(1149) Užparaštė, cxlix: šis tas apie Herkaus Manto scenarijaus galimas literatūrines ištakas

(dabar meno kolekcininkė)

askutiniam Literatūros ir meno numery (2018 XII 21, nr. 27) yra Jūratės Visockaitės rašinys „Restauracija: ‘Herkus Mantas’, 1972“ (p. 36–37). Jei esat dabartinių jaunuolių tėvas ar motina, na, maždaug tokio amžiaus ar vyresni, beveik neabejotina: matėt tą filmą per juodai baltą televizorių; ir tikriausiai ne kartą tam tikrose situacijose esat pasitelkę ar tebepasitelkiat Gedimino Girdvainio vaidinto tarno frazę iš to filmo: „Man Dievas siuntė keptą karvelį“. Bet ne prisiminimais pasidalint norėdamas (tarkim, kad maždaug penktokui vg lietuvių kunigaikštytę vaidinusi Danutė Krištopaitytė atrodė gražiausia mergina pasauly) pradėjau baksnot klaviatūrą, dėl kitos priežasties.
— Saulius Macaitis šio filmo komentarą lfc.lt pradeda:

Kai kuriuose šaltiniuose (bet ne filmo titruose) teigiama, kad S. Šaltenio scenarijų įkvėpusi Juozo Grušo to paties pavadinimo pjesė, dar 1957 metais pastatyta Kauno dramos teatre. Greičiausiai tai sutapimas, kaip galima ieškoti paralelių tarp scenarijaus ir vokiečių istorinės prozos. Svarbiau, kad „Herkus Mantas“ – pirmas ir kol kas paskutinis reikšmingas istorinis lietuvių filmas, įveikęs tikslios faktografijos stoką bei Lietuvos kino studijos materialinės bazės nepriteklius.

Bet ne visi filmo žiūrovai ir vertintojai buvo linkę džiaugtis šiuo „neeiliniu LTSR kultūros įvykiu“ (1973-ais scenarijaus autorius Saulius Šaltenis, režisierius Marijonas Giedrys, operatorius statytojas Jonas Tomaševičius, aktoriai Antanas Šurna ir Eugenija Pleškytė buvo apdovanoti valstybine premija). Literatūros istorikas Vincas Kuzmickas, kaip žmogus – ne iš maloniųjų padermės: karštoko būdo, linkęs manyt esąs visad teisus ir geriau už kitus labai daug ką išmanąs (tokią nuomonę apie jo būdą galima susidaryt iš reakcijų ėmus abejoti, ar tikrai Ameriką pirty parašęs Keturakis – Antanas Vilkutaitis, o ne jo brolis Juozas; ir iš kitų tekstų, tarp jų – dienoraščio), Herkaus Manto scenarijų laikė plagiatu:

S. Šaltenis, be abejo, nusirašė vokiečių rašytojo Botho Keyserlingo romaną „Monte der Rebbel“ ir sukūrė savo garsųjį scenarijų „Herkus Mantas“? Ši literatūrinė vagystė mūsų kultūros istorijoje neturi sau lygių? Jei kažkokie keturvėjininkai užsipuolė vargšę O. Pleirytę-Puidienę už plagijatą (Kada rauda siela), kur tebuvo vokiečių autoriui keli panašūs sakiniai, panaši logika, tai ką jau ir bekalbėti, kai „vilčių teikiantysis“ mūsų jaunasis nesugebėjo pakeisti net veikėjų vardų, ką jau bekalbėti apie bendrą kūrinio nuotaiką. Kas nors gali pasakyti – na kas iš to, kad ir J. Grušo ir S. Šaltenio veikaluose veikia ir Hirkalsas, ir Auktuma, ir Nomeda – juk vardus galėjo ir palikti, svarbu kūrinio visuma, meninis sprendimas. Šitos meninės visumos, šito sprendimo kaip tik ir nėra. Koks gi būtų sprendimas, jei aš sumanyčiau rašyti apie 1812 m. rusų karą su Napoleonu ir sumanyčiau aprašinėti puikią Rostovų šeimą, Natašą, Andrejų Bolkonskį. Nataša Andrejų Bolkonskį sužeistą taip pat surastų kažkokiame Maskvos kieme atsitraukimo momentu. Po Bolkonskio mirties pasirodytų Pjeras Bezuchovas ir pagaliau taptų Natašos vyru. Visa tai, aišku, galėtų būti ir galima būtų suteikti naują filosofinę ir estetinę traktuotę romanui, bet kinui viso to nereikia. Mūsiškis kino menas – tik iš šalies prisigraibytų kadrų ir nuotaikų vėriniai ir plikutėliai siužetiniai griaučiai. Jiems kaip tik ir pakaks B. von Keyserlingo romano, o S. Šaltenis čia pateko per nesusipratimą, per mūsų dabartinės inteligentijos bukumą ir pasibaisėtiną dvasinę ubagystę? Mus išrovė iš vienos dirvos, bet mūsų šaknys dar nepasiekė naujų gyvybės syvais turtingų dirvožemio sluoksnių. Dėl to, ar verta apgailestauti, kad mūsų inteligentija nežino B. Keyserlingo ir priėmė S. Šaltenio niekelį? ([Vincas Kuzmickas], „Dienoraščių fragmentai: 1976–1982 metai“, in: Irena Žvinklevičienė, Žodyje užgesusi širdis: psichologinė studija apie lietuvių literatūros tyrinėtoją V. Kuzmicką, 1997, p. 101–102)

(a) šis tas apie leidinį, iš kurio citata: iš dviejų dalių; pirma – IrŽ-nės autorinis tekstas – ta „psichologinė studija“; antra, pavadinta „Tebūnie išklausyta ir antroji pusė“, – VincK-ko dienoraštiniai tekstai, suskirstyti „fragmentais“ (1955–1959; 1972–1975; 1976–1982); iš knygos Įvado:

Kad neblaškytų minčių dėmesio, juos pateikiant atsisakyta tekste skaičių figūravimo, t.y. mėnesių, dienų datavimo. Tegul tai bus vientisas dvasinis žmogaus į žmogų labiau širdies nei proto pasakojimas. Medžiagos parinkta tiek ir taip, kad bent kiek gyviau suvoktume ne tik Vinco Kuzmicko vidinį pasaulį, bet ir tos aplinkos, kurioje formavosi asmenybė, žmones, kas visumoje ir sudaro tragingąją jo gyvenimo baigtį. Pats gi V. Kuzmickas savo rašytą dienoraštinį testamentą yra šitaip įvertinęs: „Aš spaudai neparengiau ir menkos dalies tų žinių ir samprotavimų, kurie kyla manyje. [...] paėmiau į rankas knygą, kuri, ko gero, bus pati įdomiausia iš visų mano parašytų...“⁶. (p. 9)
----------------------------------------------------
6. Čia ir toliau tekste cituojami Vinco Kuzmicko dienoraščiai, kurių buvimo vieta (artimųjų pageidavimu) nenurodoma. (p. 142)

Taigi, neaišku kur tie VincK-ko dienoraščiai. Nežinau, ar kas pasikeitė nuo 1997-ų.
(b) Onos Pleirytės-Puidienės „plagiato“ aplinkybės aprašytos Vytauto Kubiliaus studijoj Dviese literatūros sūpuoklėse: Kazys Puida ir Vaidilutė (2003), p. 106–107: į rinkinį Kada rauda siela (1922), skirtą anksti mirusio brolio Karolio Pleirio atminimui, Pleirytė išvertusi įtraukė ir jo rusiškai rašytų vaizdelių-eskizų nė neįtardama, kad bent jau keturi – ne originalūs dalykai, o vos vos autorizuoti vertimai iš XIX ir XX amžių sąvartoj labai populiarios Cäsario Flaischleno (1864–1920) eilėraščių proza knygos Von Alltag und Sonne.
(c) Vinco Kuzmicko minima knyga, kurią esą nusirašęs Šaltenis: Botho Graf von Keyserlingk, Monte, der Rebell: Aufstand in Preußen um 1260 (pagal worldcat.org, 1930–1936-ais išėjo keturi leidimai); romanas išverstas į latvių (Vadonis Munte: Senprūšu sacelšanās ap 1260. gadu, vertė Gaviļu Visvaldis, 1937) ir lietuvių (Sukilėlis Montė: romanas iš prūsų sukilimo 1260 m., vertė Leopoldas Daukša, 1937) kalbas. — Kiek pagrįstas metamas kaltinimas? Negaliu pasakyt. Reiktų perskaityt tą vertimą ir Šaltenio kino apysaką Henrikas Montė, kuri buvo paskelbta Pergalėj (1971, nr. 2, p. 15–58) ir kartu su Riešutų duona 1972-ais išleista knygoj. Spėčiau, kad VincK, kaip Donelaičio ir jo aplinkos bei laiko tyrinėtojas, tikrai buvo skaitęs tą Keyserlingko romaną, greičiausiai vertimą; pagal ką sprendė apie scenarijų – kino apysaką perskaitęs ar patį filmą pažiūrėjęs, o gal jį prisiminęs – nežinia; greičiau antrasis variantas (šis klausimas svarbus, nes SaulŠ yra pareiškęs: „Ekrane ne tas Montė, apie kurį aš rašiau scenarijų“ [cit. iš: Anna Mikonis-Railienė ir Lina Kaminskaitė-Jančorienė, Kinas sovietų Lietuvoje, 2015, p. 253]).
— Užfiksuoju tik tiek, toliau gilintis nebesinori.