Reiz bija rakstnieks Andris Jakubāns [1941–2008]. Tad vienubrīd rakstnieks nomira, bet Jakubāns dzīvoja tālāk.
ame pat Kultūros barų numery, kur Vlado Drėmos recenzijos antra dalis (su žemaičio Kakaručio atvaizdu),yra Andrio Jakubāno apsakymas „Nevystanti rožė“, puikiai išverstas Bronės Balčienės (pati vertėja ir redaktorė apie save visai neseniai per radiją yr sakiusi: „Esu didžiausia latvių literatūros ir apskritai Latvijos patriotė. Gal todėl, kad užaugau prie pat sienos, prie Nemunėlio, kur žaisdavom ir pešdavomės su latviukais, latvių kalba yra mano vaikystės kalba“).
Kad įsitikintumėt ir pasigrožėtumėt, pirma pastraipa = sakinys (gal net Valdas P. tokio galėtų pavydėt):
Tai nebuvo šiugždanti popierinė gėlė, tai nebuvo minkštas nuo laiko apdulkėjęs vaškinis žiedas, net blausioje ryto brėkšmoje jo nebūtum palaikęs šalta niekad neblunkančia skardine kopija, net pilkšvoje vakaro prieblandoje jos nebūtų atstojęs meistriškas dailiai išdažytas plastmasinis darbelis, nes tai buvo tikra ir gyva rožė, skleidžianti stiprų svaiginantį kvapą, žvilgančiais tamsiai žaliais lapais, gana storu spygliuotu kotu, kurio viršūnėje jau daugiau kaip dveji metai žydėjo nevystantis, visuomet šviežias, lyg ką tik iš sodo ar šiltnamio nuskintas rožinis žiedas su gelsvais atšešėliais. (KB, 1987, nr. 2, p. 61 [būtent šitos rūšies rožė, „Ofelija“, minima apsakyme])Ką nors gražaus primint – ir to tikriausiai gana, bet dar noris šį tą pridurti.
Jakubāno apsakymas „Mūžīgā roze“ imtas ir išverstas iš knygos Stāsti (1985; latviai 1967–1989-ais leido tokias savo smulkiosios prozos kasmetes rinktines, ar nepriklausomoj Latvijoj kas nors panašaus tebeeina – nežinau). — Ir (vėl) prisiminiau mūsų mėginimą daryt tą patį: Jūratės Sprindytės sudarytus Novelės metus’88 (1989), kurie buvo pirmi ir, deja, paskutiniai. Geras, teisingas sumanymas; labai gaila, kad taip viskas baigės. — Kas dabar Poezijos pavasario almanachas? – iš principo poezijos metraštis: eilėraščiai atrenkami iš praeitų metų periodikos. Kodėl šis leidinys ištvėrė nuo 1965-ų? Todėl, kad neatsiejamai sukibęs su renginiu. O smulkioji proza tokio vieno stipraus neturėjo. Nuo 1976-ų Klangiuos vykstantys Novelės vakarai? Bet jie sukibę su Petro Cvirkos premija, teikiama kas treji metai; be to, pernai rašyta, kad apie premiją, taigi ir apie vakarus, jau būtuoju laiku teks kalbėt. Ar dar gyvas Novelės ruduo pajūry? Dabar gyvybingiausi „Imbiero vakarai“, vykstantys Alytuj, bet: vyksta kas antri metai, vyksta metams artėjant į pabaigą, be to, lyg ir leidžia savo almanachą (regis, du – 2007-ais ir 2011-ais išėjo). Koks leidėjas iniciatyvos galėtų imtis? O kaip finansavimas? Kasmet reiktų teikt paraišką Kultūros tarybai ir tikėt sėkme be jokių garantijų? Per daug rizikos. Nieks nesiims. Be to, kiek būtų bent jau norinčių nusipirkt tokį tęstinį periodiškai pasirodantį (per knygų mugę, tarkim) leidinį: pernykščiai rinktiniai tam tikro žanro kūriniai [pvz., Herkaus K. „Vytauto Puskepalio sūnus“ iš lietuviškų antiutopinių apybraižų ciklo :)], dar + apžvalgų, gal vienas kitas pokalbis? Bent 500 atsirastų? Vargu. — Štai ir aišku: ne pasvajojimas tatai, o pasvaičiojimas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą