Ožkelė giedojo gluosnyje – RimŽ-čiaus beletrizuoti atsiminimai išleisti 2011-ais; knygos neskaičiau, tik publikacijas ŠAtėnuos])

Keistas jausmas apima šį epizodą skaitant: kažkas čia negerai. [Tiek teužrašiau praeitų metų pavasarį.]
Suprantu: pasakyt keistas – nepasakyt nieko; kažkas – nežinia kas. — Kas?
Kad nepaminėta to aukso kilmė (atimtas iš tuoj nužudysimų / paimtas iš nužudytų žydų) – šitai galima suprast ir be žodžių.
Moraliniai dalykai čia susipainioję: pasitikėjimas, sąžiningumas, garbė – ar jie galėjo kur nors pasireikšt šitam epizode? Tarsi žudikai būt svarstę: verta ar neverta pasitikėt šita moteriške, ar ji sąžininga, garbinga? Ir ponia Žilevičienė, žinodama, kas tą auksą atnešė, be jokių išbyrėjimų tikriausiai iškart suprato, kad tai kruvinas auksas. Baimė, savisaugos instinktas, o ne kokia pagarba „banko klientams“ ar kas nors panašaus šiuo atveju vertė saugot tą portfelį.
Nežinau, gal ir suprantama, kodėl noris kai ką idealizuot – tarkim, tėvų kartą. Jei manai, kad pasaulis nuolat degraduoja, laikai vis prastyn, žmonės iš kartos į kartą – vis blogyn. – O jei manai, kad visais laikais visokių būna? Jei manai, kad žmogus – neatspėjamas, nenuspėjamas? Iš ryto atsisveikindamas su šeima pabučiuoja savo vaikui į kaktą, o po kelių valandų kitą vaiką meta duobėn ant jos dugne gulinčių nebegyvų tėvų. Negalvodamas ar įveikdamas baimę dėl savo artimųjų gyvybės slepia ir globoja kito žmogaus vaiką. Ar čia kuo dėtos kartos? Visiškai niekuo. Tas nelemtas polinkis apibendrint. Tas nelemtas noras tikėt, kad konstrukcija: jei ... , tai ... turėtų galiot visais atvejais.
(Atsiprašau, įsimurmėjau; gana.)

(1137) Visiškai tarp kitko: Nu[1959] / Na[2013]

rigorijų Kanovičių pradėjau skaityt nuo trilogijos Žvakės vėjyje, Felikso Vaitiekūno verstos; kas prieš tai parašyta – esą dar ne tikrasis Kanovičius, bent jau tokia nuomonė susiklosčiusi.
Pernai išleistoj Rūtos Oginskaitės pokalbių su Kanovičiais knygoj Gib a kuk = Žvilgtelėk [nieks nesiūlė: užmesk akį?], p. 20, yra citata iš pirmosios lietuviškai išėjusios Kanovičiaus knygelės Aš žiūriu į žvaigždes (1959), verstos Dominyko Urbo – žmogaus, ir Šolom Aleichemą lietuviškai prakalbinusio. Tos citatos kaip paskatos (kaip vertė žmogus, kurio ausis dar siekė gyva Lietuvos žydų šneka, kuris mokėjo jidiš?) užteko – perskaičiau tą (dabar sakytumėm) novelių apysaką. Ir susitiko galvoj dvi knygos – pirma ir paskutinė, Miestelio romansas (liet. 2013, vertė Aldona Paulauskienė, kitąmet už gražią vertimo kalbą apdovanota Valstybinės kalbos inspekcijos diplomu; dėl paskutinės – taip yr sakęs pats rašytojas).
Pagrindiniai apysakos veikėjai – du miestelio maždaug dešimtmečiai berniukai: Abrėmelė, sykiu ir pasakotojas, ir Vincukas.

Ados Skliutauskaitės paišyta titulinė iliustracija ir viršelis

Abrėmelė iš Aš žiūriu į žvaigždes ir Hiršelė iš Miestelio romanso – galima sakyt, dvyniai, nors ir ne monozigotiniai, abu būsimojo rašytojo alter ego, tik jų sukūrimo datos skirias maždaug pusamžiu; ir senelė su seneliu, iš kurio žodžius kaip su replėm tekdavo traukt, bet jei pabirdavo – tai ir išminties (gerų laikų nebūna, bet ir netikusiais laikais ima ir pasitaiko padorių žmonių, iš Romanso, p. 19),  – ties patys, nesvarbu, kad vardai ar vos, ar visai kiti. Kodėl apysakoj Arbėmelės draugo vardas Vincukas? – ar galėjo toks vardas būt pasirinktas prisiminus Miestelio romanse ne kartą geru žodžiu minimą Jonavos policininką „beveik žydą“ Vincą Giedraitį? [Etc.]
Apysakoj yra gabaliukas „Dėdė Motelis ir prezidento lova“ (būtent iš jo ir Oginskaitės knygoj pacituota; dėdė Motelis Gudragalvis iš Aš žiūriu į žvaigždes ≈ dėdė Motlas iš Romanso).

Iš virtuvės įeina su šlamančiu sijonu senelė. Ji iškilmingai, kaip kūdikį naujagimį, neša apsmilkusį puodą.
– Jau išvirė, – burkuoja ji. – Kame gi Motelis?
– Fabrike, kame gi daugiau, – atšaunu aš. – Ponas Aizenbergas gavo gerą užsakymą. Prezidentas užsakė dvigulę lovą.
– Kas tau sakė?
– Jis.
– Kas jis?
– Dėdė Motelis.
– O aš maniau, prezidentas, – kikena senelė. – Rado tave paupy ir sako: taip ir taip, kad žinotum... Šimenai, Šimenai, – netikėtai pralinksmėja jinai.
Senelis iškiša iš kamarėlės savo plikę.
– Nu?
– Tas galvažudys sako, kad prezidentas užsakė pono Aizenbergo fabrike dvigulę lovą.
– Nu?
– Ko čia nuksi! Aš klausiu: ar tai gerai, ar blogai?
– Blogai.
– Kodėl?
– Todėl, kad jo amžiuje geriau miegoti vienam. (p. 46–47)

O Miestelio romanse, jei gerai beprisimenu, visi lig vieno naksi (pavarčiau vėl, pvz.: „Na, kaip ten, Šleimke, toj lietuvių kavalerijoj?“ etc.) — Visi mes labai jautrūs, tad iš karto ir tiesiai šviesiai sakau: miela Aldona, tai joks ne priekaištas, net ne priekaiščiukėlis Tavo vertimui, neturiu tikslo vertint vertimų. Paulauskienė verčia savaip, Vaitiekūnas vertė savaip, ir Urbas – savaip; taip, kaip kas supranta ir gali. Pašnekėjau apie tą apysaką, pacitavau gabaliuką, nes: (a) norėjos atkreipt Kanovičiaus kūrybą mėgstančių, bet 1959-ais išėjusios knygelės neskaičiusių žmonių dėmesį, kad ji galvoj kalbasi su Miestelio romansu, – jei kam įdomu sąšaukos; (b) pasigalvojo: Dominykas Urbas iš Švaininkų (1908–1996) suspindi versdamas, kaip čia pasakius, realistinę prozą, jo pamokymai dėl vertimų kalbos vaizdingumo, gyvumo ir kt. tinka verčiant pasaulį atspindėt siekiančią kūrybą; jei kūriny pasaulis reflektuojamas – verčiau skaityt Vytauto Petrausko iš Burvelių (1910–1982) vertimus.
Ir vis dėlto ne užparaštėj, užužparašėj pasirašė: nuksėt ar naksėt (vertime derėtų senam Jonavos žydui batsiuviui)? – štai klausimas koksai.
P.S. Dar dingtelėjo: o jeigu perleidus šią nuotykingą apysakaitę galvojant apie skaitytojus, gal ir dabar dar tebevadinamus jaunesnio mokyklinio amžiaus, tik knygų paskutiniam puslapy tokia frazė neberašoma? — Gražus pasakojimas apie draugystę, kurion dar neįsisuko išankstinės nuostatos apie žmones, nors ir mėgina. (O naujo leidimo redaktorius ar redaktorė kėsintųs atimt iš vaikų lopetą ir įduot kastuvą vildamasis ar vildamasi, kad geriau seksis ieškoti lobio?)