(1141) Visiškai tarp kitko: pora mintigalių, nuo dailės atsispyrus + žemaitis – ne Kukutis – Kakarutis

                        1

pžiūrėjau, kas rodoma MoMeMu-ziejuj. Tikrai gera kolekcija. Palygint daug darbų, kurie jau priklauso XX amžiaus lietuvių dailės ir fotografijos kanonui. Gali net pasipuikuot, tarkim, kartu apžiūrinėjančiam paaiškindamas, kad Lino Katino ciklas Septynios Dienos Rusnėje arba Pienių Žydėjimas prieš (1971) pirmąkart buvo rodomas su tikrom pienėm, sukaišiotom į skylutes („Iš kur žinai?“ – „Kažkur skaičiau“); arba žiūrėdamas į Arvydo Šaltenio tapinius pa(si)murmėt panosėj ką nors apie tėvo portretą, kuris panaudotas Rapolo Šaltenio dienoraščių, laiškų ir prisiminimų knygos Aš – mokytojas (2007) viršely; o jau prie Antano Sutkaus garsiosios nuotraukos „Pionierius“ (Ignalina, 1964) tai pagatavas... — Taip taip, vanitas vanitatum.
Yra ir Vincento Gečo tapybos darbų – ta gerklinga pora, Gražėnas ir Skubila, 1965-ais nutapyta, ypač įspūdinga, ir Leopoldo Surgailio portretas (1961) įsimenantis, kompozicija gal net šiek tiek Vincą Kisarauską primena. Tai, ką galima pamatyt šiame muziejuj, nė puse lūpų neprasitaria, kad šiaip VincG buvo oficiozinis sovietinis dailininkas, 1974–1988-ais Dailės instituto rektorius („Ko jūs ten lendate į tą užsienį, viską reikia daryti per Maskvą“), nuo posto nušluotas kylančios Sąjūdžio bangos. Net toks raudonas raudonas yra nutapęs soc. realizmo doktrinos nepaženklintų dalykų. — O literatūroj? Iš tos pačios raidės paimkim: Vladas Grybas. Peržiūrėję jo palikimą ar ką nors neindoktrinuoto rastumėm, kad būtų tiesiog žmogaus, o ne jaunojo komunisto parašyta? Nežinau. Nebent jo dienoraštis, apie kurio egzistavimą puse ausies esu girdėjęs, taptų prieinamas. Gal ten?

2
1984-ais išėjo Marijos Matušakaitės knyga XVI–XVIII a. portretas Lietuvoje. 1987-ais Kultūros baruos paskelbta ilga, per du numeriu (nr. 1 ir 2), Vlado Drėmos recenzija „Feodalinės Lietuvos portretai“ su daug patikslinimų ir papildymų. — Pasvarstymas, už kurio užkliuvau:

O kaipgi su LDK feodalinės dailės lietuviškumu? Feodalizmo laikais LDK nebuvo vienintelė daugiatautė valstybė. Beveik visos to meto valstybės buvo ne mažiau daugiatautės, pvz., Persija, Turkija, Austrija, Šveicarija, Prancūzija, Anglija, Nyderlandai, taip pat Lenkija ar Rusija. O juk tų valstybių ano meto dailė vadinama vienareikšmiu pavadinimu – persų, turkų, prancūzų, nyderlandų ar rusų daile. Graikas Domeniko Teotokopulis kitaip nevadinamas, kaip ispanų tapytoju, o kitas graikas Teofanas – rusų. Dėl to ir LDK nuolatos gyvenę ir kūrę dailininkai, dauguma jų gyveno etnografinės Lietuvos ribose, teisėtai gali būti vadinami lietuvių dailininkais, tiek kiek lietuviška buvo pati Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, kiek lietuviškas buvo jos „Statutas“, galiojęs iki 1842 metų, kiek lietuvių kilmės buvo dauguma jos valdančiosios klasės didikų ir bajorų, kurie labai uoliai gynė savo nacionalinius interesus. Dėl to išskirti iš šios dailės „pačius lietuviškiausius“ vien primityvius diletantus yra didžiausia skriauda jos meniniam palikimui ir LDK kultūrai. Lietuvių feodalinę dailę kūrė ne vien liaudis, bet ir aukštos kvalifikacijos profesionalai dailininkai, nuolat gyvenę ir kūrę Vilniuje ir kitur Lietuvoje, tokie kaip Jermašauskai ir Dundulevičius, Melichas ir Šreteris, Vydas ir Palonis, Čechavičius ir Egenfelderis, Aleksandravičius ir Hiubelis bei daug daug kitų. Tai jie sukūrė didžiausias mūsų feodalinės dailės vertybes. [Čia derėtų citatą baigt, bet kad tai, kas toliau, – tiesiog įdomu.]

atvaizdas iš KB, 1987, nr. 2, p. 52

     Suprantama, kad feodalinėje santvarkoje valstiečių portretai buvo retenybė. Didikų kunstkamerose jie buvo laikomi vien kaip kuriozai. Be autorės nurodytų Radvilų kolekcijoje buvusių dviejų valstiečių portretų, kurių vienas nutapytas tik dėl to, kad jis buvo nurijęs peilį (p. 12), o kitas gyvenęs 111 metų (p. 13), autorės cituotas J. I. Smirnovas viename savo straipsnių reprodukavo žemaičio Kakaroto portretą, kurį XVII a. Kuršo baronas Beras liepęs nutapyti tik dėl to, kad Kakarotas gyveno 117 metų ir paliko 19 sūnų ir 22 dukteris. Portrete jis atvaizduotas kaip orus patriarchalinis senis, šventiškai pasipuošęs aukšta dviguba renesansine berete, papuošta stručio plunksnomis ir plačiu apsiaustu. (KB, 1987, nr. 2, p. 51–52)

Drėmos išdėstyta senojo lietuviškumo samprata (galiojusi iki XIX amžiaus, nors tą ribą galima būtų pakelt dar kokiais ⅔ amžiaus į priekį, gal net iki XX amžiaus pradžios; tol, kol susiklostė vad. modernioji tautos samprata, kurioj kalba tapo esminis dalykas) ir logiška, ir, svarbiausia, –istoriška. Ir senųjų dailininkų asmenvardžių pateiktis būtent tokia forma – visai pagrįsta; asmenvardis tuolaik buvo, galima sakyt; paslankus – nesvarbu asmens kilmė, svarbu – kokion kalbon patenka; tarkim, lotyniškai kūręs vienas didžiųjų Baroko poetų: Matthias Casimirus Sarbievius / Maciej Kazimierz Sarbiewski / Motiejus Kazimieras Sarbievijus (jei ne poezija, tai bent kiemas VU-te, jo garbei pavadintas, „visiem“ žinomas); Antano Baranausko eilėraščių sąsiuvinis: po lenkišku eilėraščiu pasirašo Baranowski, po lietuvišku – Baranauckas, ką jau ten vardas: Untanas/Antanas/Antoni, kaip vysk. – Antonius; jei jo Anykščių šilelio vertimo į ispanų kalbą (La floresta de Anykščiai, 2017) viršely būtų užrašyta Antonio Baranauckas, manau, labai ramiai reaguotų; dr. Basanavičiaus (lietuvių lietuvio, Lietuvio, mūsų supratimu) turėtos vizitinės kortelės irgi tą patį paliudytų. Atsiprašau, paleidau vadžias. — Pasižiūrėjau, kaip Drėmos minimų lietuvių dailininkų asmenvardžiai pateikiami Lietuvos dailininkų žodyno I tome, būtent tą patį laiką, XVI–XVIII amžius, apimančiame, kokios formos pasirinktos kaip pagrindinės: Tomas ir Juozapas Jermaševskiai, Antanas Dundulevičius, Christian Melich, Johann Schroetter, Anton Weide, Michelangelo Polloni/Palloni, Simonas Čechavičius, Ignacas Ernestas Eggenfelder, Konstantinas Aleksandravičius, Karl Hübel. Jei visi vardai būtų „išversti“, o pavardės ir nerišliam tekste su galūnėm – sakyčiau: tvarka, o dabar – chaosas, radęsis, gal ir klystu, moderniškojo tautiškumo sampratą taikant atgaline data.
Bet bala nematę tos asmenvardžių pateikties. Svarbu, kad tą kūrybą pripažįstam kaip savo, kad domimės; jei apie literatūrą – ne tik tyrinėjam, ir verčiam, ergo: skaitom? Liūdnesnis atvejis būtų, jei (Drėmos svarstymus prisiminus) būtų išskirti „patys lietuviškiausi“ primityvūs diletantai ir sakoma, kad tiek tos lietuvių dailės ir tebuvo.
Beje, šita Drėmos pastaba priminė poleminį Mykolo Biržiškos 1910-ais Visuomenėj paskelbtą rašinį „Apie literatūros istoriją ir mūsų ‘istorijas’“, kur, be kita ko, keliama ir grindžiama mintis, kad lietuvių literatūra ne tik lietuviškai rašyta; konkrečiai šitą pasvarstymą priminė:

Nekratydamas jų iš eilios nei spręsdamas apie jųjų lyginamąją vertę, pabrėžiu tiktai svarbiausius ligšiolaikinio lietuvių literatūros istorijos tyrinėjimo ypatumus. Bene vyriausias jųjų bus literatūros visuomeninių ir kultūrinių pagrindų niekinimas. Dar aušrininkų ir vėlesnių kartų raštinis judėjimas šiaip taip rišamas, rasit, ne tiek su visuomenės, kiek su „tautos“ gyvenimu (ir tai dažniau pasikalbėjimuose negu spaudoje), seniau gi pasirodę raštai paprastai svarstomi vien bibliografijos, mažiau rašytojų bibliografijų [sic! = biografijų] atžvilgiu, bet į jų svarbumą visuomenės ir kultūros gyvenimui, – o ką jau besakyti apie meninės vertės nusprendimą! – veik neatsižvelgiama. Jųjų ryšys paviršutinis – pasirodymas lietuvių kalba. Pertai neteisingas Mažosios Lietuvos raštų istorijos iškėlimas aukščiau už Didžiosios, pertai vandališkas paniekinimas XVI–XVII amžiaus lietuvių raštijos Didžiojoje, nes... pastaroji ne tik lietuvių, bet ir kitomis kalbomis pasireiškė! Tat suprantama: Mindaugo, Gedimino, Algirdo, Kęstučio ir Vytauto (tiktai ne Jogailos!) garbės įpėdiniams sunku yra imtis „Lietuvos nupuolimo“ gadynės ir kur maloniau sekti vokiečių autoritetais!
     Neįsiskaitome į XVI–XVII amžiaus lietuvių raštiją rusų, lotynų ir lenkų kalbomis, bet užtat rūpestingai įtraukiame į „mūsų“ istorijos leistrus ir pastatome lygiai su vaizduotės kūriniais, kad ir kitomis kalbomis išėjusiusius, raštus, jei juose yra apie lietuvių istoriją, mitologiją, kalbą ir t.t. Tat jau kitas, vėl ne literatūros istorikų garbei, jųjų ypatumas: literatūra neišskiriama iš šiaip jau raštijos. (Iš mūsų kultūros ir literatūros istorijos, kn. I, 1931, p. 10; pirminė straipsnio publikacija čia, žr. p. 45–49)

Buvo kilus diskusija, Stasys Šilingas palaikė Biržišką, kitaip manančiųjų poziciją išsakė Augustinas Voldemaras (žr. „‘Visuomenės’ moksliški išradimai“, Viltis, 1910 IV 25 / V 8, nr. 46, p. 1);; sijojimo per tankųjį lietuviškumo = kalbos sietą principas įsigalėjo, taikytas iki kokių gal net 1990-ų, kai Algio Samulionio, Dariaus Kuolio ir kt. iniciatyva imti rengt senosios literatūros seminarai etc. (Senosios literatūros sampratos kaita praeito amžiaus pabaigoj ar jau tapusi studijų objektu – negalėčiau pasakyt; turėtų būt geriau žinančių.[*])
O paskutinis „barjeras“ neperžengtas, gal ir nebus peržengtas sakant, kad toks įvardijimas tikslesnis: senoji Lietuvos literatūra: lotyniškoji, rusėniškoji, lenkiškoji, bet va termino Lietuvos lietuviškoji literatūra lyg ir neteko girdėt/matyt, nes nereikia, yr lietuvių literatūra. Nuoseklumo, sakyčiau, truputį trūksta (taip, turiu tą bjaurią savybę – nuoseklumo ir sistemingumo visame kame ieškot).
[* Įtarpas (2018 XII 11). Paskelbęs įrašą, el. laišku paklausiau Dariaus K.: jei jam reiktų keliais sakiniais nusakyt senosios literatūros sampratos kaitą tuo laiku, kokias datas, pavardes, įvykius, tekstus pirmiausia prisimintų?

Sveikas, Virgi,
nelengvas klausimas.
Matyt, reikėtų minėti Eugeniją Ulčinaitę ir Ingę Lukšaitę, kurios dar sovietmečiu kėlė lotyniškos ir lenkiškos LDK literatūros svarbą.
Ingė su Jurginiu 1981 m. išleido „Lietuvos kultūros istorijos bruožus“, o Eugenija pati vertė atskirus tekstus iš lotynų kalbos, dėstė LDK lotynišką literatūrą studentams, duodavo jiems rašyti diplominius darbus, sudarė išleistinos kitakalbės LDK literatūros sąrašą.
Ingė talkino idėjomis Algiui Samulioniui, kuris, regis, 1990 m. ryžosi vadovauti LLTI Senosios literatūros skyriui, pradėjo leisti „Senąją Lietuvos literatūrą“, rengti LLTI Senosios literatūros seminarą.

Želgdami gilyn į sovietmetį, prisiminėm Jurgį Lebedį, kuriam MykB-ka buvo autoritetas, Marceliną Ročką; 1967-ais pradėta leist „Lituanistinė biblioteka“ irgi nesiribojo tik lietuviškai rašytais dalykais – išėjo Husoviano, Mykolo Lietuvio knygos, Rimanto Jaso išversta Bychoveco kronika, spaudai buvo parengta, nors sustabdyta Leono Valkūno išversta Kojalavičiaus Lietuvos istorija. Bet tai dalykai, kurie, kaip čia pasakius, tematiškai lietuviški; kad „Lituanistinėn bibliotekon“ būt įsileistas Sarbievijus ar kiti Renesanso ir Baroko poetai, kurie pristatyti Eugenijos Ulčinaitės parengtoj knygoj Cantus solo, soli et sibi = Dainos pasauliui, saulei ir sau (1993) – ne, vargu.]
-------------------------------------------------------------------------------------
Daugiavaikio ilgaamžio žemaičio atvaizdas dešinėj, te žemaičiai juo gėris; aukštaičiui įdomiau buvo asmenvardis, iškart priminęs netoli Biržų gimusį astronomą Gunarą Kakarą. Bet kas čia per asmenvardžio pabaiga -otas? Yr Lietuvių pavardžių žodynas (t. I, p. 890; sutrumpinimus atitrumpinau):

KÃKARAS Saločiai (lat.). Iš lat. Kakars (Lauksaimnieku un citu zemes īpašnieku adresu grāmata 1931, 15, 84, 461), Kākars (ten pat, 97): lat. kākars „aukštas liesas žmogus; beširdis, kietaširdis žmogus“ (K. Mülenbacha Latviešu valodas vārdnīca 1923–1932, II 190). Plg. brus. Какора : rus. какора, кокорь, кокорыга „rąstas su šaknimis, medis su šaknimis“ (М. Бiрыла, Белоруская антрапанiмiя, 1969, p. 170), lenk. Kokar (S. Rospond, Słownik nazwisk śląskich, d. 2: G–K, 1973, p. 339). / [...]
KAKARUTIS Šilutė 6 (oficialiai Kakarutt, Kakaruth, Kakarot, Kakarott, Kakaroth) — žr. Kãkaras.

Išeitų: Kakarutis iš/nuo Šilutės; iš Ducatus Curlandiae et Semigalliae – Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystės (1561–1795) pačių pietvakarių. (Greičiausiai evangelikas liuteronis?)